Eimuntas Nekrošius - viena ryškiausių Lietuvos teatro asmenybių, režisierius, aktorius, pelnęs pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Jo spektakliai išsiskyrė metaforų kalba, režisūrine dramaturgija ir naujomis koncepcijomis. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimą, kūrybinį kelią ir palikimą Lietuvos teatro istorijoje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime, Raseinių rajone. 1978 m. baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, kur mokėsi Andrejaus Gončiarovo kurse.
Karjeros Pradžia ir Darbas Teatruose
Grįžęs į Lietuvą, E. Nekrošius 1978-1979 m. režisavo Kauno dramos teatre, o 1979-1991 m. - Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. Šiuo laikotarpiu gimė spektakliai, kurie išsiskyrė raiškos novatoriškumu ir savitu pasaulio suvokimu. Ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai (Sh. Delaney Medaus skonis 1977, Jaunimo teatre Vilniuje, S. Šaltenio Duokiškio baladės ir A. Čechovo Ivanovas, abu 1978 Kauno dramos teatre) išsiskyrė raiškos novatoriškais būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu.
Jaunimo teatre režisierius pastatė tokius žymius spektaklius kaip „Kvadratas“ (1980, pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip“), „Pirosmani, Pirosmani…“ (pagal Vadimo Korostyliovo pjesę), „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir „Dėdė Vania“.
Bendradarbiavimas su Festivaliu LIFE ir „Meno Fortas“
1993-1997 m. E. Nekrošius bendradarbiavo su tarptautiniu teatro festivaliu LIFE, kur pastatė spektaklius „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (pagal A. Puškiną, 1994), „Trys seserys“ (pagal A. Čechovą, 1995) ir „Hamletas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 1997). Šie spektakliai pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir įvairius apdovanojimus. „Hamletas“ pateko į Lietuvos teatro istoriją.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
1998 m. Vilniuje E. Nekrošius įkūrė teatrą „Meno fortas“ (kartu su žmona scenografe Nadežda Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) ir buvo jo meno vadovas iki 2018 m. „Meno forte“ buvo sukurti tokie spektakliai kaip „Makbetas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 1999), „Otelas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 2000) ir „Metai. Pavasario linksmybės“ (pagal K. Donelaitį, 2003).
Kūryba Užsienyje
E. Nekrošius režisavo dramos spektaklių ne tik Lietuvos, bet ir Italijos, Rusijos, Lenkijos, Kroatijos teatruose. Režisavo operų Lietuvoje (R. Wagnerio „Valkirija“ 2007, G. Verdi „Otelas“ 2011, abu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre) ir užsienyje (Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje). Tarp darbų užsienyje - A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (2003, Rusija), A. Mickevičiaus „Vėlinės“ (2016, Lenkija) ir A. Čechovo „Ivanovas“ (2017, Kroatija).
Režisūros Ypatumai ir Stilius
E. Nekrošiaus kūrybai būdinga metaforų kalba, režisūrinė dramaturgija ir naujos koncepcijos. Jo spektakliai dažnai pasižymėjo vizualiniu įspūdingumu, originalia scenografija ir aktorių vaidybos ekspresyvumu. Režisierius nemėgo daug kalbėti apie save ir savo kūrybą, filmuoti savo spektaklių, vertino teatro meno efemeriškumą.
Žmona Nadežda Gultiajeva, viena iš „Meno Forto“ steigėjų, kūrusi scenografiją ir kostiumus E. Nekrošiaus spektakliams, apdovanota Šv. Kristoforo statulėle bei Vyriausybės kultūros ir meno premija, gali šiek tiek praskleisti paslapties šydą, gaubiantį šio didžio teatralo pasaulį.
