Kino industrija, gyvuojanti jau daugiau nei šimtą metų, mus džiugina įvairiausiais filmais ir žanrų pasirinkimu. Tačiau tikrai ne visi kino kūriniai sugeba priversti širdis plakti neįtikėtinu greičiu. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą filmų, kurie paliko ryškų pėdsaką kino istorijoje ir žiūrovų širdyse.
„Didžiosios akys“: Margaret Keane istorija
Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis, moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis - pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailininku Walter Keane.
Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis.
Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime - tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą - paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove?
„Malholando kelias“: atminties labirintai
Filme yra pasakojama apie garbės trokštančią jauną aktorę Beti Elms (Naomi Watts), atvykstančią į Los Andželą, kur ji netikėtai, jos tetai priklausančiame bute, sutinka Ritą (Laura Elena Harring). Pastaroji po automobilio avarijos yra praradusi atmintį, o padedama Beti, Rita bando susigrąžinti prisiminimus. Dažnai „Malholando kelias“ yra vadinamas ne tik klasikiniu film-noir pavyzdžiu, bet ir vienu geriausių visų laikų filmų, nagrinėjančių lesbietiškus santykius.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
„12 įsiutusių vyrų“: abejonės galia
Šis filmas sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus yra geriausias pavyzdys, kad norint nufilmuoti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai. Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Nespalvota klasika tapusio filmo pagrindu paimtas adaptuotas amerikiečių televizijos spektaklis, sukurtas Reginald’o Rose’o.
Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški. Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis).
Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui. Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje.
„Tikrai čia buvai“: Joaquino Phoenixo meistriškumas
Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio.
„Skaitovas“: meilės ir kaltės labirintai
Tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo. Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje - moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Tai, jog būtent Kate Winslet atlieka Hanos vaidmenį yra geriausia kas galėjo nutikti šiai knygos ekranizacijai. Moteris - pagauta aistros ir malonumų pasineria į besaikę meilę su žymiai jaunesniu už save, taip grįždama dvidešimčia metų atgal.
„Omaras“: visuomenės normų kritika
Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų.
Detaliai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Filmas siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes, tokias kaip visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus.
„Kambarys“: išgyvenimo drama
Vieno geriausių filmo istorija, mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Šimtus kartų nesėkmingai bandžiusi pabėgti, dabar jau moteris, Joy stengiasi nepalūžti tik dėl vieno - savo mylimo penkiamečio sūnaus Jacko, gimusio iš prievartos, tačiau tapusio vieninteliu moters gyvenimo džiaugsmu. Dviese gyvendami vos 12 kvadratinių metrų dydžio kambarėlyje ir nuolat kenčiantys senio neapykantą, motina ir sūnus remiasi tik į vienas kitą, svajodami, kad vieną dieną galės kartu pažvelgti į žydrą dangų ne tik per siaurą langelį lubose. Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią belaisvę, sekančią dieną senis Nickas atjungia kambaryje elektrą bei šildymą.
Tai jautri ir abejingų nepaliksianti drama, puikiai įvertinta tiek paprastų žiūrovų, tiek kino kritikų. Kambaryje įkalintos moters vaidmeniui, aktorė Brie Larson ruošėsi ilgokai, ji net užsidarė mėnesiui namuose, be jokio interneto, televizijos ir telefono, kad geriau suprastų savo personažą. Tai be abejonės sėkmingiausias jos vaidmuo, atnešęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
„Melo teorija“: tiesos paieškos pasaulyje be melo
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja - ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį - vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli. Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja - sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui - juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą.
„Paskutinis mohikanas“: epinė drama apie Amerikos istoriją
Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią - kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Istorija išryškinanti indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodanti jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos. Režisierius Michael Mann per savo ilgą karjerą yra parašęs, prodiusavęs bei režisavęs daugybę gerų filmų - „Karštis“ („Heat“), „Informatorius“ („The Insider“), „Visuomenės priešas“ („Public Enemy“), „Ali“. Tai tik dalis jo kūrybos kraičio. Praeityje režisierius yra dirbęs su tokiais garsiais aktoriais kaip Al Pacino, Robert De Niro, Russell Crowe, Will Smith, Christian Bale, Jhonny Depp bei kitais. Tačiau proveržis kine buvo būtent šis filmas. Iki to laiko Michael Mann buvo žinomas kaip „Majamio Policijos“ („Miami Vice“) prodiuseris.
Šioje istorinėje dramoje aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mohikano sūnų - pramintą Sakalo Akimi. Jis nėra paprastas indėnas, nes kilęs iš baltųjų rasės. Jį dar visai mažą priglaudė mohikanas Čingačgukas (akt. Russell Means) bei užaugino kaip savą. Istorija mus nukelia į 1757-ius metus, Adirondako kalnus - didžiulį kalnų masyvą Niujorko valstijoje. Tuo metu ši teritorija priklausė britų kolonijai. Sakalo Akis kartu su savo tėvu bei broliu, ieškodami naujų teritorijų medžioti aplanko draugą Džeką Vintropą (akt. Edward Blatchford) jo namuose Kamerono pasienio punkte. Džekas papasakoja apie savo sandorį su britų kariuomene ir tai, jog renka žmones atsargai, jei netikėtai juos užpultų prancūzai ar kitos indėnų gentys. Nenorėdami paklusti generolo Vebo (akt. Mac Andrews) įsakymui, jie nusprendžia neprisijungti.
Generolas, darydamas išlygas Čingačgukui ir jo sūnums leidžia jiems neprisijungti, tačiau už tai, jie turi prisistatyti pulkininkui Edmundui Munro (akt. Maurice Roeves) į Viljamo Henrio fortą. Tuo pat metu Ką tik atvykusiam majorui Dankanui Heivordui (akt. Steven Waddington) patikėta palydėti pulkininko dukteris Korą Munro (akt. Madeleine Stowe) bei Alisą Munro (Johdi May) iki jų tėvo forto. Į pagalbą paskiriamas hunorų genties karo vadas Magua (akt. Wes Studi). Kelyje įviliojęs majorą bei dukteris į pasalą - iškasa karo kirvį tarp hunorų genties bei britų kolonijos armijos.
„Amerikos istorija X“: neapykantos pasekmės
Keturis apdovanojimus pelnęs ir keturiolikai nominuotas filmas parašytas David McKenna, o režisuotas Tony Kaye abiems vyrams tai buvo pirmasis debiutas. Prieš tai T.Kaye realizuodavo save muzikinių ir reklaminių klipų režisūroje. Beja, pats režisierius gimė žydų ortodoksų šeimoje. American History X pasakoja apie dviejų brolių gyvenimus Derek Vinyard (aktorius Edward Norton) ir Danny Vinyard (aktorius Edward Furlong) skirtingais laikotarpiais. Kai juodaodis narkotikų prekeivis nužudo abiejų brolių tėvą, vyresnysis Derekas įsivelia į neonacistinį judėjimą savo gimtąjame mieste - Los Andžele. Greitai užsitarnauja pasitikėjimą ir tampa judėjimo valdžios dešiniąja ranka. Kol vyresnėlis Derekas sėdi kalėjime ir po truputį supranta savo nuodėmes - jaunėlis Danny įsivelia į tą pačią grupuotę ir seka brolio pėdomis.
„Tarnaitė“: išdavystės ir kilnumo paieškos
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) - valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai - patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas.
„Milijonieriaus jubiliejus“: komedija apie meilę ir pinigus
„Buvau aštuntoje klasėje. Jis - dvyliktoje. Mano širdis dužo į šipulius“, - šiandien su šypsena savo pirmąją meilę prisimena aktorė Renata Kutinaitė. Anuomet dramatiškus, o šiandien šypsnį keliančius įvykius aktorei priminė vaidmuo naujoje kino režisieriaus Tado Vidmanto komedijoje „Milijonieriaus jubiliejus“. Lietuvos kino teatruose „Milijonieriaus jubiliejus“ bus pradėtas švęsti nuo sausio 9-osios. Antradienį filmo kūrėjų komandą ir aktorius pasitiks raudonas kilimas ir premjeros stalas naujoje kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ IMAX salėje. T.Vidmanto komedija bus pirmasis į šią salę atkeliavęs lietuviškas kino filmas.
Turtingas, sunkiai dirbantis ūkininkas Jonas, kurio vaidmenį filme sukūrė aktorius Arvydas Dapšys, turi vienturtį sūnų. Paniręs į sostinės bohemą Giedriaus Savicko personažas Paulius gyvena nerūpestingai - kai nori, tapo paveikslus, kai nori, linksminasi, o merginos jo lovoje keičia viena kitą. Kai gyvenimas toks linksmas, negi svajosi perimti tėvo žemę ir vairuoti traktorių? Vis dėlto ateina diena, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nuleidęs galvą sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą. Ūkyje randa ne tik jį, bet ir jauną, gražią moterį Iloną - tėvo simpatiją. Dar blogiau - paaiškėja, kad ir jis pats kažkada tą merginą buvo įsimylėjęs, o tėvas dargi norėtų, kad jie abu jam suorganizuotų šventę.
„Labai apsidžiaugiau, kai režisierius Tadas mane pakvietė į atranką. Iš scenarijaus ištraukų, kurias man jis atsiuntė, supratau, kad vaidmuo - tikrai mano!“, - šypsosi vieną pagrindinių vaidmenų komedijoje suvaidinusi R.Kutinaitė ir priduria, kad vaidmuo pažadino ir senus mokyklos prisiminimus apie pirmąją meilę. „Aš buvau aštuntokė, jis - dvyliktokas! Vesdavo mokykloje diskotekas. Buvau išstudijavusi pamokų tvarkaraštį, žinojau, kada jam kokia pamoka. Išsiprašydavau iš lietuvių kalbos, kad, išėjusi iš kabineto, pro trečio aukšto langą galėčiau paspoksoti, kaip jis sėdi fizikos pamokoje, - pasakoja. - Sykį ruošėmės madų šou, jis ėjo pro šalį. Užklausiau: „Kaip aš atrodau?“. Vaikinas atsakė: „Jėgiškai!“. Atrodė, tarsi mane įvertino pats Dievas! Bet… Mokslo metams einant į pabaigą, įvyko lemtinga diskoteka, kuri sudaužė mano širdį… Tas, kurį buvau įsimylėjusi, pakvietė šokti mano klasiokę! Aukštą ir gražią merginą, mūsų klasės gražuolę!!! Mano širdis dužo, o šipuliukus rinkau dar ilgai…“
Šiandien laimingai ištekėjusi dviejų vaikų mama neabejoja, kad pirmoji meilė visada palieka pėdsaką. Negali nepalikti, nes ji - pirmoji! „Visiems pirmi dalykai išlieka visam gyvenimui“, - įsitikinusi aktorė. Scenarijus, pasak Renatos, ją tiesiog perskaitė. Vaidmuo pasirodė atpažįstamas, organiškas. Režisierius nedaugžodžiavo, o aktorei to visiškai pakako. „Ilonos personažas gimė iš žvilgsnių ir pasitikėjimo. „Buvau savo vaidmenyje, o režisierius man tai leido. Turbūt nebūtų leidęs, jei matytų, kad „grybauju“, - pasakoja apie kūrybos procesą, akcentuodama, kad nei teatro scenoje, nei kino aikštelėje žanro taisyklėmis nesiremianti. Kur kas svarbiau jai atrodo perprasti situaciją, filmo istoriją, kitus veikėjus. „Įkūnydama personažus, visada stengiuosi būti nuoširdi, kad ir koks filmo žanras būtų“, - sako ji.
Nuoširdumas, anot jos, yra vienintelis metodas, veikiantis bet kuriame žanre. Gali būti, kaip tik todėl giminės balių scenos atrodo taip tikroviškai: pirmiausia smagiai linguojama prie stalo, valgomos mišrainės, skanaujami gėrimai, o į pabaigą prasideda nesusipratimai, santykių aiškinimasis, savo tiesų įrodinėjimai. Ir visa tai baigiasi ne visai linksmai. Filme Renatos personažei Ilonai tenka meluoti, tačiau aktorė jos melą pateisina. Ne kaip manipuliaciją, o kaip nesavanaudišką mėginimą padėti. „Dauguma scenarijų yra paremti melu. Nes iš melo išsirutulioja netikėčiausios istorijos“, - sako, bet čia pat priduria, kad ji pati gyvenime meluoti nei moka, nei nori. Meilė, jos manymu, apskritai neturėtų būti priemonė - ji turėtų tapti kiekvieno žmogaus tikslu. Meilė žmogui, gyvybei, gamtai… Paklausta, ar jos herojė netampa situacijos įkaite, Renata atsako ramiai: „Visi mes laisva valia renkamės, kaip elgtis. Jei nori, gali tapti milijonieriaus žmona, bet gali padaryti ir visai kitą pasirinkimą.“
„Gaila, kad pinigai, statusas keičia žmones. Liūdniausia, kad kaip tik tose situacijose daugeliui sunku išsaugoti žmogiškumą. Esu girdėjusi itorijų, kai net artimi giminaičiai, nepasidaliję pinigų, gali virsti didžiausiais priešais“, - apgailestauja ir priduria, kad milijonai ne visada atneša laimę. Vis dėlto laimės „Milijonieriaus jubiliejaus“ aikštelėje R.Kutinaitė patyrė daug. „Partneriai - geriausi iš geriausių!!! Su Arvydu taip smagiai prisišokome per filmavimus. Esame puikiai pažįstami, prieš kokį dešimt metų kartu filmavomės humoristinėje laidoje. O Giedrius, na, jis iš tų, kurie prie savęs kitus traukte traukia. Visi nori su juo pabūti, pabendrauti, ką nors papasakoti ar paklausyti, kaip jis juokingai pasakoja savo istorijas. Į kiekvieną filmavimą skrisdavau ant laimės sparnų, nuo mano juoko aidėdavo visa filmavimo aikštelė. Ypač kai buvau pasodinta prie stalo tarp dviejų humoro virtuozų - Giedriaus ir savo kursioko Karolio Sakalausko“, - pasakoja apie atmosferą kino aikštelėje.
T.Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“ Lietuvos kino teatruose - nuo sausio 9 dienos. Filme vaidina Giedrius Savickas, Arvydas Dapšys, Renata Kutinaitė, Julius Žalakevičius, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas, Mantas Bartuševičius.