Sergio Castellitto - žinomas Italijos aktorius ir režisierius, kurio kūryba paliečia giliausias žmogaus jausmų stygas. Vienas iš jo darbų, sulaukęs didelio dėmesio - filmas „Gimę mylėti“ (it. „Venuto al Mondo“). Šiame filme pagrindinį vaidmenį atlieka nepakartojama ispanų aktorė Penelopė Cruz, kuri žiūrovus stebina ne tik aktoriniu meistriškumu, bet ir įspūdinga transformacija.
Aktorės transformacija filme „Gimę mylėti“
Viena iš aktorių profesijos ypatybių - gebėjimas įkūnyti skirtingus personažus, kartais net neatpažįstamai pasikeičiant. Filme „Gimę mylėti“ P. Cruz pasirodo kone dviem dešimtmečiais pasendinta. Nors pokyčiai nėra tokie radikalūs, kaip Brado Pitto filme „Keista Bendžamino Batono istorija“, daugeliui žiūrovų bus neįprasta matyti Ispanijos gražuolę kiek pavytusią.
P. Cruz suvaidino pagrindinę heroję Gemą skirtingais laikotarpiais. Vaidindama moterį praeityje, ji atrodė žydinti ir gundanti, tokia, kokią žiūrovai yra pratę matyti ją daugelyje filmų. Tačiau dabarties Gema - gyvenimo ir išbandymų išvarginta moteris. Žiūrovai gali išvysti pražilusią P.Cruz su pakritusia veido oda ir raukšlelėmis apie akis.
Filmuodamasi Sarajevo oro uoste, aktorė atrodė išties neatpažįstama - laisvalaikio drabužiai ir patrumpintų, pražilusių plaukų perukas suklaidino daugelį. Aktorė teigė, kad drama „Gimę mylėti“ - tarsi odė motinystei. „Šis filmas atiduoda pagarbą visoms motinoms, jų ryšiui su vaiku. Manau, kad moteris, kuri nenori turėti vaikų, gali būti laiminga ir be jų. Tačiau ta, kuri jų trokšta, negali be vaikų jaustis pilnavertė. Visa tai supratau tik tuomet, kai pati tapau motina. Būtent tai padėjo suvokti tuos gilius jausmus, kuriuos patiria Gema negalėdama turėti vaikų. Aš jos nesigailėjau, aš ją supratau“, - apie savo heroję kalbėjo P. Cruz.
Filmo siužetas ir pagrindinės temos
Filme pasakojama apie Gemą, vienišą motiną, kuri kankinasi prisimindama jaunystės įvykius, kuomet jai teko išsiskirti su mylimuoju ir jos vaiko tėvu. Nors dabar ji gyvena patogų gyvenimą Romoje, šešiolikos metų senumo įvykiai neduoda Gemai ramybės.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Džema visą gyvenimą mylėjo Diegą - fotografą, kuriam ji yra dėkinga už sūnų. Kartu su paaugliu sūnumi Pietru moteris keliauja į Sarajevą, kuriame kažkada ir vystėsi jos ir Diego meilė. Atvykusi į miestą, Džema sugrįžta į praeitį - košmarai ir karo pasekmės tarsi vėl prieš jos akis, o kartu ji pamato savo mylimąjį. Naujais atsiminimais moteris pradeda jausti stiprų kadaise buvusį ryšį tarp jos ir Diego, o kartu bando ištaisyti visas buvusias klaidas.
Viso filmo metu nagrinėjamos dvi svarbios žmogui sąvokos - meilė ir pareiga. Siužetinėje linijoje labiau dominuoja amžinos meilės motyvas. Graži ir jausminga pradžia, sunkus vidurys bei santykių su artimu žmogumi pergalė. Kūrėjas pateikia žiūrovui pavyzdį, kaip galima kovoti dėl brangiausio ir artimiausio žmogaus dėmesio, kaip sunku išlaikyti partnerį šalia ir kokios priežastys nulemia tarpusavio santykių ateitį.
Visa tai pateikiama gana šaltomis spalvomis, kartais niūri ir pesimistiškai nuteikianti atmosfera kelia šiurpulį, bet vaizdžiai parodomos jaunų žmonių vertybės priartinamos prie realios tikrovės, kuri dominuoja ir šiais laikais. Scenaristas atsako į klausimą, ar meilė gali būti amžina ir kokia ji yra tikrame gyvenime, kokia gali būti kova dėl šio jausmo ir kartu koks jis yra saldus.
Veiksmas vyksta sunkiu laikotarpiu, kai į Sarajevą atėjo mirtį nešantis karas. Vaizdingai pateikiamas fonas yra tam tikra metafora. Žiauri realybė ir meilė susipina į vieną didelį vaizdą, kai ekrane matome juodai baltas spalvas. Kartu prie to prisideda ir kai kurie populiariosios kultūros motyvai. Puikus pavyzdys - roko muzikos legenda, kultinės „Nirvanos“ lyderis Kurtas Cobainas. Jo portretas ant sienos nėra atsitiktinis - tai tarsi užuomina, jog net ir mirtis negalės nugalėti jo gyvavimo širdyse tų, kurie jį myli. Filme viskas vyksta tokiu pačiu principu kaip ir muzikos atlikėjo gyvenimas. Simboliškai matomas karas bei jo padariniai visuomenei, žmonių mentaliteto pasikeitimas, naujos tendencijos kultūroje.
Ištikimybė ir draugystė - dar vienos svarbios juostos sudedamosios dalys, be kurių filmas būtų tiesiog neįdomus, monotoniškas, be intrigos. Intriga iki pat juostos galo sudeda visus taškus ant „i“ - išsisprendžia siužetinės linijos vingiai, viskas tampa aišku, priežastys paaiškinamos veikėjų veiksmais. Dialogai stiprūs, nėra banalių pokalbių, gyvenimiškas minčių išdėstymas. Sekso scenos pateikiamos labai paprastai, nėra jokio meniškumo, jokios erotikos, tiesiog buitiniu būdu atveriamos intymumo durys į veikėjų gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Veiksmas įsibėgėja labai lėtai, tačiau jau atėjus viduriui intriga nugali, prasideda apmąstymai. Vis dėlto, veikėjai nėra per daug išdirbti, tik techniškai susendinti atrodo labai natūraliai. Susipažinti su jais tenka minimaliai, o ir jų likimai kelia daugelį klausimų, bet vis dėlto tai stiprų vidų turinti juosta, kuri neša savyje stiprų poveikį.
Techniniai filmo aspektai
Juostos garso takelis turi didelę įtaką visam filmui. Nustebina Kurto Cobaino balsas. Grupės „Nirvana“ lyderis ne tik iškeliamas kaip simbolis filmo metu, tačiau ir skambant melancholiškai dainai „Something in the way“ kelia vis didesnę pagarbą kūrėjams. Daug staigių ir pagal atmosferą tinkančių kompozicijų, o kartu ir žinomų atlikėjų dainos kaip Briuco Springsteno „I wanna marry you“. Pastebimas ir puikus montažas, kurio dėka siužetinės linijos detalės renkamos kaip dėlionė.
Operatoriaus darbas šiek tiek erzina akis. Per staigūs kameros momentai susilieja ir žiūrovui tai tik trikdo peržiūros metu susikaupti, nes akis veikia toks filmavimo būdas. Grimas prisideda prie didesnių pliusų. Retai galima pamatyti taip meistriškai susendintus personažus. Gera aplinka, dekoracijos, karo veiksmai ir purvas, dominuojantis viso filmo metu, pateikia atmosferą, puikiai priartintą prie tų realių įvykių, kai Sarajevas buvo bombarduojamas ir dieną, ir naktį.
Aktorių vaidyba
Penelope Cruz yra įspūdingo grožio moteris, tačiau dažnai savo filmuose ji per daug įsiliepsnoja, jog vaidyba atrodo per daug nenatūrali. Isteriškai nestabilus veikėjos portretas, kuriam yra sunku prijausti ir patikėti, jog ji išties myli savo ekrano partnerį.
Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas Emilie‘is Hirschas puikiai susidoroja su savo užduotimi. Labai atidirbtas veikėjas, tik, deja, scenarijaus dėka jis buvo atskleistas per mažai. Adnanas Haskovicius labai charizmatiškai pateikia savo veikėją Goiko, gerą įsimylėjėlių draugą. Jo veikėjas kartais sugeba užtemdyti pagrindinę porą, o tai yra smagu, malonu ir netikėta. Trys savarankiški personažai sugeba padaryti didelį darbą šiai juostai, jų dėka dar didesnis malonumas kyla peržiūros metu.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Sergio Castellitto kūrybos bruožai
Sergio Castellitto gimė 1953 m. Romoje. Jis pradėjo savo karjerą teatre, o vėliau tapo žinomu kino aktoriumi ir režisieriumi. Castellitto interpretavo daugybę filmų, tokių kaip „La famiglia“, „L'ultimo bacio“, „Caterina dideliame mieste“, „Mano motinos šypsena“, „Daugiausia Martha“ ir ypač su „Nejudėk“, kuriuos parašė jo žmona Margaret Mazzantini.
Pirmasis jo režisuotas filmas yra „Libero Burro“, po kurio - „Nejudėk“. Castellitto kūryboje dažnai nagrinėjamos sudėtingos žmogaus santykių temos, istorinės dramos ir asmeninės patirtys.
Papildomi faktai apie Penelopę Cruz
Ispanijos perlu neretai vadinama aktorė Penelope Cruz ne tik stulbinanti moteris, puiki aktorė, bet ir visai neprasta dainininkė. Visai neseniai pasirodė dainininko Miguelio Bose dainos „Decirnos Adios“ vaizdo klipe. Kiek anksčiau filmuotame M.Bose dainos vaizdo klipe P.Cruz pademonstravo išpuoselėtą figūrą. Atlikdama drauge su „Grammy“ statulėlės savininku meilės baladę apie atsisveikinimą, aktorė nepasikuklino ir pamaloninti savo gerbėjų akių - klipe ji pasirodo vilkėdama juodais nėriniuotais apatiniais.
P.Cruz taip pat dainavo Pedro Almodovaro 2006-ųjų filme „Sugrįžimas“ bei romantiškame 2009-ųjų miuzikle „Devyni“.
tags: #gime #myleti #sergio #castellitto