Vytautas Didysis (apie 1350 - 1430 m. spalio 27 d.) - vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Nors tiksli jo gimimo data nėra žinoma, jo mirties data yra nustatyta - 1430 m. spalio 27-oji. Ši data tapo minima, o 500-osios mirties metinės buvo net valstybinio lygio švente.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kelias Į Valdžią
Vytautas gimė Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus. Rašytiniuose šaltiniuose Vytauto vardas minimas nuo XIV a. septintojo dešimtmečio. Vytauto vaidmuo išaugo tėvui užėmus didžiojo kunigaikščio sostą. Turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje.
Kilus konfliktui su Jogaila dėl valdžios, su tėvu buvo įkalintas Krėvos pilyje, o nužudžius Kęstutį Vytautas 1382 m. pabėgo pas kryžiuočius ir kartu su ordinu kovojo prieš Lietuvą. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje pakrikštytas Vygando vardu. 1384 m., nusiaubęs ordino pilis, grįžo į Lietuvą, priėmė stačiatikių krikštą ir gavo Aleksandro vardą. Vėliau, nesutardamas su pusbroliu Jogaila, vėl bėgo į ordiną, kartu su kryžiuočiais puolė Vilnių.
Po ilgų ir permainingų kovų 1392 m. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir tėvo Kęstučio valdas. Jis taip pat buvo pripažintas Jogailos atstovu LDK ir gavo valdyti sostinę Vilnių.
Valdymas ir Siekiai
Nuo 1392 m. Vytautas tapo LDK valdovu ir siekė dviejų pagrindinių tikslų - pašalinti kryžiuočių keliamą grėsmę ir įtvirtinti Lietuvos savarankiškumą. Jis pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais. Vytautas keitė gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdančius giminaičius savo bajorais, taip paspartindamas valstybės vidinę integraciją.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Kova Su Kryžiuočiais
Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. Svarbiausias jo pasiekimas buvo Žalgirio mūšis 1410 m., kuriame jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė nugalėjo Vokiečių ordiną. Ši pergalė ne tik pašalino kryžiuočių grėsmę, bet ir sustiprino LDK pozicijas regione. Po Žalgirio mūšio prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. Pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos.
Lietuvos Savarankiškumo Siekis
Vytautas siekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija ir atskira valstybės valdymo organizacija. Jis pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais - Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką.
Valstybės Stiprinimas
Didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią Vytautas stiprino didindamas valstiečių prievoles ir už karinę tarnybą bajorams atiduodamas veldamus. Sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį, pagal 1413 Horodlės susitarimus privilegija išplėtė bajorų luomines teises, jų aukščiausiam sluoksniui - būsimiesiems ponams - buvo suteikti lenkų bajorų herbai, įsteigtos 15-18 a. LDK aukšto rango pareigūnų dignitorijos (dignitorius).
Pasibaigus pražūtingiems karams su VO sparčiau augo miestai, kuriems Vytautas patvirtindavo arba naujai suteikdavo Magdeburgo teisę, plėtėsi prekyba. Plėsdamas tarptautinius ryšius Vytautas didino Katalikų Bažnyčios žemėvaldą, steigė vyskupijas (Voluinės Vladimiro, Žemaičių). Iš jų ir iš Vilniaus vyskupijos stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų - katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją.
Karūnavimo Pastangos
Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu net tris kartus buvo bandoma Lietuvai suteikti karalystės statusą.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
- Pirmą kartą karaliaus karūną Vytautui Didžiajam 1398 m. numatė Lenkijos karalius Jogaila. Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo.
- Antrą kartą Vytautui karūną siūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgietis - 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse. Vytautas suprato, kad tuo siekiama išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną, ir šio pasiūlymo nepriėmė.
- Trečią kartą Lucko suvažiavime (1429 m.) buvo iškelta karūnavimo idėja. Vytautas palankiai sutiko su imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymu. Tačiau lenkai trukdė karūnoms pasiekti Vilnių, ir Vytautas mirė 1430 m. spalio 27 d. taip ir nesulaukęs pažadėtos karūnos.
