Teoriškai kiekviena pora gali susilaukti dvynių. Tikimybę susilaukti dvynių lemia įvairūs veiksniai, tokie kaip genetika, moters amžius, nevaisingumo gydymas ir net mityba. Šiame straipsnyje panagrinėsime dvynukų gimdymo istorijas, apimančias platų emocijų spektrą - nuo nerimo ir baimės iki džiaugsmo ir vilties. Šios istorijos atskleidžia, kokie sudėtingi ir nenuspėjami gali būti daugiavaisiai nėštumai ir gimdymai.
Dvynių Atsiradimo Tikimybę Didinantys Veiksniai
Nors dvynių gali susilaukti bet kuri pora, tam tikri veiksniai padidina šią tikimybę:
- Genetika: Dizigotiniai (neidentiški) dvyniai yra susiję su paveldimumu. Jei moters giminėje yra buvę dvynukų, jos šansai pagimdyti dvynukus yra didesni.
- Nevaisingumo gydymas: Dirbtinis apvaisinimas ir kiti nevaisingumo gydymo būdai padidina daugiavaisio nėštumo tikimybę.
- Moters amžius: Kuo moteris vyresnė, tuo didesnė daugiavaisio nėštumo tikimybė.
- Rasė: Kai kurių rasių moterims dažniau gimsta dvynukai.
- Antsvoris: Antsvoris ir nutukimas, kai KMI yra didesnis nei 30, siejamas su pastojimo sunkumais ir didesne daugiavaisio nėštumo tikimybe.
- Prieš tai buvęs daugiavaisis nėštumas: Moterims, kurios jau yra turėjusios dvynukų, tikimybė vėl susilaukti dvynių yra didesnė.
- Nėštumų skaičius: Kuo daugiau moteris yra turėjusi nėštumų, tuo didesnė tikimybė susilaukti dvynių.
- Pilnavertė mityba: Gera, pilnavertė mityba taip pat gali didinti daugiavaisio nėštumo tikimybę.
Nors gyvenimo būdo ir mitybos pokyčiai gali turėti įtakos, nėra jokių garantuotų būdų, kaip padidinti tikimybę susilaukti dvynių.
Asmeninė Dvynukų Gimdymo Istorija: Nuo Baimės Iki Vilties
Ši istorija pasakoja apie moters patirtį, laukiantis ir gimdant dvynukus, pradedant nuo nerimo kupinos pirmosios gimdymo patirties ir baigiant dviguba laime, nors ir lydima iššūkių.
Pirmoji Gimdymo Patirtis: Baimė ir Nusivylimas
Pirmoji gimdymo istorija nebuvo itin džiugi. Nors pats gimdymas praėjo greitai ir be komplikacijų, gimus sveikai dukrytei, ateinančią naktį prasidėjo problemos. Po dienos mažylė buvo pervežta reanimobiliu į ligoninę, kur gydytojai nesėkmingai bandė išsiaiškinti, kodėl ji nustoja kvėpuoti. Neįmanoma pamiršti kraupaus jausmo, kuomet matai mėlstantį savo kūdikį ir negali jam padėti įkvėpti. Ligoninėje praleistos dienos buvo kupinos panikos, vilties ir nusivylimų. Pirmieji mėnesiai namuose buvo praleisti nuolat stebint miegančio vaiko krūtinę. Mintis apie tai, kad šio vaiko ir jo „nuotykių“ tikrai užteks, ilgai gyveno manyje.
Taip pat skaitykite: Naujagimių dvynukų svorio stebėjimas
Mintys Apie Antrą Vaiką: Ilgesys ir Viltis
Tačiau, dukriukui suėjus metukams ir jam pradėjus lakstyti po namus, pajutau, kad juose trūksta kūdikėlio. Pradėjau skaityti gimdymo istorijas ir, ašarodama ties jausmingomis scenomis, įsivaizdavau, kaip su antru mažyliu palaimingai grįžtame namo. Įsileidau į galvą mintį apie du kartus į tą pačią vietą netrenkiantį žaibą ir galų gale įsitikinau, jog šį kartą viskas bus kuo puikiausiai.
Teigiamas Nėštumo Testas: Džiaugsmas ir Abejonės
Prireiė beveik metų, kad pamatyčiau dvi juosteles nėštumo teste. Tiesa, ta antroji matėsi tik tam tikru kampu testą pakreipus prieš šviesą ir dar gerai pasitelkus fantaziją. Nepaisant itin abejotino teigiamo rezultato, tą pačią dieną nulėkiau pasidaryti kraujo tyrimą. Yra! Netverdama džiaugsmu kasdien dėliodavau vis ryškėjančias juosteles chronologine tvarka ir kaip pamišus grožėdavausi jomis valandų valandas.
Pirmasis „Pasimatymas“: Nerimas ir Staigmena
Žiūriu į mielą pūslytę. Per pirmą nėštumą tokiu laiku jau matėsi ir trynio maišelis. Šiek tiek neramu, ar viskas gerai ten vystosi. O už poros savaitėlių, ekrane nerimąstingai bandydama įžvelgti plazdančią širdutę, pamatau jas dvi! Manyje auga dvynukai!!! Iki šiol šypsaus, atsiminus pirmą savo reakciją. Iš netikėtumo ir kvatoju balsu, ir ašaros teka. Niekada nė neįtariau, kad nešiosiu iškart du vaikučius. Tai atrodė tiesiog per daug stebuklinga.
Nėštumo Eiga: Džiaugsmas ir Nerimas
10-ą nėštumo savaitę jau buvo galima pasigrožėti, kaip žavingai abu mažyliai nardo. Gydytoja nustatė dvynių tipą - biamnioniniai, bichorioniniai. Tai reiškė, kad kiekvienas jų turi savo atskirą „namelį“ - vandenmaišį ir atskirą „maisto barą“ - placentą. Jau buvau prisiskaičius, kad esant bendrai placentai galimos dažnesnės nėštumo komplikacijos, o jei dvyniai plaukioja viename vandenmaišyje, gali bet kada susimazgyti virkštelėmis ir žūti. Lengviau atsipūčiau, kad tokie dalykai maniškiams negręsia.
Su pasigėrėjimu žiūriu į savo nėštumo liniuotę - ten tupintys leliukai jau nukeliavo ketvirtį kelio. Jau už kelių savaičių pajutau pirmus švelnius plevenimus pilvuke. Gerokai anksčiau, negu pirmojo nėštumo metu. Ech, kaip miela, kai tai viename, tai kitame šone subrazda mažos kojytės! Kairysis dvynukas imdavo tiesiog šokčioti pilve, kai tėtis imdavo šnekėti kažką apie elektroniką. O išgirdęs eilėraštį - sukrusdavo dešinysis. Juokaudavom, kad turėsim technokratą ir poetą. Pilvukas buvo nedidelis, aplinkiniai dažnai nė neįtardavo, kad laukiuosi, o aš, nešiodama dvi naujas gyvybes, jaučiausi tokia išdidi, lyg būčiau pati Motina Žemė.
Taip pat skaitykite: Saugus sportas po gimdymo
Kadangi mane prižiūrėjusi ginekologė išėjo gimdymo atostogų, perdaviau savo pilvinukus kitos gydytojos priežiūrai. Pirmo vizito metu ji patvirtino, kad kiekvienas dvynys turi savo placentą ir, kas be ko, tarp jų yra vandenmaišius skirianti pertvara. Visi atliktų tyrimų rezultatai puikūs.
Pusiaukelė ir Nerimą Keliančios Naujienos
20-a nėštumo savaitė. Valio! Pusiaukelė! Pasidžiaugus, kad taip sklandžiai viskas klojasi, tą patį vakarą buvau priversta nustėrti. Vos keli lašai, bet… kraujas. Ir dar gana gausus rudas tepimas. Persigandę nulėkėm į klinikas. Budinti gydytoja apžiūrėjo - gimda neįsitempus, placentos atsisluoksniavimo nėra, dėl ko pakraujavo - neaišku. Pagulinėti, nepervargti, nesijaudinti. Kitą dieną aš jau pas savo gydytoją. Nieko įtartino, dėl ko galėjo pasirodyti kraujas, ir ji nepamato. Galbūt kalta žaizdelė gimdos kaklelyje, nors ir menkai tikėtina. Tikiuosi, kad tai buvo vienkartinis gimdos pakvailiojimas ir daugiau tai nepasikartos.
