Džordana Butkutė - viena ryškiausių ir labiausiai gerbiamų Lietuvos popmuzikos atlikėjų, dažnai vadinama pop karaliene. Jos kelias į šlovę prasidėjo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ir tęsiasi iki šiol, paženklintas tiek karjeros pakilimų, tiek asmeninių iššūkių. Šiame straipsnyje apžvelgsime Džordanos Butkutės gyvenimą ir karjerą, nuo ankstyvųjų metų iki dabartinių pasiekimų.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Vaikystė
Džordana Butkutė-Strasevičienė gimė 1968 m. spalio 3 d. Raseiniuose. Į raseiniškių Nijolės ir Danieliaus Butkų šeimą pasibeldė antrasis vaikelis. Šįkart gimė mergaitė ir mama jai suteikė išskirtinį vardą - Džordana. D. Butkutė nuolat bėgdavo iš darželio. Tėvai jau tada turėjo suprasti, kad šios mergaitės taip lengvai neįsprausi į jokius rėmus. Mama Nijolė su Džordana ir jos vyresniuoju broliu Klaidu persikėlė į Šakius, kur ir prasidėjo tikroji ugninio charakterio mergaitės vaikystė.
Didysis D. Butkutės džiaugsmas - uniforminė suknytė, balta apykaklaitė bei mamos iš užuolaidų pasiūti didžiuliai kaspinai. „Gali per pertrauką parbėgti namo, pasiimti kokios bulkos su uogiene. Parbėgdavau pasižiūrėti savo mėgstamo multiko. Vėl per gatvę - mokykloje. Viskas vietoje, parduotuvė sultims nusipirkti. Man labai patiko K raidę rašyti. Mano raštas toks raitytas, iš tikrųjų gražus raštas. Gal su autografais šiek tiek susigadino, bet jei lėčiau rašyčiau, būtų dailyraštis. Visuose sąsiuviniuose, ant knygų puslapių - visur K raidžių prirašinėdavau. Už visus vadovėlius mama turėjo mokėti. Vis tiek kažkokia buvau… Nežinau.
Mamai teko raudonuoti ne tik dėl dukros išdaigų mokykloje, bet ir namuose. „Sugalvok tokią nesąmonę. Atrodo, viskas su galva gerai, bet… Aš dažnai sau užduodu klausimą, kaip galėjo taip būti? Gavo man suknytę, labai graži, su gėlytėmis. Atsimenu, buvo kažkoks suaugusiųjų balius ir apsipyliau kažkokiais taukais. Labai bijojau, kad mama pamatys, išsigandau ir iškirpau toje vietoje skylę. Galvoju, ar čia buvo šokas, ar kas? Iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl taip padariau. Kodėl ne po vandeniu kišau? Arba iš viso nieko nesakyti. Buvo instinktyvi baimė ar kas… Ji atėmė iš manęs tą suknelę ir sakė, kad daugiau jos nebegausiu, ji bus Andželitutei, kai paaugs“, - pasakoja D. Andželita - jaunesnioji Džordanos sesuo.
Tapusi spaliuke, pamena laidos herojė, labai didžiavosi - ypač patiko ženkliukas. „Tas kaklaraištis… Eidavau specialiai į universalinę parduotuvę, pereidavau visus Šakius, neva man kažkur reikia. Prie ežero pasivaikščioti, kad tik visi pamatytų, nes norisi rėkti: aš - pionierė! Bet paskui man labai greitai nusibodo, nes jį reikia išlyginti, lygiai susirišti, o man nepatinka. Geriau stodavau į gėdos liniuotę, kad pamiršau, nei jį užsirišdavau. Tuo metu kažkaip man norėjosi būti vyresnei. Tas amžius, kai nori jau panele būti. Tada pionierė - jau ne, nes pasižiūri, kad kiti komjaunuoliai, vyresni bachūrai, kurie į mane dairosi, galvoji: aš tokia mažė, jie į mane nežiūrės. Jokios gėdos liniuotės nesutramdė maištingos D. Butkutės sielos.
Taip pat skaitykite: Apie Džordaną Butkutę
„Bėgdavome iš pamokų - tai normalu. Mane pakviesdavo atsakinėti prie lentos. Jei aš nepasiruošusi, tai išgirstu savo pavardę, susidedu, ką išsiėmusi ant suolo, į portfelį, tiesiog ignoruoju mokytoją ir išeinu neuždariusi durų. Kaip nori, taip suprask. Nereikia manęs kviesti atsakinėti. Ji puikiai žinojo (buvo mūsų auklėtoja ir chemiją dėstė), kad aš ilgai dainuoju naktį ir mažai miegu. Man mamytė leisdavo neiti į pirmą pamoką, o čia ateini ir dar pakviečia atsakinėti. Kam man eiti prie tos lentos ir mikčioti, jeigu aš tikrai nemoku. Laisvas laikas, net ir tas, kurio atsirasdavo pabėgus iš pamokų, buvo skirtas kūrybai.
„Ėjau į filmą „Moteris, kuri dainuoja“. Gal tris kartus ėjau į Šakių kino teatrą žiūrėti to filmo. Atsimenu, kad verkiau ir galvojau: kai užaugsiu, važiuosiu į Gorkio gatvę ir į jos duris prisibelsiu, tikrai su ja pasikalbėsiu. Į Gorkio gatvę D. Butkutė taip ir nenuvažiavo, tačiau pati dar to nežinodama pradėjo savo deivės kelią. Vieną dieną į Šakius atvažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo Stanislovas Čiapas, tuo metu be proto populiaraus estradinės muzikos ansamblio „Nerija“ vadovas.
Karjeros Pradžia ir Augimas
Pirmą kartą pradėjo koncertuoti 1986 m. su grupe „Impulsas“ festivalyje „Lituanikos“. Po metų, 1987-aisiais, Stanislovas Čiapas ją pakvietė tapti vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“ nare. Dainuodama šiame kolektyve ji tapo dar labiau populiari ir festivalyje „Baltijos jaunystė-87“ pelnė publikos simpatijų ir žaviausios atlikėjos titulą.
„Mane kažkur pastebėjo, nes tuo metu pakvietė ir Stanislovas Čiapas, ir Mindaugas Tamošiūnas. Buvo pasirinkimas, kur eiti. Galvojau, dar su mamyte pasitarėme, sako: tu geriau eik ten, kur bus visi vyrai; būsi viena mergaitė, gerbiama, mylima, saugojama. Taip 18-metė D. Butkutė atsidūrė Klaipėdoje. Nors ir nebaigusi muzikos mokyklos, mergina vis tiek pabandė paragauti aukštojo mokslo. „Dar stojau į konservatoriją, bet sakė: pastatys tave ir dainuosi kaip choristė. Labai specifinis balsas, geriau nereikia. Kažkodėl jie manęs nepriėmė į konservatoriją, sakė: turi Dievo dovaną ir dainuok. O gal aš norėjau mokytis? Kita vertus, mokslams laiko tikriausiai ir nebūtų likę. Gastrolės po gastrolių, apvažiuota visa Lietuva, kiekvienas bažnytkaimis. Tarybų Sąjunga, Lenkija, Vokietija… O vos tik pradėjusios karjerą „Nerijoje“ jos laukė gastrolės Mozambike. Iš Šakių - tiesiai į Afriką!
1990 m. Džordana Butkutė atstovavo Lietuvai tarptautiniame festivalyje „Jūrmala-90“. 1991 m. atstovavo Lietuvai festivalyje „Liepajas Dzintars“, gastroliavo kartu su Ivo Fomins ir grupe „Mistika“ Lietuvoje, Latvijoje, Austrijoje ir Danijoje. 1991 m. vyko jos koncertinis turas Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje. Tų pačių metų gegužės 24 d. Džordana su grupe „Alibi“ Pop Art festivalyje iškovojo Didijį prizą (Grand prix). 2003 m. tapo televizijos TV3 realybės šou „Akvariumas-2“ nugalėtoja.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir atgimimas: Džordanos Butkutės istorija
Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati - vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta.
Kai buvo beveik išnykusi iš lietuviškosios muzikos žemėlapio, ji gavo dar vieną galimybę. Pamena, tada jautė tokią euforiją, kad sunku ir nupasakoti: „Laikmetis toks, kad 30 tūkst. buvo labai dideli pinigai. Manęs čia, atrodo, nelabai nustebinsi. Atrodo, turėčiau būti milijonierė, jei būčiau taupiusi, nes tiek uždirbta. Bet vienetiniai rūbai, gyvenimas keičiasi, su draugu skiriesi, pradedi nuo naujos šakutės. Tada ir nuėjau į „Akvariumą“, ir iš naujo visomis prasmėmis atsigavau. Išėjau ir iš karto prasidėjo honorarai, vėl salės pilnos, vėl viskas gerai, vėl Amerika, vėl Lietuva. Bet D. Butkutė ir vėl užlipo ant seno gyvenimo grėblio: šlovė, honorarai, alkoholis, antidepresantai, atšaukti koncertai, netesėti pažadai, ne tie žmonės šalia. „Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. Bet tada jos kelyje sustojo taksi.
Asmeninis Gyvenimas: Meilė, Iššūkiai ir Pokyčiai
1990 m. festivalyje Jūrmaloje D. Butkutė susipažino su Ivo Fominu ir jį įsimylėjo. „Jis pakvietė į savo gimtadienį, į Liepoją. Aš atvažiavau, visi išsiskirstė, o aš taip ir likau. Mes likome ir prasidėjo medaus mėnuo. Viską palikau, pamiršau. Pasiėmiau tokias atostogas, nes tapau moterimi. Paskui Latvijoje pasidarėme dviejų dalių koncertą: pusė mano ir jų, grupės „Mistika“… Labai greitai suaugau, suprantate? Labai greitai išėjau iš namų. Vyriškame kolektyve dirbi, grįžti naktį, galvoje tik dainos. Kažką išgyveni, rašai. Aš tame gyvenau. I. Fominas buvo pirmoji didžioji D. Butkutės meilė, vyras, su kuriuo ji tikėjo praleisianti visą gyvenimą.
„Tapau moterimi, tada ir pastojau. Gyvenome pas Ivo tėvą. Mamos nebuvo, buvo išsiskyrę. Tai tėvas net nenorėjo girdėti, kad čia lakstys vaikai: turėsite savo namus, tada ir turėkite vaikų, man čia nelakstys. Mes labai verkėme apsikabinę. Aš galėjau kitaip pasielgti, iš ten išvažiuoti, bet neatėjo man į galvą važiuoti pas mamą. Atrodė, kad mes kartu, čia mūsų meilė, mūsų vaikelis. Aišku, kad jo netekau. O jis dabar turi šeimą, sūnų. Sakėme: jei bus sūnus, bus Deividas. Kaip Davidas Coverdale`as iš „Whitesnake“. Mes abudu buvome rokeriai. Jis turi tą Deividą. Atrodo, ir dukrą turi.
Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kaune. Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati - vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pop karalienė: Džordanos istorija
2012 m. gruodžio 12 d. Džordana Butkutė ištekėjo už Elegijaus Strasevičiaus. 2014 m. surengė koncertinį turą „Nesudeginta ant Laužo“ po didžiausius šalies miestus, taip pat Alytuje ir Kėdainiuose.
Po audringų skyrybų ir triukšmingų turto dalybų su ilgamečiu širdies draugu Sergejumi Gorbonu Džordana neslėpė, jog išgyventi šį sunkų gyvenimo etapą padėjo naujas mylimasis Elegijus. Išgirdusi naujo scenos dievaitės išrinktojo biografiją Lietuva pašiurpo: dabar taksistu dirbantis vyras - ne sykį teistas ir ilgus metus sėdėjęs kalėjime. Ar pažintis su tokiu žmogumi garsiai moteriai gali atnešti laimę ir ramybę?
Ilgai tylėjusi ir apie naująją meilę neatviravusi Džordana laidoje „Gyvenimas pagal moteris“ prisipažino: jos gyvenime bręsta rimčiausios permainos. „Per keturiasdešimt metų man piršosi ne vienas vyras. Tačiau kad ir kaip mylėdavau, visada būdavau kategoriškai prieš. Tačiau dabar drįstu sakyti, kad būtent Elegijus pakeitė ir sulaužė visus mano principus“, - sako Džordana.
Teisiniai Iššūkiai
Dainininkei Džordanai Butkutei iškilo grėsmė likti be vadybininko ir sutuoktinio Elegijaus Strasevičiaus, kuriam grėsė įkalinimas dėl labai didelio psichotropinių medžiagų kiekio laikymo. 55 metų atlikėjai Dž. Butkutei ir jos koncertinės veiklos organizavimu užsiimančiam sutuoktiniui 56-erių E. Strasevičiui buvo pareikšti kaltinimai pagal itin griežtą Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, už kurį gresia kalėjimas nuo 10 iki 15 metų. Tiesa, teismas galėjo atsižvelgti į aplinkybes. Toje pačioje byloje įtariamąja tapo ir Dž. Butkutė.
