Šis straipsnis skirtas dviejų iškilių Lietuvos menininkų - aktoriaus Vlado Bagdono ir dailininko Juozo Bagdono - gyvenimui ir kūrybai apžvelgti. Nors abu menininkai atstovauja skirtingoms meno sritims, juos vienija pavardė ir didelis indėlis į Lietuvos kultūrą.
Vladas Bagdonas: aktorius, įkūnijęs lietuviškumą
Neseniai pasirodė teatro kritikės Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu", kuri yra savotiškas 2010 metų dienoraštis, praleistas susitinkant su aktoriumi, laukiant jo parvykstant iš gastrolių, kaupiant medžiagą, tikrinant. Knygos skyriai pavadinti „apie tai, kaip … ir.. o…". Nuotykiai - pusiau dvasiniai, pusiau fiziniai, bet neišvengiamai susiję su judėjimu erdvėje. Pavyzdžiui, „7 skirsnis, kuriame Bagdonas teatre palieka pirmojo vaidmens grandines ir vos neišvyksta ieškoti teisybės prie Sueco kanalo". Arba „9 skirsnis, kuriame Bagdonas kaip ryški ir perspektyvi kūrybinė individualybė su visu Jaunimo teatro žiedu vežė meno ugnį į provinciją, o toje ugnyje aiškiausiai švietė alkoholio aura".
Vladą Bagdoną daugelis prisimena kaip lietuviškumo simbolį, užguitų herojų įsikūnijimą. Jis vaidino „Virto ąžuolai", jam Justinas Marcinkevičius parašė „Daukantą", jis įkūnijo visaip nepripažintą menininką Pirosmanį, tyriausią draugo auką Merkucijų, estradiniu balsu palydėjo „Pageidavimų koncertų" žiūroves ir jų anūkus daina „Eik, vaike, eik…".
Tiesa, pastaraisiais metais ši aura kiek sutriko, įsiveržus net svetimiems lietuvių tautai in corpore motyvams apie meiles jaunoms merginoms/mergaitėms („Juodasis strazdas" trimis versijomis bei „Faustas", o ir „Otelas" netoli), tačiau ta Bagdono lietuvių kalba, pavyzdinė tartis… Kuri, skaitai knygą - buvo po ilgų pastangų išmokta, nes jis net lietuviškai puspadoriai nemokėjo? Šis aktorius mums buvo aiškus, kaip aiški yra žvaigždė ne per teleskopą. Rūta Oginskaitė panaudojo dar ir mikroskopą, ir greta aktoriaus pasakojimų išsiskleidė jo aplinkos kriaušių žiedai ir meilės tarp garažų. Ir ne autentiško „tikrojo" Lietuvos kaimo, o kur kas spalvingesnės (tautų kraustymosi prasme) Vilniaus „krasnūuchos" su jos personažais ir traukinio bėgiais per Vingio parką. Skamba kaip pasaka, kurią gali nebent atsekti tais pačiais bėgiais - kiek jų dar matosi per asfaltą, ir čia kiek atsiskleidžia pats sumanymas pasirinkti tokį „skirsnių" stilių: tai jau mums labai netolimų „Viduramžių" legendos, ir jas pasakoja vienas mugės teatro aktorius, todėl net nebandykite prieštarauti ir lįsti su savom „buvo ne taip" tiesom: čia yra vieno žmogaus pasakojimai, tikrinti kito žmogaus, bet - ir šis nešventas, nes 24 skirsnyje Bagdonas „bėga iki pat Venecijos, o autorė nebegali į šitą tragediją žiūrėti iš šalies, todėl pasigirsta skundai ir pagalbos šauksmai".
Knygoje atskleidžiama netikėta-nenuspėta aktoriaus aplinka, įtempto siužeto dienoraščiai aplink ir apie „Faustą", alinančias repeticijas ir keistokus režisierius. Tai knyga apie laiką, kurį įrėmina Gorkio gatvės „Cukrainė", kurioje herojus gėrė vyną, o būsimas poetas nugvelbė jo taurę, ir autorė apgailestauja nenugvelbusi nei kavos, nei arbatos puodelio.
Taip pat skaitykite: Kas Priklauso Daugiavaikėms Šeimoms?
V. Bagdonas 2011 m. grįžo iš Čilės. Sako, skrydis iš Madrido į Santjagą truko keturiolika valandų, bet šiluma - gerai. Vaidino „Otelą" tris kartus „kažkokioj daržinėj prie miesto stoties" ir žiūrovų buvo nedaug, bet po antro spektaklio Santjago laikraštis išspausdino recenziją. Išskrenda į Maskvą filmuotis. Mokosi Trigorino tekstą. Klausosi Prokofjevo oratorijos „Ivanas Rūstusis", nes balandžio mėnesį pakviestas dalyvauti koncerte Maskvos Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje su Vladimiro Minino kameriniu choru, orkestru ir solistais - kaip skaitovas.
Bagdonas žino, kad neatsikratys. Nei meilės, nei pavydo, nei bejėgiškumo, nei įniršio. Tie jausmai nenusviedžiami. Priminiau, ką po premjeros kalbėjo apie Otelą - kad vaidindamas jį negali jausti vien malonumo, nes ta vaidinama kančia lieka ir ardo. - Aš siekiu to. Jeigu nesieksi… Tiksliau… Kaip čia pasakius? - Į sceną einu ne akmenų ridenti kaip koks Sizifas ir be tikslo prakaituoti. Mano uždavinys - nugalėti save. Laimėti prieš save patį - taip patiriu malonumą vaidindamas. Nes kartais būna, kad pralaimi. Ir tada galvoji: šūds, koks šiandien spektaklis… Neįveikei savęs. - Ką reiškia „įveikti save"? - Tragediniuose vaidmenyse - kaltės jausmo suvokimas ir noras išpirkti tą kaltę. - Stengiuos ypač jų nedemonstruoti. Noriu, kad man pavyktų susidoroti su kaltės jausmu. Esu kaltas, bet man reikia tą kaltę kažkaip išpirkti. Kita vertus, tai yra ir tam tikras savęs pažinimo klausimas. Kiek gali tą pačią situaciją pateikti sau pačiam vis naujai. Nes vaidinti šimtąjį spektaklį - tragediją - nėra taip paprasta. Kaip ir pirmąjį. Buvimas nuolatinėje kaltės būsenoje nėra malonus. Čia truputį kitaip nei katarsis.
Bagdonas sako, kad toj pačioj scenoj vieną dieną lakstyti, kitą dieną vaikščioti, trečią dieną ropoti, ir nežinia kuriam tikslui - tai jau ne. Eimis ateina į repeticijas pasirengęs ir turi idėjų. Mums reikia jas tiktai realizuoti. Pagaliau, visada būna siūlymų, kuriuos jis vėliau pats atmeta. Išmėgindavom. Tam ir repeticijos. Čia procesas, juodraščiai. Turiu labai daug kantrybės, ypatingai dirbdamas scenoje. Labai daug. Daugiau remiuos nuojauta. Nesu karštakošis, nespirgu. Nemėgstu spirgėti scenoje.
2011 m. Peterburge Jono Vaitkaus „Žuvėdros" premjera. Bagdonas tebesifilmuoja Maskvoje, vietoj jo Trigorino vaidmenį paruošė Leonidas Alimovas (Venička iš „Maskva-Petuškai"), jis ir vaidina abi premjeras. Visi trys lietuviai artistai (nesakau „pensininkai") parvažiavo po dviejų „Žuvėdrų". Bagdono įspūdžiai: trūko repeticijų, nelabai tvirtai mokėjo tekstą (nes mokytis dialogus be partnerio nėra malonu). „Todėl mano Trigorinas buvo nusigandęs." Monologą apie rašytojo vargus skaitė iš knygos, pasikėlė ją arčiau akių, nes neįžiūrėjo. Vaitkui toks elgesys nepatiko ir jis to neslėpė. O Budraičiui patinka, kaip Bagdonas vaidina susipažinimo su Nina Zarečnaja sceną: ramiausiai dėsto, kaip mėgsta „žvejoti, žiūrėti į vandenį ir… - staigus žvilgsnis į Niną - …į plūdę." Alimovas tą Trigorino sceną vaidina be tokių niuansų.
