Įvadas
Giedrė Kilčiauskienė - ryški asmenybė Lietuvos muzikos padangėje, dainininkė, kompozitorė, dainų tekstų autorė ir pedagogė. Jos kūrybinis kelias - tai nuolatinis eksperimentavimas ir ieškojimai, apimantys įvairius žanrus nuo populiariosios muzikos iki džiazo ir elektronikos. Straipsnyje panagrinėsime Giedrės Kilčiauskienės biografiją, kūrybinę veiklą, požiūrį į muziką ir gyvenimą.
Muzikinės karjeros pradžia ir grupės
Giedrė Kilčiauskienė muzikinį kelią pradėjo dar paauglystėje, 1995 metais, grupėje „Muse-sick“. Vėliau dainavo grupėse „Dogbones“ (su ja įrašė pirmąjį albumą „323“), „Sumerland“ (nuo 1997 m.), „Empti“ (nuo 1998 m.) ir „Pieno lazeriai“ (nuo 2005 m.). Šis laikotarpis buvo svarbus Giedrės muzikinio stiliaus formavimuisi, eksperimentuojant su skirtingais žanrais ir atrandant savo braižą.
Darbas grupėje "Empti"
Giedrė prisimena laikus su grupe „Empti“: „Labiausiai apmaudu būna, kai žmonės ar žurnalistai sako: „O, labas, kur buvai dingusi?“ Niekur nedingusi.“
"Pieno lazeriai"
Giedrė pasakoja apie grupę "Pieno lazeriai": „Pameni, mėginome su „Pieno lazeriais“. „De Phazz“ turi leidybos firmą „Phazzadelics“, kuri išleido mūsų albumą. Po jo įsivaizdavome, kad Europa mūsų labai laukia.“
Solinė karjera ir kūryba
Nors Giedrė Kilčiauskienė aktyviai dalyvavo įvairiose grupėse, ji taip pat plėtojo ir solinę karjerą. 2014 metais išleido pirmąjį solinį albumą „Optinė apgaulė“, kuriame skambėjo jos pačios kurtos dainos. 2020 metais pasirodė antrasis solinis albumas „Nuolat pildoma“, kuris išsiskyrė tuo, kad buvo nuolat pildomas internetinėse platformose.
Taip pat skaitykite: Giedrės Talmantienės biografija
"Nuolat pildoma"
Apie albumą "Nuolat pildoma" Giedrė sako: „Mano aktyvumas susijęs ne tiek su karantinu, kiek su mano antruoju soliniu albumu „Nuolat pildoma“. Jį pristačiau praėjusį birželį. Buvo sumanyta, kad šis darbas nebus baigtinis - turės suktis didėjančia, interneto platformose nuolat pildoma spirale.“
Dainų kūryba
Giedrė Kilčiauskienė kuria ne tik muziką, bet ir dainų tekstus. Ji prisipažįsta, kad tekstas jai dažnai būna svarbesnis už melodiją. Giedrė teigia, kad įkvėpimas dainoms ateina įvairiai: „Labai įvairiai. Užsirašau tiesiai į telefono užrašinę, jei kas šauna į galvą. Na, tarkim, štai: „Visko buvo per daug - garso, greičio.“ Man ši mintis atrodė labai graži, gal kada nors ji nuguls į dainą. Kartais būna taip, kad inspiruoja prodiuserio duoti muzikiniai eskizai. Kuriant ir naujausią dainą, ir visą albumą „Nuolat pildoma“, daug prisidėjo prodiuseris Faustas Venckus, jis padėjo padaryti muzikinį apvalkalą. Kūrybinis bendradarbiavimas visada yra labai gerai.“
Lietuviški tekstai
Giedrė pasakoja apie lietuviškų tekstų svarbą: „Pamenu, „Kablyje“ mane pasisodino Dovydas Bluvšteinas (lietuviškos alternatyviosios scenos puoselėtojas, renginių organizatorius - aut. past.) ir pasakė: „Žinai, mergaite, reikia lietuviškus tekstus rašyti.“ Aš visa apsižliumbusi jam aiškinau: „Tu nieko nesupranti, roko negalima dainuoti lietuviškai.“ Nuo to laiko mano nuomonė pasikeitė 180 laipsnių. Man atrodo, kad lietuviškai man kur kas geriau sekasi rašyti tekstus nei angliškai. Taip, tam tikru požiūriu angliškai rašyti lengviau, nes yra daug klišių, tokių kaip „forever together“, „saturday night“, „baby, I need you“, „please hold me tight“. Gali net gugle rasti rimavimo programą, kuri parinks tinkamus žodžius. Taigi, ir tas jaunimas, kuris dainuoja angliškai, iš dalies man juokingas.“
Pedagoginė veikla
Giedrė Kilčiauskienė ne tik dainininkė, bet ir pedagogė. Ji baigė populiariosios muzikos atlikėjos specialybę J. Tallat Kelpšos konservatorijoje (2004) ir Vilniaus kolegijoje (2008), o 2012 metais Lietuvos edukologijos universitete įgijo edukologijos magistro laipsnį. 2005-2011 metais mokytojavo J. Tallat Kelpšos konservatorijoje, o nuo 2007 metų dėsto Vilniaus kolegijoje populiariosios muzikos dainavimą ir improvizaciją.