Tyrėjų duomenimis, A. Stučinskas neteisėtai veikė iki 2021 m. gegužės, o E. Strasevičius - nuo 2020 m. rugsėjo iki 2021 m. Su Dž. Butkute jis susipažino 2008 m., kai garsi klientė įsėdo į taksi automobilį, kurį vairavo E. Strasevičius.
Portalas kauno.diena.lt rašė, kokiomis aplinkybėmis teisėsaugininkams įkliuvo dainininkės Dž. Butkutės sutuoktinis ir prodiuseris E. Strasevičius, praėjusios liepos pradžioje stojęs prieš Kauno apygardos teismą dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinėms medžiagoms priskiriamų tablečių bei receptų, būtinų jų įsigijimui, klastojimo. Šioje byloje įtariamąja dėl vieno neteisėto tokių tablečių įsigijimo epizodo buvo ir pati Dž. Dž. ir E. Atlikus kratą poros gyvenamoje vietoje, buvo rastas tik nedidelis kiekis psichotropinių medžiagų. Pareigūnams studijuojant šiuos receptus, į akis krito, kad kai kurie asmenys tokius vaistus pirko nuolat. Vienas iš jų buvo - 56-erių E. Jis neneigia per dešimt dauguma į neviltį variusių pandemijos mėnesių, t. y. nuo 2020-ųjų rugsėjo iki 2021-ųjų liepos, ne mažiau kaip 25 kartus įvairiose Kauno vaistinėse pirkęs minėtas psichotropinėms medžiagoms priskiriamas tabletes, nes kitaip tuometinių savo emocijų nesuvaldė. Suskaičiuota, kad tokiu būdu E. Strasevičius neteisėtai įgijo 1500 tokių tablečių, o tai jau laikoma labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Ir už neteisėtą disponavimą jomis gresia laisvės atėmimas iki penkiolikos metų, nors, turint galvoje šiuo metu švarią E.
Įdomūs Faktai iš Biografijos
Knygą rašiusi Jurgai Baltrukonytei ekstravagantiškoji dainininkė atviravo apie viską. Ji pasakojo apie tai, kaip kovo 8-ąją prarado nekaltybę, kaip kvailiu išvadino nusikaltėlį Henriką Daktarą ir kaip nukrito nuo laiptų, praradusi kūdikį.
Po koncerto „Vilijoje“ Henrikas Daktaras prisikabino prie Džordanos. Ji ne tylėjo: „Kvaily, jeigu tavo juoduose marškiniuose auksinės sagos, dar nereiškia, kad esi labai krūtas. Žiūrėk, ant mano kojų 54 gramai aukso grandinių!“ Už tai ji gavo smūgį. Kitą rytą Džordana nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą dėl sumušimo, kurį vėliau atsiėmė.
Štai keletas įdomių faktų iš Džordanos Butkutės biografijos:
- Vaikystėje buvau nepataisoma išdaigininkė.
- Esu kilusi iš daugiavaikės šeimos, abu mano broliai ir sesuo turi neįprastus vardus.
- Pirmoji meilė mane aplankė pionierių stovykloje.
- Kadaise dalyvavau konkurse „Dainų dainelė“ Operos ir baleto teatre ir buvau sudirbta komisijos narių.
- Mane nuo vaikystės traukė pramogų pasaulis: norėjau tapti dainininke, laidų vedėja ir aktore.
- Esu pamišusi dėl guminukų.
- Niekada gyvenime nesilaikiau dietų.
- Mano blogoji savybė - naktipiečių valgymas.
- Automobilio nevairavau mažiausiai dešimt metų.
- Turiu mažiausiai milijoną įvairių fobijų.
- Mylėjau kelis kartus gyvenime ir kaskart vis kitaip.
- Paskutinė mano perskaityta knyga - Alleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti“.
- Gėdingiausias mano gyvenimo įvykis - vagystė.
Išpažintys Laidoje "Gimę tą pačią dieną"
„Ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau“, - LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atvirai pripažįsta scenos karalienė Džordana Butkutė. Bet priklausomybė nebuvo vienintelis gyvenimo išbandymas. 1968-ųjų spalio 3-ioji. Į raseiniškių Nijolės ir Danieliaus Butkų šeimą pasibeldė antrasis vaikelis. Šįkart gimė mergaitė ir mama jai suteikė išskirtinį vardą - Džordana.
