Įvadas
Vėlinės - tai laikas, kai prisimename mirusius artimuosius, pagerbiame jų atminimą ir susimąstome apie gyvenimo trapumą. Ši šventė Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias pagonybės laikus, ir yra svarbi mūsų kultūros dalis. Nors globalizacija atneša naujų švenčių, tokių kaip Helovinas, svarbu nepamiršti savųjų ir puoselėti jas perduodant iš kartos į kartą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vėlinių tradicijas, jų kilmę, prasmę ir raidą.
Vėlinių Ugnys: Bendrystės Su Protėviais Simbolis
Vėlinių ugnys - tai simbolinis šeimos židinys ant kapo, bendrystė su protėviais. Šį paprotį pirmieji Lietuvoje atgaivino jaunieji Vilniaus romuviečiai, 1969 m. uždegę žvakeles ant pilkapių ir visus vienijančia ugnimi prikėlę iš užmaršties senąjį baltų tikėjimą. Visos senosios mūsų, baltų, šventės susijusios su mirusiaisiais. Tai ne tik gyvų žmonių, bet ir mirusiųjų bendruomenės susitikimo laikas.
Mirtis Lietuvių Tradicijoje: Tiltas Per Bedugnę
Lietuvių tradicijai mirtis - tiltas per bedugnę, o moderniajai vakarietiškajai - bedugnė pati. Vėlinių metu kapinėse realiai išgyvenamas susitikimas su mirusių artimųjų kitabūte. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti - jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės.
Pašarvotasis Kaip Religinis Simbolis: Ryšių Jungimas
Pašarvotasis „dirba“ kaip religinis simbolis. Jis sujungia trūkinėjančius ryšius tarp gyvųjų, suveda nebebendraujančius gimines į vieną vietą, susodina prie bendro stalo, sustato prie kapo duobės. Tartum nebyliai sakytų - būkite kartu, laikykitės vienas kito, gyvenimas netruks prabėgti. Net artimuosius gali išgirsti išsitariant: “jei ne laidotuvės, tai jau ir nesueitumėm, jei ne mirtis, tai visai užmirštumėm vienas kitą”. Mirtis - sukrečia, bet - suvienija. Nors trumpam nulenkiame galvas ir suklumpame prieš šį tikrąjį gyvenimo vertės simbolį. Mes vėl tampame religingi ir net prietaringi. Mirtis - moko gyventi.
Vėlinių Tradicijos Šiandien: Alternatyva Helovinui
Kol įvairiuose šalies kampeliuose lankytojus artėjant Helovinui vilioja šiurpinantys siaubo parkai, Ukmergės rajone verslininkai kviečia prisiminti Vėlinių tradicijas. Sako, kad eksperimento ėmėsi prisiklausę piktų tautiečių komentarų apie ramų mirusiųjų pagerbimą užgožiantį Heloviną. Atvykus į Taujėnų dvarą yra du keliai - sukti paskui vaiduoklius ir šmėklas arba rinktis ramybę, šilumą - Vėlinių kiemelį. O ten iškart pasitinka ugnies šviesa ir kepamo ėriuko kvapas. Ūkininkas sako, kad pasitinkant Vėlines ant iešmo ėriukas sukasi ne šiaip sau. „Per Vėlines tokios buvę tradicijos, kiek žinau, arba ėriukas, arba riebus gaidys. Prieš šalčius, kad tai būtų riebus maistas, kad ant kapelių žmonės nesušaltų, kad būtų stipresni“, - pasakoja ūkininkas Vladas Žižys. „Mes norime priminti žmonėms, kad yra ne tik Helovinas, bet yra mūsų nuostabi, šilta, senovinė lietuviška šventė - Vėlinės - ta tradicija, kad susitiktume, kad pabendrautume“, - sako ūkininkė Irmina Žižienė. Organizatoriai tikina, kad daugiau dėmesio skirti Vėlinėms nusprendė prisiklausę piktų tautiečių komentarų dėl ramų mirusiųjų pagerbimą užgožiančio Helovino, tad šįkart atvykusieji kviečiami uždegti žvakelę, prisiminti jau išėjusius. Ir tai, kaip anksčiau žmonės minėjo Vėlines. „Būtina būdavo česnakinė duona, neva tai česnakas atbaido piktąsias vėles, aišku, visa grūdinė kultūra buvo patiekiama, kadangi lietuviai žemdirbių tauta, tai obuoliai neatsiejama jau“, - teigia organizatorė Monika Polchovaitė.
