Įvadas
Raidos psichologija, kaip psichologijos mokslo šaka, tiria žmogaus psichikos pokyčius nuo pat gyvybės užsimezgimo iki mirties. Ši disciplina nagrinėja, kaip keičiantis amžiui kinta žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi skirtingiems amžiaus tarpsniams: vaikystei, paauglystei, brandai ir senatvei. Raidos psichologijos tikslas - suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi, remiantis mokslinių tyrimų sukaupta informacija apie įprastą ir neįprastą elgesį, paveldėtas ir įgytas savybes bei aplinkos įtaką individo raidai. Žmogaus egzistenciją ir prigimtį bandoma aiškinti įvairiai, o aiškinimo stilius priklauso nuo vyraujančios situacijos. Priklausomai nuo dominuojančio požiūrio, keičiasi ir asmens buvimo raiškos supratimas. Įvairūs psichologiniai judėjimai, tokie kaip biheviorizmas, humanizmas, egzistencializmas ir geštaltizmas, priklausomi nuo kasdieninio gyvenimo įvykių, asmenybės aktualizaciją bei jos galimybes ir ribas apibrėžia skirtingai.
Žmogaus Suvokimas Įvairiose Psichologijos Kryptise
Jei žmogus psichologų yra suvokiamas kaip objektas, asmenybės aktualizacijai paliekama mažiau laisvės, o savireguliacijos bei savipildos galimybės yra nedidelės. Tokiu atveju individo patyrimas grindžiamas pastiprinimų ir bausmių kiekiu, o viską kontroliuoja individą supanti aplinka. Priešingai, suvokiant žmogų kaip subjektą, jam suteikiama daugiau laisvės ir atsakomybės už save. Toks individas supantį pasaulį priima tiesiogiai, patirdamas sėkmes ar nesėkmes, ima jį vertinti kritiškai ir patirties dėka mokosi pažinti. Tokiu būdu individas įgyja atitinkamo suvokimo lygius ir į susidariusią situaciją gali pažvelgti skirtingai, t. y. iš įvairių pozicijų.
Šiame straipsnyje bus palygintas žmogaus būties suvokimas iš egzistencializmo ir humanizmo perspektyvų. Šios kryptys, nors ir turinčios panašumų, pasižymi ir esminiais skirtumais. Egzistencinė ir humanistinė psichologija, savo idėjomis ir filosofiniu pagrindu, ryškiai skiriasi nuo kitų psichologinių krypčių. Asmens būtis suvokiama kaip neatsiejama nuo asmens, individas įtakoja aplinką ir yra jos įtakojamas. Egzistencializme individas gali ugdytis tiek link gėrio, tiek link blogio, o humanizme pabrėžiamas žmogaus prigimties pozityvumas - tai pagrindinis šių krypčių skirtumas.
Humanistinė Psichologija: Žmogiškojo Potencialo Pabrėžimas
Humanistinė psichologija, dar vadinama žmogiškojo potencialo psichologija, susikūrė apie 1960 m. JAV. Jos idėjinis pagrindas - egzistencializmas. Kūrėjai A. Maslow ir C. Rogersas, pagrindiniu savo tyrimų objektu laikydami vientisą asmenybę, išryškino žmogų kaip esybę, apdovanotą laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu ir poreikiu suteikti savo buvimui dvasinę prasmę. Humanistinė psichologija sugrąžino tokias tradiciškai apeinamas problemas, kaip meilė, džiaugsmas, atsakomybė, laisvė, gyvenimo prasmė, vienatvė ir pan. Tai buvo naujas teorinis žvilgsnis į žmogaus prigimtį, jo kasdienišką egzistenciją ir tarpasmeninius santykius.
Humanistinė psichologija skelbia, kad žmogus yra aktyvus, autonomiškas, orientuotas į rinkimąsi ir adaptyvus. Humanistų teigimu, kiekvienas individas yra unikalus organizmas, sugebantis nukreipti, rinktis ir keisti vyraujančius ir lemiančius gyvenimo eigą motyvus. Šiame nenutrūkstančio tapsmo procese žmogus gali priimti atsakomybę už savo egzistencijos individualumą, potencialių galimybių aktualizavimą bei egzistencijos ir savęs aktualizavimo ribotumą. Anot humanistų, aukščiausiame tapsmo lygyje žmogus tampa “harmoningai, pilnaverčiai gyvenantis”, jo savastis, “aš”, tampa “spontaniškai integruota ir aktualizuota”. Žmogus savo būtį šiame aukščiausiame tapsmo lygyje išgyvena kaip autentišką.
Taip pat skaitykite: Ar normalu, kad naujagimis sveria 4 kg?
C. Rogersas nurodo penkias pagrindines asmenybės charakteristikas, būdingas pilnaverčiai funkcionuojantiems žmonėms:
- Atvirumas išgyvenimui: Žmogus nesistengia nuslopinti pačių giliausių jausmų ir minčių, dažnai veikia pagal juos.
- Egzistencinis gyvenimo būdas: Tai tendencija gyventi pilnaverčiai ir turiningai, kiekvienu egzistavimo momentu taip, kad kiekvienas išgyvenimas būtų suvokiamas kaip naujas ir unikalus, besiskiriantis nuo to, kuris buvo anksčiau.
- Organizminis pasitikėjimas: Tai žmogaus sugebėjimas atkreipti dėmesį į savo vidinius pojūčius ir laikyti juos elgesio pasirinkimų pagrindu.
- Empirinė laisvė: Empirinė laisvė priklauso vidiniam jausmui - vienintelis, kuris atsako už savo veiksmus ir jų pasekmes, yra AŠ PATS.
- Kreatyvumas.
Taigi, galima teigti, kad humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, išlaikyti savipildą. Asmenybės esmė - žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia.
Egzistencinė Psichologija: Laisvės ir Atsakomybės Akcentavimas
Egzistencinės psichologijos pradžia siejama su egzistencializmo atsiradimu iš pradžių Europoje, o vėliau ir JAV. Šio judėjimo atstovai: L. Binswangeris, V. Franklis, M. Bossas, R. May, J. Bugentalis, I. Yalomas. Egzistencialistų manymu, žmogaus savastis ir jo pasaulis yra dialektiškai susiję, jie vienas be kito negali egzistuoti ir suprasti gali būti tik vienas kito pagalba. Toks žmogaus bei jo pasaulio susietumo pobūdis verčia egzistencinę psichologiją traktuoti žmogų kaip iš dalies aktyvų, kadangi jis veikia savo pasaulyje tikslingu būdu, ir kaip iš dalies pasyvų, kadangi jis visada yra veikiamas pasaulio. Be to, kiekvienas individas turi situacinę laisvę, t. y. pasirinkimo laisvė yra ribojama situacijos, kurią pasaulis pateikia žmogui.
Egzistencialistai teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “egzistuojantį” nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Individo pažinimo pagrindas yra jo konkrečios būties analizė. Neegzistuoja universalūs gyvenimo tikslai ir nėra universalių jų siekimo priemonių. Žmogus - tai būtis pasaulyje. Būtis - tai neribotų ir iš anksto nenumatomų sąmonės aktų grandinė.
Humanizmo ir Egzistencializmo Palyginimas
Tiek humanizmo, tiek egzistencializmo idėjinis planas grindžiamas panašiomis mintimis apie žmogaus būtį, jo egzistavimą bei tarpasmeninius santykius. Šiems judėjimams atsirasti turėjo įtakos to meto žmonių visuomeninė padėtis, požiūris į susidariusią situaciją.
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos gyvenime
Vertinant humanizmą ir egzistencializmą, pastarasis atrodo realistiškesnis, tačiau ir pesimistiškesnis. Realistiškesnis jis atrodo todėl, kad čia į žmogaus egzistenciją žvelgiama tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pusių - žmogus įgyja skirtingą patyrimą, kuris turi savo ideologinius pagrindus ir remiasi tiek blogio, tiek gėrio idėjomis. Pesimizmas išryškėja tuomet, kai suvoki, jog esi įmestas į šį pasaulį, nors turi laisvę ir galimybę rinktis, vis tiek esi priverstas susitaikyti su daugeliu, kad ir nepriimtinų, bet būtinų egzistencijai dalykų. Humanistų požiūris optimistiškesnis, nes akcentuoja pozityvią žmogaus prigimtį - žmogus geras ir jo potencialui atskleisti padeda jį supanti aplinka. Pastarieji, panašiai kaip ir egzistencialistai, teigia, jog atskiras individas yra unikalus, veikia tikslingai ir yra atsakingas už savo egzistencijos individualumą.
Tačiau abiejų šių srovių atstovai žmogaus egzistenciją vertina kaip laisvą rinktis, t. y. kiekvienas laisvai renkasi savo gyvenimo būdą ir siekia pilnavertiško tapsmo. Taip pat humanistai daugiau akcentuoja aktyvumą, sąlyginai pamirštant pasyvumą, o egzistencialistai pabrėžia pasyvų ir aktyvų žmogaus egzistavimą. Galima teigti, jog abi kryptys bandė analizuoti egzistencines dilemas, kurias žmogus turi išspręsti tam, kad galėtų pilnaverčiai egzistuoti.
Šiuolaikinės Egzistencijos Dilemos ir Psichologinės Kryptys
Šiuolaikinei žmogaus egzistencijai aktualios šių psichologinių krypčių idėjos. Tam, kad žmogus suvoktų savo unikalumą, individualumą, neprarastų jo, kartais prireikia net viso gyvenimo. Kiekvienas žmogus ieško savęs, savo gyvenimo kelio. Taip jis kovoja ne tik su iškilusiomis gyvenimo problemomis, bet ir su vidiniais išgyvenimais. Šis požiūris daugiau egzistencialistinis negu humanistinis. Tačiau jei į šiuos samprotavimus pažvelgtume iš optimistiškojo humanizmo pozicijų, tai reikštų, jog kiekviena kylanti mintis apie save įgytų pozityvų atspalvį, kuris lemtų didžiavimosi savimi, pranašumo, autentiškumo, orumo bei pozityvaus savęs vertinimo jausmą. Toks individas daugiau ieškotų priimtinesnių egzistencijos būdų negu pasinertų į beprasmybės, gyvenimo prasmės pojūtį. Egzistencialistų manymu, svarbu keisti ne pačią situaciją, o požiūrį į ją. Remiantis humanistinėmis idėjomis, individas gyvenimiškose situacijose gali elgtis kūrybiškai, realizuodamas savo potencines galias. Šių krypčių atstovai teigia, kad kūrybiškas, save aktualizuojantis žmogus gali pilnaverčiai išgyventi, nugalėti vidinę įtampą.
Daugelis žmonių siekia pilnavertiško gyvenimo “teisingame” pasaulyje. Tačiau kiekvienam “tiesa” - tai subjektyvus dalykas. Atskaitos taškas yra pats žmogus. Absoliučios tiesos nėra - tai, kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti netiesa. Taigi, visos šios tiesos kiekvienam individualiai turi subjektyvią prasmę. Jei kalbėtume iš humanistinių pozicijų, tai jie žmogų įsivaizduoja einantį gėrio link ir tokiam žmogui tiesa yra sąlyginė kategorija bei kaip vertybė, kurios jis siekia ir vertina. Žvelgiant iš egzistencialistų pozicijos - individas tiesą atranda tik gilindamasis į save, į aplinkinį pasaulį. Tokiu būdu tiesa slypi pačiame asmenyje. Taip pat šios krypties atstovams atrodo, kad pagrindinis žmogaus būties tikslas yra tai, kad individas eitų gyvenimo prasmės link, tuo tarpu humanistai mano, kad žmogus turi eiti link savirealizacijos.