D. Butkutė nuolat bėgdavo iš darželio. Tėvai jau tada turėjo suprasti, kad šios mergaitės taip lengvai neįsprausi į jokius rėmus. „Policininkas. Grubesni žmonės būna. Jis tiesiog tai numesdavo, tai pastumdavo. Toks cholerikas. Užsimesdavo mane ant stalo, matuodavo sprindžiais. „Kas tau čia tokį vardą davė?“ - pradėdavo kažką tokio. Paskui šast - vėl numesdavo ant lovos. Mama Nijolė su Džordana ir jos vyresniuoju broliu Klaidu persikėlė į Šakius, kur ir prasidėjo tikroji ugninio charakterio mergaitės vaikystė.
Įprasti žaislai D. „Pavyzdžiui, iškirpti paveikslą, nes man reikėjo televizoriaus rėmų. Vaidindavau, kad esu televizoriuje, „Sveikinimų ir pageidavimų koncertas“. Išeidavau dainuoti į laiptinę. Jei gyveni penktame aukšte, kad girdėtų ir pirmas aukštas, nueini tarp antro ir trečio aukštų. Ir pradedi savo valandos koncertą. Tokie žaidimai. Spektaklius kurdavau, sukviesdavau visus kiemo vaikus, atrinkdavau, kas ragana, kas nykštukai, kas velnias. Nuobodu nebuvo ir mokykloje. Didysis D. Butkutės džiaugsmas - uniforminė suknytė, balta apykaklaitė bei mamos iš užuolaidų pasiūti didžiuliai kaspinai. „Gali per pertrauką parbėgti namo, pasiimti kokios bulkos su uogiene. Parbėgdavau pasižiūrėti savo mėgstamo multiko. Vėl per gatvę - mokykloje. Viskas vietoje, parduotuvė sultims nusipirkti. Man labai patiko K raidę rašyti. Mano raštas toks raitytas, iš tikrųjų gražus raštas. Gal su autografais šiek tiek susigadino, bet jei lėčiau rašyčiau, būtų dailyraštis. Visuose sąsiuviniuose, ant knygų puslapių - visur K raidžių prirašinėdavau. Už visus vadovėlius mama turėjo mokėti. Vis tiek kažkokia buvau… Nežinau. Tapau moterimi, tada ir pastojau.
Mamai teko raudonuoti ne tik dėl dukros išdaigų mokykloje, bet ir namuose. „Sugalvok tokią nesąmonę. Atrodo, viskas su galva gerai, bet… Aš dažnai sau užduodu klausimą, kaip galėjo taip būti? Gavo man suknytę, labai graži, su gėlytėmis. Atsimenu, buvo kažkoks suaugusiųjų balius ir apsipyliau kažkokiais taukais. Labai bijojau, kad mama pamatys, išsigandau ir iškirpau toje vietoje skylę. Galvoju, ar čia buvo šokas, ar kas? Iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl taip padariau. Kodėl ne po vandeniu kišau? Arba iš viso nieko nesakyti. Buvo instinktyvi baimė ar kas… Ji atėmė iš manęs tą suknelę ir sakė, kad daugiau jos nebegausiu, ji bus Andželitutei, kai paaugs“, - pasakoja D. Andželita - jaunesnioji Džordanos sesuo.
Tapusi spaliuke, pamena laidos herojė, labai didžiavosi - ypač patiko ženkliukas. „Tas kaklaraištis… Eidavau specialiai į universalinę parduotuvę, pereidavau visus Šakius, neva man kažkur reikia. Prie ežero pasivaikščioti, kad tik visi pamatytų, nes norisi rėkti: aš - pionierė! Bet paskui man labai greitai nusibodo, nes jį reikia išlyginti, lygiai susirišti, o man nepatinka. Geriau stodavau į gėdos liniuotę, kad pamiršau, nei jį užsirišdavau. Tuo metu kažkaip man norėjosi būti vyresnei. Tas amžius, kai nori jau panele būti. Tada pionierė - jau ne, nes pasižiūri, kad kiti komjaunuoliai, vyresni bachūrai, kurie į mane dairosi, galvoji: aš tokia mažė, jie į mane nežiūrės. Jokios gėdos liniuotės nesutramdė maištingos D. Butkutės sielos.
„Bėgdavome iš pamokų - tai normalu. Mane pakviesdavo atsakinėti prie lentos. Jei aš nepasiruošusi, tai išgirstu savo pavardę, susidedu, ką išsiėmusi ant suolo, į portfelį, tiesiog ignoruoju mokytoją ir išeinu neuždariusi durų. Kaip nori, taip suprask. Nereikia manęs kviesti atsakinėti. Ji puikiai žinojo (buvo mūsų auklėtoja ir chemiją dėstė), kad aš ilgai dainuoju naktį ir mažai miegu. Man mamytė leisdavo neiti į pirmą pamoką, o čia ateini ir dar pakviečia atsakinėti. Kam man eiti prie tos lentos ir mikčioti, jeigu aš tikrai nemoku. Laisvas laikas, net ir tas, kurio atsirasdavo pabėgus iš pamokų, buvo skirtas kūrybai.
„Ėjau į filmą „Moteris, kuri dainuoja“. Gal tris kartus ėjau į Šakių kino teatrą žiūrėti to filmo. Atsimenu, kad verkiau ir galvojau: kai užaugsiu, važiuosiu į Gorkio gatvę ir į jos duris prisibelsiu, tikrai su ja pasikalbėsiu. Į Gorkio gatvę D. Butkutė taip ir nenuvažiavo, tačiau pati dar to nežinodama pradėjo savo deivės kelią. Vieną dieną į Šakius atvažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo Stanislovas Čiapas, tuo metu be proto populiaraus estradinės muzikos ansamblio „Nerija“ vadovas.
„Mane kažkur pastebėjo, nes tuo metu pakvietė ir Stanislovas Čiapas, ir Mindaugas Tamošiūnas. Buvo pasirinkimas, kur eiti. Galvojau, dar su mamyte pasitarėme, sako: tu geriau eik ten, kur bus visi vyrai; būsi viena mergaitė, gerbiama, mylima, saugojama. Taip 18-metė D. Butkutė atsidūrė Klaipėdoje. Nors ir nebaigusi muzikos mokyklos, mergina vis tiek pabandė paragauti aukštojo mokslo. „Dar stojau į konservatoriją, bet sakė: pastatys tave ir dainuosi kaip choristė. Labai specifinis balsas, geriau nereikia. Kažkodėl jie manęs patys nepriėmė į konservatoriją, sakė: turi Dievo dovaną ir dainuok. O gal aš norėjau mokytis? Kita vertus, mokslams laiko tikriausiai ir nebūtų likę. Gastrolės po gastrolių, apvažiuota visa Lietuva, kiekvienas bažnytkaimis. Tarybų Sąjunga, Lenkija, Vokietija… O vos tik pradėjusios karjerą „Nerijoje“ jos laukė gastrolės Mozambike. Iš Šakių - tiesiai į Afriką!
1990 m. festivalyje Jūrmaloje D. Butkutė susipažino su Ivo Fominu ir jį įsimylėjo. „Jis pakvietė į savo gimtadienį, į Liepoją. Aš atvažiavau, visi išsiskirstė, o aš taip ir likau. Mes likome ir prasidėjo medaus mėnuo. Viską palikau, pamiršau. Pasiėmiau tokias atostogas, nes tapau moterimi. Paskui Latvijoje pasidarėme dviejų dalių koncertą: pusė mano ir jų, grupės „Mistika“… Labai greitai suaugau, suprantate? Labai greitai išėjau iš namų. Vyriškame kolektyve dirbi, grįžti naktį, galvoje tik dainos. Kažką išgyveni, rašai. Aš tame gyvenau. I. Fominas buvo pirmoji didžioji D. Butkutės meilė, vyras, su kuriuo ji tikėjo praleisianti visą gyvenimą.
„Tapau moterimi, tada ir pastojau. Gyvenome pas Ivo tėvą. Mamos nebuvo, buvo išsiskyrę. Tai tėvas net nenorėjo girdėti, kad čia lakstys vaikai: turėsite savo namus, tada ir turėkite vaikų, man čia nelakstys. Mes labai verkėme apsikabinę. Aš galėjau kitaip pasielgti, iš ten išvažiuoti, bet neatėjo man į galvą važiuoti pas mamą. Atrodė, kad mes kartu, čia mūsų meilė, mūsų vaikelis. Aišku, kad jo netekau. O jis dabar turi šeimą, sūnų. Sakėme: jei bus sūnus, bus Deividas. Kaip Davidas Coverdale`as iš „Whitesnake“. Mes abudu buvome rokeriai. Jis turi tą Deividą. Atrodo, ir dukrą turi.
Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kaune. Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati - vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta.