Mįslės, kaip ir patarlės, yra trumpi kūriniai, tačiau jų paskirtis ir turinys labai skiriasi. Patarlės perteikia rimtus gyvenimo pastebėjimus, o mįslės yra savotiška proto mankšta, žaidimas. Mįslė netiesiogiai apibūdina daiktą, kurį reikia atspėti, sukeldama paieškos įtampą ir atradimo džiaugsmą. Šis straipsnis nagrinėja mįslių reikšmę ir jų sąsajas su dvasinio atgimimo idėja, paliečiant ir kitus su dvigubu gimimu susijusius aspektus, tokius kaip iniciacijos.
Mįslės: Metaforinis Žaidimas ir Senovės Išmintis
Mįslė yra metaforinis posakis, kuriame vienas daiktas vaizduojamas kitu, panašiu į jį tam tikru atžvilgiu. Kadaise tai buvo paprastas paralelistinis gamtos vaizdavimas, kuris tapo mįsle, kai simbolika pasidarė neaiški ir ją reikėjo atspėti. Užminus mįslę, mintis išsitempia, vaizduotė išsiveržia iš užminimo pasaulio į realų, ieško ryšių tarp vaizdinių ir galimo konkretaus objekto, tai yra įminimo. Dažnai tarp vaizduojamo veikėjo, situacijos, poelgio ir įminimo yra didžiulis kontrastas.
Pavyzdžiui, mįslė apie rasą: "Kas ūžia be vėjo? Kas nedaromas pasidaro? Kas du kart gimsta?". Tokios mįslės, netekusios vaizdingumo, netenka ir poezijos kūrinio dvasios.
Šiandien mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui, o tai rodo jų dabartinę nelabai reikšmingą vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Tokia situacija ne kartą vaizduojama pasakose. Vestuvių folklore yra likę senųjų mįslių minimo papročių atgarsių: mįsles minti jaunieji kviečiami dainose, prieš jungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės buvo aiškinami ir sapnai. Šitoks užšifruotas tekstas - dar vienas liudijimas, kad seniau visuomenėje buvo svarbios “slaptos kalbos”.
Mįslių ištakos siejasi su tuo žmonijos raidos etapu, kai slapta kalba padėjo perteikti šventas genties paslaptis, mitus, kai mįslėmis tikrindavo žmogaus sugebėjimą, svarbių genties tiesų žinojimą, tinkamumą vedyboms. Kad lietuvių mįslės iš tiesų senos, matyti iš to, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku. Mįslės laikomos daiktų poezija. Apie abstrakčius dalykus - mintį, senatvę, skolą, dieną, metus, nieką ir kt. - mįslių nedaug tėra. Daugumos mįslių įminimai - konkretūs daiktai ir reiškiniai.
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos
Teminės Mįslių Grupės
Teminės mįslių grupės nėra vienodai gausios. Palyginti labai nedaug mįslių apie negyvąją gamtą - saulę, žvaigždes, mėnulį, perkūną, ugnį, vandenį, žemę, ir kt. Daugiausia - apie gyvąją gamtą, ypač apie gyvulius, paukščius, augalus. Apstu mįslių apie žmogų, jo kūno dalis, apsirengimą, maistą, namų apyvokos reikmenis ir t.t. Įminimų pasaulį sudaro atskiri įvaizdžiai. Daugeliu atveju - tai vienu, retai - keliais žodžiais įvardijamas daiktas, reiškinys.
Užminimų pasaulis ne tik kad kuriamas visu sakiniu, bet visiškai kitokia ir jo erdvė, pobūdis. Jis atsiplešia nuo realijo įminimų pasaulio ir kuriamas pagal išmonę. Tai paslapčių, fantastinių dalykų, savybių pasaulis. Čia negalioja daugelis mūsų gyvenimo dėsnių. Todėl negyvi daiktai elgiasi taip tarsi būtų gyvi: ”Sala bėga, bala kruta”, o gyvieji įgyja antgamtinės galios: “keturi broliai veju eit - nesiekiai nei dangaus, nei žemės.” Įprasti gyvybės ir mirties, laiko, priežasties ir pasekmės santykiai čia gali būti apvesti aukštyn kojomis: “ Jaunas kalnus verčia, numiręs mergas šokt verčia.”
Mįslėse apstu ir tikroviškų vaizdų: “juodas katinas pilnas varškės prikrautas”, “ Tarp dviejų kalnų juodas žirgas bėga”. Bet įdomu tai, kad ir tokie vaizdai nedaro realumo įspūdžio. Tokie posakiai irgi suvokiami kaip prasimanymas. Tikroviški ir fantastiniai užminimo vaizdai, kaip rodo pavyzdžiai, esti iš įvairiausių pasaulio sričių: čia ir peizažas, ir augalija, ir gyvūnija. Be abejo, įdomūs ir dažni žmonių gyvenimo vaizdai. Mįslių užminimuose paliečiamas asmens, šeimos gyvenimas, visuomenės socialinia ir nacionalinia santykiai. Mįslės užsimena apie įvairiausius likimus. Jose atsiskleidžia žmonių jausmai, paliečiami ir jų siekiai, idealai.
Estetinis Mįslių Poveikis
Mįslių užminimai sukelia ir kitokius estetinius jausmus. Iš vienų dvelkia pakilumas, jaučiamas aukštinimas: “Be kirvio, be kirvelio,// be grąžto, be grąžtelio,//be medžio, be medelio// Padirba tiltą.” Ypatingumo, didingumo nuotaiką sukuria nepaprastas vaizduojamojo įvykio mastas: “ Krito pušis per visą svietą.” Kitų užminimai komiški. Štai humoristinė situacija mįslėje apie slieką: “Ateina ponaitis // raudona sermėgaite. // - nuginkit vištas, šunų nebijau”. Juoką kelia ir stipresnis žodelis: “ Penki pesliai vieną lokį traidina”(nosį šnypščia). Retesni epitetai, kreipiniai padeda kurti komišką vaizdą:”Vingurgurkli, kur gurkliuoji?”// &- Kas tau darbo, paskustgalvi”.
Mįslės - žaidybinis užmenančiųjų dialogas. Pasidalijimas vaidmenimis gali būti pastovus, gali keistis. Užminimas - dažniausiai savotiškas paslėptas klausimas. Visai savarankiška žanrinė atmaina - minklės, kur užminimas išreiškiamas tiesioginiu klausimu. Pvz.: “ Koks vanduo be dulkės? Kitos mįslės turi įvadinę formulę. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse mįsles minti pradedama tokiais žodžiais: “Kas tai, kas tai.”. Dauguma tekstų tokių įvadinių formulių neturi, bet vis tiek visi supranta užminimą kaip klausimą. Jei atsakymas - vienas ar pora žodžių, tai užminimas esti įvairaus pobūdžio ir dydžio. Savita mįslių - dialogų stilistika. Tai dramatizuotos mįslės. Pavyzdžiui: “Kur tu bėgi, patekole? - Kas tau darbo, skutena!”(upelis ir pieva). Paprastai pokalbyje dalyvauja du veikėjai, bet kartais jų būna ir daugiau: “Vienas sako: - Lėkim, lėkim! // Antras sako: - Pastovėkim! Trečias sako:” Čia linguokim!” (upė ir pieva).
Taip pat skaitykite: Ar normalu, kad naujagimis sveria 4 kg?
Mįslių įtaigumas lemia ir įvairios kitos iškalbos meno priemonės. Daugumos mįslių raiški intonacinė-sintaksinė sandara. Jai būdingi trumpi sakiniai, sklandūs periodai. Nemažai mįslių yra eiluotos. Sintaksinis sugretinimas yra mįslių eiliuotumo pamatas. Eiliuotumą paryškina įvairūs pakartojimai. Dar labiau eiliuotumą pabrėžia frazių sąskambiai: aliteracijos, asonansai, rimai, anaforos ir kt. Mįslių žodyne išskirtinę vietą užima kituose tautosakos žanruose reti žodžiai. Šitokie žodžiai - papildomas raiškos šaltinis, beje, jie daro mįslę dar miglotesnę, sunkiau įspėjamą. Tarp kitų leksinių priemonių minėtini ir specifiniai puošybos elementai: mįslių tėvas, mįslių brolis, menu mįslę keturgyslę. Šitie junginiai taip pat supainioja posakių prasmę. Pvz.:” Aš užminsiu mįslę, // Mįslių brolį šiaudakojį” (uodas). To ir siekiama įvairiomis stilistinėmis priemonėmis.
Mįslės ir šiandien yra didelė vaikų poezijos vertybė. Jos traukia neregėtais “pasauliais”, nenorminiais žodžiais. Čia dar tvyro pirmapradė kūrybos laisvė ir bendro žaidimo džiaugsmas. Per jas supoetinamas “daiktiškasis” pasaulis, paveldimi nacionaliniai vaizdiniai apie jį. Jos - intelektualus žaidimas, materialaus pasaulio objektams ir reiškiniams suteikiantis fantastinių bruožų.
Iniciacija: Dvasinis Gimimas Iš Naujo
Greta mįslių, kaip metaforinio pasaulio pažinimo būdo, lietuvių kultūroje egzistuoja ir iniciacijos, kurios simbolizuoja dvasinį gimimą iš naujo. Iniciacija, arba diksa, reiškia pradžią, o ne pabaigą ar tikslą. Tai procesas, kurio metu mokinys išsivaduoja nuo materialaus užsiteršimo ir užmezga ryšį su dvasiniu mokytoju, kuris yra tiesioginis Dievo atstovas.
Iniciacijos metu mokinys gauna mantrą, kuri suteikia jam potencialą ir padeda siekti dvasinio tobulėjimo. Pagal vaišnavų tradiciją, bhaktas turi gauti du įšventinimus: Harinama iniciaciją ir brahmano iniciaciją. Harinama iniciacija yra būtina, nes be jos neįmanoma pasiekti meilės Dievui.
Iniciacijos Tikslas
Iniciacijos tikslas yra trijų pakopų:
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos gyvenime
- Sambandha: Ryšio užmezgimas su Krišna per dvasinį mokytoją.
- Abhidėja: Galimybė tarnauti Krišnai užmezgus ryšį.
- Prajodžana: Galutinis tikslas - sugrįžti pas Krišną dvasiniame pasaulyje.
Antrasis Gimimas
Diksa vadinama antruoju gimimu, o tas, kuris gavo dikšą, vadinamas dukart gimusiu - dvidža. Iniciacijos metu žmogus dvasinį mokytoją gauna savo tėvu, o Vedas - savo motina. Sanskrito kalba paukščiai taip pat vadinami dvidža - dukart gimusiais: pirmą kartą gimsta kiaušinyje, kitą kartą iš jo. Iniciacija leidžia mums skraidyti aukštai mūsų dvasinių lūkesčių danguje. Tai yra dikšos ir šikšos magija.
Dvasinio mokytojo iniciacija pakeičia mokinio gyvenimą, išlaisvina nuo materialaus užterštumo, azartinių žaidimų ir palaido sekso. Kartodamas Krišna vardą, jis pasieks Krišnos pėdas dvasiniame pasaulyje.
Dikša ir Šikša Guru
Bhaktas turi gauti dikšą iš dvasinio mokytojo, bet taip pat svarbūs ir šikša guru (mokytojai, teikiantys pamokymus). Dikša guru suteikia sambandha-gjaną (žinojimą apie ryšį) ir perduoda mantrą - sėklą, o šikša guru laisto tą sėklą pamokymais. Klasikiniu atveju dikša guru ir yra šikša guru, tačiau šikša guru gali atlikti žymiai svarbesnį vaidmenį mokinio dvasiniame gyvenime.
Reikalavimai Iniciacijai
Prieš gaunant iniciaciją, mokinys turi laikytis reguliuojančių principų, kartoti mantrą ir vykdyti mokytojo nurodymus. Jis taip pat turi atsisakyti visos nuodėmingos veiklos. Jei mokinys nevykdo mokytojo nurodymų, jis kentės.
Magija ir Realumas
Mįslės ir iniciacijos, nors ir skirtingos, turi bendrą bruožą - magijos elementą. Mįslės sukuria paslapčių ir fantastinių dalykų pasaulį, o iniciacijos suteikia galimybę patirti dvasinį atgimimą. Abu šie reiškiniai rodo, kad tikrovė nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tekstas nėra kažkas, ką skaitome, tekstas yra tai, kuo skaitome įvykį. Būsenos, kurias vadiname idėjomis, egzistuoja formos galia, o forma yra konstruktyvi, t. y. kuriama.