Įvadas
Europa - tai ne tik geografinė sąvoka, bet ir idėja, svajonė, nuolat kintanti ir transformuojanti save. Šiame straipsnyje nagrinėsime globalizacijos įtaką europietiškumui, iššūkius, su kuriais susiduria Europa XXI amžiuje, ir Lietuvos vaidmenį kuriant Europos ateitį.
Europa - „miglotasis žemynas“ nuolatinėje kaitoje ir krizėje
Britų sociologo Gerado Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant - Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė. Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu.
Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai - politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis“. O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų“ krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno - telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai - naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą - kas yra europinės vertybės? Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII - IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis.
Esminės Europos savybės
Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:
- Antikos paveldas;
- katalikybė ir protestantizmas;
- kalbinė įvairovė;
- dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas;
- teisė;
- socialinis pliuralizmas;
- atstovavimo institucijos;
- individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis - ekonominis modelis.
Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną. Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą
Lietuvos vaidmuo kuriant Europos svajonę
XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus. Juos, tikiuosi, atstos trumpas istorinis ekskursas. Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių - atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą“, nuo 1994 metų - „beldimas į Europos duris”; po 2000 metų - kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale - 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto.
Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau? Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol. O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“ Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu. XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai - lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas. Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje.
Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje?
Grįždama prie šios minties I.Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą. Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R.
Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras? “Pats svarbiausias dalykas - Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” - šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai. “Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” - kalbėjo D. Puslys. Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose Europos miestuose. Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar Šv. Pranciškus. Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”. Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D.
Vidurio Europos gyventojų savijauta XXI amžiuje
Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai? Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?”
Taip pat skaitykite: Globos ir rūpybos apžvalga Vilkaviškyje
Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”. “Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”. Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus. Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais.
Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir - ir”, o “arba - arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą. Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus.
Europos Sąjungos politinio elito mitologija ir europietiškos tapatybės paieškos
Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą. Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės. “Niekas neturi kantrybės laukti!” - apibendrino R. Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina. Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę. Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės. Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams. “Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” - pasigirsta balsai.
Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei. Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose. Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga.
XXI amžiaus Europos idėja ir vienijimosi išbandymai
Lyginant su 1990-aisiais ir net 2000-aisiais, vienas ryškiausių pokyčių yra virš-tautinio europiečių vienijimosi bei susigyvenimo Europos Sąjungoje idėjų nuvertinimas. Jos esą utopinės, dirbtinės, mitologinės ar net totalitariškai prievartinės. O vietinio tūlo, kuris nebenori jų konstruktyviai svarstyti ar suprasti, parapijietiška laikysena rodosi it maloniai kuklus, tikroviškas ir nepretenzingas santykis su pasauliu: “maža - tai gražu” arba, kaip rašė Voltaire’as, “prižiūrėk savo sodą” (pranc. cultive ton jardin) . Ši esmingai dešinė ir nacionalistinė metaforika yra švelniai, užuominomis naudojama žmonių, kurie, nestokodami išsilavinimo ir patirties, supranta, kad - nepaisant viso vienijimosi vargo - Europos Sąjunga yra geriausia, kas mums galėjo nutikti, subyrėjus SSRS. Tai yra neabejotinai sunkiausias ne tik pačios ES, bet ir ES idėjų, europinių tapatybių išbandymas, - apie tai ne kartą rašė ir a. a. prof. Leonidas Donskis. Tiesa, tas save giriantis „kuklumas“ istoriškai yra labai atpažįstamas. Vienas britų apžvalgininkas pastebi, kad antai mūsų kaimynai lenkai, išsirinkę anti-europinio nacionalizmo vediną valdžią, rodo mums, jog įmanoma naudotis ES bendro ūkio ir investicinėmis galimybėmis, tuo pat metu apsaugant „tautinės“ nepriklausomybės ir anachronistinių tradicijų tvarumo įspūdį. Tarytum tokia strategija: investuokite daugiau į mūsų Rumšiškes, bet patraukit rankas nuo mūsų tradicijų žaloti save bei kitus ir n…
Taip pat skaitykite: Ukrainiečių Gidas Lietuvoje
Globalizacija ir tapatybės išsaugojimas
Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio piliečiais, laisvoji rinka - tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų tikrovei ir kasdienybei. Svarbiausia vykstant globalizacijai, kurią neretai suvokiu ir kaip žmonių (ypač mažų tautų ir kultūrų atstovų) unifikaciją ir niveliaciją, yra išlikti lietuve ir kalbėti gimtąja kalba. Kalba iškyla kaip tautinis prioritetas.
Kūryba ir konkurencija
Konkurenciją sukuria ne kūrėjai. Ją sukuria kritikai, premijų teikėjai, kiti aptarėjai bei skleidėjai. Tai jie įsuka karuselę (kitaip ir negali būti…), o mes renkamės: smagiai ar baugščiai suksimės jos uždarame rate. Galų gale ar mums patiks tą karuselę iš tolo stebėti. Taip, yra žmonių, kurie, tikėjęsi premijos (ar valstybės stipendijos, dotacijos) ir jos negavę, bando protestuoti, aiškintis, bent jau teisintis. Atleisk jiems Dieve - jie nežino, ką daro. …neduok man, Dieve, šitaip pasiligoti. Tie kovingieji dažniausiai arba labai jauni, arba jau garbaus amžiaus.
Kūryba vaikams: tarp šviesos ir tamsos
Gera vaikų knyga yra ta, kuri džiugina tris kartas - senelius, tėvus ir vaikus. Vaikų ir suaugusių literatūra turi vieną esminį skirtumą: vaikams svarbu kitaip pateikti. Skaitytojui būtina padėti. Dailininkas tampa svarbesnis už rašytoją. Privalu, nors ir nelengva, su tuo susitaikyti rašančiam… Nekenčiu knygų paaugliams, kurios baigiasi saldžiai laimingai. Kuriose rūpesčiai - tartum „muilo operoje“ - patys nuslopsta paskutiniuose puslapiuose. Nedora taip rašyti. Jei smagu kvailinti - kvailinkime suaugusius, bet ne tuos žmones, kurie tik auga. Išsiskyrę tėvai susitaiko, merdinti močiutė pasveiksta, mylimas vaikinas grįžta ir apkabina… Negera knyga, jei baigiasi netikrai gerai. Kenksminga, jei autorius skaitytoją moko vien tik laimėti. Dvigubai kenksminga. Su vaikais būtina kalbėtis apie viską - ir apie liūdesį, ir apie sielvartą, ir apie mirtį.
Pasaulio pabaiga ir meilės galia
Visos Lietuvos ir pasaulio perspektyva kybo ant plauko, mokslininkai jau garsiai skambina varpais, kad esama mažiausiai dešimties apokaliptinių ekologinių prognozių, kurios išsipildys artimiausiu metu. Nacionalumas yra gražus ir būtinas, tačiau dabar svarbiausia reikia ieškoti to, kas vienija, bet ne skiria. Regis, nuvalkiotas terminas - meilė. Tačiau vis dėlto tik ji gali suvienyti, pakeisti ir išgelbėti. Pakeisti juos, mano nuomone, galėtų nebent intensyvus ir teisingas dvasinis judėjimas į laisvę, atlaidumą, toleranciją, į savęs pažinimą.
Konkurencija kaip nesąmonė ir kūrybos sąlygos
Manau, kad konkurencija yra nesąmonė. Jeigu nori, kad žmonės imtų pavydėti vieni kitiems bei vieni kitų nekęsti, suskirstyk juos į gerus ir blogus. Lietuva yra itin kritiška savo atžvilgiu valstybė. Tai tarsi nieko bloga iš pirmo žvilgsnio… Modernioji pedagogika rekomenduoja nevertinti vaikų kūrybos, nes vertinant galima netyčia sugniuždyti vaiką - viena vienintele neatsargia, pernelyg kritiška pastaba. Kritikai, kurie, skatinami savo puikybės ar nevisavertiškumo komplekso, džiaugiasi kūrėjų nesėkmėmis ir jas akcentuoja, padidina, sužlugdo džiaugsmo ir šviesos kūrybą. Ar gali gimti gera kūryba konkurencijos sąlygomis? Paradoksalu, bet gali.
Meno misija - išlaisvinimas
Kartais sakoma, kad kurti meną vaikams - tai atlikti misiją. Tačiau man norisi paklausti, kokia gi yra ta mistinė meno ar literatūros misija? Argi suaugusiems skirtas menas neturi misijos? Mano akimis, bene tiksliausiai apie meną yra kalbėjęs skulptorius Vilius Orvidas: „Kūryba turi tarnauti išsivadavimui, o ne pavergimui“. Literatūra vaikams (ir ne tik vaikams!) - tai visų pirma autoriaus išsivadavimas iš paties savęs, tai darbas su savimi: savo psichika, vaikyste, praeitimi, nuodėmėmis. Rašantysis vaikams turėtų stengtis likti tarsi dviejose pozicijose - ir savo skaitytojo bendraamžis, draugas, juokdarys, net chuliganas, ir kartu Mokytojas, gal net rytietišku požiūriu - kaip stipresnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų puoselėtojas. Rašantysis vaikams turi išmanyti mažne viską: ir „Harį Poterį“, ir lietuvių padavimus bei legendas, ir kompiuterinius žaidimus, ir sekso technikas, ir Kristaus bei Budhos gyvenimą. Sumaišius visas šias žinias su asmenine patirtimi, su pilnatvės ir meilės ilgesiu, gali gimti kas nors vertinga.
Globalizacija ir kalba
Bijau, kad šios didingos sąvokos mane ima keistai veikti - kuo toliau, tuo labiau. Užtat atsakysiu trumpai drūtai - svarbiausia vykstant globalizacijai, kurią neretai suvokiu ir kaip žmonių (ypač mažų tautų ir kultūrų atstovų) unifikaciją ir niveliaciją, man yra išlikti lietuve ir kalbėti gimtąja kalba. Kalba man iškyla kaip tautinis prioritetas.
Nuo socialistinio lenktyniavimo iki konkurencinės kovos
Sovietiniais laikais buvo socialistinis lenktyniavimas, dabar - konkurencinė kova. Kuo iš tiesų šie dalykai skiriasi, aš nežinau. Tada dalijo pereinamąsias gaireles, dabar - reklaminius lankstinukus… Tada kalbėjo apie komunizmo statytojo, dabar - apie vartotojo, anot J. Erlicko, „didybę ir grožį“…
Naujoji Pasaulio tvarka ir globalūs iššūkiai
Paskutinio praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio pradžia teikė vilčių, kad tarptautinė bendrija įžengs į naują tūkstantmetį daug stabilesnė nei XX amžiuje. Tokios viltys visų pirma buvo siejamos su šaltojo karo pabaiga ir jos suponuotais pozityviais tarptautinės sistemos pokyčiais. Taigi po „ Šaltojo karo“ prasidėjo Naujoji Tarptautinė tvarka“ („Naujoji Pasaulio tvarka“). Taigi galima teigti, kad 1990 metais pasirašyta Paryžiaus chartija, skelbusi, jog EEuropa yra „vientisa ir laisva“, deklaravo ir Naująją Pasaulio tvarką. Pagal ją Vidurio bei rytų Europos šalys pradėjo demokratizaciją, rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės kūrimą.
Šiais laikais branduolinis ginklas negali būti naudojamas. Nors jis ir dar tebėra, vienas iš veiksnių, išlaikančių jėgų pusiausvyrą pasaulyje, tačiau nebevaidina tokio didelio vaidmens, kaip kad Šaltojo karo metais. Saugumo politikos fronte yra aiškiai matomas didžiųjų valstybių dialogo formavimasis, bei kompromisų paieška sprendžiant politikos uždavinius. Bet tuo pat metu išauga nauji pavojai, kurie drumsčia pasaulio taiką: nacionalizmas, fundamentalizmas, terorizmas, separatizmas, etnonacionalizmas.
Čia iškyla trys pagrindiniai poliai: Europos Sąjunga, Šiaurės Amerika, Rytų Azija. Kiekvienam iš šių polių priklauso viena ketvirtoji pasaulinio bendrojo produkto dalis. Ekonomikos svarba tarptautiniuose santykiuose skatina kurtis politiniams apsisaugojimo faktoriams. Ir vienas iš pagrindinių šių laikų ekonomikos iššūkių yra iškylanti trintis tarp šių didžiųjų polių. Vakarų valstybių užsienio politikos prioritetas. Tačiau taip pat reikia žinoti, kad globalizacija, nevienodai veikia JAV, ES, bei Aziją. Globaliniu mastu iškeliamos vertybinės, bei politinės problemos, tarptautiniame lygmenyje stengiamasi ieškoti, tarptautinių problemų spendimo būdų.
Globalizacija ir žinių visuomenė
Globalizacija, be abejo padeda mums bendrauti, bet ji kartu ir sustiprina lūžius tarp visuomenės bei ekonomikos masto ir čia išryškėja sugebėjimai pasinaudoti žiniomis, kurios visada buvo pagrindinis turtas. Dėl didelio pajamų skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų, atsirado dideli skirtumai tarp Pietų ir Šiaurės. Tarp tų kurie turi priėjimą prie kompiuterių ir interneto ir tų, kurie tokio priėjimo neturi.
Jei mes norime sukurti žiniomis besiremiančią visuomenę mes turime surasti būdus kaip elektronines komunikacijas galėtume perduoti neturtingiesiems. Jei mes nieko nedarysim tai tie skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų dar padidės ir mes negalėsime tikėtis globalios harmonijos ir tarptautinio supratimo. Internetas leidžia mums greitą ir milžinišką priėjimą prie žinių, o šis žinių sprogimas yra modernizacijos ir globalizacijos širdimi. Remiantis žiniomis kuriama nauja žinių visuomenė.
Atsvara JAV įtakai ir šoko doktrina
Pirmiausia Europos Sąjunga, siekdama suartėti su Rusija, mėgina atsverti JAV įtaką, tačiau jos ketinimams neretai pasimaišo naujosios šalys, o ypač Baltijos valstybės. Autorę išgarsino 2000 m. paskelbtas veikalas „No Logo“. 2007 m. pabaigoje pasirodė nauja N. Klein knyga „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“. Joje, remiantis pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, nuosekliai analizuojamas šiuolaikinių politinių inžinierių naudojamas instrumentas - socialinis ir ekonominis šokas, kuris žaibiškai sunaikina esamą socialinę ir ekonominę infrastruktūrą, sumindo ištisų regionų žmonių gyvenimą. Baimė ir netvarka atveria realias perspektyvas.