Kritikas rašo, kad geriausia scena ta, iš kurios režisierius pasitraukia ir palieka aktorius patiems sau - Trigorino monologas Ninai apie tai, kaip sunku būti rašytoju. „Vladas Bagdonas su niekuo nepalyginama sklandžia intonacija skaito - būtent skaito! - savo monologą.
Taip pat skaitykite: Širdies klaidingos nuomonės
„Eik, vaike, eik": daina, tapusi V. Bagdono vizitine kortele
Viena iš dainų, kurią Vladas Bagdonas atliko ir kuri jam pelnė populiarumą, yra „Eik, vaike, eik". Ši daina, iš pradžių pasirodžiusi nieko neįpatinga, bet vėliau įstringanti dėl savo melodijos, tapo viena labiausiai atpažįstamų V. Bagdono kūrinių.
Dainos tekstas:
Mik, vaike, mik, tau mirtis nesisapnuos.Mik, vaike, mik, degs žiburys.Mik, vaike, mik, tau miškai per nakt dainuos.Mik, vaike, mik, pūs šiaurys.
Tu susapnuoki, kad už lango,Ten kur vijokliai ir tamsa.Tave šviesi svajonė lanko,Plevena mirga žieduose.
Kelk, vaike, kelk, ar matai rausvi rytai.Kelk, vaike, kelk, saulė kils.Kelk, vaike, kelk, koks pasaulis ar matai.Kelk, vaike, kelk, jis neapvils.
Taip pat skaitykite: Išsamus gidas: Daugiavaikės šeimos Lietuvoje
Tu tik pažvelki, kad už langoŽiedai ir virpanti šviesa.Matai kelius ir žydrą dangų,Matai kaip spinduliuos rasa.
Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus.Eik, vaike, eik, saulę nulydėk.Eik, vaike, eik, ir surask savus takus.Eik, vaike, eik, ir neliūdėk.
Tu prisiminsi, kad už langoPaliks vaikystė ir šviesa.Lai visą kelią tave lankoSenų namų gera dvasia.
Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus.Eik, vaike, eik, saulę nulydėk.Eik, vaike, eik, ir surask savus takus.Eik, vaike, eik, ir neliūdėk.
Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus.Eik, vaike, eik, saulę nulydėk.Eik, vaike, eik, ir surask savus takus.Eik, vaike, eik, ir neliūdėk.
Eik, vaike, eik, vaike, eik… eik…
Juozas Bagdonas: ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkas
Juozas Bagdonas - vienas iš ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkų lietuvių dailėje, kurio kūryba ir gyvenimas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. 1999-aisiais dailininkas grįžo gyventi į Lietuvą. Apie J. Bagdoną Lietuvoje išgirdome tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet aštuoniasdešimtmetis dailininkas išpildė sau duotą žodį sugrįžti su savo kūryba tik į laisvą tėvynę. 1992 metais Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta personalinė paroda turėjo nemažą pasisekimą. Daug kam tai buvo dideliu atradimu. Dar kitais metais didelė J. Bagdono paroda buvo atidaryta Plungėje, garsiuosiuose kunigaikščių Oginskių rūmuose. Ji - išskirtinė dailininkui, nemažai prisidėjusiam, kad apleistieji rūmai prisikeltų naujam gyvenimui. Tais pat 1993, o ir 1995 metais J. Bagdonas savo paveikslus rodė ir jaunystės mieste, Kaunui, beje, juos ir padovanodamas. Iš viso Lietuvai J. Bagdonas padovanojo per 400 savo paveikslų.
Kunigaikščių Oginskių rūmai, kur yra pastovi J. Bagdono kūrinių ekspozicija ir kur ne taip seniai, pažymint 90-metį, keliose salėse rodyti jo darbai, daug ką primena, daug kuo ypatingi. Čia 1923-1926 metais būsimasis dailininkas dėvėjo gimnazisto uniformą, vaikščiojo kažkada kunigaikščių, grafų ir kitų bajorų vaikščiotu parketu.
J. Bagdono viešai pasakyti žodžiai tapo Žemaičių dailės muziejaus kūrėjams ilgamete veiklos programa: “Čia puikiausiai galėtų būti eksponuojami talentingų menininkų Telesforo Valiaus, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus grafikos darbai, Alfonso Dargio tapyba, tapytojo ir grafiko Adomo Galdiko kūriniai, skulptoriaus Broniaus Pundziaus, scenografo Liudo Truikio darbai. Reikėtų pamąstyti ir apie kitų žemaičių dailininkų kūrybos susigrąžinimą, nes būtent čia galėtų susivienyti po visą pasaulį išblaškytų Žemaitijos talentų dvasia. O pažadą pačiam prisidėti prie šių gražių sumanymų įgyvendinimo J. Bagdonas įvykdė su kaupu. Didžiausią kolekciją, net 108 paveikslus jis dovanojo kaip tik šiam kultūros židiniui. Geru pavyzdžiu pasekė ir kiti. Pirmiausia čia atsirado iš Amerikos parvežta ir žemaičiams padovanota A. Galdiko darbų kolekcija, tuo pasirūpino Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
J. Bagdonas pasakoja parodos atidaryme sutikęs ir pažįstamų veidų, nors tai jau ir ne taip paprasta,- daugelio bendraamžių, net ir jaunesnių, nebėra. Itin malonus susitikimas po daugelio dešimtmečių buvo su Australijoje gyvenančiu Adolfu Vaičaičiu, menančiu Juozą dar kaip Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorių ir reikalų vedėją. Šiose pareigose J. Bagdonas išbuvo nuo 1937 iki 1940 metų.
Studijos ir kūrybinis kelias
Taip sutapo, kad Žemaitijoje, Antrųjų Videikių kaime ūkininkavę Bagdonai, sūnui pabaigus gimnaziją, nutarė persikelti į Kauną. Buvo 1928 metai. Juozo sumanymui mokytis meno mokykloje tėvai neprieštaravo, nes buvo šviesūs žmonės, nors, anot J. Būsimo dailininko studijos prabėgo ne tik tarp Kauno meno mokyklos sienų, kur būta nemažai išdaigų ir boheminės nuotaikos, net manifestų, bet ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje.
Į meno mokyklą jis įstojo 1929 metų vasaryje (tuomet buvo semestrinė sistema: vienus priimdavo rudenį, kitus - metų pradžioje). Kartu mokėsi Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Domicėlė Tarabildaitė-Tarabildienė, Zenonas Kolba, P. Augius-Augustinavičius, A. Dargis, Irena Trečiokaitė. Pasimokius porą metų, pateko, anot J. Bagdono, į revoliuciją mokykloje. Noras padaryti iš meno mokyklos dailės akademiją, politinės peripetijos, nesutarimai tarp kadenciją baigusio direktoriaus Kajetono Sklėriaus ir vėl direktoriumi išrinkto Just. Vienožinskio baigėsi mokinių susirėmimais su mokytojais ir net visuotiniu streiku bei mokyklos uždarymu.
Kai 1930 metais Just. Vienožinskis įkūrė privačią savo vardo tapybos studiją, kurioje mokėsi apie trisdešimt iš meno mokyklos pašalintų už streiką mokinių, tarp jų buvo ir J. Bagdonas. J. Bagdonas niekada nepamiršo Just. Vienožinskio, talentingo dailininko postimpresionisto ir puikaus pedagogo, pastangų savo mokiniams parodyti tai, kas labiausiai padeda išryškinant turimus gabumus. Tą šuolį, pasakojo šių eilučių autoriui, netrukus pajusti, nors ir sunku žodžiais jį apibūdinti. O gal tų žodžių nė nereikia: pirmoji individuali paroda, sulaukus vos dvidešimt vienerių metų, kalbėjo pati už save. Tuomet, 1933-iaisiais, bičiulio dailininko Petro Kiaulėno, paragintas, ją surengė Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose, Leono XIII namuose. - Ten atėjo daug diplomatų,- prisiminė tą nepaprastą dieną J. Bagdonas. - O pirmąjį paveikslą nupirko Prancūzijos įgaliotasis ministeris, tuometinis ambasadorius.
