Ingrida Šimonytė - viena ryškiausių Lietuvos politikos figūrų, dažnai atsidurianti dėmesio centre ne tik dėl savo politinės veiklos, bet ir dėl asmeninio gyvenimo. Nors ji pati retai kalba apie savo šeimą, pastaruoju metu diskusijos apie jos asmeninį gyvenimą, ypač apie šeimą ir vaikus, tapo aktualios politiniame kontekste. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip I. Šimonytė pati apibrėžia šeimą, kokie yra jos prioritetai ir vertybės, bei aptarsime, kaip jos asmeninė patirtis veikia jos požiūrį į politiką.
Šeima - rūpestis sergančia mama
I. Šimonytė ne kartą yra sakiusi, kad jai likimas ir pagailėjo malonės sužinoti, ką reiškia turėti savo vaikų, bet nepagailėjo supratimo, kas yra gyvenime svarbiausia. Politikė retai kalba apie savo šeimą, tačiau yra papasakojusi apie sunkiai sergančią mamą, kurią liga užklupo tuomet, kai I. Šimonytei buvo vos keturiolika. „Ji jau nuo 1988 metų serga reumatoidiniu artritu. Tai bjauri jungiamojo audinio liga, kuri sunaikina visus sąnarius ir padaro žmogų visiškai neįgalų“, - kalbėjo I. Šimonytė.
Trečią dešimtį serganti Seimo narės mama negali savimi pasirūpinti, jai nuolat reikalinga pagalba. „Tampi žmogumi, kuris beveik neturi nei rankų, nei kojų, - kalbėjo I. Šimonytė ir pridūrė, kad tai yra jos šeima. - Kai žmonės kartais sako, kad Šimonytė neturi šeimos, tai aš visą laiką galiu tik pasijuokti todėl, kad man tai yra mano mama ir įsipareigojimų ir rūpesčių aš turiu gal net daugiau nei vidutinis statistinis žmogus, auginantis du vaikus.“
I. Šimonytė prieš dešimt metų neteko savo tėvo. „Nė vienas žmogus nėra geležinis. Visokiausių minčių kyla. Kartais ir piktumo, kartais kyla pats kvailiausias klausimas, kuris tokiais atvejais gali kilti: kodėl aš? Net ir būdama labai racionali, suprasdama, kad šitas klausimas neturi jokios prasmės, aš vis tiek jį kartais sau užduodu, negaliu išvengti“, - teigė Seimo narė. Šis atvirumas leidžia suprasti, kad politikė patiria žmogiškų jausmų ir išgyvenimų, nepaisant jos racionalumo ir tvirto charakterio.
Turto deklaracija ir prioritetai
KK2 žurnalistai taip pat pažymėjo, kad I. Šimonytė nėra sukaupusi daug turto. Jos turto deklaracijoje pažymėtas turtas yra tėvų buto kaina. „Šiuo metu man svarbu, kad turėčiau, kur išsimiegoti ir kur ryte išsivirti arbatos. Dabar man dar labai svarbu, kad turėčiau pakankamai tinkamas sąlygas savo mamos slaugai“, - savo poreikius įvardijo Seimo narė. Šie žodžiai atspindi jos vertybes ir prioritetus - rūpinimąsi artimu žmogumi ir kuklų požiūrį į materialinę gerovę.
Taip pat skaitykite: Ingridos Sabonienės biografija
Požiūris į šeimą ir visuomenės spaudimą
Klausimai apie šeimą ir vaikus I. Šimonytę lydi nuolat. Tačiau politikė į juos reaguoja ramiai ir apgalvotai. Ji teigia, kad visuomenės spaudimas susilaukti vaikų ar sukurti šeimą neturėtų būti lemiamas faktorius priimant asmeninius sprendimus.
