Įvadas
Vaiko gimimas yra vienas didžiausių gyvenimo stebuklų. Šiandien vis dažniau kelyje į šį stebuklą susiduriama su įvairiomis problemomis. Laimei, poroms, kurios susiduria su sunkumais pastoti, yra gydymo būdai, palengvinantys šį natūralų procesą. Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Pagalbinis apvaisinimas buvo pradėtas naudoti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai gimė pirmasis kūdikis, naudojant IVF. Nuo jos sukūrimo, naudojant pagalbinio apvaisinimo technologiją, visame pasaulyje jau gimė daugiau nei 8 milijonai kūdikių. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas. Nevaisingumo gydymas apima daug skirtingų metodų ir technologijų, viena dažniausiai naudojamų - pagalbinis apvaisinimas.
Konsultacijos ir Tyrimai Dėl Nevaisingumo
Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Tiriami abu partneriai. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos.
Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei:
- Moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau;
- Moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė;
- Žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai.
Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai ginekologai arba, vyro nevaisingumo atveju, urologai-andrologai.
Taip pat skaitykite: PGGD apžvalga
Tyrimų Metodai
- Kiaušintakių pratekamumo tyrimai: Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai ir, jei reikia, parenkamas optimaliausias gydymo kelias - nuo medikamentinės ar chirurginės terapijos iki pagalbinio apvaisinimo.
- Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma): Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros.
- Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų: Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai.
- Laparoskopijos testas: Laparoskopijos testas gali įvertinti pacientės kiaušintakių sveikatą.
- HyFoSy testas: Naudojants ExEm putomis kartu su echoskopijos testu, HyFoSy yra vienas iš pagrindinių šiomis dienomis naudojamų kiaušintakių pratekamumo ir gyvybingumo testų.
- Histeroskopijos procedūra: Šios procedūros metu, per kamerą, gydytojas gali matyti ir įvertinti gimdos ertmės sveikatą ir diagnozuoti potencialias nevaisingumo problemas.
- Ultragarsinė echoskopija: Ultragarsinė echoskopija yra vienas pagrindinių ir standartinių įrankių stebėti tiek nevaisingumo procedūrų, tiek nėštumo vystymąsį.
Pagalbinio Apvaisinimo Metodai
Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
Intrauterininė Inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Atliekant IUI specialiai paruoštos spermos ląstelės naudojant specialų kateterį yra patalpinamos tiesiai į moters gimdą. Būdas patrauklus, nes nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra. Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Jos metu sperma yra tiesiogiai sušvirkščiama į pacientės organizmą.
Atliekant IUI specialiai paruoštos spermos ląstelės naudojant specialų kateterį yra patalpinamos tiesiai į moters gimdą. Procedūra trumpa, nereikalauja nejautros ir dažnai atliekama ambulatoriškai.
Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Ji dažniausiai taikoma atvejais, kai pora, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi visaverčių lytinių santykių arba yra pakitusi spermos kokybė ar gimdos kaklelis. Nors tai paprastesnis metodas nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), tam tikrais atvejais jis gali būti labai veiksmingas.
Taip pat skaitykite: Globos namų atsiliepimai: pagalba ar žiaurumas?
Apvaisinimas Mėgintuvėlyje (IVF)
Geriausiai žinomas pagalbinio apvaisinimo metodas pasaulyje - apvaisinimas mėgintuvėlyje. Šis metodas, dar žinomas kaip IVF (angl. In vitro fertilizacija). Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. In vitro fertilizacija (IVF), dar žinoma kaip apvaisinimas stikle, yra metodas, kurio metu kiaušialąstės yra apvaisinamos laboratorijos sąlygomis.
Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno, po stimuliacijos vaistais, surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje. Kaip įprastai, taip ir gydymo metu, reikalingos lytinės ląstelės. Kiaušialąstės yra gaunamos (išsiurbiant jas iš folikulų) kiaušidžių punkcijos metu, o spermatozoidai - iš spermos mėginio. Jeigu spermoje spermatozoidų nėra, yra nustatyta azoospermija, daliai atvejų spermatozoidai gali būti gaunami iš sėklidžių TESA procedūros metu. Lytinės ląstelės nėra sukuriamos dirbtinai.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Jį galima atlikti tik klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių.
Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Sperma patalpinama į specialią lėkštelę, ir partnerio spermatozoidai paliekami patys apvaisinti kiaušialąstę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
IVF dažniausiai atliekamas tada, kai pastoti natūraliai nepavyksta dėl kiaušintakių nepratekamumo, ovuliacijos sutrikimų, endometriozės ar neaiškios kilmės nevaisingumo. Procedūra atliekama keliais etapais - pirmiausia stimuliuojamos kiaušidės, tuomet atliekama folikulų (kiaušidžių) punkcija, apvaisinimas ir embrionų perkėlimas. Šis metodas taikomas visame pasaulyje ir pasižymi dideliu veiksmingumu.
Taip pat skaitykite: Nauja gyvūnų laikymo redakcija
Intracitoplazminė Spermatozoido Injekcija (ICSI)
ICSI (intracitoplazminė spermos injekcija) pirmiausia sprendžia vyrų nevaisingumo problemas, tokias kaip prastas spermatozoidų judrumas, sumažėjęs jų skaičius ir nesugebėjimas prasiskverbti į kiaušialąstę. Pačiais sunkiausiais vyrų nevaisingumo atvejais yra rekomenduotina ICSI procedūra (intracitoplazminė spermatozoido injekcija). Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta.
Taikant šį metodą, moters kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlį, tuomet po vieną spermos ląstelę yra tiesiogiai įšvirkščiama į kiekvieną kiaušialąstę. Ši procedūra reikalauja didelio embriologo meistriškumo ir atsakomybės tam, kad iš tiesų būtų parinktas pats tinkamiausias spermatozoidas.
Tokiu atveju embriologas turi atrinkti morfologiškai taisiklingus, pačius judriausius bei fiziologiškai subrendusius spermatozoidus. Iš jų vieną, visais atžvilgiais geriausią, plona adatėle, mikroskopo, mikromanipuliatoriaus ir, pageidautina, hyalurono rūgšties pagalba, įterpti jį į kiaušialąstę, tai yra atlikti intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI).
Fiziologiškai Atrinktų Spermatozoidų Intracitoplazminė Injekcija į Kiaušialąstę (PICSI)
PICSI yra ICSI procedūros atmaina, kuomet spermatozoidai atrenkami pagal gebėjimą pritraukti kiaušialąstę supančią hialurono rūgštį. PICSI metodas - fiziologiškai atrinktų spermatozoidų intracitoplazminė injekcija. Tokiu būdu parenkami brandesni, genetiškai kokybiškesni spermatozoidai. Ši procedūra dažniausiai rekomenduojama, kai ankstesnių ICSI bandymų metu embrionai arba neužsimezgė, arba buvo prastos kokybės.
Spermatozoidų Aspiracija Iš Sėklidžių (TESA)
Kai vyro ejakuliate nėra spermatozoidų (azoospermija), jie gali būti išgaunami tiesiai iš sėklidžių. Jei spermos mėginyje nėra spermatozoidų, juos galima paimti tiesiai iš sėklidžių TESA procedūros metu. Šios procedūros metu spermatozoidai yra paimami tiesiai iš sėklidžių, atliekant jų punkciją arba biopsiją po bendra nejautra. Ji atliekama jeigu vyro spermoje visai nėra spermatozoidų. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą - plona adata per odą paimamas sėklidžių audinys ir iš jo išskiriami gyvybingi spermatozoidai. TESA dažniausiai taikoma kartu su ICSI arba PICSI.
Kiaušialąsčių Šaldymas
Kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija) - tai galimybė moteriai išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Procedūra dažnai atliekama prieš onkologinį gydymą, esant genetinėms ligoms ar nusprendus motinystę atidėti dėl asmeninių ar profesinių priežasčių. Užšaldytos kiaušialąstės laikomos -196°C temperatūroje, todėl jų kokybė išlieka aukšta nepaisant prabėgusio laiko.
Užšaldytų ir Atšildytų Embrionų Patalpinimas (FET)
Procedūra, kurios metu į moters gimdą patalpinamas(-i) atšildytas(-i) embrionas(-ai). Tinkamu moters ciklo metu, embrionas per ploną kateterį švelniai įvedamas į gimdą. Sėkmės tikimybė tokia pati, kaip ir perkeliant neužšaldytus embrionus, o pora gali pasirinkti tinkamiausią laiką nėštumui planuoti.
Blastocistų Auginimas ir Patalpinimas
Kai kurie embrionai laboratorijoje stebimi ir auginami iki 5-6 dienų - ši vystymosi stadija vadinama blastocista. Kadangi šį etapą pasiekia tik dalis embrionų, siekiant geriausių rezultatų patartina išsirinkti stipriausius. Blastocistų perkėlimas į gimdą dažnai siejamas su didesne pastojimo tikimybe. Šis metodas ypač tinka atvejais, kai užsimezga keli kokybiški embrionai ir siekiama sumažinti embrionų perkėlimų skaičių.
Embriono Vystymosi Vertinimas
Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Sekančią dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos. Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu.
Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai - tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas).
Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3). Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo.
Į moters gimdą gali būti patalpinami ne tik aštuonių, bet ir keturių lastelių embrionai. Gana dažnai embrionai yra auginami ir ilgiau, iki blastocistos stadijos. Susiformavusi blastocista nedelsiant turi būti perkeliama į gimdą, nes kitu atveju, neturėdama kur implantuotis, ji žūsta. Jeigu ji yra gimdoje - sėkmės atveju implantuojasi. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos.
Pagalbinio Apvaisinimo Rizikos ir Šalutiniai Poveikiai
Pagalbinis apvaisinimas, kaip ir bet kuri kita medicininė procedūra, gali turėti tam tikrų rizikų ir šalutinių poveikių. Viena iš pagrindinių rizikų yra daugialypis nėštumas (dvyniai, trynukai ir daugiau), kuris gali sukelti komplikacijų tiek motinai, tiek kūdikiams. Kitos galimos rizikos apima kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą (OHSS), kuris gali pasireikšti dėl pernelyg stipraus vaistų poveikio, naudojamų ovuliacijos indukcijai. Be to, yra nedidelė rizika infekcijoms, kraujavimui ar kitiems chirurginiams komplikacijoms, susijusioms su kiaušidžių punkcija ir embrionų perkėlimu.
Sėkmės Faktoriai
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Embrionų Gavimo In Vivo Technologija Gyvulininkystėje
Tačiau reikėjo laukti dar daugiau kaip 60 metų, kol 1951 m. po embrionų persodinimo buvo gautas pirmasis veršelis. Ir tik maždaug 1984-aisiais sukurti pagrindiniai embrionų gavimo in vivo technologijos elementai - nechirurginiai embrionų gavimo ir persodinimo metodai, atrasti ir išbandyti hormoniniai preparatai efektyviai donorių superovuliacijai sukelti, parengti embrionų kriokonservavimo metodai. Jei per įprastą lytinį ciklą karvės kiaušidėse subręsta ir ovuliuoja 1-2 ovocitai, tai sukėlus superovuliaciją, panaudojus hormoninius preparatus, jų gali subręsti kelis kartus daugiau. Tarptautinės embrionų technologijų draugijos (IETS) duomenimis, sukėlus vieną superovuliaciją, pasaulyje vidutiniškai buvo gaunami 5,8 kokybiški embrionai. Taigi, per metus iš karvės donorės, jei superovuliaciją kartosime kas 3 mėnesius, galima išplauti vidutiniškai 18-24 embrionus, kuriuos persodinus, kai prigijimas siekia 50 proc., galime gauti 12 veršelių. Reprodukciniai gyvūnų procesai yra sudėtingi ir jiems didžiulę įtaką daro daugybė skirtingų veiksnių: veislės ypatybės ir individualios gyvulio savybės, produktyvumo tipas, pasirinktos auginimo technologijos, mityba, gerovės užtikrinimas, sveikata, klimatinės sąlygos. Tyrimai rodo, kad 25 proc. karvių donorių tinkamai nereaguoja į hormonus ir iš jų negausime kokybiškų, tinkamų persodinti, embrionų. Tuo tarpu iš 33 proc. karvių vidutiniškai galime gauti nuo 1 iki 5 embrionų, ir tik iš 40 proc. IETS duomenimis, pasaulyje gauta daugiau nei 386 tūkst. galvijų embrionų in vivo. Jų skaičius, palyginti su 2020 m., išaugo 6,8 procento. Daugiausia embrionų gaunama ir persodinama JAV. Tenka pastebėti, kad pasaulyje vis didesnę paklausą įgauna galvijų embrionai, gauti in vitro (mėgintuvėlyje). Tai technologija, kurios daugelis etapų: ovocitų subrandinimas, apvaisinimas, kultivavimas iki morulės ar blastulės stadijų atliekamas in vitro sąlygomis. Latvijoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, embrionų gavimo in vivo technologija buvo įdiegta ir pradėta naudoti praktikoje nuo 1984 metų. Tais pačiais metais buvo atliktas ir pirmasis sėkmingas galvijų embrionų persodinimas. 1986-1990 m. Vis platesnis embrionų gavimo in vivo technologijos naudojimas išryškino ir kai kurias problemas, kurių sprendimų buvo ieškoma atliekant mokslinius tyrimus. Sukauptų vertingų mokslinių duomenų pagrindu buvo parengta keletas disertacijų. Vėlesniais metais šios srities veikla nutrūko. Ir tik 2017-2020 m. grupė Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universiteto Veterinarijos fakulteto mokslininkų vėl turėjo galimybę aplankyti embrionų transplantavimo srityje dirbančius kolegas Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje ir perimti pažangų patyrimą, įgyti naujų žinių ir gebėjimų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, technologijos naudojimas ūkiuose sustojo, tačiau tyrimai tęsėsi. Buvo įvertinti galvijų embrionų gyvybingumo pokyčiai po jų biopsijos ir lyties indentifikacijos. Šiuo metu embrionų gavimo in vivo technologija gerokai prisideda prie senųjų genofondinių galvijų veislių saugojimo ex situ. Pagrindinis Latvijoje vykdyto projekto tikslas buvo senųjų šalies galvijų veislių (Latvijos žalųjų ir šėmųjų) išsaugojimui panaudoti embrionų transplantavimo ir kitas biotechnologijas. Tačiau kartu buvo atliekami ir moksliniai tyrimai, siekiant nustatyti superovuliacijos sukėlimo ir embrionų išplovimo įtaką donorių produktyvumo ir reprodukcijos rodikliams. Taigi, buvo ieškoma atsakymo į dažnai ūkininkams kylančius klausimus: jei karvė bus panaudota kaip donorė, ar tai nesumažins jos galimybių atvesti veršelį? Buvo atrinkta 40 donorių. Kadangi pagrindinis tikslas buvo gauti embrionus iš senųjų Latvijos galvijų veislių, tai ir donorių grupę sudarė skirtingo amžiaus (nuo 1,3 iki 14,9 metų) ir produktyvumo karvės (7,0-34,6 kg pieno per dieną). Iš 12 donorių embrionų nepavyko gauti, o iš likusių 22 (64,7 proc.) buvo gauti 123 kokybiški embrionai. Vienai į superovuliaciją reagavusiai donorei vidutiniškai teko 5,6 embriono. Buvo nustatyta, kad tiek per embrionų išplovimą, tiek kitą mėnesį sumažėjo pieno kiekis, tačiau padidėjo pieno baltymų, o pieno riebalų kiekis išliko toks pats. Buvo įvertintos ir donorių galimybės sugrįžti į įprastą veisimo ciklą bandoje. Tyrimas parodė, kad net 72,7 proc. donorių sėkmingai buvo apsėklintos per pirmą rują po embrionų išplovimo. 18,2 proc. donorių apsivaisino po dviejų rujų ir tik 10 proc. karvių sėkmingas sėklinimas buvo po trečios rujos. Projekto Latvijoje įgyvendinimas buvo sėkmingas ir suteikė naujų žinių, paskatino imtis kitų, susijusių su reprodukcija, projektų. 2020-2022 m. laikotarpiu buvo vykdomas projektas, kuriame Latvijos vietinėms ir kitų veislių karvėms išsaugoti buvo naudojami ovocitai ir pereinama prie embrionų gavimo in vitro technologijos. Tuo pačiu laikotarpiu buvo atliekami karvių endometriumo pokyčių, susijusių su skirtingų hormoninių preparatų panaudojimu superovuliacijai sukelti, tyrimai. Reprodukcinės biotechnologijos panaudojimo Lietuvoje pradininkas yra prof. Pranas Pakėnas (1925-1998 m.). Jo pastangomis buvo gautas valstybės finansavimas, įsigyta reikalinga įranga ir jau 1984 m. pradėta naudoti praktikoje. Per pirmąjį technologijos gyvavimo dešimtmetį iš aukšto produktyvumo donorių buvo gauta daugiau nei 300 veršelių transplantantų. Kartu buvo vykdomi moksliniai tyrimai, nagrinėjantys donorių atsaką į skirtingų hormoninių preparatų poveikį, ieškoma efektyvių mikrochirurginių embrionų dalijimo metodų, siekiant gauti monozigotinius dvynius.
Kiti Biotechnologijų Metodai Gyvulininkystėje
- Dirbtinis sėklinimas.
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija.
- Apvaisinimas mėgintuvėlyje.
- Lyties reguliavimas ir nustatymas.
- Spermatozoidų frakcionavimas.
- Srovinis citometrinis spermatozoidų atskyrimo metodas.
- Spermatozoidų frakcionavimas sedimentacijos būdu.
- Frakcionavimas centrifuguojant.
- Ejakuliato apdorojimas cheminėmis medžiagomis.
- Frakcionavimas elektroforeze.
- Imunologinis frakcionavimas.
- Embrionų lyties nustatymas citogenetiniu tyrimu.
- Lyties nustatymas pagal X chromosomoje esančius koduojančius fermentus.
- Hypoksantin fosforibozyl transferazės.
- Specifinių Y chromosomų fragmentų nustatymas polimerazės grandinine reakcija.
- Vaisiaus lyties nustatymas.
- Genetiniai žymenys.
- Embrionų transplantacija.
- Embrionų mikrochirurgija.
Spermatozoidų Frakcionavimas
Spermatozoidų frakcionavimo metodu siekiama atskirti lytinę Y chromosomą nešančius spermatozoidus nuo spermių nešančių X chromosomą. Sėklinant pateles ar apvaisinant oocitus galima gauti norimos lyties palikuonis.
Visi spermatozoidų frakcionavimo metodai paremti tuo kad X ir Y chromosomos skiriasi daugeliu parametrų: DNR kiekiu, dydžiu, gyvybingumu, paviršiaus krūviu, spermatozoido paviršiumi, F-kūneliu.
Spermatozoidų Frakcionavimas Sedimentacijos Būdu
Šis principas paremtas spermatozoidų X ir Y turinčių chromosomų atskyrimu, paremtas to, kad X chromosomos yra sunkesnės už Y. Frakcionavimas atliekamas atitinkamo klampumo ir tankio terpėje, žemoje temperatūroje 0-4ºC kur spermatozoidai tampa nejudrūs. Nustatoma spermatozoidų koncentracija kiekviename bandinyje ir nubrėžiama pasiskirstymo kreivė. Viršutinės ir apatinės frakcijos centrifūguojamos šaltoje centrifūgoje ir naudojamos sėklinimui. Iš viršutinių gaunama 63,9% vyriškos lyties individų ir 36,1% moteriškos. Iš apatinių dauguma moteriškų 70% ir 30% vyriškos lyties palikuonių.
Specifinių Y Chromosomų Fragmentų Nustatymas Polimerazės Grandinine Reakcija
Polimerazės grandininė reakcija buvo atrasta 1985 metais. Tai daugiapakopė tam tikrų DNR specifinių fragmentų amplifikacija mėgintuvėlyje. Ši reakcija greita, labai jautri ir specifiška. Todėl ji naudojama objektams, iš kurių išskiriamas mažas DNR kiekis, tirti. Polimerazės grandininė reakcija atliekama su DNR išskirta iš gyvūnų kraujo, audinių, plaukų, spermatozoidų, embrionų ląstelių, gyvulinių maisto produktų ar archeologinių iškasenų. Lyties nustatymas paremtas specifinių Y chromosomos DNR fragmentų, kurių nėra X chromosomoje, amplifikacija. Taikoma galvijų, avių ir žmonių morulių ir blastocistų lyties nustatymui. Galvijų PGR atliekama etapais: embriono biopsija, Polimerazės grandininė reakcija, rezultatų vertinimas.