Įvadas
Juozas Aputis (1936-2010) - vienas ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių prozininkų, vertėjas, redaktorius. Jis reikšmingai modernizavo lietuvių novelę ir apysaką, prisidėdamas prie šių žanrų atgimimo ir suklestėjimo. Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, Aputis siekė grąžinti literatūrai estetinę vertę ir subtiliai, dažnai Ezopo kalba, perteikti tiesą apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje.
Biografijos Faktai
Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone. 1948 m. baigė Balčių pagrindinę mokyklą, o 1954 m. - Viduklės vidurinę mokyklą. Baigęs mokyklą, nuo 1954 iki 1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1960 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Po studijų Aputis aktyviai įsitraukė į literatūrinį gyvenimą. 1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1969-1977 m. - „Girių“, 1980-1990 m. - „Pergalės“, 1991-2001 m. - „Metų“ redakcijose. 1990-1991 m. buvo „Pergalės“, 1991-1994 m. - „Metų“ vyriausiasis redaktorius, 1995-2001 m. - „Metų“ prozos skyriaus vedėjas. Nuo 1967 m. priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai.
Nuo 1972 m. Juozas Aputis persikėlė į Zervynų etnografinį kaimą Dzūkijoje. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje, rašė, bendravo su vietos žmonėmis ir padėjo jiems ginti savo teises.
Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje ir palaidotas Antakalnio kapinėse.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Kūrybos Bruožai ir Temos
Aputis sovietmečio kultūrinio „bado“ metu buvo ypatingas autorius - jis kėlė klausimus. Perfrazuojant paskutinės jo knygos Maži atsakymai į didelius klausimus (2006) antraštę, tai - dideli klausimai, į kuriuos maži atsakymai neįmanomi, kiekvienas gali atsakyti tik gyvendamas. Kitaip tariant, Aputis mokė mąstyti savo galva, reflektuoti patirtį, suvokti savo moralinius pasirinkimus. Jo prozoje užgimė keistas metafizinis nerimas, kurio tokiais geliančiais pavidalais anksčiau nebūta lietuvių literatūroje. Rašytojas be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas. Jis gerokai praplėtė prozos tūrį, dėmesį telkdamas į psichologinę problemiką, ir visai nesvarbu, ar rašė apie miesto, ar apie kaimo žmogų.
Juozas Aputis siekė grąžinti literatūrai estetinę vertę ir kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, jo moralinius pasirinkimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Būtent su Juozo Apučio vardu dažniausiai yra siejamas novelės atgimimas sovietiniu laikotarpiu. Jo novelės sovietmečiu buvo ypač modernios ir labai perspektyvios, netgi traktuojamos kaip Jono Biliūno novelės kūrimo tęsinys. Jose Aputis perteikė savo ieškojimus tam tikro giluminio ryšio tarp individo ir visos Dievo kūrinijos. Juozui Apučiui patiko itin tikroviški vaizdai, socialinė būtis, kaimo aplinka ir žmonės. Šalia to jam dar svarbiau buvo visokiausi žmonių išgyvenimai ir dramos, sąmonės procesai, ryšiai su aplinka ir kitais tos ar kitokios aplinkos žmonėmis. Kitaip tariant, Juozo Apučio kūrybai būdingas subtilus psichologiškumas, kuris perteikiamas lyrine pasaulėjauta. Visgi kad ir kaip bebūtų, Apučio kūryboje jaučiama ir šiek tiek autobiografiškumo, regima gimtinė, artimi žmonės, namai.
Apučio kūrybai būdingi šie bruožai:
- Psichologizmas: Gilinimasis į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą.
- Humanistinės vertybės: Žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas.
- Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas.
- Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą.
- Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos).
- Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai - kaip šventa, saugi vieta.
Apučio veikėjus vienija ne kilmė, amžius ar statusas, o egzistencinis nerimas, pasaulio slėpinių pajautimas, užaštrinti pojūčiai, fiksuojantys pačias subtiliausias daiktinės ir metafizinės tikrovės vibracijas. Ypatinga aputiška šviesa ir gyvenimo pažinimo džiaugsmu dvelkia ankstyvųjų novelių triptikas Ak, Teofili!, pasakojantis apie pirmosios meilės trikampį, vidinį šešiolikmečio Beno augimą, žemės matininkų kasdienybę (pagal šį triptiką pastatytas meninis filmas „Mano vaikystės ruduo“, rež. Gytis Lukšas, 1977).