Taip pat skaitykite: Edukaciniai pasivaikščiojimai su vaikais
Nekrokulto Tikėjimai: Mirusiųjų Pagerbimas Per Amžius
Lietuvių liaudis papročiuose per ilgus amžius išlaikė nekrokulto tikėjimus. Protėviai savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose, griautiniuose, degintiniuose, plokštiniuose, krūsniniuose. Apie prieš 1000 metų prieš Kr. paplito kūnų deginimas. Įsigalėjo Sovijaus kultas. Sovijus pradėjo nekrokulto erą. Sudeginus kūną, vėlė lengviau atsiskiria, lengviau palieka šį pasaulį ir padeda gyviesiems pagerinti jų gerovę, gyvenimą, derlių, vaisingumą.
Vėlė: Nemirtinga Keliautoja
Vėlė nemirtinga, einanti į sodą ar lekianti ant žirgo. Sode jos laukė vėlių vartai ir vėlių suolas. Vėlei reikia įlipti į dausų kalną, perplaukti upę, o keltininkui duoti monetų. Vėlė pradžioje gyvena žemėje, ją mindo, vėliau medyje. Kai medis nudžiūna, išskrenda paukščiu. Įsikūnijusi į paukštį vėlė tampa siela ir grįžta į motinos įsčias.
Vėlinės Kalendorinėse Šventėse: Prisiminimas Ir Aukojimas
Lietuvių kalendorinėse šventėse visuomet pagerbiamos vėlės. Žodžio ieškoti nereikėjo. Vėlė, Velnias, Vėlinas, Veliuona - visa tai buvo mirusiųjų globa, dievybės. Velnias, Vėlinas - mirusiųjų dievas, kūrėjas, Veliuona jo žmona. Per apeigas prisimenant vėles, protėvius, jiems aukojant, tikima, kad vėlės padės gyviesiems. Jie kaip dievai gali padėti. Rudenį, po derliaus nuėmimo vykdavo Atminai, Sambariai, Dagotuvės, Ilgės. Dėkodavo dievams ir vėlėms už gerą derlių. Tai buvo svarbiausias motyvas Vėlines paskelbti rudenį.
Krikščionybės Įtaka Vėlinėms
Krikščionybė derinosi prie pagonių pagal jų papročius, kad greičiau pakrikštyti. Vėlines kaip mirusiųjų dieną Lietuvoje įvedė krikščionybė.
Apeigos Ir Aukojimai Vėlėms
Veikale „Vilniaus Jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštis“, 1771-1773, rašoma apie apeigą „Kėlimai stalų“, t. y. „Stalų iškilmės“, kai maitinos vėlės. Įprasta malda pakviečiamos vėlės į puotą: pirmąjį kąsnį meta po stalu ar ant stalo, išpila pirmąjį šaukštą kiekvieno patiekalo ar pirmąjį gurkšnį iš kiekvienos taurės. Jai tai paniekina, tai gali atsitikti didelės nelaimės. Į mirusiųjų kapus dėdavo gėrimo ir valgio sieloms pasistiprinti, kiti nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų. Apeigos Ritimey „ritimai“, kai permaldavimo auka buvo skiriama mirus tėvui - jautis, mirus motinai - karvė, o mirus šeimos sūnui ar dukteriai paprastai pjaunamas veršis ar avis. Nebūsią namuose ramybės, kol nebus atliekamos apeigos „ritimai“, nes mirusiųjų vėlės slankiojančios pakampėmis, kol nebus pasotintos.
Taip pat skaitykite: Pažink Lietuvą per animacinius filmus
Kova Prieš Pagoniškas Apeigas
Prieš įvairiausias pagoniškas apeigas kovojo misionieriai. Kaip jie rašo: kasdien buvo rimtai kovojama, kad daugelyje namų buvo įveikta per 100 pagoniškų prietarų. Pelkių viduryje daug žmonių garbino didžiulį akmenį. Kiekvieną sekmadienį per jaunatį iš visur suplaukdavo daugybė žmonių, jį garbindavo arba jam nusilenkdavo, arba klaupdavosi, arba aukodavo duonos, vilnų, linų, pinigų. Dievybė buvo garbinama lazdomis, kurias jai palikdavo pagal įžadą ateidavo ligoniai dėl skaudamų kojų, dėl akių, dėl rankų stiprybės. Dedant aukas lydėdavo magiški šnibždėjimai arba paleistas suktukas.
Šventi Miškeliai Ir Pilkapiai
Akmens, geležies, žalvario amžiuje buvo šventi miškeliai, pilkapiai, kur palaidojus kūną ar pelenus urnoje, supildavo pilkapį. Pasodindavo medį, pastatydavo stogastulpį, statulą. Taip pilkapiai užaugdavo medžiais. Šventame miškelyje negalima buvo nulaužti šakos, šaudyti žvėrių, nes tai vėlių, dievų vieta. Kuršiai tik mirusiųjų šventės proga galėjo nušauti žvėrį. Žmonės gerbė šventus miškus. Senovės lietuviai, prūsai lankydavosi šventame miške, eidavo gydytis, prašyti pagalbos.
Kapų Priežiūra: Pokario Mada
Įsigaliojus krikščionybei kalno simbolis išliko. Laidojo ant kalno. Pasodindavo medį. Medžiai išaugdavo. Vėlės gyvendavo medžiuose. Gėlių nesodindavo. Kapų prižiūrėjimas, sodinimas įsigaliojo kaip mada pokariu.
Ilgės: Derliaus Šventė Ir Aukojimas Vėlėms
Ilgės kaip ir Atminai, Sambariai, Dagotuvės - spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje švenčiamas mirusiųjų paminėjimo šventa šventė. Nuėmę derlių atlikdavo iškilmingą aukojimą. Derliaus šventė, švenčiama kelias savaites. Jai pastatomi stalai, kepama duona, daromas trijų devynerių alus - imdavo devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų, kiekvieną saują padaliję į tris dalis, tas trejas devynerias saujeles pašventindavo (pasmilkydavo virš aukuro dūmų), javus iškuldavo, sumaišydavo su miežiais. Padarydavo alaus, atvesdavo įvairiausių gyvulių, kuriuose aukodavo. Garbino Perkūną, Veliuoną, Pikuolį, Patulą. Pirmą kąsnį paaukodavo Žemininkui, atsidėkodami už derliaus gausą ir kad sveikus išsaugojo, ir kad taip toliau išlaikytų. Po gausių vaišių pakviesdavo vėles į pirtį.
Krikščionybės Įvestos Duoklės
Krikščionybė įvedė duokles, sukonkretino datą. Tai buvo lengviau pripratinti paruošti atseikėtą derliaus, gyvulių dalį. Galima tvirtinti, kiek pagonys aukojo dievams tuo pačiu puotaudami, džiaugdamiesi, dėkodami, bendraudami už suteiktą gėrį, tiek liūdėdami privalėjo atiduoti bažnyčiai, jos tarnams.
Taip pat skaitykite: Smurfai: Apžvalga
Šventųjų Atsiradimas Krikščionybėje
Krikščionybė neturėjo šventųjų. Kovodama su pagonybe, perprasdama pagonių garbinimą dievaičių, perėmė šį būdą. Būtent įvedus Visų šventų šventę popiežius priėmė visų kankinių dieną ir paskelbė pirmą šventąjį. Taip atsirado nukankintieji, stebuklus darantieji šventieji, kovoję prieš pagonis.
Stogastulpių Griovimas Ir Koplytėlės
Kapai buvo šventos giraitės, kur palaidodavo urną ar pelenus. Dažnai buvo giminės pilkapis, kur laidojo giminė. Tuo laiku statydavo stogastulpius, kad surinkti kaulus ir juos įdėti į koplytėlę, pagerbiant vėlę. Todėl krikščionybė liepė griauti kultūros paminklus - stogastulpius. O kai senieji lietuviai vėl statė ir statė naujus, sugalvojo koplytėlėse liepti įkelti krikščionybės šventuosius.
Šiuolaikinės Vėlinių Tradicijos
Kas vyksta dabar: kapų prižiūrėjimas, augalų sodinimas - tai iš senovės atėjęs nekrokulto tęsinys, gerbimas protėvių, vėlių kaip dievų. Tik kai pagonys per prievartą pakrikštyti uždėjus baudas, mušant rykštėmis, žudant, niekinant, mokant didžiules baudas, vašku, tai patapę krikščionimis tapo fanatikais.
Vaško Žvakės Ir Figūrėlės
Bičių vaško žvakė buvo mirusiojo gerbimas, atsisveikinimas su juo. Palydėjus į kapus, nešdavo vaškinę žvakę. Tai žmogaus vėlės simbolis. Vaško žvakė buvo brangi, nes duoklę reikėjo mokėti vašku, o bitės priklausė dažniausiai ponui. Atmainuose - mirusiųjų minėjimo puotoje ant stalo prilipdė daugybę vaško žvakių savo tėvų, senelių, giminaičių vėlėms. Per kalendorines ar šeimos šventes pagonys iš vaško nuliedavo gyvulių, žmonių figūrėles. Jas dėdavo ar degindavo ugnyje, prašydami sveikatos, laimingo gyvenimo, gyvuliams atsivesti sveikus prieauglius. Įvedus krikščionybę, vaško žvakes, figūrėles nešė ant altoriaus. Vėliaus uždraudė.
Vėlinių Laikas: Susikaupimas Ir Pagerbimas
Vėlinių laikas - tai susikaupimas, mirusiųjų pagerbimas. Atėjus į kapines gražu atnešti gyvas gėles, kurios žaliuos, vėliau nudžius. Vietoj dirbtinių žvakių - vaškinės. Mūsų tradicija yra karpiniai. Tai vaikams būtų galima pasiūlyti iškarpyti karpinį, norimą padėką savo mirusiam seneliui, močiutei.
Mirties Refleksija: Kaip Norėtum Būti Pagerbtas?
Galima paklausti savęs. Kaip norėtum tu būti pagerbtas, kai mirsi? Kokias gėles, kokį antkapį, kokiame žemės gabalėlyje norėtum gulėti? Tada visai kitaip žiūrėsime į savo artimųjų kapus. Ar tikrai reikia tokių plotų mirusiajam? Ar Lietuva turi būti žuvusių, mirusių pagerbimo vietos? Ar visur turi būti kryžiai?
Gyvenimas Po Mirties Ir Žemės Tvarumas
Išėjus į kitą gyvenimą gyvename kitame gyvenime. Šioje žemėje mes turėtume elgtis pagal gyvųjų tradicijas. Kuo mažiau kapinių, kuo daugiau deginti, kuo mažiau teršti žemę.
Pasaka Apie Sigutę: Protėvių Vėlės
Visi puikiai žino pasaką „Sigutė“, kurioje grįžęs brolis iš karo liepia raganai dėti ranką ant arklio - ji prilimpa, tada liepia dėti antrą - ji prilimpa. Taip prilimpa ir kojos. Brolis liepia lėkti žirgui ir išnešioti raganos kaulelius. Ir dabar, kai sniegas žvilga saulėje, žiba raganos kauleliai. Ką tai reiškia? Kad ragana - mirusysis, o žibantis sniegas - protėviai, mirusiojo vėlė. Taip suprato gyvenimo prasmę mūsų protėviai: iš žemės atėjus nueiti į žemę pelenais.
