Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje tėvai susiduria su daugybe iššūkių, kaip tinkamai paruošti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač perteikiant tikrąją lytiškumo reikšmę. Straipsnyje aptariami dvasinio vaikų auklėjimo principai, padedantys ugdyti brandžias, atsakingas ir mylinčias asmenybes. Remiantis Bažnyčios mokymu, psichologijos ir pedagogikos įžvalgomis, pateikiamos gairės, kaip puoselėti vaikų dvasingumą, dorovines vertybes ir gebėjimą mylėti.
Iššūkiai ir Atsakomybės
Vertybių Krizė ir Orientyrų Stoka
Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau objektyviai pamatines vertybes apsaugoti bei išlaikyti padėdavo pagarba joms persiėmusi bendroji kultūra. Sumenkus tradicinių modelių poveikiui, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams. Sunkiai beįžiūrima tapo tiesa apie žmogų, - be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Kultūra, kurioje visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo bei ugdymo etapus, ir, negana to, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių.
Tėvų Rolė ir Bažnyčios Parama
Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių bei pasiūlymų dėl jų vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus daugeliu atvejų yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar sutikę perleisti ją kitiems. Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą. Dėmesinga šeimos matmeniui, kuris būdingas auklėjimui meilės bei teisingo savo lytiškumo įgyvendinimo linkme, ir įsisąmoninusi nepakartojamą tikinčiųjų bendruomenės „žmogiškumo patirtį“, mūsų dikasterija norėtų pasiūlyti keletą pastoracinio pobūdžio gairių, pagrįstų išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas. Tad tokią pagalbą norėtume susieti su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelti į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką.
Meilė, Lytiškumas ir Skaistumas
Meilė kaip Dievo Dovana
Meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė - atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas. Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu. Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių. Tačiau dėl Viešpaties išganomojo darbo teigiamas skaistumo praktikavimas tapo reali galimybė bei džiaugsmo pagrindas ir pašauktiems į santuoką - per pasirengimo laikotarpį iki jos ir vėliau santuokiniame gyvenime, - ir gavusiems ypatingo pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną.
Skaistumo Dorybė ir Ugdymas
Atpirkimo, taip pat paauglių bei jaunuolių ugdomosios raidos požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo - pagrindinės dorybės, malonės pakylėtos bei praturtintos per krikštą,- erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Tad skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“. Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas apibūdinamas ir tam tikra prasme apibrėžiamas taip: „Skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir, vadinasi, vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu“. Skaistumo dorybės ugdymas auklėjant jaunuolius save įgyvendinti bei atsiduoti suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas kaip dorybė neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti.
Taip pat skaitykite: Auklėjimo knygos: ką turėtų žinoti tėvai?
Šeima kaip "Namų Bažnyčia"
Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - užduotį ne tik maitinti savo vaikus ir tenkinti jų materialinius bei kultūrinius poreikius, bet pirmiausia perteikti jiems gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tokia yra pirmutinė tėvų pareiga „namų bažnyčioje“. Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais. Remiantis Vatikano II Susirinkimu, Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu“.
Auklėjimo Principai ir Stiliai
Meilė ir Atsidavimas
Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši, mums aiškiai apreikšta Naujajame Testamente tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą <…>, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą, vadinasi, gebėjimą bei užduotį mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais. Tad žmogus pajėgus ir aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Tai atsidavimas tam, kuris mus myli, gerumui atsiskleidžiant, tampant tikrove per asmenų bendrystę ir sužinant, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.
Vyriškumas ir Moteriškumas
Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“. Šį meilės kaip atsidavimo gebėjimą, be kita ko, atspindi kūno, į kurį įspaudžiamas asmens vyriškumas ir moteriškumas, santuokinis pobūdis. Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.
Auklėjimo Stiliai
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas.
Praktiniai Patarimai ir Rekomendacijos
Psichologinė Sveikata ir Emocinis Intelektas
- Mokykite vaikus rūpintis savo psichologine sveikata. Labai svarbu mokyti vaikus rūpintis savo psichologine savijauta. Svarbiausi dalykai yra trys, tai - miegas, poilsis ir pozityvus galvojimas. Ir nėra nieko baisaus kreiptis į psichologus pagalbos.
- Kalbėkite apie jausmus. Tikrai naudinga į savo kasdienius pokalbius įtraukti žodžių, nusakančių jausmus.
- Mokykite vaikus kritinio mąstymo. Skatinkite suabejoti neigiamomis mintimis ir mokykite atpažinti mąstymo klaidas. Naudingiau išmokyti jį galvoti kitaip. Pirmiausia vaikus reiktų mokyti atpažinti mąstymo klaidas, o tada jau mokyti performuluoti realistiškiau.
- Skatinkite vaikus imtis veiksmų, kurie pakeistų neigiamus jausmus. Jei vaikui nepasisekė mokykloje, skatinkite jį grįžus imtis veiklos, kuri padėtų geriau jaustis. Žinoma, kad naudingiau aktyvi fizinė veikla (šokis, žaidimai lauke, pokalbis), o ne kompiuteris. Geras tėvų pavyzdys labai svarbus vaikams.
- Raginkite vaikus spręsti savarankiškai problemas. Visada naudingiau skatinti vaikus, pačius ieškoti problemos sprendimo variantų. Svarbiausia yra sugalvoti galimus 4-5 problemos sprendinius, po to pasitelkiant pliusus ir minusus išrinkti geriausią sprendimą. O tada jau planuotis, kaip tą sprendimą įgyvendinsime.
Bendravimas ir Pavyzdys
Svarbiausias auklėjimo principas labai paprastas. Jeigu vaikai jūsų klauso ir daro išvadas, vadinasi, jums sekasi juos auklėti. Visa kita vyks savaime. Klausantis informacija pasiekia intelektą, o būtent jis atsakingas už žmogaus valią ir psichiką. Šį principą galima apibūdinti ir taip: kad ir ką jūs darytumėte, bet jeigu vaikas jūsų nesiklauso, auklėjimo rezultatai lygūs nuliui. Jeigu žmogus nepraktikuos šio vedų mokslo nurodymų, jis visiškai nesugebės būti vaikui autoritetu. Jeigu tėvai apgaudinėja ar kalba su pykčiu, vaikas negalės jų klausyti. Taigi tėvai turi elgtis taip, kad vaikas jų klausytų. Tai padaryti nėra paprasta. Be bendradarbiavimo ir darbo su savimi nieko nebus. Artimuosius reikia gerbti, tai yra, būti išauklėtam, kultūringam ir atsargiam. Reikia labai gerai žinoti savo ir giminaičių pareigas, kurios kyla iš vyro, moters, motinos, tėvo, senelių prigimties. Pagal giminių elgesio taisykles elgtis reikia ir su savo vaikais. Negalima leisti, kad vaikas pamatytų jūsų nervų priepuolį arba kai esate nusirengę. Dorinių savybių ugdymas reikalauja nuolatinio darbo su savimi ir vaiką skatina daryti tą patį. Vaikų noras mėgdžioti tėvus visada stipresnis negu noras išpildyti kokį jų prašymą. Labai svarbus dar vienas momentas: jeigu pasakėte vaikui, kad ką nors darysite, būtinai turite tai padaryti. Negalima su vaiku gudrauti, jo apgaudinėti. Vaikas iki septynerių metų pagrindinį dėmesį skiria ne tėvų žodžiams, bet jų poelgiams. Jeigu su vaiku kalbama šiurkščiai, jis reaguoja ne į tai, kas pasakyta, bet į šiurkštumą.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Berniukų ir Mergaičių Auklėjimas
Pagal vedinų koncepciją skirtingų lyčių vaikai auklėjami skirtingai. Berniukui reikia diegti atsakomybę prieš visuomenę, būsimą žmoną, būsimus vaikus ir ugdyti jo intelektą. Mergaitė auklėjama taip, kad taptų gerąja namų dvasia, puikiai išmanančia visus šeimyninius reikalus ir santykius.
Bausmės
Bausmių būna įvairių. Paplitusi bausmė pliaukštelėjimas per užpakalį nėra labai baisi, tik reikia atsiminti, kad toje kūno vietoje yra žmogaus užsispyrimo centras, kuris į tokią bausmę reaguoja įvairiai. Tobulesnė bausmė: atsisakymas bendrauti. Ją galima taikyti visiems šeimos nariams. Tačiau su jais nesipykstama, jais rūpinamasi ir toliau.
Dvasingumo Ugdymas
Dvasingumo Samprata ir Prioritetai
Knygoje nagrinėjamas auklėjimo - esminės ugdymo funkcijos - aktualumas šių laikų sociokultūrinėmis ir edukacinėmis sąlygomis. Remiantis filosofijos, teologijos, psichologijos ir edukacinių mokslų išvadomis, pateikiama dvasingumo samprata, jo lygmens įvertinimo kriterijai, prioritetinės dvasingumo ugdymo kryptys ir prielaidos. Taip pat atskleidžiami vyresniųjų mokinių, kurie mokosi bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, dvasingumo raiškos ypatumai ir jų kaitos tendencijos. Apibrėžiami aktualūs dvasingumo ugdymo tikslai ir uždaviniai, rekomenduotini vyresniojo amžiaus mokiniams. Monografija skiriama studijuojantiesiems edukologiją - bakalaurams, magistrantams, doktorantams. Ji gali būti naudinga ir mokslo darbuotojams, taip pat tiems, kuriems rūpi jaunosios kartos auklėjimas. Į auklėjimą žiūrima kaip į kryptingą asmens santykių tobulinimą, sąveiką ir pagalbą žmogui. Prioritetine dvasingumo ugdymo kryptimi autorė laiko dorovinį auklėjimą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
tags: #dvasinis #vaiku #auklejimas