Šiais metais minime 600 metų nuo palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo - sukaktis, kviečianti prisiminti šį kilmingą ir nuolankų asmenį bei įsižiūrėti į jo gyvenimo šventumą.
Gimimas ir Jaunystė
Tiksli Mykolo Giedraičio gimimo data nežinoma, tačiau manoma, kad jis gimė apie 1420-1425 metus Giedraičiuose arba Videniškiuose, Molėtų krašte, Aukštaitijoje. Literatūroje yra užuominų, kad jis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus. Mykolas priklausė kilmingai aristokratų kunigaikščių Giedraičių šeimai. Nuo gimimo turėjo negalią - buvo raišas, vaikščiojo pasiremdamas ramentais, tačiau šią negalią priėmė kaip priemonę vienytis su Kristaus kryžiumi. Kryžius, raudona širdis baltame fone ir ramentas tapo palaimintojo ikonografijos pagrindiniais simboliais. Ypač ramentas palaimintąjį Mykolą daugeliui žmonių daro artimą jų gyvenimo sunkumuose, susiduriant su ligomis ir savo negalios priėmimu. Dėl šių patirtų išgyvenimų jis jau nuo jaunystės atsiribojo nuo savo bendraamžių, tapo uždaras, susitelkęs į vidinį pasaulį, tai vėliau peraugs į maldos misticizmą.
Studijos ir Pašaukimas
Mykolas Giedraitis studijavo Krokuvos universitete filosofiją. Istoriko Alberto Kojalavičiaus raštuose pažymėta, kad Giedraitis buvo pirmasis studentas XV a. atvykęs mokytis iš Lietuvos į Jogailos universitetą. Jau būdamas jaunuolis, Mykolas, pajutęs pašaukimą dvasiniam gyvenimui, kreipėsi į Bistryčios regulinių kanauninkų vienuolyną (40 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus) ir buvo priimtas. Tuo metu netoli Vilniaus, Bistryčioje, jau veikė Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynas, įkurtas karaliaus Jogailos 1390 m. (atgailos kanauninkų nereikėtų tapatinti su katedros kapitulų kanauninkais, kuriems kartais tai yra garbės titulas; žodžio kanauninkas reikšmė kyla nuo žodžio kanonas - taisyklė). Tai šv. Augustino parašytomis vienuolinio gyvenimo taisyklėmis besivadovaujanti vyrų vienuolija, kuriai buvo būdinga atgailos, maldos ir gyvenimo bendrystėje dvasia.
Gyvenimas Krokuvoje
Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Greičiausiai dėl aristokratiškos kilmės, gilaus dvasingumo ir įgimtų gabumų, o gal ir dėl švelnesnių gamtos sąlygų poreikio sveikatai Mykolas Giedraitis neužsibūna Bistryčios vienuolyne, bet išsiunčiamas į Krokuvą, į svarbiausią vienuolijos ir visos Lenkijos karalystės katalikybės centrą, kuris tuo metu išgyveno aukso amžių - veikė universitetas, steigėsi vienuolijos, darbavosi žymūs Europos menininkai. Šis noviciatą užbaigė jau Krokuvoje, čia davė vienuoliškus įžadus ir apsistojo prie Šv. Morkaus bažnyčios. Nors palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos universitete, jis gyveno kukliai ir pamaldžiai, ne ordino bendruomenės namuose, bet vienas, atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių - atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Mėgo vienatvę, mažai kur beišeidavo. Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie įprasto vienuoliams bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Anot šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, tuo metu, XV amžiuje, Krokuvos gatvėse persipindavo pėdsakai didžių šventųjų ir palaimintųjų: Mykolo Giedraičio, Kazimiero Jogailaičio, Jono Kentiečio, Simono iš Lipnicos, Vladislovo iš Gelniuvo, Izaijo Bonerio, Stanislovo Kazimierčiko, Šventoslavo Tyliojo ir kitų. Atvykęs į Krokuvą pal. Mykolas Giedraitis - aristokratas ir išsilavinęs žmogus, - apsigyvena ne vienuolyne, o kukliame kambariuke prie Šv. Morkaus bažnyčios zakristijos ir iki gyvenimo pabaigos tarnauja zakristijonu. Nors jis nešiojo vienuolio abitą, gyveno vienuolišku maldos ritmu, tačiau liko broliu pasauliečiu, tuo parodydamas, kad Dievo tautoje visos tarnystės yra svarbios, vertingos, vedančios į šventumą. Zakristijono tarnystė palaimintąjį Mykolą labai priartino prie žmonių, nes jis gyveno ne uždaro vienuolyno celėje, o šalia bažnyčios zakristijos, kur žmonės galėdavo jį lengvai rasti, prašyti maldos, patarimo ir užtarimo.