Laikas išsamiam dvynukų matavimui, svorių skaičiavimui, berniukiškų ar mergaitiškų atributų ieškojimui. „Labai nustebčiau, jei kairysis būtų ne berniukas“, - šypsodamasi taria gydytoja. Kitas demonstratyviai atsuka užpakaliuką, palikdamas mus smagioje nežinioje. Išmatavus visus reikiamus matmenis, paaiškėja, kad dešinėje pusėje įsitaisęs slapukas kažkodėl sveria per mažai, atsilikdamas nuo brolio kur kas daugiau, nei dvynukams „leistini“ 20procentų. Guliu, ilsiuosi, valgau baltymingą maistą, kad geriau augtų tas mano būsimasis poetas. Už dviejų savaičių paaiškėja, kad abudu per tą laiką pasunkėjo gana tolygiai. Nusiraminu ir pradedu po truputį pirkinėti, ko prireiks vaikiukams jų pirmuosius gyvenimo mėnesius. „Toliau pažengusių“ dvigubų nėštukių patirtis bylojo, kad išėjus nėštumo atostogų jau būna ganėtinai sunku su dideliu pilvu po parduotuves vaikščioti. Greitai krūva drabužėlių ir dveji žieminiai kombinezonai jau laukia savo eilės, liko išsirinkti tik vežimą. O tai padaryti keblu. Vaikiškų prekių parduotuvėje tarp kokių penkiasdešimties dažniausiai stovi vos vienas-du dviviečiai. Planuojam už keletos savaičių nulėkt į sostinę - galbūt ten rasim pačius pačiausius ratus savo leliukams.
Komplikacijos ir Nerimas Dėl Priešlaikinio Gimdymo
24-ios nėštumo savaitės. Planinė echoskopija nenudžiugina. Mažojo dvynuko augimas vėl pradėjo atsilikti. Akivaizdu, kad jam kažkas negerai. Gydytoja išrašo siuntimą į Kauno klinikų rizikingų nėštumų kabinetą. Pasiskundžiu dėl dar vienos nedidelės problemos - pastaruoju metu atsiradusių gana gausių vandeningų išskyrų. Ji paima tepinėlį, patikrina Ph - šis per didelis. Matau susirūpinimą veide. Nuėjusi į laboratoriją apžiūri mėginį mikroskopu. „Nenoriu jūsų gąsdinti, bet matosi kristalizacija. Tai reiškia, kad išskyrose yra vaisiaus vandenų.“ Mano vizija, kurioje aš šauniai išnešioju, šauniai pagimdau ir šauniai grįžtu su vaikučiais namo, ėmė bliūkšti kaip kramtomosios gumos burbulas. Atsiremiu į sieną. „Negerai, labai negerai, labai labai negerai“, - tai buvo viskas, ką įstengiau tuo momentu mąstyti.
Pirmas vakaras ligoninėje. Išklausiusi visą istoriją, palatos akušerė pakartoja tepinėlį. Šįkart jis rodo normalų ph. Išgirstu įdomią prielaidą, kad man greičiausiai tiesiog šlapimo nelaikymas, kas gana dažnai pasitaiko nėščioms moterims, bet dėl viso pikto gaunu dozę plaučius brandinančių vaistų. Į veną pradeda leist antibiotikus, kad pro galimai pralaidžią vandenų pūslę neprasiskverbtų bakterijos. Rytdienos echoskopija nuramino dėl vandenų kiekio - pasirodo, jų indeksas net didesnis, nei vidutiniškai. Matyt, jei kažkur pratekėjimas ir yra, vandenukai puikiai spėja atsigaminti. Palatos gydytojo išmatuotas mažasis leliukas pasirodė kiek didesnis, nei buvo užfiksavusi mane prižiūrėjusi gydytoja, tad ir svorių skirtumas nebeatrodė toks baisingai didelis. Bet kas keisčiausia, gydytojas niekaip negalėjo įžiūrėti dvynukus skiriančios pertvaros. Buvau skaičius, kad kuo didesnis nėštumas, tuo sunkiau ta pertvara matosi, todėl per daug nesijaudinau. Juk turėjau dviejų nekvailų ginekologių patvirtinimą, jog ji tikrai yra. Daugiau nerimo įnešė žinia, kad mažojo leliuko inkstai išsivystę ne visai tinkamai. Gimus prireiks nedidelės operacijos tam pataisyti. Ir skrandukas kažkodėl keliskart mažesnis, nei didžiojo.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Monoamnioniniai Dvyniai ir Cezario Pjūvis
25-ios nėštumo savaitės. Mano echoskopijos susirenka pažiūrėti skyriaus vadovas su dar dviem specialistais. Stengiasi įžiūrėti kito vaikiuko lytį. Jei pasirodytų, kad mergaitė, automatiškai paaiškėtų, kad dvynukai tikrai išsivystę iš skirtingų kiaušinėlių. Vis tik ir antrasis - berniukas. Kad ir kaip bežiūrėtų, nė vienas pertvaros nemato. Galutinė išvada - monoamnioniniai dvyniai. Kad sumažinti virkštelių užsimazgymo ir abiejų žūties riziką, planuojamas cezario pjūvis 32-ą nėštumo savaitę.
Negaliu patikėti. Rodau jiems 7-ą ir 10-ą savaitę echoskopu padarytas nuotraukas, kur, mano akimis, aiškų aiškiausiai tarp dvynių matyti pertvara. -„Reiškias, tai buvo ne pertvara“. -„O kas gi?“ -„Turbūt taip kažkas“. Mano gimdos kaklelis vis dar laikosi didvyriškai, nė nemanydamas trumpėti ar atsidarinėti, spazmų nėra nė vieno, vandenų per akis. Atrodo, su tokia būkle dar nešioti ir nešioti. O dabar privalėsiu išplėšt mažylius iš savęs taip anksti. Įninku į straipsnius apie neišnešiotukus ir jiems gręsiančias bėdas. „Išgyvenusiems neišnešiotiems vaikams dažniausiai pasitaikančios komplikacijos yra cerebrinis paralyžius (10 kartų dažnesnis, nei išnešiotiems), psichikos sutrikimai (dažnesni 7,5 karto), regėjimo ir klausos pažeidimas (30 proc. neišnešiotų vaikų), motoriniai sutrikimai (25 proc. neišnešiotų vaikų). Net 40-60 proc. gimusių neišnešiotų vaikų reikalingas specialus papildomas lavinimas.” Brrr… Nenooooriu.
Išgirstu gandų apie atvejus, kuomet gydytojai echoskopijos metu pertvaros nemato, o prapjovus paaiškėja, kad ji vis dėlto yra. Galbūt kasdien stebint echoskopu virkšteles, pavyktų pratempti bent iki 34 nėštumo savaitės? Bet jei pertvaros išties nėra, kiekviena diena būtų žvėriškai rizikinga. Kažkelintas tepinėlis patvirtina, jog išskyrose iš tiesų yra vaisiaus vandenų. Pabaigus penicilino kursą, skiriami kiti antibiotikai. Jais turėsiu farširuotis iki pat gimdymo. Kraujo tyrimai geri, jokio uždegimo nerodo. Mažojo leliuko svoris vėl ėmė smarkiau atsilikti. Kol kas jis, lyg niekur nieko, aktyviai brūžina man šonus, tačiau palatos gydytojas būkštauja, kad jis gali mirti gimdoje ir sukelti priešlaikinį gimdymą. Jaučiuosi kaip tiksinti bomba. Į palatą vis įkiša galvą moteriškaitė, įkyriai siūlydama liemenėles maitinimui, šliaužtukus ir kojinytes. Norėtųsi paleisti į ją kokį daiktą. Galbūt aš niekada negalėsiu aprengti savo mažylių. Galbūt niekada jų nepridėsiu prie krūtinės.
Priešlaikinis Gimdymas ir Intensyvi Priežiūra
26-ios nėštumo savaitės. Didysis vaikis nenuilstamai kuičiasi pilve, taip įsirėždamas keliais ar alkūnėm, kad kvapą užima. Spėju, kad jis bando apsiversti galva žemyn. Taip, jam pavyko, kojytės jau plevena viršuje. Po pietų pasirodo šiek tiek kraujo. Man tai įtartinai panašu į gleivių kamštį. O gal tik leliukas, iš visų jėgų besistengdamas apsiversti, kažką sujudino.
Vidurnaktis. Pajuntu nemalonų spazmą pilve. Už dešimt minučių vėl pasikartoja lengvas maudimas. Ir vėl. Pažįstami pojūčiai. Kiek daugiau nei prieš du metus tokiu paros metu prasidėję panašaus intensyvumo skausmeliai baigėsi rytiniu gimdymu. Budinti akušerė duoda čiulpti nifedipino. Palatos kaimynei jie sėkmingai sustabdydavo gimdos susitraukimus. Man kol kas jie neitin padeda. Didinam dozę. Nuo vaistų ima skaudėti galvą, širdis makaluojasi. Nebeturiu iliuzijų, kad veikla sustos. Kad tiktai ištempus bent iki ryto.
Pagaliau 8-a valanda. Gydytojai suguža į darbą. Ekstra atliktas kraujo tyrimas parodo didžiulę infekciją. Ir kaip ta bjaurybė suvešėjo, jei nė dienai nebuvau nustojus gerti antibiotikus, o ir vos prieš kelias dienas tirti uždegiminiai rodikliai buvo normos ribose. Mane turėjęs operuoti skyriaus vadovas kaip tik išvykęs į konferenciją. Palatos gydytojui jis telefonu šaukia, kad jei yra infekcija, gimdymo nestabdytų. Kur čia ir besustabdysi. Sąrėmiai kartojasi jau kas 3 minutes. Echoskopu virkštelių susipainiojimo nesimato, tad gydytojų konsiliumas diskutuoja, ar daryti cezario pjūvį, ar rekomenduoti natūralų gimdymą. Pirmas dvynukas apsivertęs taisyklingai, mažesnysis sėdi. Pagaliau nutariama, kad pastarasis neatlaikytų gimdymo sėdmenine pirmeiga ir apsisprendžiama dėl sekcijos.
Vežimėlis leidžiasi liftu žemyn ir darda pro jaukias gimdyklas. Dar prieš mėnesį įsivaizdavau, kad vienoje iš jų susitiksiu su savo brangenybėm. Bet šįkart - tiesiu taikymu į operacinę. Ten gausus būrys žmonių nerūpestingai šnekučiuojasi. Na žinoma, aš tik statistinis vienetas, kurį reikia papjauti. Anesteziologė padaro spinalinę nejautrą. Po jos maloniai atlėgsta apatinė kūno pusė. Tie pasikartojantys maudimai jau buvo pradėję darytis išties skausmingi. Kaip paskui sužinojau, tuo metu trūko vos kelių centimetrų iki pilno atsidarymo.
Nieko nejaučiu, per uždėtą širmą nesimato, kas vyksta. Iš anesteziologės sužinau, kad jau išėmė pirmą, greitai po jo ir antrą leliuką. Įsitempus bandau išgirsti bent kažką panašaus į pirmąjį riksmą. Tyla. Pasuku galvą, tolumoje sušvysčioja vieno iš jų miniatiūrinė nugarytė. Vargšiukai jūs mano, - pradeda tekėt ašaros, apima nesuvaldomas drebulys. Likusią paros dalį praleidžiu intensyviosios slaugos palatoj. Bjaurus jausmas tysot aukštielninkai, kuomet negali judint nei kojų (dėl nejautros), nei rankų (viena prijungta prie lašelinės, kita - prie kraujospūdžio matuoklio), o likęs kūnas nevalingai dreba. Labai bijau dėl vaikučių, bet tikiu, kad jais pasirūpins geriausiai, kaip tik įmanoma. Atsimenu palatos gydytojo persakytus vieno iš naujagimių reanimacijos gydytojo žodžius: „abudu leliai yra gelbėtini ir gelbėsim juos iki apsikakojimo“.
Prieš kelioliką metų lengvesni nei kilogramo ir sulaukę mažiau, nei 28 savaičių neišnešioti naujagimiai net nebūdavo gaivinami. Šiuo metu mintyse sukasi vien tik sėkmingos žinomų Lietuvos neišnešiotukų, išaugusių nuo 500g., istorijos. Ir nesvarbu, kad tie mano žinomi laimingieji buvo gimę 28 nėštumo savaičių, pagal amžių brandesni, nei maniškiai. Užtat mano berniukai didesni - vienas sveria 926g., kitas 644g. Tikiu, kad viskas baigsis gerai. Iš visų jėgų tikiu laiminga pabaiga.
Liūdnos Žinios ir Netektis
Ryte prie savo lovos išvystu moterį baltu chalatu. „Esu jūsų dvynukų gydytoja. Turiu liūdnų žinių apie vieną jūsų vaikutį“, - taria ji… Norisi užsikimšti ausis ir negirdėti, nesuprasti, nesuvokti medicininės informacijos srauto. … išsiliejo kraujas į smegenis… prasidėjo traukuliai…plyšo plautis… Kiekviena frazė akmens luito sunkumu gulėsi ant krūtinės, kol galų gale pasidarė sunku įkvėpti. Tikėjimą laimingai besibaigiančiomis pasakomis pakeitė į vidų įsliūkinusi stingdanti baimė. -„Kiek šansų, kad nors kitas gyvens?“.- „Kaip gimęs taip anksti ir dar su infekcija, maždaug 40 procentų. O kad bus sveikas, dar mažiau“.
Vidurdienį mane perkelia iš reanimacijos. Pogimdyvinės palatos gydytoja, kuriai dabar „priklausau“, atsinešusi bylą ima iš jos žvaliai cituoti ištraukas apie mano vaikiukus. Nutęsia žodį „miiirė“. Veidas švyti. Ar man vaidenasi, ar ji tikrai mėgaujasi tuo, kad man beprotiškai skaudu to klausytis? Už sienų girdisi, kaip mamos ramina pravirkusius kūdikius. Kas žingsnis prekiautojų kamantinėjimai, ar man nereikia kojinyčių, šliaužtinukų. Valytojoms vis prireikia paklausti, kodėl tuščia kūdikių sauskelnėms skirta dėžė. Visai greta laimingos šeimos su savo brangiais ryšulėliais išvažiuoja namo. O aš stingstu nuo kiekvieno durų krepštelėjimo, bijodama, kad tuoj įvirs žinia, sutraiškysianti mane galutinai. Kuomet pirmą kartą virpančiom kojom prisiartinau prie tavo inkubatoriaus baltoje, iš visų pusių aparatais pypsinčioje erdvėje, įsivaizdavau, …
Giedrės Istorija: Vilties Šviesa Po Netekties
Giedrės istorija - tai atviras pasakojimas apie dvynukų gimdymą, vieno iš jų netektį ir stiprybę, leidusią jai eiti tolyn.
Priešlaikinis Gimdymas ir Netektis
Moteris prieš maždaug pustrečių metų sužinojo, kad po širdimi nešioja dvi gyvybes. Tačiau gražiu ir ramiu kūdikių laukimu pašnekovei džiaugtis neteko - 16 nėštumo savaitę jai buvo išoperuotas apendicitas, o 18 savaitę užklupo rotavirusinė infekcija. „Dar po kelių savaičių aš pradėjau kraujuoti, gulėjau patologiniame skyriuje. Galiausiai 24 savaitę, man būnant namuose, prasidėjo kaip ir sąrėmiai. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas, aš nelabai žinojau, kas tai yra, ir iš pradžių dar nenorėjau važiuoti į ligoninę, galvojau, kad nieko rimto. Tačiau skausmas vis stiprėjo, buvo ganėtinai didelis, todėl pagalvojau, kad vis tik reikia pasitikrinti. Nuvažiavau ir prasidėjo gimdymas, manęs laukė Cezario pjūvis“, - prisimena Giedrė.
Ji neslepia, kad, kai išgirdo, jog dvynukai pasaulį išvys būdami vos 24 savaičių, moterį ištiko šokas, pirmas jos klausimas gydytojams buvo - ką darysite su vaikais? Tačiau toks atvejis, anot Giedrės, ligoninėje nebuvo dažnas, todėl ir patys medikai buvo pasimetę, nieko konkretaus jai pasakyti negalėjo. Klaipėdietė pasakoja, kad jai buvo atlikta epidūro procedūra, tačiau ji nesuveikė, todėl teko daryti pilną narkozę. Pabudusi po jos, moteris sužinojo, kad vienas mažylis jau yra išvežtas į Kauno klinikas, o antrąjį taip pat netrukus gabens reanimobiliu.
702 ir 722 gramus svėrusius mažylius moteris išvydo tik po 5 parų, kai jai leido iš Klaipėdos ligoninės persikelti į Kauną. „Kai aš pamačiau vaikus inkubatoriuje, negalėjau į juos žiūrėti… Ateidavau, padėdavau pieną ir pabėgdavau. Vieną kartą mane pagavo seselė, paklausė, kur aš einu? Kodėl nežiūriu į savo vaikus? Aš pasakiau, kad bijau, kad negaliu į juos žiūrėti, bet mane nuramino, sakė, kad visoms ankstukų mamoms taip būna, man šokas, o jie tokie patys vaikai, tik šiek tiek mažesni. Bet tas šiek tiek… Jie buvo neapsakomai maži“, - prisimena moteris.
Netrukus gydytojai jai pasakė, kad vieno iš mažylių būklė labai pablogėjo ir jam reikia atlikti operaciją. Giedrė neslepia, kad tą akimirką jai atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų: „Aš palūžau, nieko nevalgiau, visą laiką verkiau. Adamui darė operaciją, pašalino storąją žarną ir tada aš jau pradėjau galvoti, kad su vaiku reikės atsisveikinti…“
Po atliktos operacijos paaiškėjo, kad naujagimiui nebeliko žarnyno, viskas gangrenavo, todėl mažylio gyvybės išgelbėti nepavyks. „Man pasakė, kad reikia laukti mirties. Ir savaitę laiko mes jos laukėme. Rugsėjo 17 dienos rytą Aronui buvo atlikta atviro arterinio latako operacija, o nė mėnesio nesulaukęs Adamas tą rytą mirė. „Puikiai atsimenu, kad tai buvo trečiadienio rytas, aš buvau ankstukų mamų susitikime ligoninėje, o manęs jau ieškojo gydytojas, pasakė, kad viskas, nieko nebebus. Tada skambinau vyrui į Klaipėdą, nes jis ten dirbo, ir pasakiau, kad greičiau važiuotų čia, kad vaikas miršta“, - jautrias akimirkas prisimena Giedrė. Ji svarsto, kad pati sūnaus netekčiai turbūt buvo pasiruošusi, todėl priėmė ją pakankamai ramiai. „Aš pradėjau tvarkyti visus laidojimo reikalus, galvojau, kaip kas bus, ko reikės. Labai lengvai pripažinau tą faktą, nes žinojau, kad šalimais yra mano antras vaikas. Turėjau ramiai priimti tą mirtį, nes žinojau, kad kitaip man dings pienas ir aš negalėsiu būti ligoninėje. Galbūt tai mane dar labiau sustiprino“, - mano Giedrė, po vaikelio netekties dar kiek daugiau nei tris mėnesius praleidusi ligoninėje su Aronu.
Susitaikymas ir Antras Nėštumas
Ji atvirai kalba apie tai, kad mirties fakto užmiršti neįmanoma, tačiau jai sunkiu momentu labiausiai padėjo ir stiprybės suteikė bendravimas bei draugiško peties turėjimas. „Mirties tu neužmirši, tai tikrai yra be galo sunku, be galo daug ašarų išlieta. Bet labiausiai tai išgyventi padeda kalbėjimasis. Mano vyras užsidarė ir aš mačiau, kad jam yra sunku. O aš išsikalbėjau ir man pasidarė lengviau“, - sako klaipėdietė.
Kai Aronui sukako metukai ir Giedrė su vyru gavo ginekologės palaiminimą, jie ryžosi antram nėštumui. Moteris neslepia, kad po turėtos skaudžios patirties dėl to šiek tiek baiminosi, tačiau lankėsi pas ginekologę, kuri nėštumą stebėjo tarsi pro padidinamąjį stiklą, dėl to viskas klostėsi pakankamai sklandžiai. „Sunkiausia turbūt buvo tos 24 savaitės. Atsimenu, būtent po jų netyčia nukritau nepastebėjusi šaligatvio, bet nuvykau pasitikrinti ir viskas buvo gerai. Vėliau sekiau kiekvieną savaitę ir džiaugiausi - o, jau 25-ta, 26-ta. Prisimindavau, kad jei gims dabar, jam, pavyzdžiui, nebereikės per zondą duoti pieno. Taip ir skaičiuodavau kiekvieną savaitę, ką jis galės daryti, ką jau mokės“, - dalijasi klaipėdietė.
Dabar Rudinskų namuose auga Aronas ir gegužės mėnesį gimęs pagrandukas Vilius. Giedrė atvirai sako, kad jų auginimas labai skiriasi, tačiau anksčiau turėta patirtis ją labai užgrūdino. „Aš nemanau, kad tai, kas nutiko, yra tik blogas dalykas, tai mane labai daug ko ir išmokė. Tarkim, Aronas nepasukinėdavo galvytės, reikėjo dirbti su kinezeterapeutais, o Vilius tai daro labai lengvai, todėl man šios patirtys skiriasi kaip diena ir naktis. Taip pat pradėjau išmanyti medicininius terminus, anksčiau bijodavau kraujo, dabar nebebijau. Kai turi neišnešiotą kūdikį, jei kas nors nutinka, jau taip nebestresuoji, tiesiog ramiai susidedi daiktus ir važiuoji į ligoninę“, - sako pašnekovė.