Skydliaukė, nors ir nedidelė endokrininė liauka, atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį mūsų organizme. Ji gamina hormonus, kurie reguliuoja metabolizmą, energijos lygį, nervų sistemos veiklą ir daugelį kitų svarbių funkcijų. Skydliaukės gaminami hormonai T3 ir T4 yra esminiai organizmo metabolizmui. T4 (tiroksinas) yra pagrindinis skydliaukės gaminamas hormonas, kuris organizme verčiamas į aktyvesnę formą T3 (trijodtironiną). Be T3 ir T4, svarbus vaidmuo tenka hipofizės gaminamam hormonui - tirotropinui (TSH). TSH stimuliuoja skydliaukę gaminti T3 ir T4 hormonus. Kai skydliaukės hormonų kiekis kraujyje sumažėja, hipofizė padidina TSH gamybą, taip signalizuodama skydliaukei gaminti daugiau hormonų. Šiame straipsnyje išnagrinėsime jodo naudą nėštumo metu, jo svarbą vaisiaus vystymuisi, galimus trūkumo padarinius ir saugaus vartojimo rekomendacijas.
Jodas ir skydliaukės hormonai
Jodas yra fundamentalus mikroelementas, be kurio skydliaukė negalėtų gaminti hormonų. Skydliaukės ląstelės yra unikalios tuo, kad jos gali kaupti jodą iš kraujo ir naudoti jį hormonų sintezėje. Procesas prasideda nuo jodo jonų patekimo į skydliaukės ląsteles, kur jie oksiduojami ir prijungiami prie tirozino amino rūgščių baltyme tiroglobuline. Ji gamina du pagrindinius hormonus - trijodtironiną (T3) ir tiroksioną (T4), kurie kartu vadinama skydliaukės hormonais.
Jodo svarba nėštumo metu
Įdomu tai, kad jodo poreikis didėja nėštumo metu, nes motinos skydliaukė gamina hormonus ne tik jai, bet ir besivystančiam vaisiui. Jodas ypač svarbus nėštumo pradžioje, kai vaisiaus skydliaukė dar nėra susiformavusi ir tiroksinas gaunamas tik iš motinos organizmo. Jei motinos organizme trūksta jodo, sumažėja skydliaukės hormonų, todėl sutrinka vaisiaus nervinės sistemos vystymasis. Labiausiai jautrus jodo trūkumui vaisius yra antrajame nėštumo trimestre.
Net dėl lengvo ar vidutinio sunkumo jodo trūkumo, ypač pirmąjį nėštumo trimestrą, yra pažeidžiamas vaisiaus smegenų vystymasis. Jodas, o tuo pačiu ir skydliaukės hormonų stygiui labai jautrios smegenų ląstelės, kurių vystymasis, augimas ir diferenciacija prasideda ankstyvuoju vaisiaus vystymosi laikotarpiu ir trunka dvejus-trejus metus po gimimo.
Jodo trūkumo pasekmės nėštumo metu
Jodo trūkumas nėštumo laikotarpiu gali lemti persileidimus, padidėjusį vaikų mirtingumą, protinį atsilikimą, kurčnebylumą, žvairumą, kretinizmą. Kretinizmas yra vienas sunkiausių jodo trūkumo sukeltų sutrikimų, kuriam būdingi sunkūs fizinio vystymosi sutrikimai, ryškus protinis atsilikimas. Nėščiųjų jodo stoka neigiamai veikia vaikų gebėjimą mokytis mokykloje.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Daug didesnį neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir veiklai turi nuolatinės jodo stokos sukelti nežymūs protinės raidos sutrikimai, pakitę vaikų pažintinės funkcijos - sumažėjęs vaikų gebėjimas skaityti ir mokytis, atmintis, psichomotoriniai gebėjimai, dėmesys ir intelektas, tai siejama ir su mažesnėmis suaugusiųjų pažintinėmis funkcijomis, protiniu pajėgumu, nuotaikos pokyčiais ir depresija.
Jodo trūkumas siejamas su nevaisingumu, nėštumo metu didina persileidimų ir apsigimimų dažnį. Taip pat, tikėtina, nedidelis jodo trūkumas nėštumo metu ateityje vaikui gali nulemti nedideles mokymosi ir elgesio problemas, tačiau gali ir niekaip nepaveikti. Didelis jodo trūkumas nėštumo metu gali padidinti tikimybę, kad vaikas ateityje turės klausos sutrikimų.
PSO rekomendacijos
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad jodo stoka yra pagrindinis išvengiamas smegenų pažeidimo ir skydliaukės veiklos sutrikimo veiksnys visame pasaulyje. PSO rekomendacijos skelbia, kad suaugęs žmogus per parą turėtų gauti 150 mikrogramų jodo. Amerikos skydliaukės asociacija (ATA) buvo pirmoji organizacija, kuri jau 2006 m. rekomendavo visoms nėščiosioms ir žindančioms moterims vartoti jodo papildus. Tarptautinių organizacijų rekomenduojama jodo RPN nėščiosioms - 220-290 µg (mikrogramų, mcg), o žindančioms moterims - 290 µg.