Karūnavimo Detalės
Dar 1429 m. liepos mėn. imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis Vytautui rašė: „Karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai jau paruoštos.“ Vytauto Didžiojo karūnacija buvo numatyta 1430 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę. Karūnos Vytautui Didžiajam ir jo žmonai buvo pasiųstos per Lenkiją, tačiau lenkai išdrįso trukdyti karūnas gabenusiems imperatoriaus pasiuntiniams. Sužlugus rugpjūčio 15-sios dienos karūnacijos iškilmėms, Vytautas karūnacijos iškilmes nukėlė į rugsėjo 8 d. - per Švč. M. Marijos gimimo šventę. Tačiau karūnos vėl nepasiekė Vilniaus. Karūnacija nukeliama dar kartą - į rugsėjo 29-ąją - šv. Mykolo dieną. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dabar žada karūnas pasiųsti per Prūsiją. Vytautui labai rūpėjo sulaukti karūnų, todėl jis pataria imperatoriui Zigmantui su karūnomis atvykti slaptai, nevažiuoti su tokia didele palyda ir daugeliu žmonių. Zigmantas pažada tai padaryti lapkričio 8 d., bet naujoji karūnacijos data jau negali išgelbėti padėties.
Mirtis ir Palaidojimas
Vytautas mirė 1430 m. Trakuose. Prieš mirtį Vytautas testamentu savo įpėdiniams nurodo jį palaidoti šalia pirmosios žmonos Onos Vilniaus katedroje, ten pat turi po mirties atgulti ir antroji žmona Julijona. Suiručių ir karų niokojama, po gaisrų ne kartą perstatyta Katedra apgaubė paslaptimi Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą. Šiandien niekas nepasakys, kur ilsisi brangūs palaikai: Vilniaus Katedroje, kitoje sostinės bažnyčioje, o gal net kitame mieste? Tačiau ir šiandien archeologų tarpe gyva viltis, kad Vytauto Didžiojo palaikus slepia Katedros požemiai.
Mirties Aplinkybės
Žinome Vytauto mirties datą - 1430 m. spalio 27 d. Ginčijamasi tik dėl mirties priežasties: ar jis mirė nuo voties petyje, kuriai pratrūkus, buvo užkrėstas kraujas, ar nukritęs nuo žirgo, kai po Jogailos priėmimo Vilniuje su svečiais pavargęs jojo į Trakus. Esą susitrenkęs jis jau negalėjo laikytis balne, todėl toliau važiavo žmonos Julijonos vežime.
Vytauto Asmenybė
Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą pateikė lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas (lenk. Jan Długosz): „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo.“ Žinoma, kad Vytautas neželdino barzdos, kaip ir kiti to meto lietuviai, valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų.
Santykiai Su Lenkija
Nors Vytautas siekė Lietuvos savarankiškumo, jis suprato ir bendradarbiavimo su Lenkija svarbą. 1413 m. Horodlės susitarimuose Vytautas pasiekė, kad Lietuvos bajorai gautų tokias pačias teises kaip ir Lenkijos bajorai. Tai sustiprino LDK ir Lenkijos ryšius ir padėjo abiem valstybėms kovoti su bendrais priešais.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Vytauto Kultas
Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo vardas buvo naudojamas tautinio identiteto stiprinimui ir patriotizmo ugdymui. 1930-aisiais Didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių šventė nustelbė visas kitas. Vytauto Didžiojo asmenybė tiko tautos idealo ir didvyrio paieškai, skatinusiai atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo tvirtinama, kad jis palaidotas lenkų užgrobto Vilniaus arkikatedros rūsyje.
Paminklai Vytautui Didžiajam
Seniausias paminklas Vilniuje Vytautui Didžiajam yra paminklinė lenta Vilniaus Arkikatedroje, įrengta šiaurinėje navoje prie rytinės sienos. Memorialinė lenta sukūrė 1853 m. skulptorius Juozapas Kozlovskis Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva.
1930 m. lietuvių pastangomis Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Skulptorius Rapolas Jakimavičius sukūrė jį iš marmuro ir vario.
1994 m., minint 584-ąsias Žalgirio mūšio metines, Vilniuje, prie Savanorių krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinio štabo buvo atidengta 6 metrų aukščio ąžuolinė Vytauto Didžiojo skulptūra (skulpt. Algirdas Kulieša).
2000 m. Vilniuje prie Santariškių ligoninės (Verkių seniūnija) buvo pastatytas ąžuolinis paminklas LDK kunigaikščiui Vytautui.
2017 m. prie Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus, Gedimino kalno papėdėje, prie keltuvo, buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, sukurtas 1939 m. skulptoriaus Vytauto Kašubos.
Minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsiąs metines Vilniaus krašte buvo pastatyta daug kuklių paminklų iš plytų, ir cemento, akmens skaldos, medinių kryžių.
1930 m. paminklas Vytautui Didžiajam buvo atidengtas Reškutėnų kaime (Švenčionių r., Švenčionėlių seniūnija).
2003 m. spalio 3 d. Kernavėje (Širvintų r.) buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam.