Adolfas Hitleris (1889 m. balandžio 20 d. Braunau am Inn, Austrija - 1945 m. balandžio 30 d. Berlynas) - XX a. vokiečių politikos veikėjas, nacionalsocialistų vadas, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (NSDAP) vadas nuo 1921 m., Vokietijos reichskancleris nuo 1933 m. ir prezidentas nuo 1934 m. Jis žinomas dėl savo vaidmens kuriant nacionalsocialistinę diktatūrą Vokietijoje, inicijuojant Antrąjį pasaulinį karą ir vykdant Holokaustą.
Ankstyvasis gyvenimas ir pasaulėžiūros formavimasis
Adolfas Hitleris gimė Austrijos-Vengrijos monarchijoje, muitinės tarnautojo Aloiso Hitlerio šeimoje. 1905 m. baigė gimnaziją Linze. Turėdamas meninių gabumų, du kartus nesėkmingai bandė įstoti į Vienos dailės akademiją. 1913 m. apsigyveno Miunchene.
Iki to meto susiformavo jo pasaulėžiūra, kuriai būdingas tikėjimas vokiečių tautos išskirtinumu, patologinė neapykanta marksizmui ir žydams. Šios idėjos vėliau tapo kertiniu akmeniu jo politinėje ideologijoje.
Dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare
1914 m. Adolfas Hitleris savanoriu įstojo į Vokietijos kariuomenę ir per Pirmąjį pasaulinį karą (1914-1918) kovojo eiliniu Vakarų fronte.
Politinė karjera
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., Miunchene įstojo į ekstremistinę grupuotę, kuri vėliau buvo pervadinta į Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją (NSDAP). Dėl savo organizatoriaus sugebėjimų, oratoriaus talento patraukti minią revanšistiniais ir antisemitiniais šūkiais, 1921 m. liepos mėn. tapo NSDAP pirmininku.
Taip pat skaitykite: A. Hitlerio gimtinės palikimas
1923 m. lapkričio 8 d. vadovavo nesėkmingam Alaus pučui Miunchene, už tai buvo įkalintas. Teismo procesą panaudojo propagandai, tapo žinomas visoje Vokietijoje. 1924 m. gruodžio mėn. anksčiau laiko išleistas iš kalėjimo, paskelbė sieksiąs valdžios konstituciniu būdu, stiprino NSDAP ir jos kovinius būrius - SA (Sturmabteilung).
A. Hitlerio knyga „Mano kova“ (Mein Kampf) sutvirtino jo autoritetą partijoje. Ekonominės krizės sąlygomis nuo 1929 m. sparčiai didėjo NSDAP ir jos vado (fiurerio) A. Hitlerio įtaka. Per 1930 m. rugsėjo mėn. Vokietijos parlamento (Reichstago) rinkimus NSDAP iškovojo antrąją, 1932 m. liepos mėn. - pirmąją vietą. Krizės ir nedarbo kamuojami vokiečiai, taip pat ir ekonomikos bei finansų elitas laikė A. Hitlerį gelbėtoju.
1933 m. sausio 30 d. reichskancleriu paskirtas A. Hitleris iki 1933 m. vidurio likvidavo šalies demokratinę sistemą ir įtvirtino vienasmenę diktatūrą. 1934 m. birželio 30 d. išžudyti nepatikimi SA vadai (Ilgųjų peilių naktis). Prieš pat Vokietijos prezidento P. von Hindenburgo mirtį 1934 m. rugpjūčio 1 d. įstatymu reichskanclerio ir prezidento pareigybės buvo sujungtos. 1938 m. vasario mėn. A. Hitleris tiesiogiai perėmė ir vadovavimą kariuomenei (vermachtas).
Užsienio politika ir Antrojo pasaulinio karo pradžia
Agresyvi Vokietijos užsienio politika nesutiko atkirčio iki pat 1939 m. rugsėjo 1 d., bet Lenkijos užpuolimas tapo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Pirmasis karo etapas Vokietijai buvo pergalingas, A. Hitlerio populiarumas pasiekė apogėjų.