Darbas su studentais
Giedrė su entuziazmu pasakoja apie darbą su studentais: „Kartais pati sau pavydžiu: darau, ką noriu, ir dar gaunu už tai pinigų. Tik įsivaizduok: ateini į kolegiją 10 val. ryto, sakai studentei: „Na, vaikeli, išsižiok, dabar pakvėpuok, padainuok, ačiū, šaunuolė “. Man patinka šis darbas, man negaila informacijos studentams, aš noriu, kad jie dainuotų tūkstantį kartų geriau už mane. Beje, ir pati iki šiol mokausi - juk tam galo nėra. Mokausi iš senųjų džiazo, roko, soulo dainininkių.“
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Nuotolinės paskaitos karantino metu
Karantino metu Giedrė vedė nuotolines paskaitas studentams: „Tiesa, per karantiną Giedrė namuose ne tik bendravo su šeima ir lepino juos kepiniais, bet ir vedė nuotolines paskaitas savo studentams. Atlikėja tikina, kad nėra viena tų griežtų dėstytojų, atvirkščiai, ji stengiasi būti supratinga ir prireikus padėti. „Mano vyras sako, kad esu užsileidusi studentus sau ant galvos. Aš tiesiog jiems leidžiu klysti, kalbu nebūtinai apie muziką. Tačiau jei tų klaidų būna per daug, tuomet tampu kaip ta pantera Bagira iš Mauglio. Na, bent jau aš save taip matau.“
Žymūs mokiniai
Giedrė didžiuojasi savo mokiniais, tarp kurių yra tokios žinomos atlikėjos kaip Justė Arlauskaitė-Jazzu, Vilija Matačiūnaitė ir Kamilė Tumelytė-Kaia. Ji teigia: „Džiaugiuosi savo esamais ir buvusiais studentais. Aš - kaip tas medis - dalijuosi su jais maisto medžiagomis, o jie išsiskleidžia, užsimezga žiedai, užauga vaisiai. Tai, ką gavo iš manęs, atiduoda žiūrovams. Būna ir kitaip, kai laistyk nelaistęs, pilk trąšų kiek nori, niekas neužauga. Balsas nuostabus, kūrybiškumas didelis, bet mes nepamatome jų scenoje. Galbūt jie nenori pasirodyti, o gal sėkmė nenusišypso. Gal ženklų nepastebi. Kaip iš „Hario Poterio“. Tik tam tikru momentu gali kiaurai sieną pereiti, o jei nespėjai, atsiprašom, bet užsidarė portalas. Visiems skirtingai dėliojasi, bet svarbiausia, kad žmogus laimingas būtų.“
Santykis su Juste Arlauskaite-Jazzu
Giedrė pasakoja apie santykius su Juste Arlauskaite-Jazzu: „Ji iki šiol mano vaikas, Aš tuomet mokiau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Justė buvo, ko gero, vienuoliktoje klasėje. Ir tik man pradėjus mokinti, Justė atėjo ir padainavo Arethos Franklin dainą „Respect“. Ir ten yra taip, kad eilutė „do you know I got it“ dainuojama aukštai, o Justė atsisėdo prie pianino ir iš karto tokia kitokia. Ji mane pakvietė dainuoti į „Pieno lazerius“. Iš pradžių ji dainavo su kita vokaliste, o vokalistei išėjus didžiausios pamokos vykdavo scenoje. Mes esame labai artimos. <…> Man atrodo aš už ją 9 metais vyresnė ir vis tiek tuo metu turėjau daugiau sceninės patirties. Ir vyko soundchekas, Justė bandė kažką į mikrofoną, sakau: „Paimk mano“, ir viskas buvo identiškai. Tada ji sako: „O dabar gerai“, - šypsodamasi laidoje prisiminimu dalijosi Giedrė. Laidoje moteris taip pat atskleidė, kad iki šiol su Jazzu stengiasi palaikyti artimus ryšius ir pasikalbėti, jei nutinka kokių nors problemų su balsu. „Man atrodo santykiai dar nenutrūkę ir nenutrūks. Mes nuo pat pradžių buvome tame. Aš kaip ir mokytoja, bet viename draugiškumo lygyje“, - kalbėjo dainininkė.“
Kiti talentai ir pomėgiai
Be muzikos ir pedagoginės veiklos, Giedrė Kilčiauskienė turi ir kitų talentų bei pomėgių. Ji mėgsta piešti, rašyti ir kurti. Jos Facebook paskyroje galima rasti skyrelį „Kaleidoskopija“ su keliais tekstais, kurie nėra dainų žodžiai. Giedrė svajoja išleisti knygą, kurios siužetas remiasi jos biografija ir pasakos elementais.
Piešimas
Giedrė pasakoja apie savo pomėgį piešti: „Kiek save pamenu - visada ką nors piešiau. Šiaip, kaip mėgėja, be jokių mokslų. Prieš porą metų gimtadieniui gavau dovanų išsvajotąją planšetę. Piešti - mano hobis. Nieko nesuprantu apie šešėlius, kompoziciją ir spalvas, tegu nesupyksta profai (nes aš juk nepykstu ant ne profų muzikantų). Strykt, op. Liuogt! Strykt! Į kairę, į dešinę, aukštyn. Nuo vieno debesėlio ant kito. Paprastai ir be jokių ten išsikalinėjimų. Aplink spalvotos snaigės lyg stikliukai iš kaleidoskopo.“
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Knygos rašymas
Giedrė svajoja išleisti knygą: „Taip, labai norėčiau išleisti knygą. Gal net ne tiek svarbu išleisti, kiek ją parašyti, sukurti. Siužetas remiasi mano biografija, taip pat čia nemažai pasakos elementų.“
"Kaleidoskopija"
Giedrė apie savo knygą „Kaleidoskopija“: „Kaleidoskopija - tokia šalis kaip Anglija arba Norvegija. Pasakojimas yra apie tai, kaip aš patenku apie tą šalį ir kas ten man joje vyksta. Tuo pačiu, tai yra mano biografija. Tiksliau tariant - tai mano biografija su pasakos elementais. Mano butas labai ypatingas. Niekada nereikia nieko tvarkyti. Tik pasuki žvilgsnį kitu kampu ir lyg maži stikliukai - kėdės, indai, jogurto tušti indeliai, batai, rūbai, šuo ir pianinas susimeta į gražią gėlę. Po savaitės ar valandos, sužvairuoji kitu kampu ir vuala - visi daiktai ir dulkės susimeta į žvaigždę. Aš tiksliai žinau, kad kiti žmonės, na tie, kurie turi gerai išlavintą kaleidoskopinį požiūrio keitimą, moka kaleidoskopuoti savo gyvenimą. Atsisėda, sufokusuoja žvilgsnį į trikampę prizmę, atsipalaiduoja ir smarkiai papurto galvą. Žiūrėk, ir požiūris jau pasikeitęs, ir gyvenimas gražesnis. Toks gražus, koks būna tik įsimylėjus, tebūnie, kad ir beviltiškai. Man kol kas pavyksta taip kaleidoskopuoti tik su butu. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl man nesiseka to paties padaryti su gyvenimu yra ta, kad turiu per daug minčių lyg šiuolaikinis kaleidoskopas per daug stikliukų. Kad aš žinočiau, kaip atidaryti savo gyvenimo kaleidoskopo tūtelę ir kaip iškratyti nereikalingus stikliukus. Nes dabar tūtelė per sunki. Vos pakeliu. Nors gal taip man ir reikia? Vietoj hantelio. Į vieną ranką, į kitą, ir žiūrėk, jau auga raumenys. O jie baisiai reikalingi, norint laikyti gyvenimą rankose. Neduok Dieve paleisi. Pabėgs neatsigręždamas (o tada jau būčiau mirusi). Apmaudu būtų po tokio įdirbio staiga imti ir mirti. Tfu tfu tfu. Kažin, mirštant gyvenimo kaleidoskopas yra paliekamas kam nors testamentu? Greičiausiai tik tūtelė (dar labai svarbu kokio stiklo trikampę prizmę gauni kartu su tūtele, maniškė kiek kreivoka, manyčiau), o jau stikliukus turi pats susirinkti, nes senieji keliauja kartu su mirusiuoju į dangų angeluotą arba priduodami perdirbimui į stiklo fabriką. Tą patį pro kurį pračiuoždavau su rogėm šalia Dzūkų g.. Man pačiai patogiausia būtų, jei kas supirkinėtų tuos stikliukus lyg tarą: mokykla - 20 cnt., vestuvės - 2 Lt 50 cnt., laikrodis - 10 cnt., vienas draugas - 1 Lt, o kitas, jau žiūrėk ir litas penkiasdešimt (čia jau nuo draugiškumo talpos priklauso). Patogu ne todėl, kad man labai reikėtų pinigų, bet, na, tiesiog gaila gerą daiktą išmesti. Tačiau čia tik tuo atveju, jei nenuskrenda visi tie stikliukai kartu į dangų mirus. Vaivorykštė! Ji turbūt pakankamas įrodymas, kad kažkiek stikliukų vis tik yra aukštai po angelų sparnais?“
Asmeninis gyvenimas
Giedrė Kilčiauskienė gyvena aktyvų ir įdomų gyvenimą, kuriame svarbų vaidmenį vaidina šeima. Ji ištekėjusi už Dominyko ir turi dukrą Saulę. Giedrė vertina šeimos palaikymą ir džiaugiasi galėdama derinti kūrybinę veiklą su motinyste.
Santykiai su vyru
Giedrė pasakoja apie santykius su vyru Dominyku: „Mes mokam tylėti. Bet paskui mane pramuša su katinu ir lendu prie Dominyko. Nei idealu, nei neidealu. Mes tiesiog fainai draugaujam, esam labai stiprūs draugai. Mano draugės pavydi šitos mūsų draugystės, bet irgi mokam išsiuntinėti į skirtingus kampus. Darom maksimumą. Jei mylim, tai maksimumu, jei tylim, tai maksimumu. Žinai, mes kartu nuo 1999 metų. Tiesiog viskas natūraliai įsišaknija. Visko gali nutikti. Aš kažkuriame interviu esu minėjusi, kad mūsų stiprioji pusė, kai mokame abu atsiprašyti ir abu atleisti. Aišku, galim būti ir susipykę ir sakyti, kad tuoj susikrausiu daiktus ir išeisiu.“
Dukra Saulė
Giedrė didžiuojasi savo dukra Saule: „Aš turiu nuostabią dukrą. Mes tą dukrą auginome visa šeima - tiek vyras, seneliai, tiek aš. Bet ką žinau, galėjo būti toks variantas, kad būtų auginę tik seneliai ir vyras, o aš varyčiau į savo olimpus. Bet pasirinkimas visiškai kitas ir absoliučiai teisingas. Aš per tą laiką supratau, kad į viršų nereikia, reikia varyt tiesiog aplink žemės rutulį kaip aplink siūlų kamuolį į priekį, į plotį, bet ne aukštyn. Grįžtam prie to, ko norim. Visi lygiai turime tiek pat laiko - 24 valandas per parą.“ Giedrė apgailestauja, kad nepastebėjo dukros talento dainuoti: „Ne tai, kad perspaudžiau, bet galbūt tiesiog nuvertinau. Būdama mažytė Saulė kažką padainuodavo ir į kai kurias natas pataikydavo, į kai kurias nepataikydavo. Ir aš apie tas, į kurias nepataikydavo, galvodavau: „Nu ne, nebus dainininkės“. Dabar kartais ji padainuoja ir, brač, jos balso tembras panašus į mano. Galų gale, kai pamatau, kokie žmonės, pradedantis jaunimėlis ateina dainuoti, tai nu ne, mano Saulė geriau dainuoja.“
Apdovanojimai ir įvertinimas
Giedrė Kilčiauskienė yra pelniusi įvairių apdovanojimų už savo kūrybą, įskaitant Bravo (Metų debiutas, Metų albumas, Metų elektronika 2000), Radiocentro (Metų debiutas 2000; abu su grupe Empti), alternatyviosios muzikos A.LT (Metų elektronika 2007; su grupe Pieno lazeriai) ir muzikos asociacijos metų apdovanojimą M.A.M.A. Šie apdovanojimai liudija apie Giedrės talentą ir indėlį į Lietuvos muzikos kultūrą.
Požiūris į gyvenimą ir kūrybą
Giedrė Kilčiauskienė spinduliuoja pozityvumu ir gera energija. Ji tiki minčių materializacija ir stengiasi įžvelgti mistiškumą paprastuose reiškiniuose. Giedrė mėgaujasi savo veikla ir džiaugiasi galėdama daryti tai, kas jai patinka. Ji teigia: „Aš linkusi pasidžiaugti, kai kuris nors mano noras išsipildo, o kai neišsipildo, stengiuosi nepastebėti. (Juokiasi.) Man tiesiog smagu tikėti, kad viskas bus, kaip aš noriu. Dabar tai kuo toliau, tuo mažiau svajoju, bet kol buvau vaikas ir paauglė, atsigulusi vakare į lovą visada svajodavau, kol užmigdavau. Ko gero, tai ir yra ta metodika.“
tags: #giedre #kilciauskiene #gime