Šuns nėštumas yra ypatingas laikotarpis, kurio metu augintinio organizme vyksta reikšmingi pokyčiai. Šiame straipsnyje aptarsime šuns nėštumo požymius, trukmę, priežiūrą nėštumo metu, pasiruošimą gimdymui, šuniukų priežiūrą po gimimo, galimas problemas ir komplikacijas, mažų šunų veisimo ypatumus bei mažų šunų sveikatos problemas.
Šuns Nėštumo Trukmė ir Etapai
Nėštumas šuniui trunka apie du mėnesius, tiksliau, nuo 58 iki 63 dienų. Šis laikotarpis leidžia šuniukams pilnai išsivystyti. Vidutinė šuns nėštumo trukmė yra nuo 58 iki 68 dienų, tačiau dažniausiai ji trunka apie 63 dienas nuo apvaisinimo momento. Svarbu paminėti, kad šis laikotarpis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo veislės, šuns amžiaus, fizinės būklės ir net nuo ankstesnių gimdymų. Mažesnių veislių kalės dažnai atsiveda šuniukus šiek tiek anksčiau, tuo tarpu didesnių veislių nėštumas gali trukti ilgiau.
Nėštumo etapai:
- 1-2 savaitės: Apvaisinimas ir nematomi pokyčiai. Po sėkmingo poravimosi spermatozoidai keliauja kiaušintakiais link kiaušialąsčių. Apvaisinimas įvyksta pirmosiomis dienomis, tačiau išoriškai jokių pokyčių dar nesimato.
- 3-4 savaitės: Embrionų implantacija ir pirmieji ženklai. Apvaisinti embrionai tvirtinasi prie gimdos sienelės. Šiuo laikotarpiu kai kurios kalės tampa ramesnės, gali sumažėti apetitas, pasireikšti švelnus pykinimas. Speneliai gali pradėti šiek tiek tinti ir rausvėti. Gydytojas veterinaras ultragarsu jau gali nustatyti nėštumą.
- 5-6 savaitės: Fiziniai pokyčiai tampa aiškūs. Kalės pilvas pradeda pastebimai didėti, speneliai toliau ryškėja. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tinkama mityba - didėja energijos poreikis, todėl rekomenduojama pereiti prie aukštos kokybės ėdalo, skirto nėščioms ar žindančioms kalėms. Kalė gali tapti meilesnė arba, priešingai - labiau atsiskyrusi.
- 7-9 savaitės: Gimdymo artėjimas. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis vaisiai sparčiai auga. Kalė tampa nerami, ieško saugios ir ramios vietos lizdui. Gali sumažėti apetitas, atsirasti padažnėjęs kvėpavimas, noras dažnai gultis. Šiuo laikotarpiu būtina stebėti kūno temperatūrą - prieš gimdymą ji dažnai nukrinta apie 1 °C.
Pirmieji Nėštumo Požymiai
Atpažinti pasikeitusią keturkojo būklę nėra lengva. Jei kalė yra nėščia, simptomai ne visada pasireiškia iš karto, todėl savininką tai gali net nustebinti. Signalaikalė laukiasi palikuonių, gali būti pilvo apimties apatinėje jo dalyje padidėjimas arba žymiai padidėjusios pieno liaukos.
Tačiau yra keletas požymių, kurie gali padėti įtarti, kad jūsų augintinė laukiasi:
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
- Spenelių padidėjimas ir rausvėjimas: Vienas pirmųjų ir lengviausiai pastebimų ženklų - patinę, labiau išryškėję speneliai. Jie tampa tamsesni, šiltesni, jautresni liečiant.
- Elgesio pokyčiai: Kai kurios kalės tampa meilesnės, ieško daugiau kontakto su šeimininku, o kitos - priešingai - tampa uždaresnės, daugiau ilsisi, vengia triukšmo. Taip pat gali pasireikšti lizdo ruošimo elgsena - kalytei norisi gulėti tam tikroje vietoje, nešti ten daiktus, apklotus.
- Apetito svyravimai: Nėštumo pradžioje kai kurios kalės tampa išrankesnės arba visai nenori ėsti, o vėliau apetitas ženkliai padidėja. Jeigu ji atsisako įprasto maisto, bet noriai priima skanėstus - tai gali būti pirmas signalas apie hormoninius pokyčius.
- Energijos sumažėjimas: Pirmosiomis savaitėmis kalė gali būti mieguista, judėti mažiau nei įprastai. Tai natūrali organizmo reakcija į hormonų pokyčius ir didėjančią apkrovą.
- Svorio padidėjimas ir pilvo apimtis: Nors šis požymis pasireiškia tik nėštumui įsibėgėjus, jis yra vienas ryškiausių. Svarbu nepainioti to su persivalgymu - jei pilvas didėja net ir esant normaliam maitinimui, tai gali būti signalas apie kalės nėštumą.
Tariamas Nėštumas
Tokia būsena vadinama tariamu nėštumu (arba pseudonėštumu) ir dažnai sukelia painiavą tiek šeimininkui, tiek pačiai kalei. Tai fiziologinis procesas, kuris gali atsirasti maždaug 6-10 savaičių po rujos, kai organizmas „mano“, kad įvyko apvaisinimas - nors to realiai nebuvo. Tariamo nėštumo metu kalės elgesys yra panašus, kaip ir esant tikram nėštumui. Ji neša žaislus į savo būdelę ir taip pasiruošia mažylių atėjimui į pasaulį. Tai normalu, nes šuo, kaip ir žmogus, turi motinos instinktą. Pieno liaukos yra išsiplėtusios, kartais jose atsiranda pieno.
Pagrindiniai tariamo nėštumo požymiai:
- Spenelių padidėjimas ir net pieno išsiskyrimas
- Lizdo ruošimas, žaislų „maitinimas“
- Padidėjęs apetitas arba nuotaikų kaita
- Nerimas, susidomėjimas guoliu, gynybinis elgesys
Ši būsena dažniausiai praeina savaime per kelias savaites, tačiau gali būti labai varginanti tiek fiziškai, tiek emociškai. Kai kuriais atvejais veterinarai gali skirti hormoninį gydymą ar rekomenduoti sterilizaciją, kad išvengtų tokių epizodų ateityje.
Kaip atskirti nuo tikro nėštumo?
- Ultragarsas - nuo 21 dienos po poravimosi galima aiškiai matyti vaisius.
- Kraujo tyrimai - gali parodyti hormoninių pokyčių lygį.
- Elgesio ir fizinių pokyčių dinamika - tikro nėštumo atveju jie progresuoja nuosekliai.
Tariamas nėštumas nėra pavojingas, tačiau jis rodo, kad organizmas reaguoja į hormonų disbalansą. Todėl jei nesate tikri, ar tai tikrai šuns nėštumas, visada verta pasitarti su specialistu - tai padės išvengti streso ir tinkamai pasiruošti ateičiai.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Kalės Priežiūra Nėštumo Metu
Tinkama priežiūra nėštumo laikotarpiu yra gyvybiškai svarbi tiek kalytei, tiek būsimiems šuniukams. Nors šuns nėštumas dažnai vyksta sklandžiai, net ir patyrusioms augintinėms gali prireikti papildomo dėmesio, ypatingos mitybos bei poilsio.
- Mityba: Antrąją nėštumo pusę kalytei reikia daugiau baltymų, energijos ir svarbių vitaminų. Rekomenduojama maitinti aukštos kokybės, subalansuotu ėdalu, skirtu nėščioms ar žindančioms kalėms. Venkite perteklinio maitinimo - nutukimas gali komplikuoti gimdymą. Nepakeiskite raciono staiga - pokyčius darykite palaipsniui.
- Papildai: Jeigu kalytė maitinama kokybišku ėdalu, papildomi vitaminai dažniausiai nereikalingi. Tačiau kai kuriais atvejais (pvz., laukiamas didelis šuniukų skaičius) veterinaras gali rekomenduoti kalcio ar folio rūgšties papildus.