Mados Ir Tradicijos: Dirbtinės Gėlės Ir Vaško Žvakės
Mada gausiai puošti kapus stiklinėmis žvakidėmis, dirbtinėmis gėlėmis atėjo iš Azijos. Dirbtinės gėlės - tai nauja mada, lyg padėsianti gerbti savo mirusį artimą žiemos laikotarpiu. Žiemą gyvos gėlės nuvysta. Dirbtinėmis gėlėmis norima pagyvinti artimojo kapą. Gal geriau atnešti duonos kampą, bandelę, mėgstamą mirusiojo vaisių, o visa tai atskridęs paukštis sules. Atėjus lankyti būsite nustebintas, kad kažkas jūsų auką „suvalgė“. Geriau vaškinė žvakė, kurią uždegus pabūsite prie kapo tiek laiko, kiek ji degs, taip garbingai pagerbsite. Tai ir bus tikrai gražu ir sau, ir mirusiajam. Atnešti iš vaško nulipdžius figūrėlę mirusiajam, o sau skaudamos kūno vietos atvaizdą ar saulės formos kamuoliuką. Tai dviguba pagalba. Mirusiajam ir sau. Stiklinės žvakidės, dirbtinės gėlės - tai trąša mūsų žemei. Plastikas, sidabriniai popierėliai, blizgučiai - visa tai nukrenta į žemę, į mūsų motinos kūną.
Medžiai Ant Kapų: Vėlės Būstas
Kažkada mano tėvelis pasakė: „Kai mirsiu, pasodinkite man pušį. Tegu ji auga“. Gaila, kad daugumoje kapinių medžius iškirto, o naujų medžių neleidžiama. Būtų medžiai, būtų kur vėlei atsitūpti.
Tradicijų Puoselėjimas Ir Naujos Mados
Mes pasiduodame naujoms madoms, neklausdami ar tai gerai mums, mūsų aplinkai, mūsų tradicijoms. Mes save paniekiname. Kiekvieno mūsų širdyje išlikęs noras sodinti gyvas gėles? Kodėl? Juk seniau mirusieji ilsėjosi šventuose miškeliuose, vėliau kapinėse, kur mirusiajam buvo sodinami medžiai, dabar ant pliko lauko. Tai mūsų pasąmonėje, mūsų kraujyje, mūsų DNR įrašyta mirusįjį pagerbti atnešti gyvastį, gyvą augalą, gyvą gėlę, pasodinti gyvą medį. Mes sodiname tik gyvas lietuviškas gėles ir visai nesvarbu, kad jos nuvysta žiemą. Juk žiema - tai miego, ilsėjimosi stadija, medžių „apmirimas“, mirusiųjų gerbimo laikas.
Šeimos Tradicijos Ir Suopis Virš Kapo
Ant tėvelio kapo nešu vaškines žvakes. Artimieji atneša stiklines, paaiškindami, kad vaškinės žvakės ilgai nedega. Juk stiklinės žvakės taip pat ilgai nedega? Mama nori atnešti dirbtines, nes kiti taip daro. Kai atvažiuojame lankyti tėvelio kapo atskrenda suopis, klykdamas suka ratus virš mūsų.
Amžinoji Ugnis Ir Diskusijos Apie Šventes
Mūsų protėviai degino amžiną ugnį. Kaune, prie Laisvės statulos dega amžinoji ugnis žuvusiems kariams. Šiais globalizacijos laikais visuomenė tarsi pasidalijusi į dvi stovyklas. Kasmet kyla daug aršių diskusijų - kuri šventė dominuoja, ar lietuviai nepraranda savo kultūros ir šaknų?
Vėlinių Svarba Lietuvių Kultūrai
Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos direktorė prof. Prof. R. Bilbokaitė tikina, kad Vėlinių šventė yra labai svarbi lietuvių senosios kultūros dalis. Tai kultūrinis reiškinys, kurį paveldime iš savo protėvių. Kartu profesorė primena, kad mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena buvo švenčiama dar pagonybės laikais. Tuomet ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Vėliau, jau krikščionybės laikais, ši diena buvo pavadinta Vėlinėmis, o greta jų pradėta švęsti dar ir Visų Šventųjų dieną. „Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis - išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino to vien su liūdesio atspalviais - tai nebuvo vien liūdesio šventė, kaip mėginama stereotipiškai pateikti dabar. Šiuo metu dauguma mūsų tarsi bėga nuo savęs, nuo savo praeities, mums per mūsų vaikus ir anūkus, mūsų mokinius truputį lyg gėda švęsti senoviškai, nes šiek tiek liūdna, šiek tiek ilgu, labai jautru, norisi būti meilėje su tais, kurių gyvųjų pasaulyje nebėra, kadangi norai nesipildo - atsiranda iliuzija, kad jei tradiciškai nešvęsi, išvengsi to ilgesio. Todėl atrodo, kad svetimos kultūros šventės, pvz., Helovinas, tokią dieną gali paskatinti mumyse kitas emocijas - pokštauti, kvailioti, linksmintis ir taip išvengti dalies savęs ir savo praeities - šeimos, regiono, šalies. Tai tiesiog yra bėgimas nuo savo šaknų. Gyvųjų santykis su mirusiais turi būti harmoningas ir darnus, o ne grįstas mums nieko nesakančiais ritualais ir dirbtiniu džiugesiu, padedančiu užmiršti išėjusius į dausas. Tai grėsmė kultūrai ir asmens vidinei brandai - brandus žmogus nebėga nuo atsakomybės ir praeities, o ją priima ir kuria vertę savo darbais“, - sako prof. R.
Senosios Tradicijos: Laužai Ir Prisiminimai
Anksčiau per Vėlines buvo lankomi kapai, buvo deginami laužai. Žmonės būrėsi prie laužų, šildėsi, dalijosi prisiminimais apie išėjusius artimuosius, bendravo, valgė maistą, gėrė arbatą, vaišindavo neturtinguosius - visi drauge dalijosi tuo, ką turi, atminties savaitę. Tą pabrėžia ir profesorė: „Kultūriškai mūsų tradicija yra giluminės prasmės suteikimas mirusiesiems - nenubraukti brūkšnio tarp fiziškai gyvų ir fiziškai negyvų, bet išlaikyti ryšį pasikeitus žmogaus buvimui šiame pasaulyje. Mums tai yra natūralu ir organiška - tai lyg kultūriškai įtvirtintas santykis su tais žmonėmis, kuriuos mylėjome, ir net tais, kuriuos mylėjome mažiau, nes prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienodai visiems linkime ramybės. Lietuviai stengėsi apmąstyti mirusiųjų išėjimą, įprasminti tai per ramybę, susikaupimą, meilę artimiesiems. Akivaizdu, kad Vėlinės nebuvo vien liūdesio diena.
Vėlinių Vertė Šiuolaikiniam Žmogui
Profesorė tikina, kad šiuolaikinis žmogus turėtų dar labiau vertinti Vėlines, nes tai diena, kai galima sustoti. Sulėtinti ir taip greitą gyvenimo tempą, skirti laiko prisiminti išėjusius brangius žmones, atrasti ramybę, atleisti. Svarbu kapuose ne mechaniškai uždegti žvakutę, o skirti laiko apmąstymams. Taip, kaip tą darė senovės lietuviai.
Helovinas Ir Vėlinių Tradicijos
Nors lietuviai turi gražią ir gilią tradiciją minėti Visų Šventųjų dieną, tačiau pastarąjį dešimtmetį itin populiarėja Helovinas. Triukšminga persirengėlių, juokų, pokštų ir degančių moliūgų šventė minima Visų Šventųjų išvakarėse - spalio 31 d. Ši itin JAV populiari šventė mėgstama jaunimo - vaikų ir paauglių.
Helovinas Kaip Svetimos Kultūros Dalis
„Helovinas nėra mūsų kultūros dalis. Tai yra Amerikos kultūros dalis, hibridas. Jį mielai švenčia vaikai, nes tai asocijuojasi su geromis emocijomis, žaismingumu, kvailiojimu, persikūnijimu į kažką kitą dėl smagumo. Toks šventimo būdas rodo, kad vengiama mūsų protėvių perduoto ryšio su išėjusiaisiais iš mūsų gyvenimo. Ir čia yra didžiausias pavojus, kad tokios svetimos paviršutiniškos pokštus skatinančios šventės turinys prigis, nes yra artimesnis vaikų amžiui būdingų poreikių realizavimui.
Teisingas Suvokimas Apie Vėlines Vaikams
Prof. R. Bilbokaitė teigia, kad labai svarbu, jog suaugusieji, nesvarbu, mokytojai ar tėvai, formuotų vaikams teisingą suvokimą apie Vėlines: „Lietuviai nuo seno tikėjo, kad siela yra nemirtinga. Turime mokyti skirti laiko širdyje ir dienotvarkėje, kad galėtume prisiminti, mokyti kantrybės, ramumo ir susikaupimo.
Švenčių Derinimas: Helovinas Ir Vėlinės
Profesorė mano, kad nors Helovinas nėra mūsų kultūros dalis, tačiau globalizacijos laikais jo nepavyks visiškai išstumti iš mūsų visuomenės. „Linkėčiau mokytojams ir tėvams suderinti šias dvi šventes ir nepateikti Vėlinių tik kaip liūdesio šventės. Būtina šią dieną akcentuoti kaip galimybę atsiskleisti meilei, pabūti su artimaisiais, prisiminti išėjusius, rasti šilumą ir ramybę. Globalizacijos kontekste mums nepavyks užsidaryti savo šalies kultūroje, nes kitų šalių priimtinos tradicijos bus adaptuojamos mūsų kraštuose. Svarbu vaikus mokyti susieti taurius dalykus su mūsų tradicijomis. Juk moliūgas ir žvakutės gali derėti ir vertybiškai, ir estetiškai, ir kultūriškai. Toks derinys gali padėti vaikams susitelkti, susikaupti, šiuolaikiškiau ir pasaulietiškiau paminėti išėjusių atminimą emociškai lengvesniu ir linksmesniu turiniu“, - apie švenčių derinimą pasakoja prof. R.
Tradicijų Išlaikymo Svarba
VU Šiaulių akademijos direktorė prof. R. Bilbokaitė sako, kad senųjų tradicijų išlaikymas yra labai svarbus visai visuomenei, jos identitetui. Anot jos, būtent žmonės yra gyvi paminklai mirusiųjų atminimui. Tai reiškia, kad ritualai per Vėlines yra labai svarbu - tai gali būti ir žvakelių deginimas, susibūrimai, dalijimasis prisiminimais apie mirusiuosius, jaukus buvimas kartu. Pasauliui panašėjant, vykstant tarptautinei migracijai, glaudžiai bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms gali būti sudėtinga išsaugoti senąją kultūrą, tačiau tradicijas išlaikyti būtina - kitaip tapsime visi kaip viena, lyg be savo šaknų.
Žmonės Kuria Tradicijas
„Tradicijos ir norimi pokyčiai jose yra kuriami žmonių. Ne knygos, ne Biblija ir kiti raštai kuria tradicijas, o būtent žmonės, visuomenė. Ir jei visi matys to prasmę, jie gali labai daug dalykų pakeisti, sukurti, adaptuoti. Jau ir dabar atsiranda iniciatyvios grupės žmonių, kurie savo gražiu pavyzdžiu skatina susitelkti per Vėlines, degti laužus, žvakeles, susitelkti ties mūsų kultūros šaknimis. To ir norėčiau - kad mūsų šalies žmonės įvertintų senąsias tradicijas ir jų nesigėdytų, o puoselėtų jas ir skatintų jų išsaugojimą to mokydami vaikus“, - sako prof. R.
Pamokos Apie Vėlinių Tradicijas
Vilniaus Simono Konarskio gimnazijos Novatoriško verslumo sampratos elementų įgyvendinimas. Pamokos tema Integruota lietuvių k. ir istorijos pamoka: „Vėlinių tradicijos, papročiai“. Mokiniai žiūrėjo video pasakojimą apie Vėlines, tradicijas, papročius. Vėliau pateikė lenkų ir lietuvių k. pačių paruoštus pristatymus apie Vėlines (Canva, PowerPoint pagalba). Pamokos pabaigoje per virtualią mokymosi Wordwoll platformą vyko viktorina: „Vėlinių tradicijos, papročiai“. Integruota pamoka padeda mokiniams sujungti mokymąsi kalbos ir istorijos kontekste, skatina bendradarbiavimą tarp dalykų ir suteikia daugiau prasmės mokymosi procesui. Ši pamoka padėjo paaugliams išplėsti savo žinias, supratimą ir įgūdžius, susijusius su Lietuvos kultūrinėmis tradicijomis ir istorija.