Nauja Elena Leontjevos biografija atskleidžia ne tik jos profesinius pasiekimus, bet ir asmenines patirtis, formavusias jos požiūrį į laisvę, atsakomybę ir valstybės vaidmenį. Biografijoje itin daug dėmesio skiriama istoriniam ir politiniam fonui, kuriame formavosi Leontjevos profesinis kelias.
Ankstyvasis gyvenimas ir profesinis kelias
Elena Leontjeva anksti pasinėrė į sovietinę tikrovę ir ekonominį gyvenimą. Būdama penkiolikos metų pradėjo dirbti saldainių fabrike, saldainininke, o dar iki to padėdavo mamai ekonomistei, skaičiuodama planą ir faktą, atlyginimus ir premijas. Ją sujaudino sovietinė tikrovė, sistema veikė prieš žmogaus prigimtį, tad su paauglišku maksimalizmu ėmė ieškoti išeities. Pasisekė, kad tapo ekonomiste ir galėjo savo rūpestį paversti kuriamaisiais darbais. Tai buvo laimingas gyvenimo posūkis. Prieš tai baigė programavimo specialybę, kuri vėliau leido imtis sisteminių reformų.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įkūrimas ir veikla
Elena Leontjeva buvo viena iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto steigėjų, buvusi (1993-2001 m.) ir esama prezidentė. Lietuvai tapus nepriklausoma, reikšmingai prisidėjo prie socialinių ir ekonominių pokyčių konceptualiais reformų pasiūlymais. E.Leontjeva buvo Valstybės patarėja ekonomikos reformos klausimais, taip pat Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėja ekonomikos klausimais.
Prasidėjus perestroikai, ėmė svarstyti, kaip turi būti organizuotas ekonominis gyvenimas. Ir pasirodė, kad jis turi būti organizuotas paprastais principais: atsakomybė - tai privati nuosavybė. Kai esi atsakingas už savo veiksmus: arba gauni vaisių, arba nukenti dėl neigiamo rezultato. Jei esi savininkas, tai nustatau kainą savo rankų darbo vaisiams. Jei yra laisva kaina ir mes mainomės kaip laisvi žmonės, tai yra laisvoji rinka. Perėjimas iš vienos ekonominės sistemos į kitą pareikalavo studijų. Kai aspirantūroje rengėsi politinės ekonomijos egzaminui, tiesiog sirgo, nešiodama savyje, tarsi nėščia, visą ekonomikos dėsningumų raštą, šį gražiausią nėrinį. Nešiodama, kentėjo, buvau sublogusi, bet kai išnešiojau, toliau viskas vyko harmoningai. Ekonomika yra apie žmogų, ne apie statistikos skaičius, ne apie BVP. Ir jai labai gaila, kad ekonomika yra tokia svetima paprastam žmogui, nes tai daro gyvenimą daug labiau sumišusį, žmogus dažnai nesupranta, kodėl yra tos kainos, kodėl pinigai turi būti riboti, o kai jie neriboti - mus ištinka infliacija.
LLRI įkūrimo istorija
Vilniaus universitete buvome keturių aspirantų grupelė, kuriai vadovavo Kęstutis Glaveckas, - vienintelis žmogus iš mūsų, turėjęs patirties, ir jau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą. Vaikščiodavome rateliu M. Mažvydo bibliotekoje ir diskutuodavome. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo profesorius kaskart mus nustebindavo, sakydamas, kad, štai, Lietuvoje bus nacionalinė valiuta, o mokesčių sistemą teks kurti iš naujo. Tuo metu mūsų galvose pradėjo kirbėti klausimai, svajonės, vizijos, kaip čia viską reikės padaryti. Todėl natūralu, kad paskelbus nepriklausomybę, kilo idėja, kad dabar turime įgyvendinti tas svajones. Nebuvo jokių abejonių, žinojome, kad čia - mūsų kelias. Ir viskas lengvai, ir lyg savaime pavyko su instituto steigimu. Vasarą nusprendėme, kad jį reikia steigti, o lapkritį įvyko didelis steigiamasis suvažiavimas, į kurį kvietėme visus žmones, neabejingus Lietuvos socialinei ateičiai. Susirinko pilnutėlė salė, buvo daug žmonių, kurie vėliau vienaip ar kitaip buvo matomi ir reikšmingi Lietuvos gyvenime.