- Fizinė veikla ir ramybė: Reguliari, bet neintensyvi fizinė veikla padeda palaikyti gerą tonusą. Venkite šokinėjimo, bėgiojimo ar sunkių žaidimų. Taip pat būtina leisti kalytei ilsėtis - ramus kampelis namuose su minkštu guoliu ir riboti stresines situacijas - garsūs garsai, svetimi gyvūnai, dideli žmonių susibūrimai.
- Vėlyvasis laikotarpis: Maždaug 2-3 savaitės prieš gimdymą pradėkite ruošti atskirą, tylų, šiltą ir lengvai valomą guolį. Stebėkite elgesį - jei kalė ima „nešioti“ daiktus, rausti patalus - tai ženklas, kad laikas artėja.
- Vizitai pas veterinarą: Būtinai suplanuokite bent vieną patikrinimą viduryje nėštumo (apie 30 dieną) - tuomet galima tiksliai patvirtinti nėštumą, įvertinti vaisių vystymąsi, aptarti gimdymo planą. Jei kyla nerimą keliančių simptomų - nedelskite.
Pasiruošimas Gimdymui
Artėjant šuniavimosi dienai, įrenkite vietą, kur kalė gimdys ir augins vadą. Parinkite tokią vietą, kur nebūtų skersvėjo, ne per arti tiesioginio šilumos šaltinio - židinio, krosnelės, radiatoriaus, pakankamai šviesią, ramią, kur nebūtų nuolat daug žmonių. Patalpoje, kur šuniuosis kalė, turėtų būti ne mažiau kaip 22 laipsniai šilumos. Labai gerai, jei galite atitverti dalį kambario, tačiau jei tokios galimybės neturite, padarykite gardą maždaug 150×200 cm dydžio - kuo didesnis bus maniežas, tuo lengviau bus prižiūrėti vadą. Aukštis turėtų būti bent metras, kad paaugę šuniukai jo neperšoktų. Būtinai įrenkite dureles, kad kalei nereikėtų šokinėti į ir iš gardo.
Pasirūpinkite specialia vieta gimdymui ir šuniukų auginimui - speciali dėžė su borteliais. Vieta turi būti šilta, sausa, šviesi, lengvai valoma ir vėdinama patalpa. Klodami paklotą, parinkite tokį dydį, kad ant jo laisvai tilptų kalė su visa savo vada, o likusią dalį maniežo galėsite iškloti laikraščiais, pabarstyti pjuvenomis ar kokia kita medžiaga, gerai sugeriančia šlapimą, taip mokydami mažylius neteršti savo vietoje.
Priešgimdyviniai ženklai
Gimdymo pradžia dažnai prasideda ne staiga, o iš anksto apie save praneša per įvairius signalus, kuriuos svarbu mokėti atpažinti.
- Kūno temperatūros kritimas: Vienas tiksliausių ženklų, kad gimdymas prasidės per artimiausias 12-24 valandas, yra kūno temperatūros kritimas. Normaliai kalytės temperatūra yra apie 38,3-39,2 °C. Kai ji nukrenta iki ~37 °C ar net žemiau - tai ženklas, kad gimdymas netrukus prasidės. Temperatūrą rekomenduojama pradėti matuoti kasdien paskutinę savaitę.
- Lizdo ruošimas ir elgesio pokyčiai: Kalė gali pradėti kasinėti guolį, tempti į jį žaislus ar audinius, būti nerami, sekioti jus iš paskos arba, atvirkščiai, slėptis nuo dėmesio. Tai instinktyvus elgesys, rodantis pasiruošimą gimdymui.
- Sumažėjęs apetitas arba jo visiškas dingimas: Artėjant gimdymui, daugelis kalių nustoja ėsti. Tai visiškai normalu, jei šis pokytis atsiranda likus kelioms valandoms iki sąrėmių.
- Gausesnės makšties išskyros: Išskyros gali būti skaidrios ar šiek tiek gleivingos - tai rodo, kad gimdos kaklelis atsiveria. Jei išskyros tampa tamsios, nemalonaus kvapo ar kruvinos - būtina skubiai kreiptis į veterinarą.
- Sąrėmiai ir gimdymo pradžia: Kai prasideda reguliarūs pilvo susitraukimai, kalytė dažnai atsigula, dažnai kvėpuoja, gali cypauti ar inkšti. Tai ženklas, kad šuniukai jau pakeliui.
Gimdymo Eiga
Gimdymo procesas susideda iš pagrindinių trijų stadijų.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
- Pirmojo etapo metu - nukritus kalytės rektinei temperatūrai, galite pastebėti, jog kalytė tapo nerami, atsisako ėsti, ieško kur pasislėpti - ramios ir tylios aplinkos, pradeda „sukti lizdą“. Šis etapas paprastai trunka apie 6-12 valandų, tad jei per 24val. nuo šių požymių atsiradimo gimdymas neprasideda - būtina skubi veterinarijos gydytojo pagalba.
- 2 - osios gimdymo stadijos metu prasideda stangos. Galite pastebėti periodiškus, stiprius kalytės pilvo susitraukimus. Prasidėjus stangoms - pirmasis šuniukas turėtų pasirodyti per pirmąją valandą, tačiau jei per pirmąsias 30 minučių šuniukas negimsta - rekomenduojama ilgiau nedelsti ir vykti į veterinarijos kliniką. Po šuniuko atvedimo kalytė gali pereiti į “ramybės” fazę, tačiau ji negali trukti ilgiau nei 2 - 4 valandas.
Tiek šiuo atveju, tiek tais atvejais, kai akivaizdžiai matote, kad vaisius yra užstrigęs gimdymo takuose ir vaisiaus negalite ištraukti ar atstatyti į normalią padėtį rankų pagalba arba kuomet kalytė tampa vangi, apatiška - nedelsdami vykite į veterinarijos kliniką specialistų įvertinimui ir skubiai pagalbai, kadangi gali būti pasireiškusi distokija. Distokija - tai negalėjimas natūraliu būdu atsivesti jauniklių.
Ką daryti gimus šuniukui?
Rūpestinga kalė, tik gimus šuniukui, stengiasi praplėšti vaisiaus dangalus. Padėkite jai. Kalė gali nukąsti virkštelę, ir tai gerai, kai ji pati tai daro - tai žadina jos motiniškus instinktus, tačiau po to vistiek tvarkingai nukirpkite virkštelę maždaug 1 cm ilgio, kad kalė nepradėtų jos graužti, taip bandydama tvarkingai užbaigti darbą. Aptrinkite šuniuką sausu švelniu skudurėliu ir tuoj pat grąžinkite jį kalytei, lai ji jį nulaižys, taip stimuliuodama mažylio gyvybines funkcijas. Pridėkite šuniuką prie spenio, kad jis gautų taip reikalingų jam krekenų. Vėl prasidėjus sąrėmiams ir gimdant kitą šuniuką, pirmąjį trumpam saugiai patraukite į šiltą vietą.
Kalės Priežiūra Po Gimdymo
Šuniukų atsivedusios kalės elgesys apima daugiau negu elementarus šuniukų maitinimas. Motina mažylius moko šunų kalbos ir ruošia gyvenimui. Tai, kaip ji elgiasi su šunyčiais, jų tolesniam gyvenimui svarbu kaip ir paveldėjimas. Daugelyje rūšių palikuonimis daugiausia rūpinasi motinos, šunys nėra išimtis. Natūrali atranka sudarė sąlygas konkretaus patelių elgesio evoliucijai.
Iškart po šuniavimosi kalė nusausina mažylius, laiko juos šiltai, maitina ir gerai išvalo laižydama. Motinos elgesį iškart po gimdymo kontroliuoja hormoniniai procesai. Dėl to problemų gali kilti, jei kalė pagimdo per anksti - ji gali tinkamai nesirūpinti atžalomis.