„Nepasakyčiau, kad nuolat kas klausia - esu jau per daug suaugusi, kad manęs kas nors vis dar klausinėtų „tai kada vyras, vaikučiai?“. Kalbos galbūt erzintų, jeigu jausčiausi kažką gyvenime daranti ne taip. Tačiau niekada nebuvo taip, kad būčiau nusprendus neturėti sutuoktinio ir vaikų ir būti kokia nors ten karjeriste, per darbą nematančia nieko daugiau. Taipogi nekėliau sau užduoties būtinai ištekėti vien tam, kad visuomenė mane kažkaip laikytų „visaverte“. Ne vienas ir ne viena dėl tokio spaudimo priima sprendimus, po kurių vėliau šeimos išyra ar jose tvyro vien tarpusavio priekaištai dėl „sugriauto gyvenimo“.
I. Šimonytė pabrėžia, kad svarbu nebandyti uždengti kažkokios spengiančios vidinės tuštumos materialiniais dalykais ar visuomenės primestais standartais. Ji teigia, kad imasi to, ką duoda gyvenimas, ir niekam nesako "niekada".
Meilė žmonėms ir pasitikėjimas
Buvote nominuota „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose, pirmaujate ne tik politikos kategorijoje, bet ir visuose rinkimuose. Ką jums reiškia ši nominacija ir toks žmonių palaikymas? - Myliu žmones ir jais pasitikiu. Ir man smagu jausti, kad tos meilės iš žmonių irgi grįžta su kaupu. Per kampaniją gavau tiek palaikymo, pasitikėjimo ir paramos, kiek turbūt ir drąsiausiame sapne nebūčiau susapnavusi. Čia - irgi maloni staigmena. Ypač smagu būti geroje kompanijoje - kitos moterys, nominuotos šiuose rinkimuose yra puikios tiek savo srityse, tiek ir kaip ryškūs pavyzdžiai, ką gali Lietuvos moterys.
Patirtis politikoje ir ateities vizija
I. Šimonytė negyvena praeitimi - nei buvusia šlove, nei nesėkmėmis. Stengiasi žiūrėti į priekį. Nesakau, kad nelaimėjau rinkimų todėl, kad esu moteris - juk moteris Lietuvoje rinkimus tarsi ir yra laimėjusi, tai kuo skundžiamės? Bet supratau, kad tokiai moteriai kaip aš yra leidžiama santykinai gerokai mažiau, nei tokiam politikos marginalui, kaip koks Gražulis. Nes aš esu tarsi kaži kokia „nenormali“, kai tuo tarpu žmogus, seniai nutolęs nuo bet kokios moralės, yra tarsi šiaip toks… linksmuolis klounas. Mes vis dar matuojami skirtingais matais ne tik tada, kai eina kalba apie karjerą ar atlygį, bet net ir tada, kai vertiname asmeninę žmogaus raišką ar moralę.
Taip pat skaitykite: Ingridos Kazlauskaitės karjera
Nepagarbos kultūra ir pasitikėjimo svarba
Viename savo interviu minėjote nepagarbos kultūrą, kurią dabar turime. Kaip manote, kas padėtų ją pakeisti? - Padėtų didesnis pasitikėjimas vieni kitais. Ne vieną Lietuvos problemą galima paaiškinti pasitikėjimo deficitas - juk vos tik apie trečdalį mūsų mano, kad kiti žmonės yra verti pasitikėjimo. Apie save ir savo artimuosius esame įpratę galvoti, kad esame geri, tačiau į kitus to pasitikėjimo šykštime. Nenuostabu, kad tą patį gauname ir atgal. O juk tai apsunkina bet kokį bendrą veikimą - pilietinės visuomenės plėtrą, politiką, bendrų interesų gynimą, todėl dažnai ir trypčiojame vietoje, laukiame kažkokių stebukladarių ir galiausiai nusiviliame. Dažnai ta demonstratyvi nepagarba tiesiog transliuoja vidinę frustraciją. Man atrodo, reikia tiesiog ryžtis sau kartą pasakyti: kiti žmonės lygiai tiek pat geri ir verti pasitikėjimo, kaip ir aš. Ir tuo tikėti.
