Eduardas Balsys (1919-1984) - vienas iškiliausių lietuvių kompozitorių, pedagogas, turėjęs didelės įtakos pokario kartos muzikinei kultūrai. Jo kūryba, apimanti baletus, operas, oratorijas ir koncertus, išsiskyrė menine verte, įtaigumu ir polėkiu, nepaisant sovietų diktatūros laikotarpio. Balsys priskiriamas nuosaikiems modernistams ir laikomas vienu iš 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderių lietuvių muzikoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Eduardas Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. netoli Nikolajevo, Ukrainoje. Netrukus po to šeima grįžo į Lietuvą. 1921 m. jie įsikūrė Skuode, o 1928 m. persikėlė į Klaipėdą. Klaipėdoje Balsys lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją iki 1939 m. Čia jis grojo pučiamųjų orkestre altu ir tūba. 1940 m. įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė leitenanto laipsniu.
Karo metais Balsys dirbo gimnazijos mokytoju Kretingoje, kur dėstė chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą ir muziką. Šiuo laikotarpiu jis apsisprendė tapti kompozitoriumi. 1950 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę.
Pedagoginė veikla ir visuomeninė veikla
Nuo 1950 iki 1984 m. Eduardas Balsys dėstė kompoziciją ir instrumentuotę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1960 m. jis buvo Kompozicijos katedros vedėjas. 1962-1972 m. pirmininkavo Lietuvos kompozitorių sąjungai.
Kūrybos bruožai ir laikotarpiai
Balsio kūryba patyrė evoliuciją nuo klasikinės formos styginių kvarteto iki dodekafonine technika grįstos ekspresionistinės operos „Kelionė į Tilžę“. Jo kūrybinis palikimas atspindi to meto lietuvių muzikos raidos vingius, nuo ideologizuoto „folklorinio“ romantizmo (iki 1958 m.) link stilistinio atsinaujinimo ir naujų komponavimo technikų - ypač dodekafonijos ir aleatorikos - naudojimo (nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio).
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Jo kūrybą galima suskirstyti į tris laikotarpius:
1950-1958 metai: Stiliaus formavimasis
Šiam laikotarpiui būdinga klasikinės ir romantinės muzikos įtaka, rusų kompozitorių simfoninės muzikos dramaturginiai principai bei tuomet privalomas „folklorinis“ stilius. Svarbiausi kūriniai:
- Styginių kvartetas
- Herojinė poema simfoniniam orkestrui
- Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1
1958-1965 metai: Stilistinis lūžis
Šis laikotarpis žymi naują požiūrį į folklorą, jo perintonavimą, pirminio šaltinio charakterio ar žanro keitimą. Balsys nevengė į akademinę muziką įtraukti ir populiariosios muzikos elementų, naudojo kvartinę harmoniją ir išplėstinę tonaciją. Geriausiai šio laikotarpio pokyčius atskleidžia:
- Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 - bene populiariausias koncertas smuikui lietuvių muzikoje. Jame akivaizdūs neoklasicistiniai bruožai - ryškios temos, lakoniškas muzikinės medžiagos dėstymas, motorinė ritmika, kontrastų dramaturgija.
1965-1984 metai: Ekspresionizmas ir dodekafonija
Šiam laikotarpiui būdingas ekspresionizmo elementų ir dodekafoninės technikos įsivyravimas muzikoje.
Svarbiausi kūriniai
Eduardo Balsio kūrybinį palikimą sudaro įvairūs žanrai, tačiau svarbiausi yra stambios formos kūriniai:
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
- Baletai: „Eglė žalčių karalienė“ (už kurį kompozitorius gavo valstybinę premiją)
- Operos: „Kelionė į Tilžę“
- Oratorijos: „Nelieskite mėlyno gaublio“ (už kurią kompozitorius taip pat gavo valstybinę premiją)
- Koncertai: Koncertai įvairiems instrumentams
Įvertinimas ir atminimas
Eduardas Balsys buvo įvertintas dviem valstybinėmis premijomis už baletą „Eglė žalčių karalienė“ ir oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Jo kūryba ir pedagoginė veikla turėjo didelės įtakos lietuvių muzikos raidai.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys