Dvejų su puse metų vaikas nekalba? Sužinokite pagrindines priežastis, kada sunerimti ir kaip padėti savo vaikui

Vaikų kalbos raida yra individualus procesas, tačiau yra tam tikri etapai, kuriuos pasiekus reikėtų atkreipti dėmesį į galimus nukrypimus. Jei dvejų su puse metų vaikas nekalba, svarbu išsiaiškinti priežastis ir imtis priemonių. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl dvejų su puse metų vaikas gali nekalbėti, kada reikėtų sunerimti ir ką daryti, kad padėtumėte savo vaikui lavinti kalbos įgūdžius.

Kalbos vystymosi etapai

Vaikas pagal amžių vysto tam tikrus kalbos įgūdžius. Iki 5 mėnesių kūdikis tik leidžia garsus, maždaug nuo pusės metų pradeda guguoti. Nuo 10 mėnesių iki metų mažylis pradeda tarti pirmuosius žodžius. Pusantrų metukų mažylio žodyną turėtų sudaryti apie 20 žodžių, o dvimetis jau pradeda formuluoti trumpas frazes, pavyzdžiui, „Mama, pats!“ arba „Tėti, duok!“. Optimalus amžius kalbos vystymuisi yra 2-3 metai. Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja.

Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija. Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.

Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai.

Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių.

Taip pat skaitykite: Dvejų metų vaiko seilėtekio priežastys

Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.

Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.

Kalbos trūkumų priežastys

Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes:

Anatominės priežastys: paveldimumas, sudėtingas nėštumas. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Socialinės priežastys: trūksta kokybiško bendravimo, ekranai, auklėjimo spragos.

Vaiko raida priklauso nuo daugybės - genetinių, fiziologinių, aplinkos - veiksnių. Vaiko raidos specialistai taip pat sutinka, kad didelę įtaką vaiko raidai turi bendravimas su tėvais.

„Kai pas mane atveda 2,5-3 metų amžiaus nekalbantį vaiką, dažniausia to priežastis - bendravimo stoka arba neteisingas bendravimas su vaiku iki metų“, - sako logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė.

Taip pat skaitykite: Tvarus vaikų auginimas

Pagrindine to priežastimi pašnekovė įvardina jaunų šeimų nepasiruošimą tėvystei ir naujiems iššūkiams: „Bemiegės naktys, nuovargis, pašliję santykiai, pogimdyminė depresija… Naujai „iškepta“ mama neturi nei jėgų, nei noro užsiimti su vaiku. Jai svarbu, kad vaikas būtų švarus, sausas, pavalgęs ir apkrautas žaislais. O vaikui svarbu kontaktas, šypsena, pakutenimai, pakalbinimai ir įvairūs sensoriniai stimulai.“

Jei su vaiku pradedama bendrauti tik nuo metų, vaikas pradeda kalbėti 2,5-3 metų. „Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos tik trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro ir tenka labiau pasistengti, kad vaikas kalbėtų“, - pastebi D. Anušauskė-Švederauskienė. Anot logopedės, pastaruoju metu daugėja nekalbančių 3-4 metų amžiaus vaikų, nors pagal raidą tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti sakiniais.

Klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi, kad ekranai smarkiai sutrikdo ne tik vaikų kalbos, bet ir socialinę, emocinę raidą. „Dažnai po mokomaisiais animaciniais filmukais ar kompiuteriniais žaidimais klijuojama edukacinė etiketė, tačiau nėra jokių svarių duomenų, kad tokie mokymo būdai yra efektyvesni už paprastą kontaktą. Atvirkščiai, skatina vaiką kalbėti minimaliai.“

D. Anušauskė-Švederauskienė pastebi, kad didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas lemia vaikų nerangumą, o tai stabdo ir kalbos raidą. Dirbdama logopedinį darbą, ji sako pastebinti nemažai tėvų daromų auklėjimo ir bendravimo klaidų. Viena jų - tėvai nusileidžia vaikams. Kai kurie vaikai užsiėmimų metu vaikšto po kabinetą, viską krausto, daro, ką nori, o sudrausminti pyksta. Šiems, pašnekovės teigimu, tėvai laiku nenubrėžė ribų. Specialistė taip pat pastebi, kad šiandien vaikai nemokomi baigti pradėtų darbų.

Jei tėvai linkę viską daryti už vaiką, „hipergloboti“, užsiėmimuose jis jaučiasi nesaugus, nenoriai mokosi, nenori atlikti užduočių, laukia, kol jas atliks kas nors kitas. „Tai - emociškai nestabilūs, nesavarankiški vaikai, kurie kalbos ugdymo rezultatų pasiekia daug lėčiau“, - teigia logopedė.

Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl dvejų su puse metų vaikas klykia migdomas

Kada reikėtų sunerimti?

Tarp 2-5 metų reikėtų sunerimti, jei:

Vaikas iki metukų visiškai neguguoja, arba tyli, arba neaiškiai mykia, bet netaria jo amžiui būdingų garsų „gyy“, „agu“, ‚kchch“, „bobo“, „tutu“ ir pan.
Mažyliui jau 2 metukai, o jis „viską supranta, tik nekalba“ arba jo žodyną sudaro ne daugiau nei 10-12 žodžių.
Vaikas, kuriam jau daugiau nei 3 m., o jis vis dar kalba paukščių kalba.
Mažylis normalius žodžius keičia visiškai pagal skambesį nepanašiais garsais: vietoj „zuikis“ - „bu“, „mašina“ - „kika“ ir pan.
Vaikui jau 4-4,5 m., o jis vis dar vietoj „debesėlis“ sako „debesėjis“ , vietoj „kažkas“ - „kafkas“, „čia“- „tia“… Šio amžiaus vaiko fonetinė sistema jau turėtų būti susiformavusi.
Mažylis pradėjo kalbėti užsikirtinėdamas, daro pauzes, kartoja pirmuosius garsus, skiemenis, žodžius.
Vaikas perdėlioja garsus ir skiemenis žodžiuose: ne „tada“, o „data“, ne „kalbu“, o „kablu“. Keičia vienus parastus garsus kitais, vietoj k taria t, vietoj d - v.
Greblavimas, t. y. problemos tariant „r“ garsą priešmokykliniame amžiuje.
Menkas žodynas, negausi kalba pradinėse klasėse.

Pusantrų metukų vaikas:

Neatsiliepia į vardą. Jeigu mažylis neatsiliepia į vardą, kitus aplinkos garsus, garsius trinktelėjimus, galime įtarti klausos problemas, raidos sutrikimus. Kuo anksčiau atpažįstama problema, tuo lengviau galime ją spręsti, mažinti ar visai ištaisyti pasekmes.
Nenori kartoti garsų, nemėgdžioja gyvūnų garsų. Jeigu jūsų mažylis nelinkęs atkartoti, daugiau mėgsta tylėti, klausytis, tai nebūtinai rodo kalbos sutrikimą. Gal sulėtėjusią kalbos raidą. Vis dėlto, kiek yra skirtingų vaikų, tiek ir skirtingų atvejų. Norėdami plėtoti kalbos raidą, turėtume padėti vaikui suaktyvinti atkartojimo įgūdžius arba rasti priežastį, dėl ko vaikas kartoti nelinkęs.
Nesupranta prašymų (niam niam, ateik, išsižiok ir pan.). Šis momentas išduoda, kad gali strigti mažylio kalbos suvokimas.
Nemėgdžioja gestų (pvz., ate ate, duok penkis), neatkartoja veiksmo (ploti, belsti ir pan.). Vaikas nenori kartoti žodžių. Ar jis nori atkartoti veiksmą? Tai kelias, kurį turi praeiti jūsų tuoj dvimetukas, jei nori mokytis kalbėti ilgesniais nei vieno žodelio sakiniais. Gal stringa smulkioji motorika?
Nesidomi žaislais. Jei pastebite, kad vaikas pasyvesnis, nesidomi žaislais arba domisi tik specifiniais (toks gali būti ir žaidimas, pvz., rikiavimas), vertėtų pasikonsultuoti su specialistu.
Nereaguoja į garsus, neatsisuka į garso pusę. Jeigu matote, kad vaikutis nesidomi garsais ir į garso pusę neatsisuka, galime įtarti klausos ar raidos sutrikimą.

Dvejų metų vaikas:

Nesako dviejų žodžių junginių. Jei vaikutis, sulaukęs dvejų, dar nesako tokių junginių: „mama, duok“, „noriu apapa“, „duok gerti“ ir panašių frazių, tai gali būti iškelta „raudona vėliavėlė“ dėl kalbos raidos sulėtėjimo.
Nerodo prašomų daiktų (paveikslėlių, kūno dalių). Jeigu dvejų sulaukęs vaikutis neklauso ir nerodo prašomų paveikslėlių ar daiktų, tada reikėtų sunerimti. Gali būti, kad mažylio pasyvus žodynas dar nėra pakankamas, kad galėtų jums parodyti tinkamą paveikslėlį, gal jam sunkiau su kalbos suvokimu, gal prasčiau girdi?
Nerodo pirštuku. Jei nerodo pirštu ir niekaip nesugalvoja, kokios komunikacijos priemonės imtis, pasitarę su specialistais, tikrai rasite atsakymų, kodėl ir kaip vaikui galite padėti.
Nemėgdžioja aplinkoje matomų veiksmų. Jeigu vaiko žaidime tokio kartojimo užuomazgų nematote, taip pat galite tartis su logopedu.
Netaria K, G, V, F, T, D, P, B garsų. Šie lengvos artikuliacijos garsai įprastai atsiranda ir atsipainioja iki trejų metų, mažyliui tyrinėjant savo kalbos padargus, žaidžiant garsais ir imituojant aplinką.

Trejų metų vaikas:

Kalba sava kalba. Jei mažylis vis dar neaiškiai šnekasi su šeimos nariais, bendrauja tik jam (arba dar mamai) suprantama kalba, reikėtų pasitarti su logopedu ir padėti vaikui aiškiai ir rišliai komunikuoti ir su kitais žmonėmis (vaikais darželyje, seneliais, draugais).
Painioja skiemenis vietomis. Nereikėtų skatinti tokio netaisyklingo žodžių tarimo, atkartojant „makaliukas“. Priešingai, reikėtų kartoti taisyklingą variantą. Jei mažyliui vis tiek sunkiai sekasi atkartoti žodį taisyklingai, kaip ką tik išgirdo tėvelius sakant, pasikonsultuokite su logopedu dėl girdimojo vaiko suvokimo lavinimo ir ugdymo.
Kalba negramatiškais sakiniais. Daugelis gramatinių netaisyklingumų yra labai tikėtini būtent iki vaikui sulaukus trejų, trejų su puse.
Kalbėdamas liežuvį laiko tarp dantų. Tai ne tik neišaugama, bet dar ir stipriai gadina taisyklingą vaiko sukandimą.

Link ketverių dar negirdite garsų Š, Ž, Č, L, S, Z. Jei vaikas sulaukė ketverių metų, o minėti garseliai išėję iš rikiuotės, padėti gali aktyvios artikuliacinės mankštos, siekiant išmokyti taisyklingos liežuvio ir lūpų padėties, foneminės klausos lavinimas bei logopedo, tėvų ir vaiko bendradarbiavimas, sustatant viską į vietas.

Vaikas kalbėdamas užstringa, tęsia garsus, girdite pasikartojančius skiemenis ar ilgas tylos pauzes. Arba kitaip - jei girdite vaiką mikčiojant. Jaunesniame amžiuje pradėjus korekcinį darbą, galima stipriai sumažinti užsikirtimus, išmokyti vaiką kontroliuoti kvėpavimą, tarimą ir kitų korekcijos paslapčių.

Jei situacija jums artima ar net labai gerai pažįstama - nebelaukite ir kreipkitės pagalbos.

Ką daryti, jei vaikas nekalba?

Svarbūs aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

Akių kontaktas. Tačiau, jei paaugęs vaikas nekalba, dažna priežastis - nepakankamas akių kontaktas. Vaikas nefiksuoja ir nepastebi, kaip mama kalba, kaip judina lūpas, artikuliuoja, neišlaiko dėmesio kalbančiajam asmeniui.
Pozityvaus elgesio fiksacija. Todėl jei vaikas verkia ar rodo kitas negatyvias emocijas, reiškia, kad jis nesugeba padaryti ar pasakyti tai ko jūs prašote. Verta emocingai reaguoti į tai, kas vaikui sekasi ir atkreipti vaiko dėmesį, kaip visi džiaugiasi jo sėkme.
Kalbos supratimas. Vaikas nesupranta kalbos arba supranta buitinę primityvią kalbą. Bendraujant su ankstyvojo amžiaus nekalbančiu vaiku būtina kalbėti mažai, aiškiai ir konkrečiai.
Kalbos ritmika. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi. Pamokykite vaiką žaisdami, pradžioje aiškiai išskirdami garsažodžius ar skiemenis.
Veiksmo žodžiai. Todėl pirmiausiai aiškinkite vaikui ne apie daikto savybes (dydžiai, spalvos ir kt.), o ką su jais galima daryti.

Jei tokio amžiaus vaikutis dar nekalba, nereikėtų labai išsigąsti. Tiesiog reikia jį kalbinti naudojant kuo daugiau dviskiemenių žodelių ir skatinti mažylį juos atkartoti. Rezultatas išryškėja ne iškart. Tokio amžiaus mažylis turėtų kuo mažiau laiko praleisti spoksodamas į televizorių, išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Visų pirma tai neatstoja gyvo bendravimo, o antra - vaikas visa tai žiūri užvėręs burnytę. Kai toks pipiras judina lūpas, liežuvį, t. y. visą artikuliacinį aparatą, sužadinami jo kalbos centrai. Todėl specialistai ir rekomenduoja nuo pat kūdikystės tėvams šnekinti mažylį. Kalbantis su vaiku reikėtų vengti mažybinių maloninių žodelių.

Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?

Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.

Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų.

Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje.

Tėvų vaidmuo

Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas.

Siekiant lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.

Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius.

Kad vaikas pradėtų kalbėti, pirmaisiais gyvenimo metais reikia tobulinti sensorines, motorines, pažintines funkcijas:

Pirmiausiai (iki 8 mėn.) vaikas kitų žmonių kalboje pradeda skirti intonaciją, todėl reikia kalbėti išraiškingai, vartoti daug jaustukų, ištiktukų (ai, nu-nu, kū-kū, fui).
Bendraujant vaikas turi matyti jūsų veidą, kad galėtų kopijuoti artikuliaciją (tarimo judesius). Kalbėkite lėtai, dažniau naudodami dviejų žodžių frazes arba tik daiktų ir veiksmų pavadinimus.
Kalbėkite su vaiku tik apie tai, ką šiuo metu su juo veikiate, arba apie tai, kas jį supa, ką nesunku jam parodyti.
Vienerių metų vaikas turi suprasti aplinkinių kalbą, t.y. turi būti sukaupęs pakankamą vidinį žodyną ir žinoti, kaip pavadinti daiktą / dalyką primityviai, pavyzdžiui, garsažodžiu: ate, bum, ojoj, au, kaka ir pan.
Kai vaikas taria 6-8 garsažodžius, po truputį pereikite prie lengvos skiemeninės struktūros žodžių, susidedančių iš dviejų atvirų skiemenų: lova, koja, bėga, sėdi, imu.

Vaiką mokyti kalbėti reikia emocingai žaidžiant, negalima vaiko prašyti pakartoti. Kai vaikas bus pasiruošęs, jis tai pasakys spontaniškai.

Patarimai tėvams, kaip lavinti vaiko kalbą namuose

Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti.
Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti.
Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo).
Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaislus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio.
Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu.
Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus.
Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
Skaičiuoti su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
Įsiklausyti į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (katvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta).
Skambinti, barškinti, groti su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais).
Paslėpti kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turi rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą.

Ko nedaryti?

Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega), nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti, nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais, persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis.

Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.

Kada kreiptis į specialistą?

Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).

Jei vaikas taria vos keletą žodžių, reikia kreiptis į logopedą. Šiuo metu ir verta pirmą kartą su vaiku nueiti pas logopedą. Profesionalus logopedas žino, kokiais metodais reikia stimuliuoti vaiko kalbą. Tačiau tėvai turėtų nusiteikti, jog vieno susitikimo neužteks, reikės padirbėti kiek ilgiau. Logopedai žino, kaip užkurti motoriuką ir pastatyti vaiko liežuvėlį į reikiamą padėtį. Kartais tam užtenka vos 2-3 užsiėmimų.

Jei trimetinukas dar vis nekalba ar kalba tik namiškiams suprantama kalba, reikėtų kreiptis konsultacijos į logopedus, kurie dirba beveik visuose lopšeliuose-darželiuose. Jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos, reikėtų prašyti šeimos gydytojo siuntimo pas logopedą, o atskirais atvejais - ir pas neurologą, klausos ar regos specialistus.

Kalbos sutrikimų priežastys ir tipai

Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo.

tags: #dvieju #su #puse #metu #vaikas #dar