1941 m. birželio 22 d. jis pradėjo karą su SSRS (SSRS-Vokietijos karas) ir masines žydų žudynes, gruodžio 11 d. paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Nusikalstama ir avantiūristinė A. Hitlerio politika lėmė, kad buvo sudaryta SSRS, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų koalicija (Sąjungininkai), kurią įveikti Vokietija neturėjo galimybių. Holokaustą A. Hitleris tęsė iki pat galutinio Vokietijos pralaimėjimo. Per Antrąjį pasaulinį karą jis atmesdavo visus nedrąsius savo aplinkos mėginimus pradėti derybas dėl paliaubų ir drauge tikėjo, kad antihitlerinė koalicija iširs.
Taip pat skaitykite: Hitlerio palikimas
A. Hitlerio planai Lietuvai
A. A. Hitlerio planai Lietuvai neapsiribojo Klaipėdos krašto atplėšimu ir prijungimu prie Vokietijos (1939 03). 1933 m. kovo 4 d. atvykęs į Karaliaučių, Klaipėdos vokiečių revanšistų delegacijai Hitleris pažadėjo, kad „Klaipėdos kraštas netrukus būsiąs grąžintas Vokietijai“. 1935 m. pasibaigus nacionalsocialistų partijų Klaipėdos krašte vadų E. Neumanno ir T. Sasso teismo procesui Kaune, Hitlerio aprobuota direktyva buvo reikalaujama kuo skubiau išplėtoti Lietuvos valdžios pristabdytą nacionalsocialistų veiklą Klaipėdos krašte. Po Müncheno suokalbio hitlerininkai 1938 m. rugsėjo 29 d. okupavo Čekoslovakijos Sudetų kraštą, o spalio 21 d. Hitleris pasirašė slaptą direktyvą, kad Vokietijos ginkluotosios pajėgos bet kuriuo metu privalo būti pasirengusios „okupuoti Memelio sritį“. 1939 m. sausio 2 d. Berlyne Hitleris pažadėjo E. Neumannui, kad Klaipėdos kraštas kovo pabaigoje arba balandžio viduryje būsiąs prijungtas prie Vokietijos. 1939 m. kovo 22 d. vakare, nelaukdamas Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų Juozo Urbšio ir Joachimo Ribbentropo derybų pradžios Berlyne, Hitleris iš karinės Schweinemündeʼės bazės šarvuotlaiviu „Deutschland“ išplaukė į Klaipėdą švęsti krašto prijungimo prie Vokietijos (iki Hitlerio vizito hitlerininkai suėmė, internavo arba įkalino apie 200 Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjų, tarp jų apie 30 klaipėdiečių). Kovo 23 d. naktį apie 1 val. 30 min. gavęs J. Ribbentropo telegramą apie Vokietijos ir Lietuvos „sutarties“ pasirašymą, Hitleris dar plaukiančiame į Klaipėdą šarvuotlaivyje pasirašė įstatymą dėl Klaipėdos krašto prijungimo („grąžinimo“) prie Vokietijos. Šia akcija Hitleris pradėjo žygį į Rytus. Atvykęs į Klaipėdą, dalyvavo pronaciškose iškilmėse, kurstė vietos gyventojų nacionalšovinistines aistras, žadėjo jiems klestėjimą kraštui esant Vokietijos imperijos dalimi. Hitleris su Josifu Stalinu inspiravo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Molotovo-Ribbentropo paktą (Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį bei slaptuosius dokumentus dėl Lietuvos ir gretimų valstybių pasidalijimo).
Karo pabaiga ir mirtis
SSRS kariuomenei įsiveržus į Vokietijos sostinę Berlyną, Hitleris su žmona Ewa Braun-Hitler Reichstago kanceliarijoje nusižudė.