Scenografas Marius Nekrošius, daugiausia scenovaizdžių sukūręs E. Nekrošiaus režisuotiems spektakliams Lietuvos ir užsienio teatruose, yra sakęs, kad režisierius visada reikalavęs preciziškai atlikto darbo ir kad projektas būtų pabaigtas iki tokio lygio, jog jam pačiam nebūtų gėda. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas scenografas viename interviu pasakojo, kad idėjos galėjo būti keičiamos nuolat, net likus pusdieniui iki premjeros viskas spektaklyje galėjo apvirsti aukštyn kojomis. „Tėvui labai svarbus buvo meniškumo kriterijus,“ - teigė režisieriaus sūnus M.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Svarbiausi Spektakliai
E. Nekrošiaus režisūrinėje biografijoje daugybė nepamirštamų spektaklių. Jaunimo teatre daug metų rodyti E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai pagal Dantę Alighieri „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, 2014 metais - „Jobo knyga“, 2015 metais Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje rodytas Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, Meno forte - „Bado Meistras“ pagal Franzą Kafką. Adomo Mickevičiaus „Vėlines” E.
Režisieriaus kūrybinę biografiją galima suskirstyti į kelis etapus: spektakliai Kauno dramos teatre ir Valstybiniame Jaunimo teatre, spektakliai, pastatyti bendradarbiaujant su tarptautiniu teatro festivaliu LIFE, ir spektakliai, pastatyti „Meno Forte“.
Svarbiausi spektakliai:
- „Medaus skonis“ (pagal Sh. Delaney, 1977)
- „Duokiškio baladės“ (pagal S. Šaltenį, 1978)
- „Ivanovas“ (pagal A. Čechovą, 1978)
- „Kvadratas“ (pagal V. Jelisejevą, 1980)
- „Pirosmani, Pirosmani…“ (pagal V. Korostyliovą, 1981)
- „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (pagal Č. Aitmatovą, 1983)
- „Dėdė Vania“ (pagal A. Čechovą, 1986)
- „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (pagal A. Puškiną, 1994)
- „Trys seserys“ (pagal A. Čechovą, 1995)
- „Hamletas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 1997)
- „Makbetas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 1999)
- „Otelas“ (pagal W. Shakespeare’ą, 2000)
- „Vyšnių sodas“ (pagal A. Čechovą, 2003)
- „Metai“ (pagal K. Donelaitį, 2003)
- „Faustas“ (pagal J. W. Goethe, 2006)
- „Borisas Godunovas“ (pagal A. Puškiną, 2015)
- „Cinkas (Zn)“ (pagal S. Aleksijevič, 2017)
- „Kalės vaikai“ (pagal S. Šaltenį, 2018)
- „Santuoka“ (pagal W. Gombrowiczių, 2018)
Įvertinimas ir Apdovanojimai
E. Nekrošius buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų ir premijų, tarp kurių:
- LSSR valstybinė premija (1983)
- SSRS valstybinė premija (1987)
- Baltijos Asamblėjos premija (1994)
- Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“ (1994)
- Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1997)
- Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998)
- K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija (2001)
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2003)
- Nacionalinė pažangos premija (2008)
Jis taip pat pelnė „Auksinę kaukę“ už geriausius užsienio spektaklius, parodytus Maskvoje (1997, 1999, 2004 m.).
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Atminimo Įamžinimas
Apie E. Nekrošių sukurti dokumentiniai filmai: „Nieko kito nemoku“ (1988, rež. J. Javaitis), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (2015, rež. J. Javaitis, aut. A. Liuga), „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (2019), dokumentinis esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ (2022, abiejų rež. A. Liuga). 2019 m. Vilniuje vyko atminimo programa „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji. Įsižiūrėti, įsiklausyti ir apmąstyti“.
Paskutinė Kelionė
Eimuntas Nekrošius mirė 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje, sulaukęs 65 metų. Paskutinėmis DELFI žiniomis, vyrui sustreikavo širdis, dėl to jis yra gulėjęs ligoninėje ir anksčiau. Mirė nuo infarkto.
Atsisveikinimas su velioniu vyko „Meno Forto“ salėje, o laidotuvės - Šiluvos miestelio kapinėse.
#