Įvadas
Vaikų raida - tai nuoseklus procesas, apimantis fizinius, kognityvinius, socialinius ir emocinius pokyčius. Vienas iš svarbių aspektų yra paklusnumas, kuris dažnai kelia klausimų tėvams ir pedagogams. Šiame straipsnyje nagrinėsime dviejų metų vaiko paklusnumo raidą, galimas priežastis, kada tai yra normalu ir kada reikėtų sunerimti, bei kokie auklėjimo stiliai gali turėti įtakos šiam procesui.
Vaikas Sociume: Socialinės Integracijos Svarba
Pradinėse klasėse vaikas patenka į struktūruotą aplinką, kurioje veikiama grupelėmis, į kasdienybę įvedama darbotvarkė, mokomasi veikti kartu su kitais, tartis, laikytis bendrų susitarimų - taip jis tampa sociumo dalimi. Šis gebėjimas be galo svarbus tolesnei raidai. Tačiau dažnai ugdymas organizuojamas nesuvokiant, kad pats vaikas savaime vienų ar kitų gebėjimų neįgis. Taip nutinka, jeigu pamokose dažniausiai vyksta pasyvus mokymasis sėdint, atliekamos tik mokytojų paskirtos užduotys ir mažai komunikuojama tarpusavyje. Veiklą reikėtų organizuoti taip, kad vaikai kuo daugiau bendrautų tarpusavyje, kad taip pat vyktų aktyvus mokymasis įsitraukiant ir bendradarbiaujant. Nes tai, ko išmokstama pradinėse klasėse, tampa kritiškai svarbu vėliau, pagrindinėje mokykloje. Jeigu vaikas negebės socialiai integruotis, rasti būdų bendradarbiauti su kitais, imtis lyderystės, susitarti ir ieškoti kompromisų, vyresnėse klasėse tą padaryti taps žymiai sunkiau.
Individuali Vaikų Raida: Nelyginkime Pasiekimų
Dažnai darome klaidą galvodami, kad vaiko mokymasis tiesiogiai susijęs su tam skirtu laiku. Tėvai neretai klausia: vaikas lanko mokyklą pusmetį, tad ką per jį išmoko? Tokiu būdu mokinys lyginamas su kitais ir, jeigu per tą laikotarpį kur nors suklupo, tėvai ima nerimauti. Manau, tai yra vienas ydingiausių tėvų ir mokyklos, kuri būtent taip organizuoja ugdymą, lūkesčių. Visų vaikų raida - skirtinga, ypač ankstyvajame amžiuje. Vaikų imlumas, ankstyvosios patirtys gali nulemti jų sėkmę ateityje. Jeigu kas nors vaikui nesiseka dabar, nereiškia, kad nesiseks ir vėliau. Kita vertus, žvelgiant į pradinį ugdymą, kai kalbama apie vaikus iki 10 metų, jų imlumas ir paklusnumas - labai tinkami mokymuisi. Tokio amžiaus vaikai linkę mažiau prieštarauti suaugusiesiems, jiems viskas įdomu, jie geba įsisavinti labai daug informacijos, todėl galime pastebėti akademinių žinių progresą. Daugelis mokyklų koncentruojasi būtent į tai ir džiaugiasi greitai pasiektais rezultatais. Tačiau turėtumėte žinoti, kad mokymosi forsavimas turi mažiausiai dvi neigiamas puses. Pirmiausia, įgytos žinios pradinukui neturi jokios praktinės vertės. Dažnai, išskyrus skaitymą, jis nesuvokia praktinio žinių pritaikymo galimybių. Jeigu žinios sąmoningai nesiejamos su praktiniais dalykais, pradinukai mokosi paprasčiausiai „iškaldami“ faktus. Antrasis neigiamas dalykas yra tas, kad toks ugdymo metodas ilgainiui sukelia demotyvaciją. Mokymasis dėl išmokimo ima kelti neigiamas emocijas ir vaikas jo nebevertina kaip malonaus bei įdomaus, pažintinio, atradimo džiaugsmą keliančio užsiėmimo. Mokymasis tampa prievole, kuri neretai būna labai sunki, bet atliekama, nes taip reikia.
Praktinis Žinių Pritaikymas: Motyvacijos Išlaikymas
Netinkamas ugdymas suformuoja pasipriešinimą vėlesniame amžiuje. Paauglys pradeda suvokti, kad jam nebūtina mokytis visko. Galbūt kai kurie dalykai jam tiesiog neįdomūs. Tuomet susiduriame su paauglių maištu. Iš tiesų jie ne maištauja, o parodo, kad nenori atlikti dalykų, kuriuos anksčiau atlikdavo tik dėl to, kad jiems buvo liepiama. Todėl būtina vaikams diegti įgūdžius domėtis, mokytis savarankiškai. Labai svarbu išlaikyti mokinių motyvaciją: pamokose turėtų būti daug pažintinio turinio, susijusio su žinių taikymu. Vaikus reikėtų vesti į kitą aplinką, pavyzdžiui, lauką, muziejų, parduotuvę, įmonę, kur jie matytų, kaip įgytos žinios pritaikomos realybėje. Reikėtų leisti stebėti, atlikti tyrimus, bandymus. Trumpiau tariant, viską, ko mokoma, derėtų jungti su realiu gyvenimu. Tuomet vaikui darosi įdomu, jis džiaugiasi supratęs, kad tai, ko išmoko, pasirodo, labai vertinga. Taip sukuriamas noras gilinti žinias, tobulinti išmoktus dalykus, dar daugiau domėtis.
Klaidos: Mokymosi Dalys, O Ne Baubas
Vaikams neatrodo reikšminga vengti klaidų, juolab kad realiame gyvenime to ir neįmanoma užtikrinti. Jeigu sakome, kad klaida - blogai, skatiname vaiką savimi nusivilti. Klaidų visada pasitaikys, o pradinėse klasėse - ypač. Todėl mokymosi sėkmė turėtų būti siejama ne su klaidomis, o su konkrečiais pasiekimais bei naujų žinių atradimo džiaugsmu ir prasmės matymu. Tai vadinama kontekstiniu mokymu. Jeigu mokykla taiko šį būdą, vaikai dažniau į ją eina noriai ir išlieka smalsūs. Ne ką mažiau vaikams svarbus savarankiškumas bei atsakomybė. Ugdant vaiką jam reikia suteikti gana daug pasirinkimo laisvės. Kitaip sakant, nuolat sudaryti sąlygas rinktis, kokiu būdu jis atliks konkrečią užduotį. Tai galima užtikrinti, pavyzdžiui, leidžiant pačiam siūlyti idėjas per pamoką, pasirinkti sau priimtinesnį atlikimo būdą iš kelių variantų. Galimybė rinktis stiprina atsakomybės jausmą ir priešingai - jeigu kažką liepia tėvai ar mokytojai, jis silpnėja. Atsakomybė lavina vaiko gebėjimą ieškoti informacijos, ją sisteminti, paversti sprendimu, jį pristatyti kitiems, sulaukti pripažinimo ir taip stiprinti motyvaciją. Kai pradinėse klasėse išugdoma motyvacija, socialiniai įgūdžiai bendraujant su kitais, pažintiniai gebėjimai domėtis, ieškoti ir tyrinėti, savarankiškai mokytis, gebėjimas rastą informaciją paversti sprendimais, vėlesniais metais pasiekiama puikių rezultatų. Tėvų įtaka vaikui augant vis mažėja, todėl daugelį dalykų lemia paties vaiko gebėjimai ir anksčiau įgyti įgūdžiai.
Taip pat skaitykite: Dvejų metų vaiko seilėtekio priežastys
Mokytojo Pasirinkimas: Aukso Vidurys
Renkantis mokytoją reikėtų vengti kraštutinumų. Vienas jų - tradicinis mokytojas, ugdantis vaikus nedaryti klaidų ir pasiekti rezultatų pasikliaujant kartojimu. Deja, tokių mokytojų vis dar labai daug. Kitas kraštutinumas - mokymas tik per patirtis, sumenkinant esminių žinių diegimą. Tuomet kyla eklektiško mokymo rizika: mokytojas pasirenka būdus sudominti, mokiniai noriai įsitraukia, tačiau praranda sisteminį suvokimą, ką ir dėl ko jie daro. Ugdant vaikus, kai nuolat sukuriama euforiška aplinka, sukeliamas lūkestis, kad mokymosi pasiekimai vertinami lyg pramoga, t. y. per įdomumo prizmę. Tokiu atveju, norint, kad vaikui nuolat būtų įdomu, neretai sukeliama daugiau sunkumų nei tradicinio ugdymo atveju. Vaikas tampa tarsi žiūrovu, į mokyklą einančiu lyg į teatrą, o ne ugdančiu savo atsakomybę ir gebėjimą priimti sprendimus. Geriausias variantas - aukso vidurys tarp dviejų mano minėtų kraštutinumų. Mokytojas savo programoje turėtų taikyti metodinius žaidimus, komandines veiklas ir kitus užsiėmimus, nes tai skatina smalsumą. Taip pat būtinas sistemingas, struktūrizuotas turinys, kuriam svarbios mokinio pastangos. Tuomet rezultatas gaunamas pačiam mokiniui įdėjus pastangų. Jeigu mokinys yra pasyvus stebėtojas, prarandama galimybė jį išmokyti būtinųjų mokymo programos dalykų. Tam įgyvendinti reikia nemažos patirties ir gebėjimų. Čia kaip ir sporte. Kad pasiektum gerų rezultatų, nepakanka vien tik gerai leisti laiką, būtina sistemingai treniruotis. Taigi, renkantis mokytoją, tėvams patarčiau žvelgti giliau.
Kaip "Sugadinti" Vaiką: Patarimai Iš Priešingos Pusės
Pateikiami patarimai, kaip elgtis su vaiku, siekiant jam pakenkti:
- Tvirtai nuspręskite, kad jūsų vaikas tokiame pavidale, kokiame yra dabar - blogas ir niekam tikęs. Patikėkite patys ir įtikinkite vaiką, kad jis gimė ydingas ir sugadintas, o suaugusiųjų užduotis padaryti iš jo ,,tikrą žmogų“.
- Nedelsdami kelkite savo vaikui kuo realesnius tikslus.
- Prisiminkite, kad idealus vaikas - paklusnus vaikas. Po 20 metų pas visus paklusnius vaikus atskrenda geroji fėja ir paverčia juos aktyviais bei savarankiškais suaugusiais žmonėmis. Nuoširdžiai gaila tų tėvų, kurie turi nurodinėti savo suaugusiems vaikas ,,bent kuo nors užsiimk“, ,,nesėdėk namie“, ,,mes suradome tau darbą - nueik“. Jų vaikas, panašu kad, nebuvo pakankamai paklusnus.
- Tam, kad pasiektumėte užsibrėžtus tikslus, visą dėmesį sutelkite į vaiko blogybių šalinimą.
- Stebėkite, kad vaikas nepasijustų saugus - jei saugumo jausmas įsišaknys, tai ateityje jis nebeturės galimybės pasitikėti niekšais ir apgavikais, nes bus su kuo lyginti. Ir apie kokias savo nelaimingo gyvenimo bėdas tada jis su jums pasakos?
- Jei dar nemokate, tai išmokite kalbėti apibendrindami: ,,tu visada“, ,,tu niekada“, ,,tu nieko“, ,,visi, išskyrus tave“, ,,tu pastoviai“.
- Rėkite. Yra pastebėta, kad kai suaugęs žmogus artėja link vaiko, jo balso bangos greitis mažėja.
- Stenkitės sutrukdyti vaikui įsitraukti į kokią nors veiklą. Juk negali dvimetis vaikas, žinoma, jei jis normalus, trisdešimtą kartą grįžti ir ropštis per tą patį slenkstį, jei tas veiksmas jam pavyko jau iš dešimto bandymo. Savo kūno įvaldymui jis dar turės kokius dvylika metų.
- Šaipykitės ir bauskite už nerangumą. Apskritai - šaipykitės kuo dažniau. Taip jis išmoks būti nedrąsus. O jei jis taps apgailėtinu, tai niekam nebeatrodys pavojingas ir jo niekas neskriaus, tik gailėsis. Drąsiai tyčiokitės iš jo fizinių trūkumų. Juk nėra nieko juokingiau už ,,dantis kaip pas žiurkę“, ,,nosį kaip bulvę“. Dažniau klauskite: ,,O kodėl tu toks atlėpausis?“. Pavyzdžiui, mergaitei dažnai kartojama frazė „atrodai pastorėjusi“, - gali tapti bilietu į šlovę.
- Produktyviai išnaudokite vaiko siekį kopijuoti viską, ką jis mato ir girdi. Ištarė, nors ir netobulai, bet jau panašiai kaip jūs žodį ,,biaaat“ - į kampą. Paėmė jūsų cigaretę ir vaikšto vaidindamas ,,tėti, žiūrėk, aš rūkau“ - per užpakalį. Jei jis jau trijų metų tokius dalykus išdarinėja, tai kas bus toliau? Nori pabandyti taip pat gražiai kaip jūs supjaustyti pomidorą - per nagus. Sukiš skalbinius į skalbyklę, gnybkite taip, kad jaustųsi lyg po elektros šoko.
- Kaltinkite vaiką dėl tų dalykų, kurių jis išmoko iš jūsų.
- Komentuokite visus vaiko veiksmus. Būkite maksimaliai kritiški. Jis turi priprasti. Nes būti geresniu nei yra dabar ir niekada to nepasiekti - bus jo viso gyvenimo darbas. Padedantys žodžiai: ,,neliesk“, ,,nebėk“, ,,nerėk“, ,,sėdėk tiesiai“, ,,tau nieko negalima duoti į rankas“, ,,geriau to nedaryk“, ,,dar kartą taip padarysi…“, ,,rankos tau auga iš vienos vietos“, ,,duok aš pati“.
- Niekada ir nieko neaiškinkite. Vadovaukitės paprastomis taisyklėmis: 1) jis visada dar per mažas ką nors suprasti ir 2) kai užaugs - pats supras. Naudokite neaiškias formuluotes: ,,gražiai elgtis“, ,,nebūti kvailiu“, ,,elgtis kaip žmogus“, ,,elgtis teisingai“. Tegul suvokia, kad yra tokių sudėtingų ir jam sunkiai suprantamų dalykų, apie kuriuos informuoti visi, tik ne jis. Kai jis bus paauglys galėsite jį terorizuoti už tai, kad ,,nesupranta elementarių dalykų“.
- Tuo pat metu atiduokite jį visapusiškam lavinimui į ugdymo centrus, grupes, darželius. Juk būtent jūsų vaikui gamta pašykštėjo natūralaus palaipsninio gebėjimo pažinti jį supantį pasaulį. Vaikų lavinimo įstaigų specialistai geriau žino kokia tvarka ir ką jis turi pažinti.
- Jei tik yra galimybė, tai kuo anksčiau atiduokite savo vaiką į darželį. Auklėtoja 30 vaikų grupėje tikrai juo pasirūpins geriau nei jūs pats.
- Įtikinkite vaiką savo visažinyste. Jūs matote ir žinote, ką jis daro, netgi tada, kai nesate šalia, skaitote jo mintis iš akių, iš anksto žinote apie jo ketinimus ir kad ,,štai tiesiog dabar jis akiplėšiškai jums meluoja“. Kartu su subtiliai ištobulintomis bausmėmis tai padės jam efektyviausiu būdu susipažinti su vaiduokliais, tamsoje besislepiančiais monstrais, baime likti vienam.
- Vaikas turi suvokti, kad tarp visų kitų yra idealių žmonių, kokiu jis niekada netaps. Lyginkite savo vaiką su kitais vaikais ir visada jo nenaudai. Kiti visada turi būti geresni. Nepamirškite, kad savo praeityje jūs pats buvote absoliutus idealas. Kitaip jis aptings ir nustos vystytis.
- Susitarkite su kitais savo šeimos nariais, kad jie skatintų jūsų vaikai daryti tai, už ką jūs patys jį baudžiate. Ir patys bauskite jį už tai, už ką vakar gyrėte. Uždrauskite ir tuojau pat leiskite. Tegul jūsų vaikas supranta, kad jo elgesys ir to elgesio rezultatas - tarpusavyje nesusiję veiksniai.
- Gąsdinkite vaiką vilkais, raganomis, policininkais, kurie ,,ateis ir pasiims“. Taip prie vaiduoklių ir pabaisų prisijungs monstrai iš po lovos. O didelėje kompanijoje, kaip žinote, linksmiau.
- Grasinkite, o dar geriau, pasitaikius patogiam momentui, atimkite iš vaiko žaislus, o jo mėgstamą valgį duokite jam tik už gerą elgesį. Jis turi žinoti, kad bet kuriuo momentu jis gali ko nors netekti.
- Stenkitės neduoti vaikui to, ko jam reikia. Tegul žino, kad pasaulio resursai itin riboti ir niekas su jais savo noru nesiskiria. Vienintelis būdas ką nors gauti - tai išmokti vogti.
- Konkuruokite su vaiku. Konkurencinėje kovoje dažniausiai laimėkite jūs, o dar geriau, laimėkite visada. Juk, iš vienos pusės žiūrint, nėra nieko maloniau, kaip laimėti šachmatų partiją prieš penkiametį, o žiūrint iš kitos pusės, - jam tai pamoka. Tegu suvokia, kad konkurencinėje kovoje su kitais, jis neišvengiamai pralaimės.
- Kai vaikas pirmą kartą puola į isteriją, būkite dėmesingi. Nesistenkite nukreipkite jo dėmesio, duokite jam tai, ko jis reikalauja. Kartokite tai daug kartų.
- Muškite vaiką. Per rankas, per veidą, per užpakalį. Būtinas ausies sukimas ir trankymas per galvą.
- Įgykite vaiko pasitikėjimą, o po to, sužinoję viską, ką norėjote, bauskite. Renkite jam apklausas ir kratas. Atminkite - jis jums ne draugas ir niekada draugu nebus. Jūsų misija demaskuoti ir sunaikinti jame tūnantį priešą. Priešas gudrus - jis viską supranta ir visuomet daro taip, kad jums kuo labiau pakenktų. Jis privalo suprasti, kad su jumis bendros kalbos neras.
- Šantažuokite. Tai sureguliuoja ir konkretizuoja beprasmių vaiko norų ir poreikių chaosą.
- Reikalaukite iš vaiko meilės sau ir patys sakykite vaikui, kad jį mylite. Net jei jūsų meilė reiškiasi kaip pažeminimas, melas, bausmės ir prievarta. Nebijokite, kad jūsų apgavystė bus pastebėta. Užaugęs vaikas lengvai ras kuo kompensuoti savo negebėjimą kurti meilės ryšius.
- Naudokite prievartą. Verskite savo vaiką visame kame. Bet ką, kas galėtų būti malonu, paverskite sunkiu darbu. Tinka valgymas, skaitymas, nauji pomėgiai, pasivaikščiojimas - viskas turi tapti darbu, o bet kuris darbas - pragaru. Tai padaryti paprasta: palaukite kol vaikas pats imsis kokios nors veiklos, po to iškritikuokite tai ir nebeleiskite tuo užsiimti. Tegul vietoje to, daro ką nors, kas jums atrodo dabar svarbiau, reikalingiau ir teisingiau. Puikus rezultatas garantuotas!
- Jūsų vaiko labui, išraukite su šaknimis atjautą ir gailestingumą. Jis turi išmokti iškęsti prispausto piršto skausmą ir neverkti, kai iki kaulo nusidrožia kelią. Tegu ugdosi ištvermę ir supratimą, kad niekas jo nesigaili ir nesiruošia gailėtis.
- Kalbėkite apie vaiką blogai. Ir jam negirdint, ir jam girdint. Kitų žmonių akivaizdoje uždavinėkite jam nemalonius ir žeminančius klausimus, prisiminkite ,,linksmus“ įvykius iš jo gyvenimo. Viešai demonstruokite jo klaidas, trūkumus ir nesėkmes - taip jis jų greičiau atsikratys, o jūs turėsite alibi.
- Negirkite savo vaiko. Nes jis gali išmokti pats save vertinti. Nepalaikykite jo - nes jis ims apie save gerai galvoti.
- Kontroliuokite, kad vaikas jaustų pastovų nerimą ir fizinę įtampą. Ilgalaikė raumenų įtampa kada nors pasireikš kaip kokybiškai chroniškos vidinių organų, nugaros ar širdies ligos.
- Neleiskite vaikui jausti neigiamų jausmų. Išskyrus tais atvejais, kai jūs patys juos sukeliate auklėjimo tikslais. Jeigu vaikas ims liūdėti - priverskite džiaugtis. Išmokykite jį džiaugtis ir tada, kai jam baisu. Tegul spinduliuoja meilę, atsakydamas į panieką ir tegul pyksta, kai juo kas nors pasitiki. Iš esmės pakeiskite jo jausmus savaisiais. Tegul jis išmoksta savo jausmus ignoruoti. Kitaip, kaip jūs ketinate jį suvaldyti? Ir koks gali būti džiaugsmas, jei jums visai nelinksma?
- Padarykite taip, kad vaikas neturėtų pasirinkimo. ,,Argi normalus žmogus taip elgtųsi (kalbėtų, darytų, norėtų, skaitytų, klausytų)?“. Pirškite jam savo mąstymo modelius. Juk jūs tiek vargot, kol įtikinot save, kad jie teisingi. Tegul naudojasi ilgose kančiose galutinai išbaigtu rezultatu.
- Kad sustiprintumėte savo žodžių galią, papildomai pasitelkite intonaciją. Tiks bet kuri: globėjiškai-nuvertinanti, daugiaprasmė, sarkastiška, pamokančiai-nurodanti, konstatuojančiai-tvirtinanti, gundančiai-viliojanti, grasinanti. Vaikas palaipsniui pripras ir nebekreips dėmesio į kitų žmonių žodžių prasmę. Puikiausiai orientuosis pagal jų balso intonacijas.
- Išliekite ant vaiko savo nuoskaudas ir blogą nuotaiką. Tai patogu ir saugu. Be to naudinga.
- Būkite nekantrūs. Vaikas turi mokėti į jūsų pastabas reaguoti akimirksniu ir tuojau pat pasikeisti. Nebūkite nuolaidūs - tegu vaikas pasikeičia bent jau suvaidina, kad pasikeitė. Realybė pasivis paskui. Arba nepasivis. Ne taip jau ir svarbu. Juk svarbiau atrodyti, nei būti.
- Kaip galima dažniau gąsdinkite savo vaiką ateitimi. Bet kuris atsitiktinis jo poelgis dabar, po 30 metų gali sugriauti visą jo gyvenimą. ,,Drugelio efektas“! Turbūt žinote tokį? Tuo pačiu, konkretaus rezultato reikalaukite čia ir dabar.
- Argumentuodami visada naudokitės kraštutinumais: perdėkite, padidinkite, suveskite į absoliutą, spalvinkite tik juodai ar baltai, sureikšminkite. Painiokite priežastis su pasekmėmis, visumą su dalimi, formą su turiniu, kabinėkitės prie smulkmenų. Manipuliuokite ir stenkitės išmušti jį iš vėžių bet kuriuo tam palankiu momentu. Tai išmokys jį sumaniai išsisukinėti ir sklandžiai teisintis. Taip pat jis sugebės demaskuoti apgavikus ir piktdžiugiškai mėgautis savo pranašumu.
- Gaudykite vaiką net ir smulkiose netyčinėse melagystėse - vaikai linkę fantazuoti. Bauskite už tai. Vaikas turi išmokti meluoti subtiliai ir išradingai.
- Pažangūs tėvai žino, absoliutus paklusnumas absoliučiai tinka tik vidiniam vartojimui. Išorėje vaikas turi mokėti atsikratyti gėdos ir kaltės, perkeldamas atsakomybę ant kitų, ant aplinkybių, situacijos. Tegul dėl visų jo nesėkmių išoriniame pasaulyje bus kalti tie, kurie pernelyg geros nuomonės apie save - veidmainiai, apgailėtini ir pavydūs žmogiūkščiai. Tai jie provokuoja riaušes. Tai jie meluoja ir vagia, o jūsų vaikas ir musės nenuskriaus - ,,pažiūrėkite, koks geras“. Kai niekas iš pašalinių negirdės, smerkite ir žeminkite kitus vaikus ir jų tėvus.
- Žavėkitės savo vaiku už tai, ką jis norėjo padaryti, bet taip ir nepadarė.
- Kaip galima anksčiau priskirkite vaikui jo vaidmenį. Berniukai neverkia, jiems neskauda, jie nebijo. Mergaitės malonios, kuklios ir gražiai elgiasi. Tegul berniukas iš karto mokosi slėpti savo jausmus, o kai jų prisikaups, tegul išsilieja ant kitų.
- Vaikas turi dalyvauti mamos ir tėčio konfliktuose. Perdėtas naivumas santykių klausimu vėliau jam labai trukdys. Todėl jau penkiametis turi žinoti, kad jeigu ne jis, tai jūs jau seniai būtumėte išsiskyrę. Kiekvienas stenkitės patraukti jį į savo pusę. Ir dar… Jis turi žinoti visas smulkmenas.
- Pagal galimybes atverkite vaikui visą tiesą. Mergaitė turi žinoti, kad visi vyrai niekšai, kiaulės. O berniukas turi žinoti, kad visos moterys - kalės. Ir tik jūs iš tikrųjų jį mylite.
- Jei jūsų vaikas daro ką nors ne taip - jūs žvėriškai kenčiate, sergate ir jau tuoj tuoj numirsite. Jis neturi tapti egoistu, kuris apie save galvoja daugiau nei apie jus. Priminkite jam apie save ir apie tai, kuo jis būtų tapęs, jei ne jūs.
- Niekada nekreipkite dėmesio ir neišklausykite vaiko, kai jis į jus kreipiasi. Nes jis gali nuspręsti, kad yra jums svarbus ir tada būtinai ,,užsisės jums ant sprando“. Kritiniu atveju, viską, ką jis sako priimkite su begaliniu nerimu, tikėdamiesi paties blogiausio.
- Reikalaukite kad jis prašytų atleidimo ir pažadėtų, kad ,,daugiau taip nebedarys“ už kiekvieną smulkų prasižengimą. Kuo menkesnė pražanga, tuo stipresnė turi būti bausmė. Drąsiai statykite į kampą, kelias dienas su juo nebendraukite, grasinkite kam nors atiduoti, demonstratyviai išeikite iš namų, išperkite, galų gale. Vaikas turi su siaubu spėlioti kokio gi baisumo bausmė jo laukia, jei jis nusikalstų rimčiau: ,,Mirtis? Ne - to matyt būtų per mažai“.
- Su savo vaiku kalbėkite apsimestiniu vaikišku tonu, švebeldžiuokite, švepluokite. Vadinkite jį zuikeliu, saulyte, kačiuku. Jo vardą tarkite tik tais atvejais, kai norite jį nubausti ir tokiu tonu, kuris priverstų jį krūptelėti iš baimės.
- Jūs negalite klysti. Jūs viską žinote todėl, kad esate jo tėvai. Nerodykite vaikui savo abejonių ir savo silpnybių - vaikai labai pastabūs. Nevenkite prieštaringų pareiškimų ar auklėjimo metodų: vaikas jumis vis tiek tikės - taip jau jis padarytas. Kuo daugiau sumaišties pasėsite vaiko sąmonėje, tuo įvairesnis bus jo gyvenimas ateityje.
SVARBU: Šie patarimai yra pateikti ironišku tonu ir skirti pabrėžti, kaip NEreikia elgtis su vaiku.
Žodžių Kartojimas: Kada Sunerimti?
Kas yra vaiko žodžių kartojimas?Vaiko žodžių kartojimas - tai būklė, kai vaikas nuolat kartoja tam tikrus žodžius ar frazes. Šis reiškinys gali būti natūrali kalbos vystymosi dalis, tačiau kartais gali rodyti ir tam tikrus elgesio ar kalbos sutrikimus. Žodžių kartojimas gali pasireikšti kaip paprastas įpročio formavimas arba būti susijęs su neurologinėmis ar psichologinėmis būklėmis, tokios kaip echolalija.
Galimos Žodžių Kartojimo Priežastys
Žodžių kartojimą vaikams gali sukelti įvairios priežastys:
Taip pat skaitykite: Tvarus vaikų auginimas
- Natūralus kalbos vystymasis: jauni vaikai dažnai kartoja žodžius, nes taip mokosi kalbos, gerina tartį ir įsimena žodyną.
- Echolalija: tai būklė, kai vaikas automatiškai atkartoja girdėtus žodžius ar frazes, kartais net nesuprasdamas jų reikšmės. Echolalija gali būti trumpalaikė ar ilgalaikė ir dažnai pasireiškia vaikams iki 3 metų amžiaus.
- Autizmo spektro sutrikimai: vaikai su autizmo spektro sutrikimais dažnai kartoja žodžius arba frazes kaip būdą išreikšti save arba suprasti aplinkinę informaciją.
- Nerimas ar stresas: kai kuriems vaikams žodžių kartojimas gali būti nerimo ar streso išraiška.
- Kalbos vėlavimas: vaikams, kurie turi kalbos raidos sutrikimų, kartais pasireiškia žodžių kartojimas kaip bandymas suprasti ir apdoroti informaciją.
- Neurologinės būklės: tam tikri neurologiniai sutrikimai, pvz., Tourette’o sindromas, gali lemti kartojamus žodžius ar garsus.
Kada Žodžių Kartojimas Yra Normalus?
Kartais žodžių kartojimas yra normali kalbos vystymosi dalis ir nėra susijęs su jokiais sutrikimais. Normalus žodžių kartojimas gali pasireikšti šiais atvejais:
- Kalbos mokymosi pradžioje: kai vaikas pradeda kalbėti, jis gali kartoti žodžius, kad įgytų pasitikėjimą ir praktikuotų tartį.
- Žaidžiant ar mokantis: vaikai kartais kartoja žodžius žaisdami, kad geriau suprastų žodžių reikšmę arba išreikštų savo emocijas.
- Kai vaikas bendrauja su tėvais ar kitais žmonėmis: vaikas gali kartoti žodžius norėdamas atkreipti dėmesį ar siekdamas būti suprastas.
#
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl dvejų su puse metų vaikas klykia migdomas