Šuniukų motinos turi tris pagrindinius uždavinius: maitinti šuniukus savo pienu (vėliau - atrydamos); palaikyti švarias ir šiltas patalpas (ypač kai mažyliai labai jauni); juos auklėti bei mokinti.
Galimos problemos:
- kalė gali neturėti pieno (šuniukus teks maitinti mišinukais iš buteliuko kas 1-2 valandas kiaurą parą);
- šuniukams reikia masažuoti pilvukus (t.y. kad mažyliai išsituštintų, ko jie patys dar nesugeba padaryti);
- kai kurios kalės būna nerūpestingos mamos (tuomet šuniukus teks jums prižiūrėti ištisą parą net kelias savaites);
- gali nugulti arba numinti šuniukus;
- gali nespėt visais pasirūpint (kai didelė vada, tada padėsite rūpintis).
Tai reiškia, kad pirmosios naktys yra miegojimas greta kalės ir šuniukų. Šuniukams pradėjus patiems tuštintis, valysite tai kiaurą dieną. O kai šuniukai pradės dūkti savo „garde“ - kakučius gali tekti gramdyti nuo sienos net 2 metrų aukštyje.
Šuniukų Priežiūra
Visi šuniukai gimsta akli ir kurti. Girdėti jie pradeda apie 6-8 parą, o jų akytės pradeda vertis nuo 10 paros, ir iki 14 paros turėtų pilnai praregėti. Tuo pat metu po truputį jie pradeda ropinėti ir iš arčiau pažinti juos supantį pasaulį. Šuniukams paaugus motina pradeda juos mokinti. Nujunkymo metu ji pradeda pirmąsias šunų kalbos pamokas. Urzgimas, dantų šiepimas, įvairus taikus elgesys yra įgimti, tačiau šuniukai turi išmokti jais tinkamai naudotis. Žmonės, pamatę, kad lig tol buvusi kantri ir darbšti motina pradėjo naudoti smurtą prieš šuniukus, nesupranta tokio elgesio. Taip, kalė gali urgzti ar net pulti atžalas, tačiau niekada jų nesužeis.
Šuniukų maitinimas
Idealu, jei kalei užtenka pieno, ir papildomai duoti ėsti galite tik sulaukus 3 savaičių, kuomet jau tikriausiai rasite ir pirmuosius dantukus. Tuomet perėjimas prie kitokio maisto bus greitas ir „neskausmingas”. Geriausiai tam tinka įvairių firmų pašarai, skirti šuniukams, tik jei tai sausas ėdalas - būtinai jį prieš tai išmirkykite. Visada prisiminkite, kad tik tinkama mityba užtikrins teisingą šuniuko vystymąsi, todėl negailėkite jų pašarui, kad ir tektų išleisti daugiau, nei gausite parduodami kartais net porą šuniukų. Pradėjus primaitinti šuniukus, būtinai duokite jiems švaraus vandens gerti.
Svarbu:
- Pirmą tris savaites, jei vada nedidelė - iki 8 šuniukų, kalė puikiausiai tvarkysis pati, guolyje bus švaru, o šuniukai - sotūs ir ramūs.
- Kiekvieną dieną sverkite mažylius, jie turi priaugti vidutiniškai po 30-50 gramų per dieną.
- Jei šuniukai nepriauginėja svorio net pakeičiant spenius, gali būti, kad jiems tiesiog neužtenka kalės pieno. Tuomet jau Jūs turėsite papildomai iš buteliuko maitinti šuniukus.
Sveikatos Priežiūra
Trijų savaičių šuniukams jau galima duoti vaistų nuo kirminų, pakartoti tai reikia po dviejų savaičių, vėliau duoti kas mėnesį, kol baigsis vakcinavimas. Skiepyti šuniukus galima nuo keturių arba šešių savaičių, praėjus ne mažiau kaip 10 - 15…
Galimos problemos ir komplikacijos
Jei šuniukai pradeda nerimauti, ypač jei jie be perstojo cypia ir nesiliauja šliaužioti, vadinasi, atsitiko kažkas negero. Labai dažnai pirmąją gyvenimo savaitę šuniukai užsikrečia streptokokais ar stafilokokais, dar dažniau jų negalavimų priežastis yra žarnyno bacilos.
Susirgimo eiga labai greita. Šuniukai, kurie pradėjo gyvenimą sveiki ir stiprūs, gerai žindo, pradeda silpnai žįsti, po to praranda sugebėjimą paimti spenelį ir be žmogaus pagalbos jį išlaikyti. Šuniukai be tikslo šliaužia ratu, užverčia galvą atgal ir vartaliojasi nuo vieno šono ant kito. Jeigu tokį šuniuką paimsite ant rankų, pamatysite, koks jis šaltas ir liesas, bet kol laikysite rankose, bus ramus.
Sergančius šuniukus reikia atskirti ir kas valandą šerti dirbtinai kefyru naujagimiams vaikams, įmaišius nedidelį kiekį gliukozės.
Kartais šuniukai viduriuoja dėl to, kad jiems netinka jų motinos pienas. Jeigu dvi veislyno kalės šuniuojasi vienu metu ir jau nustatėte, kad vienos iš jų šuniukai žuvo dėl alergijos savo motinos pienui, galite šuniukus sukeisti dar iki jų pirmojo maitinimo.
Šuniukų nagučiai auga greitai ir užsiriečia kaip kabliukai su aštriais galiukais. Šuniukas žįsdamas baksnoja kalės pilvą priekinėmis kojytėmis, todėl gali stipriai subraižyti jos odą, jei nagai nesutrumpinti. Subraižytus spenelius siaubingai skauda, ir kalė žindymo metu gali riaumoti ir netgi atsisakyti maitinti šuniukus.
Priklausomai nuo veislės, kol šuniukas žinda, nagus reikia apkirpti kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Vėliau nagus reikės kirpti kas mėnesį.
Kai šuniukams sukanka keturios dienos, daugumai veislių įprasta pašalinti penktą priekinių kojų pirštą ir nereikalingus užpakalinių kojų pirštus, jei jie yra.
Šuniukų akys paprastai atsimerkia tarp dešimtos ir tryliktos dienos. Akys pradeda atsiverti nuo vidinio kampo, ir plyšys palaipsniui didėja, kol atsiveria visa akis. Kartais viena akis atsiveria anksčiau negu kita. Tuo metu negalima laikyti šuniukų ryškioje šviesoje.
Šuniukų vystymasis
Šuniukai greitai auga ir jų svoris gali didėti tolygiai. Vienintelė patikima svorio nustatymo priemonė - per pirmas dvi savaites sverti juos kas antrą dieną, o vėliau kartą per savaitę.
Šuniukas labai greitai vystosi ir protiškai, ir fiziškai. Dviejų savaičių šuniuką lengva išmokyti čiulpti iš buteliuko, jis greit pripranta prie rankų.
Trečios savaitės pabaigoje šuniukas išmoksta ne tik lakti skystą, bet ir ėsti kietą maistą.
Ketvirtoji savaitė - šuniuko pirmųjų dantų dygimo laikas. Tai viršutinės iltys, kurios išdygsta 20-24 dieną. Kai šuniukai sulaukia tokio amžiaus, motina pradeda jiems atpylinėti pusiau suvirškintą maistą, ir tai visiškai normalu bei natūralu.
Kai šuniukui sukanka 21 diena, jis tiesiog staiga tampa „visuomeniška” būtybe, visiškai suvokdamas ne tik savo brolių ir seserų, bet ir motinos, ir savo šeimininko individualumą.
Šuniukas pirmą kartą pradeda vizginti uodegą tarp trečios ir ketvirtos gyvenimo savaitės. Šuns uodegos vizginimas analogiškas žmogaus šypsenai, bet šunys „šypsosi” dažniau negu žmonės!