Asmeninis gyvenimas ir bruožai
Žydų kilmės vokiečių sociologas, psichologas, filosofas ir psichoanalitikas Ėrichas Fromas, nagrinėjęs Adolfo Hitlerio ankstyvąją biografiją, vaikystės ir paauglystės patirtis, lėmusias jo asmenybės raidą, rašė, kad Klara Hitler buvo atsakinga, išmintinga, darbšti ir religinga moteris. Ją mylėjo ne tik savi vaikai, bet ir įvaikiai iš ankstesnės vyro santuokos. Aloisas Hitleris, pasak Ė. Fromo, savo būdu ir elgesiu buvo ne toks patraukus žmogus, nors akivaizdu, kad jis buvo labai darbštus ir gebėjo nuosekliai siekti tikslų. Psichoanalitiko teigimu, nors tėvo ir sūnaus santykiai buvo komplikuoti, teiginiai, jog Aloisas buvo griežtas tironas, sukėlęs sūnui nepataisomų dvasinių traumų, yra nepagrįsti. Tiesa, tėvas dažnai bardavo Adolfą, kad šis - nepakankamai uolus, veltui švaisto laiką ir „užaugs tokiu pačiu nedėkingu veltėdžiu, kokiu tapo jo vyresnis brolis Aloisas“ (sūnus iš ankstesnės santuokos po daugybės konfliktų su tėvu anksti paliko namus).
Aloisas Hitleris mirė nuo insulto, kai sūnui buvo trylika, o aštuoniolikmetis Adolfas Hitleris neteko ir mamos - ją pasiglemžė krūties vėžys.
Hitlerių šeima ne kartą kraustėsi iš vieno miesto į kitą, Adolfas keitė mokyklas. Mokėsi neblogai, o per dailės pamokas pasirodydavo kaip gabiausias klasėje. Šeimai gyvenant Lambache, Adolfas lankė katalikišką mokyklą prie vietos benediktinų vienuolyno, giedojo bažnyčios chore, patarnaudavo kunigams per mišias. Kaip vėliau fiureris rašė savo knygoje „Mano kova“, Lambache jis svajojo tapti kunigu. Jei A. Hitleris būtų pasirinkęs šį kelią, Bažnyčia būtų turėjusi ugningą pamokslininką.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
1900 m. A. Hitleris praėjo lankyti realinę mokyklą Lince. Ji berniukui nepatiko. Vaikinas pradėjo mokytis tik tai, ką mėgo, - istoriją, geografiją ir dailę. Netrukus vienos klasės kursą teko kartoti. Laisvalaikiu Adolfas skaitė Karlo Majaus romanus apie indėnus, jų žygius mėgdavo atkartoti žaisdamas su draugais. Tuo metu galvoje dažnai kirbėjo mintis tapti kariu. Šį norą A. Hitleris vėliau įgyvendino su kaupu.
Po tėvo mirties paauglys nusprendė, kad dabar gali laisvai rinktis gyvenimo kelią. Aloisas norėjo, kad sūnus taptų valdininku, bet Adolfas nusprendė tapti dailininku. Į realinę mokyklą ėjo nenoriai, dažnai praleisdavo pamokas, o iš visų dalykų labiausiai nemėgo prancūzų kalbos. Taip pat labai blogai sekėsi matematika. Tiesa, nuo vaikystės gana liguistas vaikinas sustiprėjo fiziškai ir kūno kultūros pamokose gaudavo puikius įvertinimus. Vienas iš jo mokytojų vėliau liudijo: „A. Hitleris neabejotinai buvo gabus, nors ir gana vienpusiškai. Sunkiai save valdė, buvo užsispyręs, laisvo ir karštakošiško būdo. Nebuvo stropus.“ Galiausiai mokslus jam teko tęsti kitoje mokykloje Šteiro mieste.
1907-aisiais aštuoniolikmetį Adolfą ištiko du smūgiai. Stojamieji egzaminai į Vienos dailės akademiją buvo nesėkmingi. Per egzaminą stojantieji turėjo pateikti peizažų, natiurmortų ir portretų. Pirmuosius du etapus jaunuolis įveikė lengvai, tačiau tapyti portretų nemėgo. Žmones jis piešdavo nebent kaip peizažo detales. Neišlaikęs egzamino, A. Hitleris išreikalavo būti priimtas rektoriaus. Šis pasiūlė jaunuoliui rinktis architektūros studijas - esą, piešiniai liudija jo potencialą tapti geru architektu.
Kontroversijos dėl kilmės
Ne iki galo aiški vyresniojo A.Hitlerio kilmė paskatino kalbas, esą fiureris gali turėti žydų kraujo. Aloiso motina ir Adolfo senelė buvo neturtingo ūkininko dukra Maria Anna Schicklgruber. Kadangi buvo katalikė, visos žinios apie ją paremtos bažnyčios ir kitais viešaisiais įrašais. 1837 m., būdama 42-ejų, vis dar netekėjusi moteris susilaukė vienintelio vaiko Aloiso. Archyvuose užfiksuota, kad motina atsisakė įvardyti vaiko tėvą, todėl kunigas kūdikį pakrikštijo kaip kataliką ir įregistravo Schicklgruberio pavarde, o grafoje „tėvas“ nurodė „neteisėtas“.
Istorikai mini tris galimus kandidatus į mažylio tėvus. Vienas iš jų - keliaujantis malūnininkas Johannas Georgas Hiedleris. Vyras vedė jau 5-erių sulaukusio Aloiso mamą ir suteikė jam savo pavardę. Kaip tik šis vyras nacių buvo pripažįstamas kaip lyderio senelis. Vaikas augo jo brolio ūkininko Johanno Nepomuko (kurio pavardė kartais buvo rašoma kaip Huettleris) šeimoje. Šis vyras, kuris mirdamas paliko globotiniui nemažą dalį savo santaupų, taip pat laikomas galimu Aloiso tėvu. Sulaukęs 39-erių, pastarasis tapo „teisėtu vaiku“, o krikšto įrašuose tėvu buvo nurodytas jį įsivaikinęs J.N.Hiedleris. Kaip tik tuomet vyras pasikeitė pavardę į Hitleris, ją gavo ir Aloisas.
Trečias pretendentas į A.Hitlerio senelius - Leopoldas Frankenbergeris, kurio šeimoje M.A.Schicklgruber dirbo virėja. Apie šį žydą Niurnbergo tribunole užsiminė fiurerio advokatas, nacių okupuotos Lenkijos vyriausybės vadovas Hansas Frankas.
Istorikai šią teoriją atmeta kaip neturinčią pagrindo. Kaip biografijoje „Hitleris 1889-1936 m.: Arogancija“ pažymėjo Jungtinės Karalystės istorikas Ianas Kershaw, Grace gyveno Frankenreiterių šeima, bet jie buvo ne žydai. „Nėra įrodymų, kad Maria Anna kada nors lankėsi Grace, jau nekalbant apie darbą mėsininkui Leopoldui Frankenreiteriui“, - rašė istorikas. Grace tuo metu negyveno ne tik Frankenbergeriai, bet ir apskritai jokie žydai. Dar praėjusio amžiaus viduryje tai patvirtino austrų istorikas Nikolaus von Preradovichius. Šios tautos atstovams dar XVI a. buvo uždrausta gyventi Štirijoje, kurios sostinė yra Gracas, ir Aloiso gimimo metu šioje žemėje jie dar nebuvo laukiami.
2010 m. žiniasklaida rašė apie A.Hitlerio giminaičių seilių tyrimą. Išanalizavus šių žmonių DNR, nustatyta, kad jis galėjo būti žydų kilmės. Mėginiuose buvo rasta chromosoma Haplogroup E1b1b1, kuri retai aptinkama Vakarų Europoje, bet kurią turi nemažai Maroko, Alžyro ir Tuniso berberų, taip pat - aškenaziai (viduramžiais abipus Reino slėnio gyvenę žydai) ir sefardai (viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje gyvenę žydai bei jų palikuoniai).
