Eva Tombak - moteris, kurios biografija įkvepia drąsos, nuolatinio augimo ir atvirumo pokyčiams. Nuo žurnalistės karjeros pradžios, populiaraus žurnalo „Ieva“ įkūrimo ir vadovavimo jam, iki naujų patirčių emigracijoje, jogos mokytojos veiklos ir rašytojos statuso - jos gyvenimas kupinas posūkių ir atradimų.
Ankstyvasis gyvenimas ir jaunystės iššūkiai
Psichologai dažnai teigia, kad vaikystė yra laimės ir nerūpestingumo metas. Tačiau pati Eva Tombak prisimena savo vaikystę ne tokią idilišką. Kaip ir daugelis žymių žmonių, tokių kaip Giorgio Armani, Oprah Winfrey, Coco Chanel ar Liudwig Beethoven, ji patyrė nelaimingą vaikystę. Ji teigia, kad jos vaikystės prisiminimuose laimės nebuvo per daug.
1977 metais, po išleistuvių nakties, ant Gedimino kalno Vilniaus Salomėjos Nėries „B“ klasės abiturientai užrašė savo atsakymus į klausimą, kas yra laimė. Daugelis rašė apie savo ateities planus, o Eva abejojo, tačiau žinojo, kad trokšta A.L.Webberio roko operos „Evita“ disko. Ji tikėjo, kad šis diskas taps bilietu į melomanų chebrytę ir padės patirti laimę.
Pasak jos, pikta, kad niekas nesakė, kad giedro vaikystės dangaus be debesėlio autorius yra politika. Valstybės tarnautojų tetų ir dėdžių išmyslas. Kad viskas tvarkoje, mes turime teisę nesijausti laimingi. Sunkiau smėlio dėžėje - lengviau išgyvensime suaugusiųjų erdvėje.
Mokykla ir vaikystė jos prisiminimuose išliko kaip baimių ir silpnumo laikotarpis. Ūgtelėjusi ji daug sykių mėgino delytinti. Tačiau pavyko tik po kelių dešimčių metų.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Laimės paieškos
Eva Tombak teigia, kad žmogus sutvertas laimei, kad laimė yra jo prigimtyje. Tačiau ji piktinasi, kad niekas nesakė, jog giedro vaikystės dangaus be debesėlio autorius yra politika. Ji mano, kad mes turime teisę nesijausti laimingi.
Elgsenos ekonomistas Andrew Oswaldas sako, kad mūsų laimės pojūčio koeficientas mažėja nuo paauglystės, ir arčiau 40 susitraukia iki špygutės. O vėliau ima stebuklingai augti. Oswaldo tyrimuose dalyvavo pusė milijono žmonių iš 72 skirtingų šalių. Rezultatai stulbino - pasirodo, vyresni nei 60 metų žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, negu trisdešimtmečiai.
Karjera žurnalistikoje ir žurnalo „Ieva“ įkūrimas
Profesinį kelią Eva Tombak pradėjo kaip žurnalistė. Didžiausi jos darbai siejami su žurnalais „Cosmopolitan“ ir „IEVA“. Pastarajam ji vadovavo net kelerius metus - buvo jo įkūrėja ir vyriausioji redaktorė.
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, Eva pradėjo leisti žurnalą moterims „Ieva“. Šis leidinys išsiskyrė vakarietišku formatu ir aukštos kokybės popieriumi, todėl tapo itin populiarus ir greitai išparduodamas, nė nepaisant aukštos kainos. „IEVA“ išsiskyrė tuo, kad moterų žurnalo formatu gvildeno gilesnes, visuomenei svarbias temas, skatino diskutuoti apie gyvenimo prasmę, santykius, vertybes.
Besižvalgydama po savo praeitį Eva prisimena, dešimtmečiais ją lydėjo nuolatinė baimė. „Per tą visą leidybinį etapą, 20 metų, aš pati pasirinkau būti redaktore, todėl kad taip yra lengviau paslėpti savo baimę. Juk tai yra labai juokinga. Tavęs bijo, tu esi autoritetas, esi darbdavys, tu gali sumokėti mažesnį honorarą, atleisti iš darbo, bet aš pati jų paniškai bijojau. O daugumai atrodė, kad aš esu pasikėlusi šmikė, o pačiai viduje baisu“, - sako E.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Verslo sunkumai ir naujų kelių paieška
Pasiekusi profesinių aukštumų žiniasklaidoje, Tombak išgyveno ir sudėtingų laikotarpių - leidybos verslui susidūrus su sunkumais, ji ryžosi ieškoti naujų kelių. Sėkminga leidyba, pasikeitus laikams ir skoniams, netikėtai tapo nuostolinga. Dabar Eva pripažįsta, sugriuvo sunkiai lipdytas verslas, o baimės jausmą papildė gėda dėl nesėkmės. Moteris atskleidė, kad žurnalo bankrotas porą stipriai sukrėtė - net aplankė gėdos jausmas. Todėl jie nusprendė išvykti iš Lietuvos ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Emigracija į Australiją ir jogos atradimas
Emigracija, naujos patirtys užsienyje ir gyvenimo išbandymai tapo postūmiu atrasti kitokį ritmą bei prasmę. Taip atsirado noras pabėgti toliau nuo Lietuvos. „Man buvo labai gėda, kad mums nepasisekė su „Ieva“. Kai „Ievą“ mes atidavėme man buvo 50 metų. Toks savotiškas skaičius, kai jis nelabai gražiai apvalus. Labai norėjosi įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad mes galime dar kažką naujo pradėti, visiškai kitokio. Aš atsimenu, kai mes važiavome į Australiją ir sakėme: su leidyba mes daugiau nieko bendro neturėsime. Mes norėjome (daryti - LRT.lt) ką nors, ko žmonėms tikrai reikia: kavą, kepti sausainukus.
Mokytis jogos Eva pradėjo Australijoje, į kurią Tombakų šeima buvo emigravusi 2011 metais. Eva išvažiavimą vadina didžiuliu nuotykiu ir kartu pavojinga avantiūra. Važiavimu ties praraja be stabdžių. Klaidžiojimu užrištomis akimis po minų lauką.
Joga kaip kelias į save
Išsigelbėjimu tuo metu Evai tapo ne tik joga, kurią ji pažino ir fanatiškai pradėjo mokytis Australijoje. Ji jai padėjo išsivaduoti ir iš sveikatos problemos bei paskatino vėl pradėti rašyti. Gana greitai Eva visa galva pasinėrė į jogos studijas - Australijoje praktikavo karštąją jogą, grįžusi į Lietuvą ėmė studijuoti jogos filosofijos knygas, susidomėjo kvėpavimo bei meditacijos technikomis, jogos pratimams kiekvieną dieną skirdavo po kelias valandas. Baigusi jogos mokytojų kursus San Fransiske E.Tombak tapo sertifikuota jogos mokytoja. Diplomo popierėlio Eva nesureikšmina - jogos reikia mokytis visą gyvenimą.
Iš pradžių šeima į E.Tombak entuziazmą užsiimti joga žiūrėjo nepatikliai. Tačiau atsargumas labai greitai virto dėkingumu. „Jeigu klaustumėte mano vyro, jis pasakytų, kad dėl jogos jis turi naują žmoną. Man pačiai joga labai greitai įjungė kitą pavarą. Dėl to ją šiandien su džiaugsmu peršu kitiems. Kuo daugiau žmonių praktikuos jogą, tuo mūsų visuomenė bus sveikesnė, pasaulis gražesnis, o gyvenimas lengvesnis“, - įsitikinusi pašnekovė.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Joga pirmiausia yra filosofija ir mokslas, kuris padeda suvokti savo tikrąją prigimtį, nuima kaukes, ramina neramaus proto virpesius, padeda tvarkytis su įvairiais negalavimais. Ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, padeda tapti geresniu žmogumi.
Rašytojos karjera ir knygų leidyba
Dar viena jos veiklos kryptis - emocinis rašymas, kurį Tombak pristato kaip terapinį būdą išsakyti vidinius išgyvenimus, nuraminti protą ir atrasti gilesnį ryšį su savimi.
„Man popierius ir ekranas yra psichoterapeutas. „Pradžioje aš turiu apčiuopti kažkokį nerimą savyje, kurį man norisi numalšinti. Kada aš rašiau pirmąją knygą, tai buvo toks racionalus ėjimas, nes pasibaigė vienas labai ilgas gyvenimo etapas - leidybinis - 20 metų. Man labai norėjosi išsisakyti tai, ką nutylėjau, ko nedrįsau pasakyti, tuo pačiu buvo žmonių, kurių norėjau atsiprašyti. Taip pasaulį išvydo pirmoji E. Tombak knyga „Kas liko už kadro“. Vėliau ir kita, apie tai, kas patirta Australijoje. Vėliau dar buvo ir apie laimę, minčių žvėryną ir laisvę basomis. Neseniai ji išleido knygą „Popietės laikas. Ji prisipažino negalinti gyventi be rašymmo ir juokaudama vadino save grafomane. Ji prasitarė jau sukaupusi nemažai medžiagos dar vienai savo knygai. Šįsyk - apie mistinius, tiesa, ne jai, o kitiems žmonėms nutikusius įvykius.
Knygos pristatymas
E. Tombak knygos pristatymas išsiskiria atvirumu ir nuoširdumu. Autorė drąsiai neria į savo minčių ir emocijų labirintus ir kviečia sekti iš paskos. Būtent tai, kad Eva Tombak nesideda visažine vedle, o veikiau yra tokia pat savo kelio ieškanti bendrakeleivė, kaip ir jos knygų skaitytojai, paverčia šią kelionę įdomiu, atradimų kupinu nuotykiu.
„Man iki šiol yra juokinga tai, ką darau, - prisipažino ji į knygos pristatymą gausiai susirinkusiems skaitytojams. - Dar prieš 10 metų neįsivaizdavau, kad užsiimsiu joga, medituosiu ir rašysiu knygą apie protą. Mano gyvenimas nuolat daro posūkius, nes dar neradau tos vietos, kurioje galėčiau jaustis pakankamai erdviai ir patogiai. Kai rasiu, turbūt nustosiu rašyti - tiesiog džiaugsiuosi gyvenimu. Bet kol jos ieškau, man reikia žmonių, bendraminčių. Ir, beje, su amžiumi jų reikia vis labiau. Tai, kad jūs čia atėjote, turbūt taip pat reiškia, kad dar neradote savo vietos.“
Požiūris į senėjimą ir gyvenimą
Nors dalį žmonių oficialus tapimas senjoru išgąsdintų, Eva tuo tik džiaugiasi. Pasak jos, pensinis amžius jos gyvenimo tikrai nepablogino. „Aš toliau dirbu kaip dirbusi - rašau knygas, skaitau paskaitas, organizuoju jogos stovyklas. Plius (koks saldus šis pliusas!) - gaunu „Sodros“ išmokas.Man senėjimas, kurį knygoje vadinu „popietės laiku“, - tai gyvenimo kūrinio kodas. Mes sureikšminame gimimą, jaunystę ir brandą, o senatvę nurašome, kaip kažką, kas tarsi prarado svarbą. Mano galva, pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga - amžina. Na, gal „svarbesnė“ ne visai tinkamas apibūdinimas, tinkamesnis - labiau įpareigojanti.
Gyvenimo pamokos ir įžvalgos
Pasak moters, statuso praradimas tampa dideliu išbandymu. O išėjus į pensiją, buvęs ryšių ratas stipriai susitraukia arba visai išnyksta. „Tie iššūkiai ir pokyčiai, savęs prievartavimas mokytis ar daryti kažkokius naujus dalykus yra gyvybinė energija. Man labai keista, kai žmonės sako: išeisiu į pensiją ir pagaliau aš pagyvensiu. Aš nežinau, galbūt kažkas ir gali pagyventi, jeigu jie turi aistrą, hobius, kuriuos pradės realizuoti. Bet dažniausiai, ką aš matau iš pažįstamų rato, kad tai yra senatvės pradžia, jeigu tu palieki veiklas. Man yra labai baisu ta mintis, kad būtų galima sustoti. Man atrodo, kad tai yra ne tik senatvės, tai ir mirties pradžia - geriau mirti scenoje. Su amžiumi aš vis stipriau myliu gyvenimą.
Eva Tombak teigia, kad pensija yra kelias į laimę. Man labai patinka metafora, kad pensija yra kaip trijų kojų taburetė, kurioje svarbios visos trys kojos: finansai, sveikata ir aistra kažkam.
Ji taip pat dalinasi savo mintimis apie prietarus ir neapykantą. Ji teigia, kad prietarai būdingi mums visiems, jų turi kiekvienas, kuris skubotai, kliaudamasis kitų nuomone, vertina žmones ar įvykius. Mėgindami suprasti pasaulį ir jo reiškinius, mes viską rūšiuojame, dėliojame į stalčiukus - teisinga neteisinga, gera - bloga, protinga - kvaila. Mums atrodo, kad įvykių ir aplinkos vertinimas yra objektyvi tiesa, todėl vertinimai turi sutapti. O jei nesutampa, vadinasi, kažkas klysta.