Savybės, reikalingos sėkmingai politikei
Kokių savybių reikia sėkmingai politikei? - Nelabai žinau, kas yra sėkmingas politikas. Aš politikoje tiesiog stengiuosi būti savimi ir nevaidinti kažkokio personažo. Neapsimetinėti, kad turiu stebuklingus atsakymus į sudėtingus klausimus. Neišsisukinėti nuo nepatogių klausimų ir bandyti paaiškinti savo poziciją, net jeigu žinau, kad ji daugumai bus nuo pradžių nelabai suprantama. Įtraukti kitus.
Kova su baime ir drąsa
Minėjote, kad niekada nepasiduodate baimei kažką daryti. Visada buvote drąsi moteris, ar šią savybę išsiugdėte „lipdama per save“? - Nuo vaikystės buvau drąsi ir žingeidi. Mokykloje nebuvau tyli pirmūnė - nors buvau pirmūnė, bet narsos reikšti savo nuomonę, ginčyti, ginti man netrūko, net tada, kai žinojau, kad galiu kažkaip nukentėti. Nieko keista, kad dažnai apninka abejonės ir net baimė, ypač, kai reikia žengti į kažkokią neišbandytą teritoriją. Bet stengiuosi neleisti baimei mane užimti - svarstau, gilinuosi, sveriu, tariuosi. Nepasiduodu be kovos, jeigu manau, kad verta kovoti. Tiesa, ne visos kovos gyvenime vertos kovojimo, tad dažnai kažko nedarau tik todėl, kad įvertinusi nematau prasmės ar manau, kad kažkoks siūlymas yra tiesiog ne man.
Pomėgiai ir poilsis
Daug dirbate, slaugote sunkiai sergančią mamą - kas jums padeda atgauti jėgas? - Fiziškai lengviausiai atgaunu jėgas nuo kapstymosi gėlynuose. Dar labai padeda miegas. Manau, kad svarbu, jog savo pasirinkimais - ar labai daug dirbti kokiame investiciniame fonde, ar turėti labiausiai blizgančius stalviršius mieste - nebandytum uždengti kažkokios spengiančios vidinės tuštumos. LNK eteryje I. Šimonytė pasakojo ir apie drabužius, ir apie grožio eksperimentus, ir apie pomėgius. „Kai susirandu didesnę dėlionę, tada ją pasikloju ant grindų ir aplink rėplioju, kol sudėlioju“, - kalbėjo I. Šimonytė.
Asmeninio gyvenimo detalės
Esate atsakiusi į daugybę interviu klausimų, gal galite pasidalinti faktu, kurio niekas apie Ingridą Šimonytę iki šiol nežinojo? - Hm… Kai tiek metų esi viešas žmogus, tai jau sunkiai atsirenki, kas galėjo likti nepasakyta. Visgi, mėgstu kažką pasilikti ir sau - suprantu viešo žmogaus pareigą atskleisti tai, kas svarbu rinkėjams darant pasirinkimus, bet reikia pasilikti ir savo vaikystės, išgyvenimų ar net įvykių ir vien sau.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie Ingridos Šulcienės gyvenimą
Draugystė ir parama
Turite draugių, kurioms sunkią akimirką galite pasiguosti ar veikiau kliaujatės tik savimi? - Žinoma, turiu. Ne tik draugių, bet ir draugų. Ypač didžiuojuosi draugėmis, kurios išliko nuo mokyklos ar studijų laikų. Džiaugiuosi ir tuo, kad tikrų draugų pavyko įgyti ir per pastaruosius keliolika metų. Nesu tas žmogus, kuris savo draugus užverčia buitinėmis ir rutininėmis problemomis ar rūpesčiais, bet visada žinau, kam galiu paskambinti net ir gilią naktį, jeigu ištiks rimta bėda ar liūdesys. Mano draugai tuo pačiu žino, kad aš esu visada pasirengusi būti už juos ir dėl jų, kiek tik reikės.