Kaip gauti pakankamai jodo
Jodo kiekis organizme priklauso nuo mitybos, nes žmogaus kūnas negamina šio elemento savarankiškai. Pagrindinis šio mikroelemento šaltinis yra maisto produktai - net 94 proc. reikiamo jodo kiekio žmogus gali gauti su maistu (58 proc. su gyvūninės, 32 proc. su augalinės kilmės produktais, 4 proc. su vandeniu).
Maisto produktai, turtingi jodo
Daugiausia jodo yra susikaupę jūrose ir vandenynuose, todėl jo galima gauti valgant jūros žuvis, jūros gėrybes, jūros kopūstus, žuvų taukus. Jodas gali būti gaunamas su motinos pienu, kūdikių mišiniais, papildais ir multivitaminais.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Joduota druska
Vienas efektyviausių pasaulyje patikrintų būdų užtikrinti pakankamą jodo kiekį organizme - kokybiškos joduotosios valgomosios druskos vartojimas. Lietuvoje suaugusiesiems pakaktų suvartoti 6,5 g joduotos druskos, kad būtų gauta rekomenduojamą suvartoti jodo kiekį (150 µg per dieną).
Joduotąją druską reikia teisingai laikyti ir vartoti: jodas yra lakus elementas, kuris, druską laikant nesandariuose induose, išgaruoja, be to, jodo junginiai karštyje skyla, todėl geriausia joduotąja druska barstyti patiekalus juos jau pagaminus arba baigiant gaminti. Perkant joduotąją druską būtina atkreipti dėmesį į jodo koncentraciją druskoje (palankiausia yra 20-40 mg/kg), pagaminimo bei galiojimo datą, pakuotės sandarumą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad suaugusiesiems valgomosios druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus per dieną, atkreipiant dėmesį į tai, kad druskos jau yra tokiuose produktuose kaip duona, sūris, mėsos gaminiai ir kt.
Atkreiptinas dėmesys, kad atidarius druskos pakuotę svarbu laikyti ją uždarytą hermetiškai, nes per 3-6 mėn. nuo pakuotės atidarymo jodo beveik nebelieka ir reikia pradėti naują druskos pakuotę. Joduotą druską svarbu laikyti neperšviečiamame ir sandariai uždaromame inde, nelaikyti indo karštoje vietoje (šalia viryklės), atidaryti indą tik trumpam ir vėl sandariai uždaryti. Jei joduota druska beriama prieš pat valgant - išsaugomos jos gydomosios ir apsauginės savybės, nes gaminant (verdant, kepant) maistą dėl karščio, sąlyčio su vandeniu, ilgesnės gaminimo trukmės netenkama nuo 6 iki 52 proc.
Jodo papildai
Taip pat galite vartoti maisto papildus, skirtus planuojančioms pastoti ar nėščiosioms, kuriuose yra reikiamas jodo kiekis (bent 150 µg). Norėdamos to pasiekti, moterys turėtų vartoti 150-250 µg jodo kasdien. Maksimali dozė, kurią gali vartoti nėščioji, yra 600 µg jodo per dieną. Didesnė nei 1 100 µg dozė yra nesaugi. Moterims, kurios turi sutrikusią skydliaukės funkciją, tam tikra didesnė jodo dozė turėtų būti skiriama pasikonsultavus su gydytoju endokrinologu.
Svarbu paminėti, kad papildus reikėtų vartoti tik pasikonsultavus su gydytoju, ypač jei jau vartojate skydliaukės vaistus.
Taip pat skaitykite: Skubios kontracepcijos tablečių veikimas
Jodo perteklius
Nors jodo trūkumas kelia daug problemų, jo perteklius taip pat gali būti žalingas. Hipertiroidizmas - būklė, kai skydliaukė į kraują išskiria per daug hormono tiroksino, o tai gali neigiamai paveikti tiek nėščiosios, tiek ir vaisiaus sveikatą. Žmonėms, sergantiems autoimuniniu tiroiditu (Hashimoto liga), per didelis jodo kiekis gali pabloginti būklę. Jeigu planuojate vartoti jodo papildus, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Kiti svarbūs elementai skydliaukės veiklai
Norint palaikyti optimalią skydliaukės veiklą, vien tik jodo neužtenka - reikalingas kompleksinis požiūris į mitybą ir gyvenimo būdą. Selenas, cinkas, geležis, vitaminas D ir omega-3 riebalų rūgštys taip pat svarbūs skydliaukės sveikatai.
Selenas ir jodas
Selenas yra mikroelementas, būtinas optimaliai skydliaukės veiklai. Nors reikalingas nedideliais kiekiais, jo vaidmuo skydliaukės hormonų metabolizme ir antioksidacinėje apsaugoje yra nepakeičiamas. Selenas dalyvauja fermentų, vadinamų jodotironin dejodinazėmis, kūrime. Šie fermentai paverčia mažiau aktyvų skydliaukės hormoną T4 į aktyvesnę formą T3. Selenoproteinai, tokie kaip jodotironin dejodinazės, paverčia T4 į aktyvesnę T3 formą audiniuose.
Selenas padeda neutralizuoti vandenilio peroksidą, kuris susidaro jodo metabolizmo metu. Tyrimai rodo, kad tinkamas seleno ir jodo balansas gali būti ypač svarbus prevenciškai apsaugant nuo autoimuninio tiroidito vystymosi. Vienas iš įdomių aspektų yra tai, kad jodo trūkumas ilgą laiką gali maskuoti seleno trūkumą, ir atvirkščiai.