Dviejų mėnesių amžiaus šuniukas šlapinasi ir tuštinasi toje pačioje vietoje, viename iš jo „kvepiančiųjų” punktų. Paprastai šuniukai šlapinasi kas dvi valandas, nepriklausomai nuo jų dydžio.
Mažų šunų populiarumas ir veisimo ypatumai
Visame pasaulyje nedidelių šunų populiacija auga. Tam yra daug priežasčių - mažesnių gyvūnų išlaikymas pigesnis, jie lengviau pritampa miesto aplinkoje, juos paprasčiau transportuoti, dažnai jie gyvena ilgiau.
Yra keletas būdų, kaip sukurti "miniatiūrines" ar "žaislines" veisles, kurių kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Pvz., poruojami vis mažesni individai. Tam tikru laipsniu giminingų šunų veisimas orientuojantis į specifinę savybę žinomas kaip linijinis veisimas. Grynakraujų šunų gerbėjai dažnai tam teikia pirmenybę, kadangi toks veisimo būdas leidžia išlaikyti veislės genetiką, tačiau jis taip pat keičia pagrindinę veislės išvaizdą ar "genetinį parašą“, sukurdamas vis akivaizdžiau matomus skirtumus nuo kitų veislės atstovų.
Kitas metodas apima kitų, mažesnių veislių įvedimą, taip siekiant greitesnio miniatiūrizavimo. Tai tinkamas metodas tiems, kurie nori pagreitinti dydžio mažinimo procesą, kadangi mažesni šunys tikėtini jau po vieno poravimo. Tačiau mažesnė veislė gali įnešti ir naujų ligų.
Atranka dėl chondrodisplazijos - dar vienas metodas, naudojamas miniatiūrizuojant šunis. Šis būdas pasirenkamas siekiant mažesnio aukščio ir daugeliui žmonių patrauklios išvaizdos. Chondrodisplazija yra šuns galūnių sutrumpėjimas, kurį sukelia nenormalus kremzlių ir kaulų vystymasis.
Mažų šunų sveikatos problemos
Mažus šunis dažnai kamuoja specifinės sveikatos problemos. Nedideli šunys dažniau susiduria su neiškritusiais pieniniais dantimis bei periodonto ligomis (iškelta hipotezė, kad taip yra dėl mažos burnos ir susigrūdusių dantų). Burnos sveikata - ne vienintelė problema. Trachėjos kolapsas, beveik nepaliečiantis didesnių šunų, nėra retas tarp mažų ir miniatiūrinių veislių.
Mažų veislių šlubavimo priežastys taip pat skiriasi nuo didesnių. Pvz., maži šunys užpakalinėmis galūnėmis dažniausiai šlubuoja dėl kelio girnelės išnirimo ir aseptinės šlaunikaulio galvutės nekrozės „Legg-Calve-Perthes“ (kai didesnis šunis kamuoja kryžminių raiščių plyšimai ir klubų displazija).
Mažų ir žaislinių veislių problemos dar labiau išauga tarp vadinamųjų teacup (lietuviškai tinkamo pavadinimo tam neturim, galima būtų sakyti „telpantis į arbatos puodelį“) kalibro versijų. Jų maži, trapūs kauliukai drauge su šunų troškimu laikytis netoli šeimininkų gali būti laikomi puikiu nelaimės receptu.
Mažų šunų elgesio ypatumai
Elgesio problemos - viena dažniausių šunų atsisakymo priežasčių. Tyrimai aptiko atvirkštinį ryšį tarp šuns dydžio ir problemiško elgesio pasireiškimo.
Šiuo atveju žmogaus poveikis gyvūno elgesiui greičiausiai yra gana didelis. Gali būti, kad šeimininkų tolerancija tam tikriems elgesiams priklauso nuo šuns dydžio. Pvz., didelis agresyvus ar ant žmonių šokinėjantis šuo akivaizdžiai kels susirūpinimą, o taip beslegiantis mažas šuo neatrodys toks problemiškas. Kai kurie nedidelio šuns veiksmai net gali būti vertinami kaip mieli.