Taip pat skaitykite: Literatūros pasaulis vaikams
Įkvėpimas rašyti romaną
Rašyti svajojo nuo vaikystės. Sykį, viešėdama Amerikoje dalinosi mūsų nueitu keliu ir išgirdo iš garbingų pašnekovų: „Tau reikia rašyti.“ - „Aš ir noriu rašyti.“ - „Ar turi kam palikti institutą metams? Palik ir aprašyk.“ Sakė, nenori rašyti memuarų, nori rašyti grožinį tekstą. Bet mintis, kad galima perduoti institutą, buvo svarbus impulsas. Grįžusi pradėjo rengti perdavimą. Tada suprato: jei gali išeiti metams, tai geriau išeisiu visam laikui. Jai rūpėjo, kad institutas taptų nuo jos nepriklausomas, stiprus dėl savo misijos. Kai kas nors priskirdavo pernelyg didelį vaidmenį jai asmeniškai, net supykdavo, nes manė, kad instituto misija yra svarbiau nei konkretus asmuo, kuris padeda ją vykdyti. Jau buvo išauginta stipri komanda, daug žvaigždžių, tad institutas buvo perduotas į patikimas rankas. Kibau į kūrybos darbą. Atrodė, kad gali parašyti romaną per metus, buvau labai efektyvi, bet patyriau, kad viskas ne taip paprasta. Mokiausi, ėjau apgraibomis. Po metų susitiko Niujorke su mano romanu susidomėjusiais leidėjais, pateikė apžvalgą. Jie pasakė, kad romanas juos domina, o sprendimą lems du dalykai: romanas turi būti užbaigtas ir tada jie vertins literatūrinį stilių. Tai ir buvo jos iššūkiai: iš sunkiasvorių idėjų turėjo gimti literatūra - žmogaus ekonominio gyvenimo, kuris daugeliui atrodo svetimas, primestas bjaurios tikrovės, apmąstymas. Rūpėjo perduoti nuostabą žmogaus, ne iš Niujorko, kaip ji kyla iš pačios žmogiškos prigimties, kaip mūsų buvimas kūne ir laike lemia mūsų ekonominį mąstymą, veikimo būdą, santykius, kaip gimsta mainai ir pinigai.
Tikrai negalvojo, kad taip ilgai rašysiu. Jos planas buvo kitoks. Galvojau - esu tokia efektyvi, tai per metus parašysiu. O stoka? Nuo vaikystės mėgo rašyti, buvo svajotoja, gerai rašė. Jeigu mokykloje būdavo užduodama kokia tema, tai prirašydavo visą sąsiuvinį per pamoką. Galvojo studijuoti žurnalistiką, norėjo rašyti. Dar būdama paauglė ėmė privačias pamokas, svajojo gerai išmokti lietuvių kalbą. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūriau savo vietoje. Dėl instituto mečiau aspirantūrą, nes supratau, kad Lietuvos dirva ir yra mano disertacija, kurią turiu apginti. Apie 2000-uosius Lietuva jau buvo sėkminga, stabili, bestojanti į ES, galimybės ir poreikis ką nors pakeisti vis mažėjo. Tad, ji natūraliai pradėjo grįžti prie savo pamatų. Jau tuomet pajutau, kad mano straipsniai viršija publicistikos rėmus. Rašydama juos tapdavau svajotoja. Supratau, kad jau galiu išeiti iš LLRI, nes palieku puikią komandą. Juk mano tikslas buvo, kad institutas praaugtų mane, kad suburčiau stiprią komandą, - man tai pavyko. Taigi, viskas taip gražiai sutapo - aš išėjau, palikau bendraminčius toliau arti tuos dirvonus, o pati galėjau grįžti prie vaikystės svajonių ir pradėjau rašyti romaną. Knygos rašymas privertė grįžti prie mano prigimtinės kalbos. Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet labai džiaugiausi, kad rašiau gimtąja kalba, nes kažkas atsigamino iš pasąmonės, savo tekste atpažįstu močiutės kalbą, mėgaujuosi galimybe kurti žodžius, žaisti jų dėlionėmis, ko kita kalba turbūt negalėčiau harmoningai daryti.
Romano "Turgaus aikštė arba dviejų Žanų istorija" apmatai
Romane pasakojama apie Jeanne‘ą d‘Arc. Kai jau žinojo, kad rašys, vyko susipažinimas su savo herojais, ją tai tiesiog ištiko: reikia rašyti apie Jeanne‘ą d‘Arc. Vienintelis jos nuopelnas, kad ryžosi tai daryti nesuprasdama iššūkio pločio ir gylio. Apie Jeanne‘ą d‘Arc žinojo nuo vaikystės, ji buvo jai svarbi asmenybė. Visgi vaikystėje ji atrodė legenda, tokia pusiau pasaka. Galimybė susipažinti ir susidraugauti su tokio kalibro žmogumi - tikra laimė. Ir atrasti, kad šventumas nėra išrinktųjų privilegija, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas visiškam išsipildymui. Jai buvo svarbu atrasti ją visokią, ne vanilinį gražų paveikslą, suprasti, pažinti studijuojant išlikusius dokumentus, permąstant ne tik jos, bet ir kitų istorinių asmenybių, su kuriomis ji bendravo ar turėjo gilų konfliktą, veiksmų motyvus. Ir tuos žmones pamilti, suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi. Pagaliau tai tapo neprilygstamo gylio istorija man pačiai. Taigi rašiau knygą, o mane tuo metu irgi rašė ir perkūrinėjo. Šiuolaikiniam žmogui svarbu prisijaukinti mintį, kad turime pašaukimą, kad į jį atsiliepę ne tik galime padaryti stebuklus, bet ir patys išsipildyti, peržengti save. Dabar, kai žmonės nori gyventi be rūpesčių, trokšta kuo lengvesnių kelių, manau, pats laikas tai priminti. Laiku atsiliepti, nepabūgti posūkių. Kad ir mano išėjimas rašyti knygos, išoriškai atrodo, toks nepagrįstas ir nelogiškas, bet dėl šio žingsnio aš tapau labiau savimi.
Pagrindiniai romano elementai
Tai - istorinis intelektualinis romanas. Jame daug linijų, daug personažų. Tam, kad nepražūčiau ir suvaldyčiau istoriją, kurią sukūriau, prireikė mano, kaip programuotojos, įgūdžių. Struktūruotas mąstymas padėjo tą literatūrinį gaivalą apvaldyti ir po ilgų kankinių užbaigti. Tiesa, ta kančia nuolat lydėjo - pradedi naują epizodą ir kankiniesi, ieškai pirmo žodžio, tarsi rakto, įsiklausai, ką mąsto ir kalba herojai… Kaip jie pasielgs? Tašai, tašai žodžius iš to būties akmens, o paskui staiga pamatai - štai tai. Pavyko. Ir tada ateina džiaugsmo akimirka. Kai pasiseka tai, ko net negalėjau planuoti, - sakinys skamba, įvykiai įtraukia, santykio grožis atsiveria - suvoki, kad save šimteriopai pralenki, kyla nuostaba ir begalinis džiaugsmas. Ir pasitikėjimas kurti toliau.
Ryšys su praeitimi ir šeima
Iš močiutės prisiminė senovinę rusų kalbą. Ir gal iš dalies prancūziškumą, močiutė augo Šiaurės Kaukaze prancūziškame kvartale. Ten gyveno daug prancūzų, dirbusių prie naftos gręžinių. Mūsų virtuvė buvo mišinys kaukazietiškos ir prancūziškos. Šios patiekalų pavadinimai buvo prigiję, o kelionių į Prancūziją metu nustebusi atpažino meniu, kad čia yra tie patiekalai, kuriuos nuo vaikystės valgydavau. Be to, esu gimusi Bastilijos paėmimo dieną, nuo vaikystės tai buvo mano šalis. Močiutės kalba, intonacijos romane labai jaučiamos. Bet jaučiamas ir senelis. Anksti netekau tėčio, senelis iš tėčio pusės labai mane mylėjo ir tam tikra prasme jį pakeitė. Yra ir mamos - kalba, istorijos. Mūsų šeima mišri, sovietinės imperijos vaisius, kai kiekviena karta gimdavo vis kitur, kraujas vis maišomas, maišomas. Kadangi buvau rusų kalbą apleidusi, man ją atrasti buvo irgi nuotykis.
