Galilėjus Galilėjus (it. Galileo Galilei; 1564 m. vasario 15 d. Pizoje - 1642 m. sausio 8 d.) - italų fizikas, matematikas, astronomas ir filosofas, suvaidinęs itin reikšmingą vaidmenį mokslo revoliucijoje. Jo gyvenimas ir darbai tapo mokslo ir religijos konflikto simboliu, o jo atradimai pakeitė žmonijos supratimą apie Visatą.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Galilėjus di Vinčencas Bonaiuti de' Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15 d. Pizos mieste, Italijoje, nuskurdusių aristokratų šeimoje. Jis buvo vyriausias iš septynių vaikų šeimoje. Tėvas Vincenzas buvo muzikantas ir prekiautojas vilna, todėl troško, kad sūnus taptų gydytoju, nes ši profesija buvo pelninga. Galilėjo buvo pavadintas savo protėvio Galilėjo Bonaiuti garbei - šis XIV-XV a. buvo garsus fizikas, universiteto dėstytojas ir politikas, gyvenęs Florencijoje. Šio laikotarpio pabaigoje visos giminės pavardė buvo pakeista iš Bonaiuti į Galilėjų.
Galilėjui sulaukus vienuolikos metų, jis buvo išsiųstas mokytis į jėzuitų vienuolyną. Po ketverių metų, praleistų su broliais jėzuitais, Galilėjus pareiškė tėvui norintis tapti vienuoliu. Tačiau šis jam buvo numatęs kitą kelią, taigi vaikinui liepė atsisakyti tokių minčių.
1581 m. 17-metis Galilėjus Pizos universitete pradėjo studijuoti mediciną, kaip ir pageidavo tėvas, tačiau studijų nebaigė dėl finansinių sunkumų. Tačiau čia jaunuoliui viskas, išskyrus matematiką, kėlė nuobodulį ir jo šeimai buvo pranešta, kad sūnui gresia būti išmestam iš universiteto. Galų gale buvo sutarta, kad Galilėjus visą laiką galės studijuoti tik matematiką, nors tėvui tai džiaugsmo nekėlė - matematikų uždarbis tais laikais prilygo muzikantų algai, vis dėlto jis ėjo į kompromisą, kad tik būtų gautas aukštojo mokslo diplomas. 1583 m. jis pradėjo studijuoti matematiką ir fiziką.
Mokslo Karjera ir Atradimai
1586 m. pasirodė pirmasis Galilėjo darbas "Mažos hidrostatinės svarstyklės". 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsnį. Į šį universitetą patekti pavyko per pažįstamus universiteto vadovybei. Dėstydamas matematiką jis susipažino su tuo metu garsiausių matematiku dirbančiu Romos kolegijoje K.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
1592 m. Galilėjus persikėlė į Paduvos universitetą, kur iki 1610 m. dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją. 1592 m. tapo Paduvos universiteto Matematikos katedros vadovu.
Mokslininkas dirbo taikomojo mokslo ir technologijų srityse, jis patobulino kariuomenėje naudojamus kompasus ir kitus reikmenis. Jei būtų grįžęs į Florenciją be pinigų, Galilėjus galėjo būti suimtas ir įkalintas kreditorių, taigi jis sumanė patobulinti kokį nors prietaisą, kuris atneštų apčiuopiamos naudos. Iš pradžių jis tobulino termometrą, tačiau vėliau perėjo prie karinio kompaso, kurį pritaikė civilių reikmėms - dabar kompasą galėjo naudoti ne tik norint tiksliai nutaikyti patrankų sviedinius į taikinį, bet ir keliautojams orientuotis teritorijoje. Šis atradimas buvo sėkmingas ir Galilėjui leido uždirbti gražią pinigų sumelę. 1597 m. Galilėjus išrado termoskopą, tačiau jis nebuvo labai tikslus matuojant temperatūrą, kadangi rodmenys labai priklausė nuo atmosferos slėgio. 1624 m. - mikroskopas. Nors 1609 m. Galilėjus jau buvo išradęs mikroskopą nepriklausomai nuo olandų.
Teleskopo Tobulinimas ir Astronominiai Stebėjimai
Naudodamasis 1608 metais Nyderlanduose išrasto teleskopo brėžiniais, jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. 1610 metais Galilėjus vienas pirmųjų panaudojo teleskopą dangaus stebėjimui.
Galilėjus 1610 m. sausio 7 d. atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Mėnulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kinai dėmes stebėjo žymiai anksčiau). Iki Galilėjaus Paukščių Taką visi laikė dangaus keliu arba upe. Mokslininkas sakė, kad jį sudaro gausybė atskirų žvaigždžių.
Šie atradimai ne tik praplėtė žmonijos žinias apie Visatą, bet ir suteikė rimtų įrodymų, kad Žemė nėra Visatos centras. Iki to meto Bažnyčia rėmėsi Ptolemėjaus geocentrine sistema, kuri skelbė, kad Žemė yra Visatos centras, o visi dangaus kūnai sukasi aplink ją. Ši idėja buvo suderinta su kai kuriais Biblijos aiškinimais, pavyzdžiui, Jozuės knygoje aprašytu Saulės sustojimu. Kai lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas XVI a. pasiūlė heliocentrinę sistemą, kurioje Saulė yra centre, idėja buvo laikyta įdomia hipoteze, bet be įtikinamų įrodymų.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Tais pačiais metais paviešino atradimus, padarytus teleskopu, ir išvyko į Florenciją. 1611 m. kovo 23 d. išvyko į Romą, kad pristatytų naujus mokslo duomenis Romos kolegijai. 1612 m. paskelbė darbą "Svarstymai apie kūnus, kurie yra vandenyje, ir apie tuos, kurie jame plaukia".
Konfliktas su Bažnyčia ir Teismas
Galilėjo tikėjimas heliocentrizmu (idėja, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai) jo laikais buvo kontraversiškas, todėl dauguma mokslininkų priešinosi jo skleidžiamoms mintims ir mokslui. Apie šį mokslininką jis praveda paskaitų ir pradeda remti jo doktrinas ir tobulinti.
Galileo pradėjo viešai remti heliocentrizmą po savo astronominių atradimų. Jis rašė veikalus, kuriuose ne tik moksliniais argumentais, bet ir literatūriniais dialogais gynė Saulės centriškumą. Šiuo reikalu susidomėjo Romos inkvizicija. 1615 vasario 25 d. buvo oficialiai apkaltintas erezija. 1616 m. Šventoji Oficija, pagrindinė Romos Katalikų Bažnyčios institucija, sauganti tikėjimo grynumą, oficialiai paskelbė heliocentrizmą “filosofiškai klaidingu” ir “prieštaraujančiu Šventajam Raštui”. Galileo buvo įspėtas nepropaguoti šios teorijos kaip tikros.
Kurį laiką Galileo laikėsi šio draudimo, tačiau 1632 m. jis išleido savo garsiausią veikalą “Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas”. Knygoje trijų veikėjų pokalbyje buvo lyginamos geocentrinė ir heliocentrinė sistemos. Nors formaliai buvo pateikti abiejų pusių argumentai, aiškiai jautėsi autoriaus palankumas Koperniko teorijai. Knygoje buvo kalbama apie uždraustąsias Koperniko idėjas.
Tuometinis popiežius suprato, kad jis ir yra tas kvailio prototipas, taigi uždraudė knygą ir įsakė vėl teisti Galilėjų Inkvizicijos teisme. Galilėjaus teismą inicijavo popiežius Urbonas VIII (Maffeo Barberini) ir jo vadovaujama Šventoji Oficija (Inkvizicija). Tai įvyko po to, kai Galilėjus 1632 m. išleido knygą „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ (Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo), kuri, popiežiaus ir kai kurių jo patarėjų nuomone, pažeidė ankstesnį 1616 m. įspėjimą neginti kopernikietiškos teorijos kaip faktinės tiesos ir netgi galimai išjuokė patį popiežių (per personažą Simplicijų). Bažnyčios atstovai įsižeidė, nes trečiasis veikėjas Simplicijus, ginantis geocentrizmą, buvo vaizduojamas kaip naivus ir neišmanantis, o kai kurie manė, kad tai buvo netiesioginis popiežiaus Urbono VIII pavaizdavimas.Būtent dėl šios knygos ir įtarimų erezija, 1633 m. Galileo buvo iškviestas į Romą stoti prieš Šventosios Oficijos teismą. Jam buvo pareikšti kaltinimai erezija už heliocentrizmo gynimą. Teismo procesas vyko slaptai, Galileo buvo spaudžiamas atsisakyti savo įsitikinimų. Bažnyčia motyvavo, kad heliocentrizmas prieštarauja aiškiems Šventojo Rašto tekstams ir kelia grėsmę tikinčiųjų tikėjimui. Be to, tuo metu Bažnyčia jautriai reagavo į bet kokias grėsmes autoritetui, ypač po protestantų reformacijos.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
1633 m. gegužės 22 dieną Galilėjui buvo paskirtas nuosprendis. Teismas pasigailėjo seno bei ligoto mokslininko, todėl nenuteisė mirties bausme, tik paskyrė namų areštą iki gyvos galvos. Likusią gyvenimo dalį Galileo praleido savo name netoli Florencijos, kur toliau rašė mokslinius veikalus, tačiau jo kūriniai buvo draudžiami.
Inkvizicijos teisme Galilėjui buvo grasinama žiauriais kankinimais, jei jis viešai nepripažins, kad buvo neteisus teigdamas, jog Žemė sukasi aplink Saulę. Galileo, bijodamas mirties bausmės ir inkvizicijos žiaurumo, 1633 m. birželio 22 d. formaliai atsižadėjo heliocentrizmo mokymo. Jam buvo paskirtas namų areštas. Vėliau moklsininkas apako. 1633 m. birželio 22 d. viešai išsižadėjo savo atradimų.
Nors Galileo viešai atsisakė savo mokymo, legenda pasakoja, kad po nuosprendžio jis tyliai sušnibždėjo: “Ir vis dėlto ji sukasi” (E pur si muove), turėdamas omenyje Žemės judėjimą aplink Saulę.
Iki 1835 m. Galilėjaus "Dialogas" buvo uždraustas.
Paskutinieji Gyvenimo Metai ir Palikimas
Nepaisant sunkumų, Galilėjus toliau dirbo prie įvairių projektų - jis patobulino teleskopą ir juo stebėjo dangaus objektus. Paskutinius 9 metus gyvendamas namų arešto sąlygomis ir toliau tyrinėjo Visatos dėsnius ir elgėsi taip, lyg jo išvados būtų pripažintos.
1642 m. sausio 8 d. Galilėjus mirė. Pagal paskutinę Galilėjaus valią jo palaikai buvo perkelti į Šv. Kryžiaus bažnyčią Florencijoje, kur palaidota jo dukra Marija.
Galileo byla tapo simboliu mokslo ir religijos konfliktui. Tik 1992 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Bažnyčia padarė klaidą smerkdama Galileo ir reabilitavo jo vardą.
Įamžinimas
Galilėjaus garbei pavadintas asteroidas nr. 697, krateris Mėnulyje, JAV erdvėlaivis Jupiteriui ir jo palydovams tirti, teleskopas Palmos astronomijos observatorijoje Ispanijoje, pagreičio matavimo vienetas galas. Taip pat Galilėjaus vardas suteiktas nuo 2016 m. veikiančiai palydovinei navigacinei sistemai. 2009 m. Galilėjui pagerbti išleistas pašto ženklas Lietuvoje. Mokslininko vardas minimas ir populiariosios kultūros kūriniuose, pvz., britų roko grupės „Queen“ dainos „Bohemijos rapsodija“ (angl.