Kleopatra VII Filopator, paskutinė helenistinio Egipto karalienė iš makedonų Ptolemėjų dinastijos, yra viena iš paslaptingiausių ir žaviausių senovės pasaulio asmenybių. Jos gyvenimas, kupinas politinių intrigų, meilės ir tragedijos, jau daugiau nei du tūkstantmečius įkvepia literatūrą, teatrą ir kiną. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kleopatros gyvenimą, valdymą ir palikimą, atskleisdami jos įtaką istorijai ir kultūrai.
Kilmė ir kelias į sostą
Kleopatra VII gimė 69 m. pr. Kr. Aleksandrijoje, Egipte. Jos tėvas buvo faraonas Ptolemėjus XII, o motina - Kleopatra V, tikra Ptolemėjaus sesuo (valdančiosiose Egipto dinastijose tai buvo įprasta). Ptolemėjų dinastija iškilo IV amžiuje prieš Kristų. Per Babilono padalijimą 323 metais pr. Kr. Ptolemėjas tapo Egipto vietininku, o vėliau, nužudžius Aleksandrą IV Makedonietį, pasiskelbė Egipto karaliumi ir pradėjo daugiau nei tris šimtmečius Egiptą valdžiusią Ptolemėjų dinastiją. Valdydami Ptolemėjai laikėsi graikų tradicijos, bet puoselėjo ir skatino senovės Egipto religiją bei papročius. Dinastijos vyriškoji linija paveldėdavo Ptolemėjaus vardą, o giminės moterys gaudavo Kleopatros, Berenikės, Arsinės vardus. Ptolemėjų valdymo metu Egipto sostinė buvo Aleksandrija. Kleopatra, paskutinė šios dinastijos atstovė ir viena garsiausių visų laikų valdovių, gimė 69 metais pr. Kr. Aleksandrijoje. Ji buvo trečioji Ptolemėjaus XII dukra. Vėliau gimė jaunesnė sesuo ir du broliai - Ptolemėjus XIII ir Ptolemėjus XIV, kurie tam tikrą laiką valdė šalį kartu su sese.
Nuo pat gimimo Kleopatra buvo nulemta vadovauti. Mergina gavo puikų išsilavinimą, studijavo filosofiją, literatūrą ir grojo įvairiais muzikos instrumentais. Ji užaugo garsiame to meto meno ir mokslo centre Aleksandrijoje, Egipto valdovų rūmuose gyveno nemažai garsių poetų ir dailininkų. Sostą Kleopatra paveldėjo 51 m. pr. Kr., būdama 17 metų. Ji ištekėjo už savo brolio Ptolemėjaus XIII. Tačiau Kleopatra siekė vienvaldystės ir suprato, kad jai reikia įtakingo sąjungininko.
Romanas su Julijumi Cezariu
51-49 metais pr. Kr. Egiptas kentė nuo skurdaus derliaus ir bado, nes nepatvino Nilas, todėl žemės liko nevaisingos. Romoje tuo laikotarpiu taip pat buvo neramu: vyko karai, Gnėjus Pompėjus Didysis kovėsi su Cezariu. Pralaimėjęs mūšį, Pompėjus bėgo į Aleksandriją, tikėdamasis ten gauti politinį prieglobstį. Tačiau vos išsilaipinusį Aleksandrijoje, jį nužudė Ptolemėjaus XIII patarėjai. Vydamasis Pompėjų į Aleksandriją atvyko ir Cezaris. Čia jis atkeliavo su daugiatūkstantine kariuomene ir buvo sutiktas kaip Egipto valdovas. Ptolemėjus XIII pasitraukė iš šalies, tačiau Cezaris davė nurodymą jam grįžti. Kol brolis ir vyras buvo pakeliui į tėvynę, Kleopatra ryžosi išnaudoti savo šansą. Paprasčiausiai nueiti pas Cezarį ir pasikalbėti jai niekas neleido, todėl Kleopatra suorganizavo nedidelį šou, kuris padėjo jai patekti pas Romos imperatorių: ji susivyniojo į valdovui dovanų siunčiama kilimą. Kai kilimas buvo pristatytas į šeštą dešimtį įkopusiam ir mergišiaus reputaciją pelniusiam Cezariui, iš jo išlindo Kleopatra, pagal to laikotarpio standartus laikyta gražuole.