Humanistai didelį dėmesį kreipia į aplinką, kurią pažinus nemažai sužinoma apie patį žmogų, nes aplinka gali daug ką apie jį pasakyti. Jų manymu, teisingai organizuota aplinka kryptingai veikia žmogų. Egzistencialistų nuomone, be žmogaus nebūtų ir jį supančios aplinkos. Abiejų šių krypčių atstovų nuomone, aplinka ir žmogus gali veikti vienas kitą. Tačiau egzistencialistai, priešingai nei humanistai, neįvardina aplinkos vien tik kaip gėrio skleidėjos.
Taip pat skaitykite: Vaikų gimimo vadovas
Šiuolaikinėje visuomenėje aktuali laisvės problema. Dažnas ją suvokia individualiai, o tai sąlygoja teisingą ir klaidingą jos supratimą. Daugelis laisvę suvokia kaip savivalę. Tačiau, remiantis egzistencialistų ir humanistų požiūriu, laisvė galėtų būti suprantama kaip asmens unikalumas ir jo galimybė rinktis. Kuomet suteikiama galimybė rinktis, tuomet individas turi pats sau apsibrėžti egzistencijos ribas.
Tiesa Be Patyrimo ir Mąstymo: Filosofinės Įžvalgos
Tiesos suvokimas yra vienas iš pagrindinių filosofijos klausimų, kuris domina mąstytojus nuo seniausių laikų. Tradiciškai tiesa siejama su patyrimu ir mąstymu - teigiama, kad tiesą galime pažinti per jusles, stebėjimą, eksperimentus ir racionalią analizę. Tačiau ar įmanoma suvokti tiesą be šių tradicinių pažinimo būdų? Ar egzistuoja tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo?
Empirizmas, teigiantis, kad vienintelis žinių šaltinis yra jutiminis patyrimas, susiduria su ribotumais. Empirizmas negali paaiškinti visuotinio ir būtino žinių pobūdžio, o empirinė patirtis visada yra konkreti ir ribota, todėl negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. Be to, empirizmas nepakankamai vertina abstraktaus mąstymo ir teorijų vaidmenį pažinime.
Pragmatizmas pabrėžia patirties ir veiksmo svarbą tiesos pažinime. Tačiau pragmatizmas taip pat pripažįsta, kad tiesa gali būti suvokiama ir be tiesioginio patyrimo - per intuiciją, įžvalgas ir nuojautas.
Intuicija - tai tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo. Intuicija dažnai apibūdinama kaip vidinis balsas, nuojauta ar įžvalga, kuri padeda mums suprasti dalykus be racionalios analizės. Intuicija gali būti labai svarbi priimant sprendimus, sprendžiant problemas ir kuriant naujas idėjas. Ezoterinė filosofija teigia, kad intuicija yra susijusi su sielos patirtimi praėjusiuose įsikūnijimuose. Intuicija gali būti apgaulinga, tačiau ji taip pat gali būti labai vertingas tiesos šaltinis. Svarbu išmokti atskirti tikrą intuiciją nuo klaidingų nuojautų ir prietarų.
Tomas Hobsas teigė, kad visas žinojimas kyla iš patirties. Mąstymas, pasak Hobso, yra mechaninis procesas, pagrįstas pojūčiais ir asociacijomis. Vaizduotė, Hobso nuomone, yra susilpnėję pojūčiai. Pojūčiai, Hobso teigimu, yra išorinio judesio sukelti įspūdžiai, kurie eina į širdį ir sukelia suvokimą. Tačiau Hobsas pabrėžė, kad pojūčiai yra subjektyvūs ir neatspindi daiktų tokių, kokie jie yra iš tikrųjų. Mąstymas, Hobso nuomone, yra operavimas žodžiais ir sąvokomis. Žodžiai yra ženklai, kurie reiškia daugybę panašių vaizdinių.
Martinas Heidegeris nagrinėjo kalbos ir tiesos santykį, teigdamas, kad kalba nėra tik komunikacijos priemonė, bet ir būdas atskleisti būties prasmę. Heidegeris kritikavo objektinį požiūrį į kalbą, kuris kalbą traktuoja kaip žmogaus nuosavybę ir įrankį. Heidegeris teigė, kad kalba yra duota žmogui jo paties atsiradimo įvykyje tam tikslu, kad kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties ir žmogiškosios čia - būties. Heidegerio filosofijoje kalba nėra nei žmogaus, nei aplinkos daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių, dėl to kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka.
Įsitikinimai ir Tikėjimas: Naujos Perspektyvos
Įsitikinimai ir tikėjimas yra galingos jėgos, kurios veikia mūsų suvokimą ir patirtį. Placebo efektas, kai žmogaus tikėjimas gydymu sukelia teigiamus rezultatus, yra puikus pavyzdys, kaip mūsų įsitikinimai gali paveikti mūsų kūną ir sveikatą.
Mokslininkai teigia, kad placebas veikia, nes mes esame užprogramuoti tikėti, kad jis veiks. Tačiau, norint, kad placebas veiktų, pirmiausia turime pakeisti savo įsitikinimus apie save ir apie tai, kas yra įmanoma.
Įsitikinimai yra ilgalaikiai būties būviai, kurie susiformuoja iš pasikartojančių minčių ir jausmų. Jie glūdi pasąmonėje ir veikia mūsų sprendimus, elgesį ir santykius. Norint pakeisti savo įsitikinimus, reikia pakeisti savo būties būvį.
Mokantis Būties kūryboje, ateina vis nauji suvokimai, vedantys į visuminį vienio jausmą. Apčiuopus Jausminės sistemos poveikį, pajutus psichinės sistemos įveiksminimo ir minties generavimo pagreitį, aktyvinosi kvantinis protas, kuris tarsi nustelbė Jausminę sistemą ir išryškino subtiliuosius Jausminės sistemos pojūčius, kurie pasireiškė fiziniame kūne esant aktyviam protui. Rašant apie Jausminę sistemą norisi pažymėti, kad esant aktyviai Jausminei sistemai, žmogus jaučia ir mąsto ne protu, o širdimi, vidine ašimi, ir visi žmogaus sprendimai yra vedini ne proto, o vidinės išminties, vidinio žinojimo, išplaukiančio iš krūtinės centro. Išsijautė, kad Jausminės sistemos erdvėje egzistuoja Jausminis tyrumas, jis kitoks nei tyrumo materijoje.
Pasaulėžiūrų Įvairovė ir Vienovės Paieškos
Pasaulėžiūrų įvairumas yra neginčytinas faktas. Jau nuo pat žmogaus minties pabudimo dvasia nevienodai suprato pasaulį ir gyvenimą, nevienodai juos vertino ir todėl nevienodai formavo. Pažiūrų vienodumas yra siekiamas žmonijos idealas, bet istorijos vyksme jis niekados nebuvo ir nebus realizuotas. Pasaulėžiūrų įvairybė reiškia ne ką kita, kaip žmogaus dvasios sugebėjimą pažiūrėti į pasaulį ir į gyvenimą iš begalybės atžvilgių. Ir šitas sugebėjimas anaiptol nėra žmogaus dvasios silpnybė. Atvirkščiai! Jis kaip tik ir parodo, kad žmogus bent in potentia yra begalinis, kad absoliutumas yra jam siekinys, tegul ir niekados nerealizuojamas.
Pasaulėžiūra visados yra tam tikras žmogaus nusistatymas būties atžvilgiu. Pasaulėžiūra yra dvasios santykiuose su tuo, kas yra. Savo atsiradimui ji reikalauja dviejų polių: objektyvios būties ir subjektyvios dvasios. Pasaulėžiūra atsiranda tada, kai dvasia organiškai susiliečia su būtimi, kai ji įima būtį į save ir sutapdo ją su išvidiniu savo pasauliu.