Individo lemtį ir apsisprendimą iškeldamas į kūrinio centrą, Aputis akcentavo pajautą, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“ (novelė „Horizonte bėga šernai“). Rašytojas ugdė individo egzistencinę savivoką ir lietuvių literatūrą praturtino egzistencializmo filosofijos atšvaitais, jo personažai linkę į savistabą, jiems artimos sąvokos „kaltė“, „atsakomybė“, „stoicizmas“. Ypač tai ryšku apysakose „Prieš lapų kritimą“ ir „Rudenio žolė“ (jos pasirodė knygoje Tiltas per Žalpę, 1980).
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Originalus istorinės praeities ir baltiškos bendrystės gaivinimo projektas buvo alegorinė apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje (parašyta 1967-1971, bet išspausdinta tik 1989 m.).
Knyga Keleivio novelės (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas. Apučio prozos žodis, provokuojančiai skvarbus, jautriai reagavo į kintančius laiko ženklus, savotiškai numatė artėjantį „postmodernų būvį“, reliatyvistinę pasaulėjautą. Keleivio novelių centre - rašytojo alter ego. Užimama vis aktyvesnė vertybinė pozicija, nuolat klausiama, polemizuojama, atvirai svarstoma, kaip antai: kodėl žmogus dažnai glaudžiasi prie stipresniųjų, prie galios ir prievartos nešėjų? Ypač tai ryšku novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ (kartojasi Jono Biliūno „Brisiaus galo“ situacija - reikia atsikratyti nebereikalingo seno šuns).
Nelengva karo ir pokario vaikystė prie Žalpės atsispindi daugelyje Apučio novelių. „Čia, tose plynėse, tuose miškuose, ant šitų kelių ir takų, viskas bus prasidėję, ėmę gauti prasmę…“ - sakoma novelėje „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, žmogaus formavimąsi lyginant su kregždės lipdomu lizdu ir pabrėžiant vaikystės ir jaunystės patyrimų svarbą.
Kad Aputis neina lengvu keliu ir neiliustruoja unifikuotų tiesų, o priverčia skaitytoją kiekviename žingsnyje mąstyti, puikiai atspindi novelė „Įveikti save“. Paskutinis stambus novelių rinkinys Vieškelyje džipai (2005) išskirtinas kaip sąžininga vyresnio rašytojo pastanga eiti kartu su laiku, jam nepataikaujant, bet ir nekeiksnojant permainų.
Bibliografija
- Žydi bičių duona: apsakymai (1963)
- Rugsėjo paukščiai: novelės (1967)
- Horizonte bėga šernai: novelės (1971)
- Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės (1977)
- Tiltas per Žalpę: apysakos (1980)
- Keleivio novelės: novelės (1985)
- Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys (1986)
- Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos (1989)
- Vargonų balsas skalbykloje: apysaka (1993)
- Smėlynuose negalima sustoti: romanas (1996)
- Dvi apysakos. Novelės (2001)
- Vieškelyje džipai: novelės (2005)
- Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė (2006)
Vertimai:
- Broniaus Radzevičiaus kūrybos
- V. Totovenco. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: apysaka
- J. Korineco. Labų dienų nuo Vernerio: romanas
- D. Grigorovičiaus. Kaimas: apysakų rinkinys
- C. Kosmačo. Pavasario diena; Baladė apie trimitą ir debesį: romanai
- J. Trifonovo. Senis: romanas
- V. Šukšino. Atėjau jums duoti laisvę: istorinis romanas
Apdovanojimai
- 1971 m. už novelę „Horizonte bėga šernai“
- 1996 m.
- 1997 m. A.
- 1998 m.
- 2004 m. „Imbiero vakarų” J.
- 2005 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija už novelių rinkinį „Vieškelyje džipai“
- 2005 m. P.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui