Įvadas
Motinystė - ypatingas ir intymus procesas, kurio patirtis skirtingais laikotarpiais varijavo priklausomai nuo kultūrinių tradicijų, medicinos pažangos ir socialinių normų. Šiame straipsnyje nagrinėjama gimdymo istorija Lietuvoje, pradedant senosiomis tradicijomis ir prietarais, baigiant šiuolaikinėmis tendencijomis ir iššūkiais.
Senosios Tradicijos ir Prietarai
Senovėje motinystė Lietuvoje buvo apgaubta pagarbos ir paslaptingumo skraiste. Kaimo bendruomenėse besilaukiančios moterys buvo ypač gerbiamos ir saugomos. Žmogaus gimimas buvo laikomas ypatingu įvykiu, apgaubtu magijos. Mūsų senoliai stengdavosi net neįvardyti garsiai „nėščia” ar „besilaukianti”, tikėdami, kad kuo mažiau apie tai bus kalbama, tuo lengviau moteris išnešios ir pagimdys vaikelį.
Būsimos mamos gaudavo įvairių draudimų, paremtų prietarais. Pavyzdžiui, sakydavo, kad nevalia turėti reikalų su blogais žmonėmis, nes tai turės neigiamos įtakos vaikeliui; nevalia persivalgyti, nes mažylis bus nepasotinamas; besilaukiančiajai negalima imti svetimų daiktų, nes vaikas bus ilgapirštis; per nėščiosios galvą nevalia nieko mesti, nes vaikučiui aplink kaklą apsisuks virkštelė.
Nors būsimoji mamytė buvo labai saugojama, ji netinginiaudavo. Kai kuriose Lietuvos vietovėse prieš gimdymą buvo priimta apeiti kaimą, susitaikyti su tais, su kuriais susipykusi. Tai primindavo tarsi atsisveikinimą, nes sakyta, kad nėščia moteris - viena koja karste.
Pasiruošimas Gimdymui
Dažniausiai moterys kruopščiai pasiruošdavo gimdymui - pasirūpindavo švariais drabužiais, patalais, į lovą įsidėdavo šiaudų, išsiprausdavo. Visgi, ne visada pavykdavo tiksliai apskaičiuoti, kada ateis vaikelis. Baudžiavos laikais, kai moterys buvo užguitos ir turėdavo daug dirbti, pasitaikydavo, kad pagimdydavo ir laukuose. Tačiau laisvųjų ūkininkų šeimose augusios merginos paprastai būdavo saugomos ir globojamos.
Taip pat skaitykite: Kada taikoma vakuumo pagalba gimdyme?
Moterys visais laikais dalijosi savo gimdymo patirtimi. Buvo gražus senovės lietuvaičių paprotys gimdyvei surengti prausynas - į jas susirinkdavo pagimdžiusios moterys, dalydavosi patirtimi. Kitos moterys nėštukei išleisdavo plaukus, iššukuodavo, apvilkdavo švariais gimties marškiniais. Tai turėjo simbolinę reikšmę - nesupinti plaukai reiškė atsipalaidavimą, o marškiniai bylojo apie tai, kad kiekviena gimdanti moteris yra kažkiek praskleidusi uždangą į anapusinį pasaulį ir kad jai reikia susikaupti, susitelkti ir stengtis jaustis kuo ramiau.
Pribuvėjos ("Bobutės") Vaidmuo
Maždaug iki XX a. vidurio gimdyvei padėdavo ir vaikelį priimdavo vadinamoji „bobutė” - pribuvėja. Senais laikais bene kiekviena gimdžiusi moteris galėdavo būti tąja „bobute”, ir tik pastarąjį šimtmetį ja galėdavo tapti kone atsitiktinai, nes nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai. Seniau pribuvėja galėdavo tapti paprastai tik ištekėjusi, ištikima vyrui ir gimdžiusi moteris, nes pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia lauktis vaikelio ir jį pagimdyti. Dar būtina sąlyga - pribuvėja negalėjo būti pasidariusi aborto. Vaikelį padėjusi sugauti moteris turėjo būti švari, maloni ir gero būdo, nes juk ji pirmoji, kuri paima į rankas vaikelį. Tiesa, priimti vaikelį plikomis rankomis būdavo nevalia - reikėdavo pasiimti drobės, naminių lininių skarų ar pan. Pribuvėjomis tapdavo ir žolininkės - dar XX a. pradžioje jos žinodavo, kokiais kompresais sumažinti gimdymo skausmus, ruošdavo žolelių arbatų, tam tikrais žolelių užpilais skatindavo užsitęsusį gimdymą ir pan.
Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo pribuvėją, o vėliau keli kaimai dalydavosi viena. Atsisakyti eiti sugauti vaikelio, kai būdavo kviečiama, pribuvėja negalėdavo - tai laikyta nuodėme. Pribuvėja būdavo pakviečiama artėjant nėštumo pabaigai, bet taip, kad niekas nesužinotų. Tikėta, kad kuo mažiau žmonių žinos apie būsimą mamą, tuo lengviau ji pagimdys. Atvykusi atverdavo namų duris ir langus, paprašydavo iš tvarto išginti gyvulius, atrakinti spintų stalčius - manyta, kad gimdymas bus lengvesnis. Sakydavo ir įvairių užkalbėjimų, vienas tokių, sakomų prie gimdyvės: „Atsiriškit mazgeliai, suminkštėkit kauleliai.”
Pribuvėjos priimti kūdikį ruošdavosi iš anksto - vasarą prisirinkdavo žolelių, išdžiovindavo. Po gimdymo dar savaitę pribuvėja rūpindavosi mamyte ir jos vaikeliu.
Kai kurios pribuvėjos pranašaudavo vaikelio likimą ar profesiją, pavyzdžiui, jei galvoje įžiūrėdavo kryželį, sakydavo, kad bus kunigas. Beje, pribuvėjos uždavinys buvo ne tik padėti vaikeliui ateiti į šį pasaulį ir pasirūpinti jo mama, bet ir apsaugoti nuo piktųjų dvasių maldomis, smilkalais ir švęstu vandeniu.
Taip pat skaitykite: Interviu: Ineta Stasiulytė apie gimdymą
Maždaug nuo XX a. vidurio kaimuose pradėti steigti sveikatos punktai, juose dirbo akušerės, bet, vis dėlto pagrindinė pagalbininkė gimdant dar vis buvo pribuvėja „bobutė”.
Gimdymas Pirtyje
Pirtis lietuviams - sakrali vieta. Joje negalėjo būti geriama, linksminamasi. Moterys ir vyrai į pirtį eidavo atskirai. XIX a. pab.- XX a. pr. moterys eidavo gimdyti į klėtį, jaują, tvartą ar pirtį. Vasarą daugiausia gimdydavo klėtyse. Pirtyse buvo įprasta gimdyti net iki XX a. pradžios.
Pirtyse būdavo kur kas šilčiau, tad saugiau ir mamai, ir vaikeliui, be to, tikėta, kad ten - geresnė aura, ir tai padės pagimdyti lengviau bei sklandžiau. Pirtyje netgi būdavo atliekamos gimdymo apeigos, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad vaikelis augtų sveikas ir laimingas. Pagal baltų tikėjimą, vaikučio besilaukianti moteris pati yra tarsi Žemyna, savyje brandinanti vaisių. Vyras taip pat nelikdavo nuošalyje. Kadangi vaikelis - laimingos šeimos vaisius, kartais būdavo sakoma, kad tai - sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas. Ir kuo daugiau šeima susilaukdavo vaikelių, tuo labiau būdavo vertinami kaip sėkmingos sąjungos pavyzdys.
Po Gimimo
Kai kuriose vietovėse po gimdymo moteris paprastai keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų - manyta, kad ją dar sieja ryšys su mistiniu, su anapusiniu pasauliu.
Gimus kūdikiui po kelių dienų vaikelio tėvas pasiimdavo vaišių ir eidavo pranešti kaimynams džiugios žinios. Ištekėjusios moterys suskubdavo lankyti naujai iškeptos mamytės, tai buvo vadinama palankynomis, patakais, patekylais ir pan. Žinoma, atkeliaudavo ne tuščiomis - su vaišėmis mamai ir dovanomis vaikučiui. Manyta, kad vaikučiui būtinai reikėjo ką nors padovanoti, kad ir smulkmeną, tada jis augs laimingas ir turtingas. Kai kur buvo gajus paprotys į namus, kuriuose neseniai gimė kūdikis, įžengus svetimam vyriškiui, čiupti jo kepurę ir reikalauti išpirkos. Po sunkaus gimdymo periodo ateidavo linksmybių metas - vaikelio lankyti susirinkusios moterys šokdavo ir dainuodavo. Tiesa, gimdyvės lankymo ritualas būdavo ne šiaip sau linksmybės - atėjusios moterys buvo tarsi tarpininkės, padedančios mamytei pereiti į naują motinystės tarpsnį, o pirmojo kūdikio susilaukusiajai padėdavo įsitraukti į kaimo moterų bendriją.
Taip pat skaitykite: Dvynių gimdymas
Artimos draugės ir kaimynės paprastai maždaug po savaitės irgi norėdavo pamatyti vaikelį, bet tai jau buvo mamos teisė spręsti, rodyti ar ne - kai kurios svetimiems nerodydavo mėnesį ar net daugiau: bijodavo nužiūrėjimų. Jei kaime būdavo negeras žmogus arba, kaip sakydavo, blogų akių, tokiam stengdavosi kūdikėlio nerodyti, iki kol jis nepakrikštytas. Jei vaikutį visgi kas nors nužiūrėdavo, „gydydavo” įvairiais liaudiškais būdais, pavyzdžiui, pasmilkydavo per Verbas pašventintų kadagių ar padegindavo žarsteklio galą ir su smilkstančiu apeidavo aplink lovą, kurioje miega kūdikis, ir pan. Praėjus savaitei ar daugiau laiko po vaikelio gimimo paprastai būdavo rengiamos krikštynos.
Gimdymas Emigracijoje: Lietuva ar Jungtinė Karalystė?
Pastaraisiais metais nemažai lietuvių moterų gyvena ir dirba užsienyje, įskaitant Jungtinę Karalystę (JK). Dėl to kyla klausimas, kur gimdyti - Lietuvoje ar JK? Skirtingos šalys siūlo skirtingas gimdymo paslaugas, todėl sprendimas priklauso nuo individualių poreikių ir aplinkybių.
JK besilaukianti moteris susiduria su nemažu pasirinkimu. Kiekviena nėščioji yra supažindinama su gimdymo pasirinkimu ir turi galimybę pati nuspręsti, kokio gimdymo norėtų. Moterys yra skatinamos susikurti asmeninius gimdymo planus. Atsižvelgiant į galimą riziką, kiekvienai gimdyvei suteikiama teisė pasirinkti gimdyti namuose, gimdymo centre ar ligoninėje, natūraliai, baseine ar planuotos Cezario operacijos metu, su nuskausminamaisiais.
Lietuvoje šiuo klausimu moters pasirinkimas kol kas yra gana ribotas. Iki šių metų birželio 28-osios gimdyvė turėjo tik vieną galimybę - kūdikio susilaukti ligoninėje, o gimdymo metu naudojamus anestetikus už gimdyvę dažnai parinkdavo patys medikai. Nors šio įstatymo pataisos - didelis žingsnis Lietuvoje, reikia pastebėti, kad už gimdymo namuose paslaugą būsimi tėvai susimokėti vis dėlto turės savo lėšomis. Sveikatos ministerijos teigimu, Lietuva tėvams garantuoja ir apmoka pilnai kokybiškas gimdymo paslaugas gydymo įstaigose, todėl už norą gimdyti namuose, priešingai nei JK, kur šios paslaugos - visiškai nemokamos, tėvams teks susimokėti papildomai.
Daugelis moterų, gyvenančių JK, renkasi gimdyti būtent ten. Moterys savo pasirinkimą argumentuoja JK teikiamų paslaugų kokybe, nepamiršdamos ir to, kad sveikatos paslaugos čia yra nemokamos. Taip pat svarbus aspektas yra kyšių neegzistavimas JK sveikatos apsaugos sistemoje. Moterys minėjo, kad Lietuvoje pernelyg dažnai tenka susidurti su nemaloniu, pastabas laidančiu, grubiu personalu.
Visgi, pasitaiko atvejų, kai moterys specialiai grįžta į Lietuvą gimdyti dėl komplikacijų. Nors moteris medikams kyšių nemoka, lieka labai patenkinta gauta medicinine priežiūra, o jos ir mažylio sveikata buvo pasirūpinta nepriekaištingai.
Gimdymas Namuose: Baimės ir Pasirinkimai
Vos kelios moterys renkasi gimdyti namuose. Remiantis NHS duomenimis, tik 3 proc. (viena iš 30) nėščiųjų Velse gimdo namuose. Anglijoje tokį kelią pasirenka 2,3 proc., Škotijoje - vos 1 proc., o Šiaurės Airijoje - 0,3 proc. Net dauguma tų pašnekovių, kurios kūdikio susilaukė namuose, antrą kartą laukdamosi rinktųsi gimdymą ligoninėje. Gimdymas namuose siejamas su tam tikra rizika, nes niekada negali prognozuoti, kas nutiks.
Gimdymo centre (Natural Birth Centre turi daugelis JK ligoninių) kūdikio susilaukusi moteris pasakojo, kad namuose negimdytų vien dėl to, kad čia nėščiajai suteikiama viskas ir dar daugiau, negu gali prireikti.
Vienišumas Gimdymo Metu: Užsienietės Patirtis Lietuvoje
Iš Brazilijos kilusi moteris Madu Melo, pagimdžiusi Lietuvoje, pasidalino savo patirtimi, teigdama, kad jautėsi visiškai viena. Nors ji gyrė Vilnių kaip kosmopolitišką miestą, jos įspūdį sugadino Lietuvos sveikatos sistema. Pasak moters, tiek Lietuvoje, tiek ir Nyderlanduose, požiūris į medicinos specialisto ir paciento bendravimą kardinaliai skiriasi nuo to, koks jis yra Brazilijoje.
M. Melo nėštumo metu į susitikimus turėdavo kartu vykti su vyru, kuris padėdavo vertėjauti tiek žmonai, tiek ją prižiūrėjusiai ginekologei, nes gydytoja nekalbėjo angliškai. Be to, jai buvo planuota atlikti Cezario pjūvį, tačiau sužinojo, kad vyras gimdymo metu negalės dalyvauti. Procedūros metu ji jautėsi visiškai viena, būdama su personalu, kurio visai nepažinojo ir kuris visai nekalbėjo su ja angliškai.
Po operacijos, ligoninėje Madu Melo teko praleisti dar keturias dienas, per kurias teko sulaukti mažai dėmesio. Prižiūrėjęs medicinos personalas taip pat nenoriai komunikavimo, o paprašius pagalbos - ji nebuvo suteikta.
Madu teigia, jog svarbiausia - būti psichologiškai pasiruošusioms visiems galimiems atvejams. Tokios psichologinės traumos gali padaryti tiek pat žalos kiek ir fizinės, todėl yra be galo svarbu stoti ginti savo teisių, kuomet kalba sukasi apie gimdymą šiuo metu. Reikia siekti žmogiškesnės medicinos personalo priežiūros, nes tai yra labai ypatingas ir jautrus momentas kiekvienai moteriai, todėl būtina pradėti elgtis kitaip.
Gimstamumo Pokyčiai Lietuvoje
Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje gimstamumas tolydžio mažėjo, nors naujagimių mirtingumo kreivės poslinkiai buvo tik teigiami. Mažėjant gimdymų skaičiui, gimdyvių ir nėščiųjų amžius kopė į viršų. Daugėja moterų, kurios gimdo būdamos vyresnės nei 30 metų. Dvigubai padaugėjo gimdyvių, kurių amžius siekia 40 ir daugiau metų. Tuo metu 20-24 metų amžiaus grupėje gimdyvių skaičius susitraukė net tris kartus.
Sveikatos Priežiūra Nėštumo Metu
Nėščiosios organizmo vidiniai veiksniai - bendrosios nėščiųjų ligos, medžiagų apykaitos ypatumai, gyvenimo būdas - stipriai lemia būsimo naujagimio sveikatą. Tyrimai rodo, kad daugelyje Europos šalių daugiau nei 40 proc. moterų rūkė nėštumo metu. Lietuvoje šis skaičius mažesnis - tik 5 proc. Visavertė mityba nėštumo laikotarpiu turi įtakos ir motinos, ir vaisiaus sveikatai.
Per pastaruosius 20 metų į gerą pusę keitėsi nėščiųjų ligos. Pavyzdžiui, 2014 metais net 64 proc. Lietuvos nėščiųjų nesirgo bendrosiomis ligomis, kai prieš du dešimtmečius tokių moterų buvo tik apie 40 proc. Lietuvos nėščiųjų širdies ir kraujagyslių sistemos ligos sumažėjo net triskart. Tačiau specialistai pastebi, kad ne tik cukrinio diabeto apskritai, bet ir nėščiųjų diabeto atvejų skaičius pasaulyje auga. Stebint nėščiųjų sveikatą, per pastaruosius 20 metų labiausiai išaugo būtent gestacinio diabeto atvejų skaičius.
Gimdymo Patirtys: Sunki Kelionė į Motinystę
Gimdymo patirtis kiekvienai moteriai yra unikali ir individuali. Kai kurios moterys patiria lengvą ir sklandų gimdymą, o kitos susiduria su sunkumais ir komplikacijomis. Svarbu pabrėžti, kad sunki gimdymo patirtis gali turėti ilgalaikį poveikį moters psichologinei būklei.
Viena moteris pasidalino savo patirtimi, aprašydama 30 valandų agoniją, daugybę epidūrų ir galiausiai atliktą cezario pjūvį. Ji teigė, kad per tas 30 valandų jai prabėgo gyvenimas prieš akis ir kad po gimdymo teko mokintis viską iš naujo. Moteris atvirai prisipažino, kad nekentė savęs ir kad tokia žaizda moters sieloje lieka visam.
Ši istorija atskleidžia, kad gimdymas gali būti ne tik nuostabus dalykas, atvedantis naują žmogų į šį pasaulį, bet ir sunki išbandymas moteriai, paliekantis gilų pėdsaką jos gyvenime. Svarbu, kad moterys, patyrusios sunkų gimdymą, gautų reikiamą psichologinę pagalbą ir paramą, kad galėtų įveikti patirtą traumą ir džiaugtis motinyste.
Pirmieji Nepriklausomybės Metai: Sveikatos Priežiūros Iššūkiai
Medicina daug skelbė ligoninių ir kitų sveikatos institucijų ataskaitų, kurios atspindėjo pirmuosius nepriklausomybės metus. Pastebima kaimo bobelių ir šundaktarių veikla, rodanti, kiek kenkė menkas išsilavinimas.
Didelė dauguma gimdė namuose. 1924 m. pabaigoje buvo priregistruota 37 ligoninės ir gimdymo prieglaudos bei du „ligonių priėmimo punktai“, iš viso 1579 lovos. Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo didžiausia - akušerijos ir šiaip moterų ligų skyrius turėjo 90 lovų.
Pagrindinė išvada: reikia išmokyti žmones kreiptis pas gydytoją. Jo nuomone, galima gimdyti ir namie, bet svarbu, kad lengvai būtų pasiekiama akušerė ir gydytojas.
Analizuodama 1937 m. kūdikių mirtingumo duomenis, gydytoja Jonė Petrauskaitė-Meškauskienė kreipia dėmesį į gydytojų vengimo tradiciją. Ji rašo: „Lietuviai, ypač kaime, dažniausiai vaiką atneša gydyti tik tada, kai jau ligonis pasirodė paskutinėj stadijoj ir nebėr vilties gyvybę išgelbėti. Žydai daro priešingai, todėl jų mažiau ir miršta“. Pastebima higienos, švaros stoka.
Pediatrijos Lietuvoje pradininkė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė prieina prie panašios išvados: „kovai su vaikų mirtingumu reikalinga kuo plačiausia žinių populiarizacija: paskaitos, kinematografai, kilnojamosios parodos, knygutės lapeliai“. Itin reikia pabrėžti žindymo svarbą ir žalą, kurią atneša „ankštūs antihieginiški būtai“.
1923 m. vasario 1 d. Kaune darbą pradėjo Pieno lašo draugija, 1925 m. turėjusi 50 narių ir išlaikiusi keturias pieno stotis ir du lopšelius. Nors Pieno lašo draugija įsikūrė privačios iniciatyvos dėka ir pati telkė lėšas, ją taip pat rėmė savivaldybė.
Kaune veikė keturi „sveikatos globojimo centrai, kur registruojami kūdikiai ir motinos, kur duodami gydytojų patarimai ir biednuomenei vaistai“. Atrodo, pati Kauno savivaldybė išlaikė miesto akušerę, kuri „biednuomenei teikia dovanai pagalba“, kada gimdoma namie.
Vaikų Sveikatos Politikos Štrichai
Kauno miesto valdybos gydytojų pasitarime, įvykusiame 1924 m. kovo 28 d., dalyvavo aštuoni gydytojai. Pasirodo, penkiose Slabados pradžios mokyklose padėtis skandalinga: iš 116 net 67 mokiniams per pusmetį sumažėjo svoris. Konstatuota, kad tai galėjo atsitikti dėl prasto vaikų maitinimo, „nepakankamo oro kubatūros mokyklose“, „per didelio darbo“ ir „šalto oro“. Išvada: 70 procentų šių mokinių yra blogai maitinami.
Kaune nuo caro laikų veikė pavainikių ir pamestinukų kūdikių prieglauda, žinoma kaip Lopšelis. Čia vienu metu glaudėsi gal 70 kūdikių. Pasak padėtį apžvelgiančio gydytojo, mirtingumas čia didelis. Dalį kaltės jis primeta patalpoms: „Mažutėlėje skalbykloje negalima buvo gerai išvirinti vystyklai, nebuvo kur jie džiovinti nes menkai vedinamuose kambariuose (ventiliacijos nebuvo) blogai džiūvo skalbiniai“.
1923 m. savo žinion Lopšelį perėmė 1922 m. įsteigta Kūdikių gelbėjimo draugija. Vienas gydytojas pastebėjo: „Neleistina, kad nekaltas kūdikis kentėtų tik tam, kad tuo atgrasinti merginas-motinas“, nežiūrint to, kad „vadinamoji moralė“ kartais pavainikių globa piktinasi.
Gydytojas Lazeris Epšteinas 1925-1927 m. išmatavo 11 726 mokinių. Palyginęs su Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Švedijos ir Prancūzijos duomenimis, jis prieina prie tokios išvados: „Kauno pradžios mokyklų mokinių ūgio ir svorio daviniai yra palyginti žemi ne del atatinkamų atropometriškų lietuvių tautos savumų, bet del labai sunkios jų tėvų socialinės būklės“.
Teisininkas Zigmas Toliušis pastebėjo: „Didelė dalis miesto vaikų - batų valytojų, laikraščių ir papirosų pardavinėtojų, elgetaujančių, žiopsančių nuo ryto ligi vakaro palei kinematografus ir gatvių kertėse - tai buvusieji ar būsimieji nusikaltėliai“. Pastebėta, kad didesnę „pusę mažamečių nusikaltėlių sudaro našlaičiai“.