Cezaris nutraukė karinius veiksmus ir įsakė broliui ir seseriai atvykti į rūmus pasiaiškinti. Karalienė sugalvojo genialų planą: ją, suvyniotą į kilimą, slapčia atvežti į rūmus kaip dovaną didžiajam Cezariui. Aptikęs, kad sesuo jį pergudravo, Ptolemėjus bandė šturmu paimti rūmus, bet Cezaris įsakė jį suimti. Cezaris Kleopatrą paskelbė šalies valdove, nors ji buvo ištekėjusi už Ptolemėjaus XIII. Dėl sosto kovoti nusprendęs Ptolemėjus XIII suvienijo jėgas su Kleopatros seserimi Arsine ir apsupo Aleksandriją. Per šį karą sudegė dalis didžiosios Aleksandrijos bibliotekos. Vis dėlto Cezaris įstengė užimti Faros švyturį, o tai leido jam kontroliuoti Aleksandrijos uostą. Cezaris ir Kleopatra karą laimėjo, o Ptolemėjus XIII, mėgindamas pabėgti, nuskendo Nile. Aleksandrija pasidavė Cezariui, o šis savo mylimajai Kleopatrai paskyrė sostą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie cezario pjūvį
Cezaris ir Kleopatra praleido keletą savaičių keliaudami Nilu. Cezaris rodė Kleopatrai, kaip Egipto žmonės ją šlovina, o Kleopatra tuo metu jau laukėsi Imperatoriaus kūdikio. Jai gimė sūnus Ptolemėjus XV, vėliau pavadintas Cezarionu. Cezaris į Romą grįžo 46 metais pr. Kr. kartu su Kleopatra ir sūnumi. Dvejus metus Kleopatra su sūnumi gyveno netoli Romos. Jos karališkasis mylimasis ją dievino. Cezaris net bandė pakeisti įstatymą, kad galėtų vesti Kleopatrą, o Cezarioną paskelbti vieninteliu įpėdiniu. Tačiau romėnai nemėgo Egipto karalienės; netgi Ciceronas rašė, kaip jos nekenčia. Kadangi bigamija Romoje buvo draudžiama, Kleopatra netgi nebuvo siejama su Cezariu (nes jis jau buvo vedęs Kalpurniją). Tačiau Cezaris vis dar klausė jos nuomonės, gal net per daug. Manoma, kad būtent Kleopatra patarė Cezariui panaudoti jėgą, siekiant savo tikslo tapti diktatoriumi.
Iki pat Julijaus Cezario žmogžudystės Kleopatra ištikimai vykdė visas žmonos pareigas. Tačiau 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. Cezaris buvo nužudytas. Žinodama, kad taip pat atsidūrė pavojuje, Kleopatra greitai spruko iš Romos į Egiptą.
Santykiai su Marku Antonijumi
Po Cezario nužudymo, valdžią Romoje pasidalijo jo sūnėnas Oktavianas, Markas Lepidas ir Markas Antonijus. Prasidėjus kovai dėl valdžios Romos valstybėje, Kleopatra kurį laiką stebėjo įvykius iš šalies. 41-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus pasikvietė karalienę susitikti Tarse. Pasakojama, kad valdovė miestą įplaukė nuostabiu laivu violetinėmis burėmis, pati buvo išsipuošusi kaip graikų deivė Afroditė. Antonijus, tapatinęsis su graikų dievu Dionisu, buvo akimirksniu užkariautas Kleopatros žavesio.
42 metais Markas Antonijus įsakė Kleopatrai atvykti į Tarsą, norėdamas išsiaiškinti, ar ji nepalaiko jo priešų. Karalienė atvyko prabangiu laivu, apsirengusi Veneros kostiumu, apsupta tarnaičių, aprengtų nimfomis ir berniukų kupidonų. Ji neklystamai pastebėjo Marko Antonijaus silpnybes ir sumaniai juo manipuliavo. Sužavėtas Markas Antonijus metė visus reikalus ir su karaliene išvyko į Aleksandriją. Visą žiemą truko orgijos ir abejotinos pramogos, Kleopatra nepaleido jo nei dieną, nei naktį. Tik vargais negalais romėnui pavyko ištrūkti iš šio malonumų ratelio ir grįžti namo. Po pusmečio jam išvykus Kleopatra pagimdė dvynius - Kleopatrą Selenę ir Aleksandrą Helijų.
Politiniai neramumai Romoje privertė Marką Antonijų palikti Aleksandriją ir grįžti į gimtąjį kraštą. Jis sudarė paliaubas su Oktavianu. Sutarties sąlygose buvo numatyta, kad Markas Antonijus privalo vesti Oktaviano seserį Oktaviją ir abi susigiminiavusios pusės turi baigti karą. Nepaisant vedybų su Oktaviano seserimi, Markas Antonijus nuolat rašydavo savo dievinamai Egipto valdovei meilės laiškus ir kūrė planus apie Egipto ir Romos valstybės sąjungą. Kleopatra nematė mylimojo ištisus trejus metus, kol galiausiai jie susitiko Antiochijos mieste. Lemtingas susitikimas baigėsi aistringa naktimi, po kurios Kleopatra Markui Antonijui pagimdė trečiąjį vaiką. Tais pačiais metais žymusis Romos karvedys užkariavo Armėnijos teritorijas ir perdavė jas Kleopatros valdžion. 34-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus paliko savo besilaukiančią žmoną Oktaviją ir sugrįžo į Aleksandriją, kur surengė paramos Aleksandrijai šventę. Didžiulės minios žmonių plūdo pasižiūrėti į aukso sostuose sėdinčius Marką Antonijų ir Kleopatrą, apsuptus jų vaikų. Per šventę Markas Antonijus pripažino Cezarijų teisėtu Julijaus Cezario sūnumi, o rytines Romos ir Partos žemes padalijo Kleopatrai ir jų vaikams. Šios žinios pasiekė ir Romos valstybę. Piliečiai ėmė piktintis, kad Markas Antonijus planuoja Romos imperijos sostinę perkelti į Aleksandriją.
Taip pat skaitykite: Ar galima į baseiną po Cezario operacijos?
Įsiūčio apimtas Oktavianas įpareigojo Romos senatą atimti valdžios teises iš Marko Antonijaus ir paskelbė karą Kleopatrai, vadindamas ją pasileidusia kekše. Siekdamas išvengti dar vieno pilietinio karo, Oktavianas neskelbė karo Markui Antonijui, puikiai žinodamas, kad šis palaikys mylimosios pusę.
Tragiška pabaiga
Egipto ir Romos valstybės karas pasiekė kulminaciją Akcijaus jūrų mūšyje. Oktaviano valdomas karinis jūrų laivynas sutriuškino jungtines Kleopatros ir Marko Antonijaus karines pajėgas. Tuoj po šio mūšio Oktavianas įsiveržė į Egiptą ir užėmė Aleksandriją. Sutriuškinta Marko Antonijaus vadovaujama kariuomenė pasidavė Oktavianui, o pats karvedys, pagal garbingas romėnų tradicijas, nusižudė krisdamas ant savo kardo.
Po Marko Antonijaus mirties Kleopatra buvo nuvesta pas Oktavianą. Šis pranešė, kad ji bus nugabenta į Romą ir parade bus vedama kaip didžiausias Oktaviano triumfo simbolis. Sukrėsta mylimojo mirties, nepakeldama minties apie viešą pažeminimą, Kleopatra grįžo į savo apartamentus, apsivilko karališkus apdarus, pasipuošė aukso diadema ir, atsigulusi ant auksinės sofos, pasirinko mirti nuo gyvatės įkandimo. Kartu su ja nusižudė ir ištikimiausi jos tarnai. Kleopatrai tebuvo trisdešimt devyneri metai. Du dešimtmečius ji buvo Egipto karalienė, o keturiolika - Marko Antonijaus mylimoji ir sąjungininkė.
Kleopatra pasirinko itin dramatišką būdą mirti. Remiantis egiptiečių mitologija, gyvatės įkandimas simbolizuoja karališkųjų dievybių amžiną gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Etapai prieš cezario pjūvį