Įvadas
Artėjant kalėdinėms šventėms, svarbu prisiminti ne tik šventės komercinę pusę, bet ir jos gilią istoriją, papročius bei tradicijas, kurios formavosi šimtmečius. Šis straipsnis nagrinėja Kalėdų šventės raidą Lietuvoje, pradedant nuo ikikrikščioniškų laikų, per krikščionybės įsigalėjimą ir Reformaciją, iki šių dienų. Aptariami Kūčių ir Kalėdų papročiai, jų krikščioniškos interpretacijos, evangelikų požiūris į tradicijas ir šventės reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje.
Kūčios: Tarp Pagonybės ir Krikščionybės
Daugumai lietuvių Kūčios - tai šeimos šventė Kalėdų išvakarėse, jaukus bendravimas su šeimos nariais prie 12 tradicinių patiekalų padengto stalo, iš kurių svarbiausias - kūčiukai. Kartu tai puiki galimybė visiems susitikti ramioje aplinkoje, aplankyti tėvus. Sekuliarioje kultūroje ši šventė jau praradusi religinį, tiek krikščioniškųjų papročių, tiek etno pagoniškųjų ritualų atspalvį. Sovietmečiu ši šventė buvo tyliosios rezistencijos išraiška prieš beprasmę komunistinę ideologiją.
Kūčios, kaip žemdirbiškos kultūros paprotys, susijęs su saulės sugrįžimu - saulėgrįža, atsirado dar iki krikščionybės. Žemdirbio gyvenimas visiškai priklausė nuo saulės ir gamtos sąlygų, todėl pagoniškų tautų ritualai sukosi aplink saulę. Atėjus krikščionybei, maždaug nuo X-XI a., Lietuvoje imta interpretuoti Kūčių papročius ir ritualus per krikščionišką prizmę. Lietuviai vis dar laikėsi savo pagoniškų papročių, todėl Lietuvoje ilgai išliko dvitikybė. Su ja susidūrė ir pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikai.
Evangelikų liuteronų kunigai Mažvydas ir Volfenbiutelis minėjo šią problemą. Buvo kalbama, kad lietuviai vis dar laikosi pagoniškų papročių, tačiau noriai eina į bažnyčią. Mat to meto valstiečio sampratoje prie žemės darbų padėti galėjo tik su žeme susiję senieji pagoniški papročiai ir ritualai, o bažnyčioje tuo pačiu metu buvo skiriama pagarba Dievui. Lietuviai išsaugojo pagonybę net iki XVIII-XIX a., taip Kūčių neatsisakydami nei burtų, nei simbolinių patiekalų, ritualinės šieno, grūdų prasmės.
XIX a. viduryje, Lietuvoje prasidėjus tautiniam judėjimui, kunigai ima diegti krikščionišką, pritaikytą kalėdinei istorijai, Kūčių vakarienės papročių aiškinimą. Katalikai kūrybingai suteikė krikščioniškas prasmes Kūčioms ir visiems šventės elementams: stalo puošybai šienu, simboliniam patiekalų skaičiui, prasmingoms maldoms ir kalboms. Šienas - tai Jėzaus tvartelio simbolis, kūčiukai - pagrindinis patiekalas - tai Jėzaus Paskutinės Vakarienės atspindys, kai Jis laužė duoną su mokiniais. Visa šeima susirenka paskutinei praeinančių metų vakarienei, kurios metu dalinasi kūčiukais, dėkoja už praėjusius metus, prisimena anapilin išėjusiuosius šeimos narius, su viltimi žvelgia į naujus.
Taip pat skaitykite: Kalėdinės fotosesijos tendencijos
Evangelikų Požiūris į Kalėdines Tradicijas
Evangelikai Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, Kalėdų išvakares pažymėdavo kukliai, garbindami Dievą, melsdamiesi ir bendraudami, dėkodami Dievui už patirtas malones, dalyvaudami Kalėdų išvakarių pamaldose. Naujieji evangeliniai tikintieji neretai mano, kad tai nebiblinė tradicija, pagoniška ir galbūt net demoniška šventė. Mat Biblijoje tokia šventė nėra minima.
Naujajame Testamente (NT) krikščionims suteikiama laisvė švenčių atžvilgiu. Apaštalas Paulius spręsdamas iškilusį ginčą tarp Romos tikinčiųjų dėl švenčių ir maisto, pateikė atsakymą, kuris palieka tikintiesiems pasirinkimo laisvę švenčių atžvilgiu pagal jų įsitikinimus ir išmanymą. Apaštalo požiūriu svarbiausia yra tikėjimas Dievu, Jo pažinimas, Viešpaties garbinimas savo gyvenimu ir mirtimi, tikinčiųjų tarpusavio pagarba ir meilė, o šventės, kurios gali skirtis, tėra antraeilis klausimas. Dėl to neturėtų kilti ginčo, kas teisesnis, jei kiekviena pusė elgiasi iš įsitikinimo ir pažinimo. Tad antraeiliuose klausimuose, kurie nėra svarbiausi, sutariame gerbti, mylėti artimą, kaip brolį.
Šventasis Raštas aiškinamas pažodžiui, tokiu būdu siekiant jį įgyvendinti, dažnai trūksta loginio nuoseklumo. Jei sakome, kad galime švęsti tik tas šventes, kurios minimos Šventajame Rašte, tuomet kodėl tuose tikinčiųjų ratuose nešvenčiamos, pavyzdžiui Senajame Testamente paminėtos pagrindinės trys Izraelio šventės - Pascha, Pirmųjų vaisų šventė ir Palapinių šventė? Jėzus laikėsi visų šių švenčių, eidamas į Jeruzalę su savo mokiniais. Kodėl tuomet atmetamos biblinės šventės ir jų papročiai?
Evangelikai, kaip ir katalikai ar ortodoksai, remiasi ne tik Šventojo Rašto tekstais, bet gerbia ir Bažnyčios Tėvų raštus bei jų minties paveldą. Nuo seno, III - IV a. Bažnyčios Tėvai, kalba apie liturginių švenčių išskyrimą, prieš kurias visada vykdavo dvasinė vigilija - laukimas, sustojimas, pauzė. Visų konfesijų krikščionių liturginiame kalendoriuje yra trys pagrindinės šventės - Kalėdos, Velykos, Sekminės. Tad nuo Bažnyčios Tėvų laikų prieš visas jas vyko dvasinio laukimo praktika. T.y. prieš Kalėdas yra kalėdinis laukimo sezonas - Adventas, taip pat laukimas Kalėdų išvakarėse (Kūčios, anglosaksų Christmas Eve) ne tik šeimose, bet pamaldose. Prieš Velykas - budėjimas, ir prieš Sekmines - budėjimas ir laukimas. Visos šios liturginės tradicijos pagrįstos Šventuoju Raštu. Juk prieš gimstant Jėzui Mesijo laukė Izraelis, šventykloje laukė pranašai Simeonas ir Ona. Prieš Prisikėlimą moterys sabato metu laukė, kada, pasibaigus sabatui, galės eiti prie kapo patepti Kristaus kūno.
Reformacijos tėvai rinko savo teologinio statinio išminties akmenis iš Bažnyčios Tėvų raštų. Todėl daugumoje evangelinių tradicinių ir neotradicinių bažnyčių yra minimos Kalėdų išvakarės. Kūčios yra itin aktualios ekumeninėse šeimose, kur vyras ir žmona, ar tėvai ir vaikai yra iš skirtingų krikščioniškų tradicijų. Per Kūčias galima sujungti bendras tradicijas: vyriausias pasimeldžia prie stalo, kažkas perskaito Evangelijos skaitinį, visi kiti dėkoja Dievui už patirtas dienas ir gėrį.
Taip pat skaitykite: Šeimos Kalėdos
Kristus nekovojo su tradicija. Jis pats laikėsi Šventojo Rašto papročių ir tradicijų nuo savo vaikystės. Vėliau su mokiniais lankydavosi Jeruzalėje per tradicines šventes. Pagrindinis tekstas, kur neva priešpastatomas Dievo įsakymą žmonių tradicijoms yra Morkaus evangelijos 7 skyriuje. Kai Jėzus sulaukia priekaištų iš fariziejų, kad jo mokiniai nesilaiko sabato ir švaros tradicijos, skindami varpas lauke neplautomis rankomis ir jas valgydami. Jėzus kritikuoja ne fariziejų tradicijas, bet jų veidmainiškumą, vidinę nedorybę, kuri slepiasi po šventeiviška gausių tradicijų laikymosi kauke. Net sakydamas fariziejams „puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas“ Kristus atidengia fariziejų savanaudiškas nuostatas, kurias jie puikiai slėpė po įvairiais papročiais. Kristus atidengia fariziejų nuostatas atvirai parodydamas, kaip gudriai apeinamas Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną. Jis mini fariziejų Korban (dovana Dievui) paprotį, kuriuo remdamiesi jie reikalavo aukos šventyklai, vietoj pagalbos seniems tėvams (Mk 7, 11-13). Tokiu būdu fariziejų godumas menkino ir paneigė Dievo įsakymą pagarbiai rūpintis savo tėvais.
Pirmieji krikščionys turėjo savo papročius, tiesa, paprastus, bet papročius. Tikintieji buvo pratę laikytis apaštalų mokymo, rinktis vieni pas kitus namuose, laužyti duoną, laikytis bendravimo ir melstis, taip pat atidėti aukas pirmąją savaitės dieną - sekmadienį - Kritaus prisikėlimo dieną. Tad nėra bažnyčių be tradicijų: vienų tradicijos senos, kitų - naujos.
Trys Požiūriai į Tradiciją
Yra trys pagrindiniai požiūriai į tradiciją:
- Tradicionalistų požiūris: Tradicija vertinama aukščiau Šventojo Rašto autoriteto. Šiuo atveju tradicija sukultinima, nebegali kisti, tampa nelanksti ir nepajudinama, dažnai nustelbia Rašto tiesas. Taip fariziejai kėlė tradiciją aukščiau Dievo įsakymų, tuo darydami Rašto tiesą menkesne. Šio požiūrio trūkumas - tradicinis sustabarėjimas, negebėjimas atsinaujinti pagal Rašto dvasią ir žodį.
- Antitradicionalistų požiūris: Paneigiama ar atmetama tradicija, o pripažįstamas tik Šventojo Rašto autoritetas. Šio požiūrio problema glūdi iliuzijoje, kad žmonės gali pažodžiui įgyvendinti Šventąjį Raštą, kuris buvo parašytas prieš tūkstantmečius, kitame laike, kitokios pasaulėžiūros kultūroje. Antitradicinis požiūris gimdo radikalias, net ekstremistiškas tikėjimo formas.
- Balansinis požiūris: Tradicija kildinama iš Šventojo Rašto žodžių ir dvasios, adaptuojant Dievo tiesas gyvenime, suteikiant žodžiams kūną. Tai panašu į Biblijos principą, atvertą Jono Evangelijoje, kai Žodis, buvęs pas Dievą, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Juk ir Kristui buvo reikalingas kūnas. Toks pozityvus tradicijos vaidmuo - būti šalia Rašto ir padėti jį įgyvendinti bei perduoti kitiems.
Evangelikų teologas O‘Neilas pastebi, kad tradicija yra kiekvienos visuomenės ar bendruomenės klijai. Tad Kūčių šventė yra tiek lietuvių šeimos, tiek visuomenės klijai. Šiuolaikinės pastoracinės teologijos tėvas Eugene Petersonas sako, kad tradicija - tai medžio žievė, po kuria teka dvasios gyvasties syvai iš tikėjimo šaknų. Remiantis šia metafora, akivaizdu, kad kaip joks nužievintas medis negali gyventi, taip bendruomenė be tradicijų netenka savo gyvasties.
Klaidingai manoma, kad krikščionis gali gyventi „grynąjį“ gyvenimą pagal Dievo žodį, atmetus kultūros procesus, papročius. Radikalus mąstymas teologiškai vadinamas „Kristus prieš kultūrą“, kai krikščionys atmeta bet kokias kultūrines išraiškas. Evangelijose matome, kad Kristus atėjo į Izraelio kultūrą, laikėsi Rašto tradicijų, o jo apaštalai skelbė Evangeliją Romos imperijos civilizacijoje ir kultūroje. Ankstyvieji krikščionys naujai interpretavo tos kultūros šventes, savo aplinką, įdėdami į jas Evangelijos turinį. Visais laikais Evangelija veikia laikmečiuose ir skirtingų kultūrų lopšiuose. Įvairių amžių krikščionys, vedami Dievo Apvaizdos, įkūnijo Kristų kultūroje. Kalėdų šventė susiliejo su pagonių saulėgrįžos diena, kai ankstyvieji krikščionys suteikė jai Kristaus gimimo prasmę, kuri apreiškė didžiąją krikščionybės Tiesą bei Viltį, kad pasaulio tamsumoje užtekėjo amžinoji Dievo Šviesa apšviečianti mūsų sielos naktį.
Taip pat skaitykite: Vaikams skirtos Kalėdų dainos
Kalėdų Data: Istorinis ir Simbolinis Kontekstas
Gruodžio 25-ąją Katalikų Bažnyčia iškilmingai mini Išganytojo gimimą. Kadangi iš Evangelijose pateiktų duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios pasirinkimas yra sutartinis. Gruodžio 25-oji yra susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena - pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena - ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai šviesa įveikdavo tamsą ir diena pradėdavo ilgėti. Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos simbolika. Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms.
Vieno nežinomo autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo diena yra įvardyta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t. y. dienos ir nakties trukmė yra vienoda.
Nors kai kurie mokslininkai tvirtina, kad gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos Bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, kad bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją. Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime padaryti prielaidą, kad ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.
Pasak kai kurių, gruodžio 25 dienos pasirinkimas buvo nulemtas noro išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio 25-oji buvo pasirinkta stengiantis ne kariauti su pagoniškomis šventėmis, bet atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną. Palyginti nesenos liturgijos istorijos tyrinėtojo Thomas Talley studijos teigia, kad gruodžio 25-oji, kaip Kristaus gimimo data, pirmiausia pradėta minėti ne Romoje, o donatistų erezijos dominuojamoje Afrikoje dar III a. antrojoje pusėje.
Tokie kalendorinių metų momentai kaip saulėgrįža ar lygiadienis nėra savaime „pagoniški“, bet, kaip šiandien žinome, Saulės ir Žemės judėjimo nulemti fenomenai, kuriuos galėjo užfiksuoti kiekviena pakankamai astronominių žinių sukaupusi kultūra. Kitaip tariant, jei gamtos fenomenai ir su jais susieti simboliai yra visuotiniai, universalūs, tai yra neprasminga ir klaidinga sakyti, kad krikščionybė juos nusikopijavo ar, dar blogiau, atėmė, pakeisdama jų tikrąją prasmę iš pagonybės, tarsi ši būtų jų kūrėja ir savininkė.
Kalėdos Šiandien: Šventinis Šurmulys ir Tikroji Prasmė
Kalėdos - viena iš tų religinių švenčių, kurios apibūdinamos kaip pačios pačiausios. Pačios švenčiausios, pačios gražiausios, pačios šeimyniškiausios, pačios šviesiausios, pačios pačios… Užtat ir pradedamos švęsti dar prieš mėnesį. Sukeliamas šurmulys įžiebiant kalėdines egles miestuose! Stengiamasi, konkuruojama tiek konstruojant ir puošiant egles, tiek rengiant jų įžiebimo koncertus. Atrodytų, minimi pasaulinės reikšmės įvykiai. O paskui visą mėnesį visi suinteresuoti asmenys - kunigai, politikai, prekybininkai, koncertų organizatoriai, šou verslininkai - vis pučia ir pučia tos „pačios pačiausios“ šventės burbulus, kurių purslai pasiekia net zoologijos sodų žvėris ir Jūrų muziejaus delfinus.
Kunigai kurį laiką dar pasisakydavo prieš kalėdų supasaulietinimą, komercializaciją, pavertimą ištaiginga pramoga. Šiandien tokie balsai vis rečiau girdimi. Priešingai - sakoma: tegul tik dažniau skamba žodis kalėdos, kad ir be epiteto šventos, tegul tik būna turtingesnis kalėdų stalas, kad tikintys šeimos nariai turėtų progos „netikėliams“ priminti pagrindines krikščionybės tiesas.
Nereligingoji mūsų visuomenės dalis, tiek stebėdama šventinį šurmulį, tiek galbūt ir dalyvaudama kai kuriuose kalėdiniuose renginiuose ir vaišėse, turėtų atsiminti kalėdų šventės atsiradimo istoriją, suprasti religinių švenčių ir tradicijų formavimosi mechanizmą, kurio svarbiausias bruožas - perimamumas. Naujai atsirandanti religija perima ne tik dalį nueinančios religijos mitų ir legendų, bet ir jų dievybių gimimo, mirimo ir atgimimo laiką. Laikai, žmonės ir jų dievai keičias, bet nesikeičia metų laikų ciklai. Kai kurie jų, kaip solsticijos, reikšmingai paliečia žmogaus kasdienybę. Štai tą laiką, manau, žmonės visada švęs. Bet ar jų metu kaip senovėje reikia šauktis dievų pagalbos ir bažnyčios tarnų tarpininkavimo?
Kalėdų Šventės Istoriniai Šaltiniai ir Papročiai
Iš istorinių duomenų aišku, kad kalėdos iš tikrųjų negali turėti nieko bendra su Kristaus gimimu dėl tos paprastos priežasties, kad Kristus niekada nebuvo gimęs. Įdomu, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais kalėdų šventės visiškai nebuvo, nors ano meto žmonės turėjo būti geriau informuoti apie tariamąjį Kristaus gimimą ir gyvenimą, negu vėlesniųjų amžių žmonės. Kalėdų šventė pirmą kartą buvo įvesta tik ketvirtojo amžiaus viduryje. Ji iš pradžių buvo švenčiama tik Romoje, bet vėliau prigijo ir kitur.
Visoje eilėje senovės kultų gruodžio mėnesio pabaigoje buvo švenčiama šventė, panaši į kalėdas. Ji buvo susijusi su žiemos solsticija (saulėgrįža). Senovės žmonės nežinojo, kodėl per metų laiką dienos ilgėja ir trumpėja. Šio dienos ir nakties ilgumo periodiško svyravimo priežastis išaiškinta žymiai vėliau, kai buvo įrodyta, kad žemė sukasi aplink saulę ir kad žemės ašis yra nuožulni jos orbitos plokštumai. Kai diena imdavo trumpėti, žmones apimdavo prietarinė baimė: gal diena, o kartu ir saulė visiškai išnykstanti, ir žemėje įsiviešpatausianti amžina tamsa? O kai diena imdavo ilgėti, žmones apimdavo nepaprastas džiaugsmas. Ta diena, kai saulė pradeda ilgiau šviesti, ilgainiui pavirto džiaugsminga švente. Senovės žmogus, kuris įdvasindavo visus gamtos reiškinius ir jėgas, tikėjo, kad žiemos saulėgrįžos diena esanti saulės dievo arba augmenijos dievo gimimo diena.
Mitros kultas padarė krikščionybei itin didelę įtaką. Šį kultą dar pirmajame amžiuje prieš mūsų erą atnešė į Romą Pompėjaus kareiviai, o vėliau jis sparčiai paplito visoje imperijoje. Ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Diokletianas Mitrą buvo paskelbęs imperijos globėju. Maldose Mitra buvo tituluojamas „nenugalima šviesa“ (krikščioniškojoje liturgijoje Kristus taip pat vadinamas „pasaulio šviesa“- lotyniškai „lux, lumen mundi“). Mitros kultas buvo atliekamas specialioje šventykloje, vadinamoje mitreumu, kuri buvo įrengiama urve arba požeminėje patalpoje. Gruodžio 25 diena, kuri beveik sutampa su žiemos saulėgrįža ir krikščionių švenčiama kaip kalėdų šventė, buvo laikoma Mitros gimimo diena. Ši šventė, pavadinta „Saulės diena“, Romoje ilgainiui tapo valstybine švente. Mitreume Mitros gimimo diena - gruodžio 25-toji - buvo švenčiama atliekant sudėtingas apeigas. Apeigų metu buvo rengiama trapeza (bendras stalas), kurios metu visi jos dalyviai paragaudavo pašventintos duonos ir vyno.
Ketvirtajame amžiuje Romos krikščionys, perėmę populiariąją Mitros gimimo šventę, pavertė ją Kristaus gimimo švente. Įdomu, kad dar prieš kalėdų šventės atsiradimą krikščionybė iš mitologijos apie Mitrą buvo perėmusi su visomis smulkmenomis pasaką apie dievo gimimą. Mitai apie Mitrą pasakojo, kad šį saulės dievą pagimdžiusi skaisčioji motina Anagita. Gimęs jis urve, ir pirmieji jį pasveikinę iš gretimojo lauko atėję piemenys. Tuo būdu kalėdos, kaip „pasaulio šviesos“ gimimo diena, buvo perimtos iš senovės tautų Saulės kulto, ypač iš Mitros kulto. Mitas apie Kristaus gimimą iš „nekalto prasidėjimo“, kuris sudaro kalėdų „idėjinį“ turinį, yra ne originalus, o taip pat pasiskolintas iš kitų religijų. Panašių pasakų yra Biblijos Senajame įstatyme, kuriame surašytos įvairios senovės izraelitų legendos. Pavyzdžiui, iš „nekalto prasidėjimo“, pasak Biblijos, gimęs antrasis patriarchas Izaokas, Abraomo sūnus. Tokiu pat „stebuklingu“ būdu gimęs ir legendinis Biblijos didvyris Samsonas, kurio vardas hebrajų kalba reiškia „Saulės sūnus“. Mitas apie „nekaltą prasidėjimą“ buvo paplitęs ir kitose senovės Rytų religijose, kurių dievai dažnai gimdavę kaip žmonės. Romos imperatorių kultas, įvestas Augusto laikais, taip pat skelbė, kad Romos imperatoriai esą kilę iš dievų ir skaisčių motinų.
Dabar Kūčios ir Kalėdos - krikščioniškos šventės, tačiau iki šios religijos įsigaliojimo daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai, tuo pat metu švęsdavo Saulės sugrįžimą. Nuo senovės gruodžio pabaigoje buvo įprasta švęsti Saulės sugrįžimo šventę. Gruodžio 20-23 d. Šiaurės pusrutulyje Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite, todėl dienos būna trumpiausios, o naktys ilgiausios. Nuo gamtos nenutolę protėviai žiemą laikė stagnacijos periodu, o Saulė jiems reiškė atgimimą, šilumą, gyvybę ir naują derlių. Žiemos saulėgrįža žemdirbiams žymėjo naujo gyvenimo pradžią, nes po ilgiausių metų naktų Saulė sugrįžta, ir dienos pradeda ilgėti. Linksmintis būdavo paranku dar ir dėl to, kad šaltymečiu gerokai sumažėdavo darbų, o nelikus pašarų dalį gyvulių tekdavo paskersti.
Dabar Kalėdos visame krikščioniškame pasaulyje siejamos su Kristaus gimimo švente. Krikščionys tiki, kad Jėzų Mergelė Marija pagimdė mažame Betliejaus miestelyje. Jį pagarbinti lydimi Betliejaus žvaigždės atkeliavo Trys karaliai - išminčiai iš Rytų: Melchioras, Kasparas ir Baltazaras. Jie įteikė Jėzui dovanų - aukso, smilkalų ir miros. Įdomu, kad krikščionys Kristaus gimtadienį pradėjo švęsti tik prabėgus daugiau nei 200 m. po jo mirties. Iš tiesų niekas nežino tikslios Jėzaus gimimo datos. Spėjama, kad jis galėjo gimti spalį tarp 6 m. pr. Kr. ir 30 m. po Kr. Manoma, kad gruodžio 25 d. buvo pasirinkta tik tam, jog atitrauktų žmones nuo pagoniškų viduržiemio švenčių šventimo.
Kalėdos reikšminga ir visuotine švente tapo tik XIX a. Šiame amžiuje išpopuliarėjo ir dabartinės šventės tradicijos. Bažnyčios reformacijos metu Kalėdas kai kuriuose kraštuose bandyta uždrausti švęsti. Taip 1647 m. pasielgė anglų protestantai, norėdami atsikratyti senų katalikiškų tradicijų. Tačiau žmonės vis tiek slapta jas šventė, ir Anglijos karalius Karolis II 1660 m. draudimą panaikino. Naujai susikūrusiose JAV Kalėdas taip pat drausta švęsti iki XIX a.
Kalėdų Eglutė: Nuo Legendos Iki Tradicijos
Eglutes puošti Kalėdų išvakarėse pradėta dar XVI a. Yra nemažai legendų ir pasakojimų apie šios tradicijos kilmę. Pagal vieną jų, anglų vienuolis šv.Bonifacijus, kuris skleisdamas krikščionybę vieną dieną sutiko būrelį pagonių, ketinusių po ąžuolu paaukoti dievams vaiką, vienu smūgiu jį nuvertė, o vietoj jo išaugo maža eglutė. Šventasis pagonims pasakė, kad tai - gyvybės medelis, simbolizuojantis amžiną Kristaus gyvenimą. Taip pat manoma, kad eglutė išpopuliarėjo dėl to, jog gruodį per šventes neraštingiems krikščionims mokyti Bažnyčia rengdavo biblinius vaidinimus. Išvarymo iš rojaus scenai reikėjo žalio medžio, o žiemą žali buvo tik visžaliai spygliuočiai, todėl ant jų ir kabinta nuodėmingųjų obuolių. Populiari legenda mini, kad protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris Kingas pirmasis eglėms puošti panaudojo žvakutes. Esą vieną Kūčių vakarą būdamas lauke susižavėjo pro žaliaskares spindinčiomis žvaigždėmis, todėl nusprendė savo namuose susikurti panašų grožį.
Kalėdų eglutę itin išpopuliarino Anglijos karalienės Viktorijos šeima, 1840 m. nusifotografavusi prie padabintos žaliaskarės, kurią karalienei padovanojo jos vyras princas Albertas. Lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1853 metais. Paprotys jas puošti mūsų šalyje pradėjo plisti XX a. nepriklausomybės metais. Dabar kalėdiniu laikotarpiu pasaulyje kasmet parduodama 34-36 mln. eglučių.
Kiekviena eglės puošmena turi simbolinę prasmę. Tarkime, žvaigždė žaliaskarės viršūnėje simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, žvakės - gėrio pergalę prieš blogį, varpeliai - piemenis ir grįžimą pas Dievą, raudonos uogos - Kristaus kraują, o obuoliukai - gyvybę arba žmonių išvarymą iš rojaus. 1882 m. garsaus lempučių išradėjo T. Edisono kolega pirmas sugalvojo eglutę puošti elektros lempučių girlianda, o 1903 m.