Tačiau net jei A.Hitlerio senelis tikrai buvo žydas, tai nieko nereiškė. Pagal tradicinį žydų įstatymą, tautybė paveldima per motinos liniją. Nėra duomenų, kad kuri nors moteris iš jo protėvių buvo žydė. Jei žydų tautybė buvo perduota per vyriškąją liniją, būtų reikėję atlikti ritualinį atsivertimą, o apie tokį informacijos taip pat nėra.
Beje, A.Hitleris išties buvo paprašęs SS patikrinti gandus apie jo kilmę. Šie žydiškumo pėdsakų neradę. Tuomet fiureris paprašė genealogo Rudolfo Koppensteinerio paskelbti didelį genealoginį medį, iš kurio būtų aiškūs jo protėviai. Remiantis šiuo medžiu, 1937 m. buvo išleista knyga „Lyderio kilmės dokumentas“ ir padaryta išvada, kad A.Hitleris buvo austrų-vokiečių bei nesuteptos arijų kilmės.
To prireikė, nes jau nuo praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio Miuncheno kavinėse sklandė gandai, esą A.Hitlerio senelis buvo žydas. Kiek vėliau, kai jis perėmė Vokietijos kontrolę, tokios kalbos pagarsėjo. Žurnalistai ieškojo sensacingų istorijų apie nacių lyderį, tokias kalbas skatino ir politiniai oponentai.
CŽV ataskaita apie A. Hitlerio pomėgius
JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) išslaptino 1943 m. pranešimą apie nacistinės Vokietijos lyderio A.Hitlerio pomėgius. Jame teigiama, kad A.Hitleris buvo biseksualas, taip pat turėjo sadomazochistinių polinkių. 70 puslapių pranešimą parengė antropologas Henry Fieldas remdamasis fiurerio kalbų analize ir jo elgesiu viešumoje, taip pat artimo A.Hitlerio draugo Ernsto Franzo Sedgwicko Hanfstaenglio, kuris ketvirtajame dešimtmetyje emigravo į JAV, liudijimais.
Pranešimo autorius tvirtina, kad jaunystėje A.Hitleris turėjo sadomazochistinių polinkių, kurie siejosi su homoseksualumu. Pateikiami amžininkų liudijimai, kad A.Hitleris mėgo stebėti jaunuolius ir iš to patirdavo „estetinį pasitenkinimą“. Minima, kad 1910-1913 metais būsimasis nacių vadas gyveno Vienoje vyrų pensionate, garsėjusiame kaip vieta, kurioje „pagyvenę vyrai ieško jaunuolių“. Be to, pranešimo autoriai nutarė, kad A.Hitleris jautė homoseksualią trauką savo pavaduotojui Rudolfui Hessui po jų bendro įkalinimo trečiajame dešimtmetyje.
Pranešime teigiama, kad A.Hitleris visą gyvenimą buvo biseksualas. Moterys jį taip pat domino. Pavyzdžiui, dokumento autorius mano, kad gyvendamas Vienoje A.Hitleris užsikrėtė venerine liga nuo žydų prostitutės ir tai galėjo tapti viena jo neapykantos žydams priežasčių. Tokia išvada padaryta remiantis „Mein Kampf“ teksto analize.
Fiureris ilgai neturėjo santykių su moterimis dėl šios ligos padarinių, taip pat dėl savo narcisizimo - jis niekaip negalėjo rasti „jo vertos“ moters. Turėti santykių su moterimis jis nenorėjo todėl, kad nešvaistytų seksui politikai reikiamos energijos.
Sykiu, kaip prisimena E.F.S.Hanfstaenglis, A.Hitleris itin rūpinosi savo išvaizda, buvo labai valyvas ir rūpestingai prižiūrėjo savo garsiuosius ūsus. Į draugo pasiūlymus „nusiskusti tą nesąmonę“ būsimasis nacių lyderis visada atsakydavo: „Palik mano ūsus ramybėje. Tuoj jie taps madingi, nes aš juos turiu.“ Pagaliau, pranešimo autorių nuomone, A.Hitlerio gestikuliacija per viešas kalba verčia įtarti jo impotenciją.
Kai kurios iš jo moterų po Antrojo pasaulinio karo prisiminė, kad per pasimatymus jis vertė jas plakti jį ir įžeidinėti. Aktorė Renata Muller, palaikiusi su juo artimus santykius, pasakojo, kad A.Hitleris bijojo lovos „kaip velnias kryžiaus“. Parklupęs prie jos kojų jis maldavo jį mušti ir mindžioti, plakti savo paties atsineštu rimbu - nuo to patirdavo ekstazę ir jam prasidėdavo orgazmas. Panašias istorijas pasakojo ir A.Hitlerio pusdukterėčia Geli Raubal, kurią jis pavertė savo meiluže. Anot jos pasakojimų, būsimasis fiureris priversdavo ją nusirengti, pats guldavosi ant grindų, o Geli priversdavo atsisėsti ant jo veido ir svaigo matydamas jos lytinius organus.
Galiausiai A.Hitlerio išrinktąja tapo Eva Braun, jaunesnė už jį 23 metais. Kaip pasakojo fiurerio numylėtinis Ottas Scorzeny, žinomas vokiečių diversantas, karo pabaigoje priklausęs artimiausiai fiurerio aplinkai, Eva per meilės žaidimus su „vokiečių tautos tėvu“ dažnai imdavosi rimbo. E.Braun santykiai su A.Hitleriu truko iki pat pabaigos. 1945 m. balandžio 28-ąją, likus maždaug 40 valandų iki savižudybės, jie susituokė reichkanceliarijos bunkeryje pusiau sugriautame Berlyne.
E.F.S.Hanfstaenglis pasakojo, kad draugai A.Hitlerį praminė Vilku. „Kartais jis gali apsimesti nekaltu avinėliu, tačiau vilkiška prigimtis vis tiek prasiveržia“, - toks liudijimas pateikiamas CŽV pranešime.
Ten taip pat pateikiama daugybė kitų faktų, atskleidžinčių nacių lyderio buitinį gyvenimą. Rytais A.Hitleris reikalaudavo kuo ryškenio apšvietimo. Pasak pranešimo autoriaus, ši savybė galėjo būti susijusi su apsinuodijimu cheminėmis medžiagomis per dujų ataką Pirmojo pasaulinio karo metu. Dėl to fiureris visą likusį gyvenimą nenešiojo akinių ir teikė pirmenybę ryškesnėms spalvoms savo gyvenamųjų būstų interjeruose ir savo paties tapybos darbuose.
Paminima ir tai, kad A.Hitleris iš esmės buvo vegetaras. Jis beveik nevalgė mėsos. Rytais valgė obuolius, stiprinosi sviestu su marmeladu ir stikline pieno bei silpnos kavos, pietums mėgo žirnių arba pomidorų sriubą, per vakarienę valgė daržoves, kartais - grybus.
Pranešime minimi ir neįprasti fiurerio muzikiniai pomėgiai.
Nauja autobiografija?
Dešimtmečius Adolfo Hitlerio gyvenimą tyrę istorikai tikėjo, kad vienintelė jo autobiografinė knyga yra „Mano kova“ („Mein Kampf“), kuri buvo pradėta rašyti nacių vadui kalint Landsbergo kalėjime. Visgi nauji rasti įrodymai rodo, kad tai nėra tiesa - A. Hitleris yra parašęs dar vieną autobiografiją, kuri atskleidžia A. „Mano kova“ pirmą kartą buvo išleista 1925 metais, o po aštuonerių metų A. Hitleris įsitvirtino valdžioje. Iki šiol buvo manoma, kad ši skandalinga autobiografija, kurioje nacių vadas išdėstė savo ideologiją, buvo vienintelė jo pačio parašyta autobiografija. Kitokios nuomonės laikosi Škotijos Aberdyno universiteto istorijos profesorius Thomas Weberis. Pasak istoriko, 1923 metais - iki „Mano kovos“ pasirodymo likus dvejiems metams - buvo išleista dar viena biografinė knyga apie A. Hitlerį „Adolf Hitler: His Life and Speeches“. Jos autoriumi buvo įvardijamas Adolfas Victoras von Koerberis. Tačiau T. Weberis tikina radęs įrodymų, kad išties šią knygą parašė ne kas kitas, o pats A. Hitleris.
Istorikas teigia, kad tai yra pirma A. Hitlerio autobiografija, kuri buvo išleista turint vieną aiškų tikslą. O jis paprastas: A. Hitleris manipuliavo viešąja nuomone - norėjo apie save paskleisti teigiamą žinią, kad jis yra tikrasis Vokietijos išgelbėtojas, todėl nusprendė apie save parašyti knygą ir surasti žmogų, kuris sutiktų tapti formaliu jos autoriumi.
Įdomu yra ir tai, kad knyga pasirodė prieš pat vadinamąjį Alaus pučą, kuomet 1923 metų lapkričio pradžioje A. Hitleris nesėkmingai organizavo valdžios perversmą ir dėl to buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme. T. Weberis teigia, kad išnagrinėjęs asmeninius Adolfo Victoro von Koerberio dokumentus rado įrodymų, kad šis juose prisipažino, jog sutiko leisti užrašyti savo pavardę ant A. Hitlerio parašytos autobiografijos. Taip ši knyga tapo „objektyvia“ A. Hitlerio biografija, nes nacių vadas ieškojo galimo knygos autoriaus, kuris nebūtų susijęs nei su juo pačiu, nei su jo partijos struktūromis - autorius privalėjo būti pašalinis žmogus. Istorijos profesorius kaip įrodymus pateikia knygos „Adolf Hitler: His Life and Speeches“ dokumentą, kurį pasirašė jos leidėjas. Jis teigė, kad tikrasis kūrinio autorius nėra Adolfas Victoras von Koerberis. Dar vienas įrodymas - dokumentas, kuriame formalusis knygos autorius prisipažįsta, kad kūrinys parašytas A. Prie šūsnies įrodymų istorijos profesorius pateikia ir A. Hitlerio autobiografijos autoriaus laišką savo bičiuliui, kuriame jis kalba apie knygos autorystę.
„Faktas, kad A. Hitleris pats parašė savo autobiografiją, kurioje nagrinėjo savo sakytas kalbas ir prisidengė kitu autoriumi, rodo, kad jis jau seniau matė save išgelbėtojo vaidmenyje ir pradėjo manipuliacijas, norėdamas save iškelti į aukštumas“, - sako istorikas T.
Palikimas
Adolfo Hitlerio palikimas yra itin neigiamas. Jis laikomas vienu didžiausių karo nusikaltėlių istorijoje, atsakingu už milijonų žmonių mirtį, įskaitant Holokaustą. Jo veiksmai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kuris sunaikino didelę dalį Europos ir Azijos. Hitlerio ideologija ir veiksmai yra griežtai smerkiami visame pasaulyje.
Literatūra
- Adolfas Hitleris: vadizmo struktūra / sud. A. Evertas Kaunas 1997
- H. Kardel Adolfas Hitleris - Izraelio įkūrėjas Vilnius 2006
- Hitler's Letters and Notes / sud. W. Maser New York 1976
- I. Kershaw Hitler: A Biography New York 2008
- V. Ullrich Adolf Hitler. Biographie Bd. 1-2 Frankfurt am Main 2013-18
- Th. Sandkühler Adolf H. - Lebensweg eines Diktators Berlin 2015
- P. Longerich Hitler. Biographie München 2015
- W. Pyta Hitler. Der Künstler als Politiker und Feldherr