S. Skvernelio pasisakymas ir politologų reakcija
S.Skvernelio kalboje šeštadienį vykusiame LVŽS suvažiavime jos klausiusiems ar ištrauką perskaičiusiems feisbuke labiausiai kliuvo šios eilutės: „Lietuvai reikia drąsaus, ryžtingo, atsakingo, turinčio patirtį valstybės valdyme, žmonių ir valstybės interesus ginančio prezidento. Šalies vadovo, kuris mato ir girdi visus Lietuvos žmones. Pirmiausia tuos, kuriems labiausiai reikia valstybės rūpesčio ir paramos, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Prezidento, kuris supranta, kas yra šeima, su kokiais iššūkiais susiduria vaikus auginantys ir jais besirūpinantys žmonės. Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais.
Ši S.Skvernelio kalbos dalis labiausiai kliuvo ir politologei Rimai Urbonaitei. Pasak jos, premjero pasisakymas akivaizdžiai diskriminacinis. „S.Skvernelis bando parodyti, kad jo šeimos turėjimas yra tam tikras pranašumas prezidento rinkimuose. Ir taip jis bando pažymėti distanciją, kitoniškumą nuo dabartinės prezidentės, kuriai irgi skiria ištisą pastraipą, kad reikia lyderio, kuris nebūtų tik reaguojantis. Vaikai, šeima, beje, tinka brėžiant skirtumą ne tik nuo Dalios Grybauskaitės, bet ir nuo I.Šimonytės, kuri turi šeimą, bet tai nėra ta šeimos samprata, kuria vadovaujasi S.Skvernelis. Klegantys vaikai rūmuose nežinau kuo savaime yra gerybė. Gal jis žino, kad Gitano Nausėdos vaikai jau užaugę ir nebekrykštaus rūmuose - čia jau juokauju. (…) Tai kartu yra diskriminacija, nes jis vaikų turėjimą rodo kaip išskirtinumą, kuris daro jį geresniu kandidatu, nors niekaip nerodo savo kitų profesionalių savybių. Lyg vaikai būtų bilietas į Daukanto aikštę, o tai yra diskriminacija. Ką galvoti žmonėms, kurie negali turėti vaikų? Pasijusti nustumtais į paraštes? Tai pigus triukas, bet jis rodo nejautrumą“, - kalbėjo R.Urbonaitė.
Jos teigimu, S.Skvernelis tarp eilučių pasako, kad, jei neturi vaikų, tai nelabai gali būti prezidentas, nors vaikų neturėjo ne tik D.Grybauskaitė, bet ir Valdas Adamkus, kuris daug kam yra jautraus lyderio pavyzdys.
I. Šimonytės atsakas į kritiką
„Na čia juk aišku, kam ad personam taikyta. Tik nelabai aišku, kam pakeliui dar didžiulį būrį žmonių įžeidinėti. Gražu, kad ponas žino, ką reiškia vaikų turėti. Bet neįsivaizduoju, ar jam pažinu, ką reiškia dešimtmetį slaugyti kasdien vis mažiau įgalų žmogų, trisdešimt metų sergantį nepagydoma autoimunine liga? Kai tave pagimdęs žmogus tampa šimtą kartų labiau nuo tavęs priklausomas negu tavo vaikas, tik niekada neužaugs ir neatneš tau mokyklos baigimo diplomo su visais dešimtukais? Bet jam galbūt tai ne šeima, o kažkokia žemesnė gyvybės forma. Gal man likimas ir pagailėjo malonės sužinoti, ką reiškia turėti savo vaikų. Bet nepagailėjo supratimo, kas yra gyvenime svarbiausia. Ir vis tiek linkiu, kad ponui mano patirties likimas pagailėtų. Nebūtina viską pasaulyje ant savo kupros pažinti, kad būtum tiesiog padorus žmogus. Skirtingomis patirtimis turtingi žmonės jomis besidalindami paprastai praturtėja dar labiau. Bet gal ne visiems duota“, - rašė I.Šimonytė.