Darbai ir įvertinimas
Tarpukario Lietuvoje J. Bagdoną pažinojo visi 125 Lietuvos dailininkų sąjungai priklausę nariai. Jaunasis jų sekretorius ir reikalų vedėjas mokėjo tvarkytis, organizuoti, ruošti parodas. Ypač įsimintini 1938-ieji, kai Lietuva šventė dvidešimties metų nepriklausomos valstybės sukaktuves. Ta proga buvo daug parodų, iškilmių, taip pat ir premijų. J. Bagdonas laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją “Iš jūros grįžus”.
Žiuri komisija buvo tokia, kokia tik Kaune tada galėjo būt sudaryta, - neišblėso su šiuo ypatingu atžymėjimu susijusios smulkmenos J. Bagdonui. - Buvau išstatęs du paveikslus. Be to, kuris pripažintas geriausiu, dar buvo “Šienapjūtė”, mažesnio formato tapybos darbas. O gavęs 4000 litų už paveikslus su žmona Viktorija išsiruošė ilgesnei studijinei kelionei po Europą. Traukiniu. Aplankytos meno galerijos, muziejai, pamatyti pasaulinio lygio šedevrai visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, suteikė daug kūrybinių impulsų. Dabar tas 1939 metų akimirkas Vokietijoje, Italijoje, Venecijoje, Prancūzijoje primena tik senos fotografijos. O jei ir būtų išlikę, nelengva būtų atskirti tuometinį J. O dailininkas dar sykį bando sugrįžti į grėsmingus keturiasdešimtuosius.
Emigracija ir vėlesnė kūryba
J. Bagdonui pasisekė gauti darbą porceliano ir meninės keramikos dirbtuvėje, kuri buvo pačiame Austrijos sostinės centre. Tas darbas pasirodė naudingas ateičiai - čia visapusiškai susipažino su keramikos technologija ir tą patirtį vėliau, praėjus keliems metams, kūrybiškai pritaikė atsidūręs Kolumbijoje, kai buvo pakviestas į Valstybinę dailės akademiją dėstyti keramikos bei dekoratyvinės skulptūros. Pasirodo, reikalas labai praktiškas. Į Šiaurės Ameriką patekti tuomet reikėjo ypatingų garantijų, o Pietų Amerika priėmė ir su Lietuvos Respublikos pasu.
Bagdonas ne tik dėstė akademijoje, bet ir įkūrė savo moderniosios keramikos studiją. Jo darbai buvo populiarūs. Galvodamas apie didesnes galimybes, 1958 metais J. Bagdonas persikėlė į JAV. Iš pradžių į Washingtoną, kur atidarė dailės studiją, mokė keramikos ir skulptūros, o paskui įkūrė galeriją, kurioje rengė JAV ir užsienio dailininkų parodas, gan populiarias ir ne kartą minėtas Washingtono didžiojoje spaudoje.
Kai kas yra juokavęs, kažkaip ypatingai, bagdoniškai šypsosi dailininkas, kad J. Bagdonas tik sostinėse gyveno. Bene labiausiai jam įsiminę Washingtone turėtos studijos auklėtiniai, daugiausia žydai. Labai geri, daug padėję įvairiuose reikaluose, o ir gabūs žmonės. Ką reiškia New Yorke dailininkui gyventi iš savo profesijos, J. Bagdonas paaiškino labai suprantamai. Pagal oficialią statistiką ten gyvena 40 000 dailininkų. Čia padaryti ir didieji tapybos darbai. O abstraktinės formos jau iš Kolumbijos atsivežtos. Vikaras, iš Kelmės kilęs Vytautas Pikturna, buvo žmonos pažįstamas, todėl ir suteikė tokią galimybę. Iš čia didžiosios kompozicijos apkeliavo daugelį Amerikos miestų - J. Bagdono darbų personalinės parodos rengtos nuo New Yorko iki Los Angeles, iš viso per keturiasdešimt parodų.
Kūrybos bruožai
Įspūdinga J. Bagdono spalvų, formų ir erdvių vizija. Ją reikia pamatyti. Nors dailininkas ir yra pabandęs apibūdinti: “Abstrakčioji dailė atsigręžusi į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, jame ieško idėjų, kurias išreiškia bedaiktėmis formomis - bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra žmogaus dvasinė prigimtis. Dailininkas padarė viską, kad Lietuvos žmonėms jo darbai taptų prieinami - savo lėšomis iš užatlantės pargabeno visus kūrinius, išskyrus, žinoma, tuos, kurie liko privačiose kolekcijose.
Nuo tos dienos, kai buvo užrašyti šie paliudijimai, iki J. Bagdono išėjimo Anapilin buvo likę vos dešimt mėnesių. Ir tėvynę, ir platųjį pasaulį žavėjęs kūrėjas mirė Plungėje 2005 m. balandžio 11 d.
J. Bagdonas ne viena proga, taip pat ir šios knygos autoriui tvirtino, kad kaip dailininkas pergyvenęs tris laikotarpius. Pirmiausia J. Bagdonas pasireiškė kaip dailininkas impresionistas, maždaug porą dešimtmečių yra paskyręs impresionistiniam-realistiniam menui. Tik apie šeštojo dešimtmečio pabaigą palaipsniui ėmė užvaldyti abstrakčios dailės impulsai. Šitoje situacijoje yra vienas svarbus bet: J. Bagdonas niekada nekeitė savo stiliaus staiga, savęs neforsavo. Viskas vyko labai natūraliai. Per tuos metus gimė nemažai gamtovaizdžių, pajūrio vaizdų, darbo žmonių portretų ir scenų. Vaizduojant žvejus, skalbėjas, rugių kirtėjus, šieno grėbėjas ir kt., pirmiausia stengtasi užfiksuoti svarbiausius charakterio bruožus.
Jau gyvendamas Kolumbijoje, apie 1952 metus J. Bagdonas ėmė tolti nuo impresionistinio-realistinio meno ir tai labai suprantama. Antrasis dailininko kūrybos laikotarpis pirmiausia susijęs su laisvesne kompozicija, požiūriu į spalvas, dekoratyvines linijas. Į abstraktųjį meną 1963 metais ateita tarsi savaime. Kitaip ir būti negalėjo.
Spontaniškumas, fantazija - trečiojo kūrybos laikotarpio svarbiausi bruožai. Dailininkui labai svarbu, kad kūrinys būtų įdomus ne tik kompoziciniu požiūriu, bet ir nepriekaištinga tapyba. J. Bagdonui taipogi labai svarbu judesys. Gerai įsižiūrėjus į jo darbus, įsitikini, kad tas palydovas visur kur - erdvėse, formose, spalvose. Nėra sustingusių, šaltų plokštumų. Ir, žinoma, negalima neatkreipti dėmesio į erdvę. Ne plokštumoje gyvena J. Bagdono fantazijos, o erdvėje. Begalinėje, netikėtai prasiveriančioje. Dar viena įdomi smulkmena: kai kurios J. Bagdono nutapytos drobės pagal savo dydį galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą. Įsijautęs į kosmodramą, dailininkas nebeįsitekdavo mažų formatų drobėse, todėl jos vis augo ir plėtėsi.
Indėlis į kultūrą
Žemaičių dailės muziejuje eksponuojami jaunystės dienų pažįstamų A. Vaičaičio, Vytauto Igno, Kazio Varnelio, A. Galdiko ir kitų darbai be ypatingų pastangų nukelia J. Bagdoną mintimis į senus laikus, o pirmiausia į Kauną.
Juozas Bagdonas paliko didžiulį indėlį Lietuvos kultūrai, ypač Žemaitijos regionui. Jo kūryba ir mecenatystė padėjo atgaivinti Oginskių rūmus Plungėje ir pritraukti kitų žymių menininkų darbus į Žemaičių dailės muziejų.