Taip pat skaitykite: Puišytės kūrybos analizė
Stokos reiškinio tyrinėjimas
Nuo 2007 metų nagrinėja stokos reiškinį, yra tarpdisciplininio projekto „Stoka, moralė ir viešoji politika“ sumanytoja ir vadovė. Šiam tyrimui subūrė įvairių disciplinų mokslininkus. Atlikome, iš pažiūros, neįtikėtiną darbą - ištyrėme stokos fenomeną iš įvairių humanitarinių ir socialinių disciplinų požiūrio ir atradome, kad stoka - ne žmonių sutvertas reiškinys, ne blogis, bet vienas iš trijų pradų, ant kurių laikosi viskas, kas yra, viskas, kas kinta, viskas, kas juda. Dar Aristotelis, nagrinėdamas ir ieškodamas tų pirminių elementų, ir nepasitenkindamas tuo, kad tie elementai yra žemė, ugnis, oras bei vanduo, ieškojo filosofinę prasmę turinčių pradų, kurie paaiškintų bet kokį radimąsi, judėjimą, kismą. Jis jau tada įvardijo formą, materiją ir stoką. Stoka - geras ir universalus lietuviškas žodis, padėjęs įžvelgti stokos fenomeno bendrumą. Kai priėjome prie filosofinių klodų, jie paaiškino ir daugybę ekonominių dalykų - kaip žmogus elgiasi, kas yra tas variklis, kuris verčia žmogų kurti ir siekti vis ko nors daugiau. Žmogus - siekianti būtybė. Siekianti ir materialinių, ir dvasinių dalykų, ir bendrystės, ir pažinimo. Stoka yra mumyse įkoduotas elementas. Mes veikiame nuo stokos link kažkokio išsipildymo, kažkokios savybės ar bruožo įgijimo link. Mes taip pat nuolat ieškome draugų, meilės, prasmės, išsipildymo. Nuo stokos - pilnatvės link. Tokia yra mūsų dalia. Bendradarbiavome ir su psichologais, istorikais, sociologais, teologais ir visapusiškai išnagrinėjome tą fenomeną. Toji ekonominė stoka mums atsivėrė visiškai nauju grožiu, prasme, nes visa žmogaus ekonominė veikla irgi yra stokos sąlygota. Jeigu mes nestokotume materialių dalykų, tai nebūtų poreikio nuolat veikti. Mes galime veikti geriau, kai veikiame drauge. Atrandame bendrystę tarp žmonių, užsimezga mainai, o pinigai atsiranda būtent kaip stokos žymė. Pinigų dėka gali rastis kainos, nes jos jau gali būti išreikštos pinigais. Tada įmanomi mainai tarp nepažįstamų, tolimų žmonių. Mums naujai atsivėrė visas ekonomikos užgimimas ir jos dėsningumas. Nesakau, kad mes atradome dėsnius, - jie yra žinomi, bet mes giliau galime suprasti jų kilmę ir prasmę. Nagrinėjome scholastus, kurie iš moralinės teologijos pusės viduramžiais klojo pamatus ekonomikos mokslui. Šis tyrimas buvo apvainikuotas svariomis įžvalgomis - mums pavyko viską sintezuoti. Mokslininkai įvertino, kad nebuvo tarpdiscipliniškumo „dėl paukštelio“, bet realiai jų visų indėlis buvo tikslingas, supintas į visumą ir davė gražių bei nepakartojamų atspalvių. Kartu su Lietuvos kultūros tyrimo institutu išleidome knygą, o vėliau - su „Artbox“ kompanija sukūrėme dokumentinį filmą „Tobulas alkis“, kurį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai. Tyrimas man leido suprasti save ir iš kitos pusės. Kai rašiau knygą, man patiko tyla, buvimas su tekstu, mintimis, bet kai dirbau su žmonėmis, vėl pajutau, kad komandinis darbas - mano pašaukimas, kad man sekasi burti žmones, juos klijuoti, ieškoti stipresnių už save. Jaučiu įkvėpimą tuo dalintis, nes žmogui supratus jį slegiančios stokos prasmę, ji tarsi nusikenksmina, pasidaro nebebaisi ir gyventi pasidaro lengviau. Ji pasidaro natūraliu gyvenimo varikliu ir netgi tramplynu.
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Elena Leontjeva vertina tylą ir ankstyvą rytą. Tai nereiškia, kad ji dirba po aštuoniolika valandų per parą. Bet pradėti dieną laimėjimu - svarbu. Todėl natūralu, kad vakarais nesinori dalyvauti šurmulyje, kuris sutrukdytų rytą atsikelti tokios savijautos, kokia man būtina.
Jos duktė ekonomistė Kaetana Leontjeva ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus. 2015 m. birželį susikūrusi šeima gyvena ir verslą kuria Londone.
Elena Leontjeva yra katalikė.
Taip pat skaitykite: E. Šulgaitės kūryba