Pamaldumas ir Mistika
Mąstydamas apie Nukryžiuotąjį, jis gilino savo meilę Dievui ir žmogui. Ištvermingas mąstymas atvedė jį į kontempliacijos maldą, kuri buvo jam nepamirštamo džiaugsmo šaltinis. Savo vidinio gyvenimo turtingumu Mykolas Giedraitis priartėjo prie tos ribos, kurią buvo pasiekę didieji vidurinių amžių mistikai. Vienas iš ryškiausių pal. Mykolo Giedraičio šventumo istorijos momentų - jo pamaldumas Kristaus kryžiui, nuvedęs jį netgi iki mistinių patirčių. Kuklusis zakristijonas istorijai nepaliko jokių savo posakių, laiškų ar frazių, išlikę tik Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, išgirsti maldoje priešais kryžių: „Būki kantrus iki mirties ir suteiksiu tau gyvybės vainiką.“ Ir šiandien į mus prabyla maldos pripildytas pal.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Mirtis ir Palaidojimas
Mykolas Giedraitis savo gyvenimu mus moko, kad ne aukštos pareigos, o meilė ir atsidavimas tarnaujant yra svarbu. Moko, kad tyli tarnystė gali tapti iškalbingu tikėjimo liudijimu. Mykolas Giedraitis mirė 1485 metų gegužės 4-ąją Krokuvoje, apsuptas brolių vienuolių maldų, praėjus kiek daugiau nei metams po bičiulio šv. Kazimiero mirties. Jo sarkofagas, padabintas baltosios rožės herbu, yra toje pačioje Šv. Morkaus bažnyčioje, šalia altoriaus, prie kurio jis tarnavo. Palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje.
Pripažinimas ir Beatifikacija
Mykolą Giedraitį pradėta laikyti palaimintuoju dar XVI amžiuje ir jo šventumo garsas nesiliovė. Krokuvos vyskupija tuo laikotarpiu įvykdė kai kuriuos veiksmus, būdingus skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešam gerbimui. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje pal. Mykolas ir šv. Kazimieras vaizduojami besimeldžiantys kartu, suklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas paveikslas, prie kurio melsdavęsis pats palaimintasis. Vis tik beatifikacijos byla, pradėta 1634 m., liko nebaigta. 1985 m. šv. Jonas Paulius II išsakė troškimą, kad Mykolo Giedraičio mirties 500 metų jubiliejus pagreitintų jo beatifikaciją. Galiausiai 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Šventųjų skelbimo Kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Becciu homilijoje per padėkos šv. Mišias už M. Giedraičio paskelbimą palaimintuoju Krokuvoje teigė: „Jo gyvenimo liudijimas, kuriam būdingas savo fizinių ribų priėmimas ir kančių vienijimas su nukryžiuotu Kristumi, šiandien tampa gerąja naujiena visiems, kurie, panašiai kaip jis, dažnai lieka nustumti į visuomenės pakraščius dėl fizinio nepajėgumo, vyresnio amžiaus ar kitų ribotumų.“
Palaimintojo Atminimas Lietuvoje
Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Baltuosius Augustinus į Lietuvą pakvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. Pirmieji vienuoliai lenkai ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, ypač skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) - Bistryčioje, Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Videniškiuose, Panemunyje, Mykoliškėse, Skiemonyse, Jūžintuose, Kurkliuose, Salake, Papilyje, Kvetkuose, Suvainiškyje, Mioruose, Paberžėje (Vilniaus vyskupijoje) ir pačiame Vilniuje, Užupyje. Atgailos kanauninkai kurį laiką darbavosi ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, tuo laikotarpiu, kai Jėzuitų ordinas buvo uždraustas. XVI amžiuje vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Tuo metu Lenkijoje vienuolija išnyko ir veikė tik Lietuvoje.
Nūdien šalia Videniškių parapijos bažnyčios yra išlikęs Regulinių atgailos kanauninkų vienuolyno pastatas. Videniškių vienuolyną 1617 m. fundavo vaivada Martynas Marcelijus Giedraitis ir kartu su broliu, vyskupu Merkeliu Giedraičiu, Videniškiuose pastatė bažnyčią. Vėliau bažnyčioje, dešinėje pusėje, buvo įrengta Dievo tarnui Mykolui skirta koplyčia su altoriumi ir paveikslu, išlikusi iki šių dienų. Jau šeštą šimtmetį nenutrūkstantis pamaldumas palaimintajam Mykolui Giedraičiui akivaizdžiai liudija, kad jis - ir mūsų dienų šventasis. Pal. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną kalbama pal. Mykolo Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos šv. Mišios. Remiantis šia data, Videniškių bažnyčioje kiekvieno mėnesio 4 d. vyksta pamaldos, kurių metu meldžiamasi pal. Mykolo Giedraičio litanija ir 12.00 val. aukojamos šv. Mišios.
600 metų Jubiliejaus Iškilmės
Šių metais minime pal. Mykolo gimimo jubiliejų, kuris gražiai sutampa ir su Šventaisiais Viešpaties metais, kurių pagrindinė tema yra viltis. Šių 2025 m. gegužės 10 d. Videniškiuose švęsime ypatingą jubiliejų - 600 metų nuo pal. Mykolo Giedraičio gimimo. Atrodo labai daug, tačiau dangaus šventieji mūsų laikui ir vietai jau nepavaldūs, jie pranoksta savo laikus ir valstybių sienas. Juk yra šventųjų, kurie be galo artimi ir savi, nors mus nuo jų skiria beveik tūkstantis ar pora tūkstančių metų, tolimas atstumas, tokie, pvz., yra šv. Jurgis, šv. Agota, šv.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai