Įvadas
Socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai yra opi šių dienų problema. Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant pagalbą tokioms šeimoms ir jų vaikams, remiantis dienos centro pavyzdžiu.
Socialinės rizikos šeimos samprata ir problemos, su kuriomis susiduria jose augantys vaikai
Socialinė rizika šeimoje - tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, reikalaujantis neatidėliotinų sprendimų. Socialinės rizikos šeimos patiria socializacijos visuomenėje sunkumų ir neretai yra tarsi "nurašomos". Teigiama, kad socialinės rizikos šeimos patiria socializacijos visuomenėje sunkumų, jos yra tarsi „nurašomos“, todėl tampa svarbu kalbėti apie socialinę nelygybę.
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų, uždarbiauja nelegaliais būdais arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės, o jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės, esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, įgyjami reikalingi įgūdžiai, būtini vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Svarbu, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu, jų neatlikdamos, jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis.
Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Jai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės atliktais tyrinėjimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos ir atleidimas
Bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 metų. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę.
Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo, socialinės rizikos šeimos dažnai būna marginalizuotos, patiriančios ekonominių, socialinių ir psichologinių sunkumų. Jos dažnai susiduria su priklausomybėmis, smurtu ir nepriežiūra. Dėl šių priežasčių apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Tai tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Svarbu nustatyti veiksnius, sąlygojusius tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei.
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės, skurdas dažnai lemia šių šeimos narių išgyvenimo strategijas, susijusias su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Viena šeima gali paveikti abiejų grupių socialinės rizikos faktoriai. Kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Svarbu konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugos socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinių paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu nustatyti veiksnius, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad jį dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos šeimų potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui. Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. Rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Vaiko vystymąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas. Vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai.
Vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimo į nusikalstamą veiklą atvejai ir kt.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir šeima
Socialinio darbuotojo pagalba dienos centruose vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose
Siekiant nustatyti socialinio darbuotojo vaidmenį dirbant su socialinės rizikos šeimomis ir su vaikais iš šių šeimų remiantis dienos centro pavyzdžiu, pirmiausia išanalizuota mokslinė, metodinė literatūra. Remiantis gauta informacija, sudaryta 4 klausimų apklausa socialinio darbo pirmo kurso studentams. Apklausos būdu siekta išsiaiškinti: ką studentai žino apie socialinės rizikos šeimas; kokia yra pagrindinė problema vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose; kokia veikla atlieka socialinis darbuotojas dienos centruose; kokios yra socialinės paslaugos dienos centruose šeimoms/artimiesiems. Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti išsiaiškinti, ar studentai žino apie socialinio darbuotojo veiklą ir ar ši veikla socialinės rizikos šeimų vaikams, patėkusiems į dienos centrą, yra naudinga.
Anketinėje elektroninėje apklausoje dalyvavo 13 socialinio darbo studentų. Dauguma atsakė, jog pagrindinė problema - tėvų besaikis giežtumas ar visiškas nerūpestingumas, 39 proc. mano, jog tai raidos sutrikimas, nedaugelis pažymėjo, jog neugdomi socialiniai įgūdžiai, o apie izoliaciją, visuomenės atskirtį niekas nepažymėjo. Pagal gautus rezultatus sužinome, jog pagrindinė darbuotojo veikla yra konsultavimas (socialinis, psichologinis, pedagoginis), kitos svarbiausios veiklos yra socialinių, mokymosi, buities, higienos įgūdžių ugdymas, užimtumo organizavimas (sportas, rankdarbiai, meniniai užsiėmimai, žaidimai) ir atstovavimas (šeimoje; mokykloje; policijoje; medicinos įstaigoje). Mažiausiai žinomos socialinio darbuotojo veiklos yra maitinimo organizavimas ir informavimas; tarpininkavimas bei mokymas.
Socialinio darbuotojo paslaugos dienos centruose yra šios: socialinių, tėvystės, vaiko auklėjimo įgūdžių ugdymas; konsultavimas (socialinis, psichologinis, teisinis); integracinės paslaugos vaikams ir jų tėvams (konsultavimas, tarpininkavimas, laisvalaikio organizavimas); informavimas.
Pagalbos turinys konkrečiai šeimai priklauso nuo individualaus šeimos pagalbos poreikio ir rizikos lygio šeimoje (išskyrus dalyvavimą prevencijos ir (ar) ankstyvosios intervencijos priemonėse). Šeimos rizikos lygio įvertinimo kriterijus ir tvarką tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Bendrą darbą su šeimomis organizuoja savivaldybių administracijos, skatindamos aktyvų bendruomeninių organizacijų, nevyriausybinių ir kitokių organizacijų įsitraukimą, kartu planuojant, koordinuojant bei kompleksiškai teikiant pagalbą šeimai. Mobilios komandos gali būti sudaromos iš skirtingose institucijose ar įstaigose arba toje pačioje įstaigoje dirbančių darbuotojų, kurie įvykus krizei galėtų vykti į bendruomenę ar šeimą ir suteikti skubią kompleksinę pagalbą. Į mobilias komandas gali būti įtraukiami socialiniai darbuotojai, psichologai - prireikus psichikos sveikatos specialistai, socialiniai pedagogai, SPC darbuotojai ar kiti specialistai, taip pat gali būti pasitelkiami vaiko teisių apsaugos specialistai. Siekiant užtikrinti laiku teikiamą pagalbą šeimoms, į mobilias komandas įtrauktiems darbuotojams gali būti nustatomas kitoks nei savivaldybės administracijos darbo laikas, nustatant kitą darbo pradžios ir pabaigos laiką, ar taikant suminę darbo laiko apskaitą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimus.
Bendro darbo su šeimomis klausimams aptarti, VTAS rekomenduojama organizuoti periodinius tarpinstitucinius pasitarimus, dalyvaujant subjektams. Savivaldybėje rekomenduojama įkurti veikiančias tarpinstitucines grupes, kurioms vadovauja savivaldybės meras, vicemeras ar savivaldybės administracijos direktorius arba pavaduotojas, o dalyvauja subjektai. Ši grupė periodiniuose tarpinstituciniuose pasitarimuose aptaria strateginius klausimus, susijusius su kompleksiškai teikiamos pagalbos šeimai pasiūla, poreikiais, kylančiomis problemomis, organizuoja, planuoja ir teikia siūlymus savivaldybės institucijoms dėl pagalbos šeimai, socialinės rizikos prevencijos priemonių, bendruomenių telkimo savivaldybėje formų, sutaria dėl bendrų veiksmų organizuojant ir dirbant su šeimomis, apsikeitimo informacija tvarkos. Tarpinstitucinės grupės, esant galimybei, įkuriamos ir seniūnijose. Seniūnijos tarpinstitucinei grupei vadovauja seniūnas, dalyvauja subjektai, veikiantys seniūnijoje.
Taip pat skaitykite: Kada taikoma vakuumo pagalba gimdyme?
Siekiant užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams šeimose ir bendruomenėse atsirasti, savivaldybėse ir seniūnijose vykdomos socialinės rizikos prevencijos priemonės, kurias pagal kompetenciją vykdo subjektai. Siekiant identifikuoti socialinės rizikos prevencijos priemonių bei kitos pagalbos šeimoms poreikį savivaldybėje, rekomenduojama VTAS kartu su savivaldybės administracijos padaliniu, atsakingu už socialinių paslaugų organizavimą, įvertinti su kokiais sunkumais susiduria savivaldybėje gyvenantys nepilnamečiai vaikai, prioritetą skiriant vaikams, augantiems ekonominius nepriteklius patiriančiose šeimose, fizinių asmenų globėjų (rūpintojų) šeimose, daugiavaikėse šeimose, šeimose, kuriose nustatyti smurto atvejai. Išvados ir siūlymai aptariami pasitarime ar (ir) tarpinstitucinėse grupėse.
Savivaldybėje šeimoms sudaromos galimybės dalyvauti pozityviosios tėvystės mokymuose, šeimos įgūdžius ugdančiose ir palaikančiose priemonėse, įskaitant besilaukiančias vaikų šeimas. Su šeima socialinį darbą dirba ir socialinę priežiūrą šeimai, taikydamas socialinio darbo atvejo vadybą, teikia socialinis darbuotojas. Socialinis darbas su šeima dirbamas tarpusavio susitarimo ir bendradarbiavimo su šeima pagrindu. Socialinis darbuotojas, teikdamas socialinę priežiūrą, su šeima sudaro rašytinį susitarimą dėl bendros veiklos, siekiant pokyčių šeimoje. Socialiniai darbuotojai dirba socialinį darbą lankydamiesi šeimose (rekomenduojama esant aukštai rizikai - ne mažiau kaip 3-5 kartus per savaitę, esant vidutinei rizikai - ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, esant žemai rizikai - pagal poreikį), taip pat palaiko ryšius su šeima ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, telefonu. Apsilankant pirmą kartą ar po 17 val., taip pat šeimoje esant smurto rizikai, šeimoje lankosi mobili komanda arba šeimą lanko socialinis darbuotojas kartu su kitu specialistu (pavyzdžiui, kitu socialiniu darbuotoju, policijos pareigūnu, seniūnu, seniūnijos specialistu socialiniam darbui).
Siekiant įsitikinti, ar nėra pažeidžiamos vaiko teisės, šeimose periodiškai lankosi VTAS specialistai (rekomenduojama esant aukštai rizikai - ne rečiau kaip kartą per 1 mėnesį, esant vidutinei rizikai - ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, esant žemai rizikai - pagal poreikį). Vaikui nesimokant pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo programas, nesistemingai lankant mokyklą, šeimose lankosi, kartu su vaiku ir šeima įvertindami pagalbos poreikį, švietimo pagalbos specialistai, esant kitoms pagrįstoms priežastims dėl ko šeimai reikalinga pagalba - psichikos sveikatos ar kiti sveikatos priežiūros specialistai, psichologai, seniūnijos socialinio darbo specialistai. Į pagalbą šeimai pasitelkiama bendruomenė, seniūnai, seniūnaičiai. Socialinis darbuotojas turi teikti išvadas ir siūlymus dėl šeimų socialinės situacijos bei jų problemų sprendimo būdų, pasiektų ar nepasiektų rezultatų, to priežasčių ir motyvų.
Kai šeima sistemingai atsisako bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, socialinis darbuotojas apie tai informuoja savo darbdavį. Socialinio darbuotojo darbdavys raštu įspėja šeimą apie galimą pagalbos šeimai nutraukimą, nurodydamas tokio sprendimo pasekmes. Jeigu po tokio įspėjimo šeima ir toliau sistemingai atsisako bendradarbiauti, socialinis darbuotojas apie tai praneša VTAS. VTAS, gavęs informaciją apie šeimos sistemingą atsisakymą bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, inicijuoja pakartotinę vaiko atvejo peržiūrą.
Socialiniai darbuotojai, teikiantys socialinę priežiūrą šeimoms, įdarbinami savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų socialinių paslaugų įstaigose (toliau - socialinių paslaugų centras), o jų darbo vietos pagal galimybes įrengiamos socialinių paslaugų centre ir (ar) seniūnijose. Siekiant užtikrinti laiku teikiamą pagalbą šeimoms, socialiniams darbuotojams gali būti nustatomas kitoks nei savivaldybės administracijos darbo laikas, nustatant kitą darbo pradžios ir pabaigos laiką ar taikant suminę darbo laiko apskaitą pagal Darbo kodekso reikalavimus. Teikiant šeimoms socialinę priežiūrą, socialinių paslaugų centrai teikia ar organizuoja per kitus juridinius ir fizinius asmenis psichologinę pagalbą šeimoms.
Kiekvieną socialinį darbuotoją, VTAS specialistus, kurie lankosi šeimose, mobilių komandų narius darbdavys aprūpina saugos darbe, mobiliojo ryšio priemonėmis, kitomis būtinomis darbo priemonėmis, transporto priemonėmis arba kompensuoja kelionių, lankant šeimas, išlaidas. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, darbdaviai savo lėšomis organizuoja socialinių darbuotojų, VTAS specialistų, kurie lankosi šeimose, mobilių komandų narių skiepijimus, esant galimybei draudžia papildomu sveikatos ir (ar) gyvybės draudimu ir kt. Socialiniams darbuotojams turi būti sudaromos sąlygos ne mažiau kaip 16 val. per metus tobulinti savo profesinę kompetenciją socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Taip pat socialiniams darbuotojams sudaromos sąlygos ne mažiau kaip po tris valandas kas mėnesį dalyvauti supervizijose.
Socialinių darbuotojų, teikiančių socialinę priežiūrą šeimoms, veiklą koordinuoja ir metodinę pagalbą organizuoja socialinių paslaugų centrai, taip pat pasitelkiami savivaldybių administracijų padaliniai, atsakingi už socialinių paslaugų organizavimą, VTAS, jei reikia - nepriklausomi ekspertai ir kt. Socialiniams darbuotojams turėtų būti suteikta galimybę periodiškai kartu su socialinių paslaugų centrų vadovybe aptarti darbo grafikus, kylančias problemas. Socialiniai darbuotojai turi turėti galimybę keistis patirtimi ir gauti metodinę pagalbą. Prireikus vienas iš socialinių darbuotojų gali būti paskiriamas vyriausiuoju socialiniu darbuotoju, kuris teikia šeimoms socialinę priežiūrą ir koordinuoja bendrą socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, veiklą.
Socialinė priežiūra derinama su bendruomeninių centrų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių organizuojamomis pagalbos šeimai formomis - šeimai suteikiama galimybė ištikus krizei gauti pagalbą krizių centre, lankytis pagalbos šeimai centre, gauti psichologo ar psichoterapinę pagalbą, psichosocialinę reabilitaciją, socialines išmokas, gydytis nuo priklausomybių, dalyvauti pozityviosios tėvystės, visuomenės sveikatos stiprinimo, smurtinį elgesį keičiančiose, smurto prevencijos priemonėse bei kitose programose, vaikui lankyti dienos centrą ir pan. Sveikatos priežiūros įstaigos, SPC, švietimo įstaigos, policijos komisariatai, darbo biržos, seniūnai prireikus teikia informaciją socialiniams darbuotojams dėl galimybės šeimai gauti pagalbą, kartu su socialiniu darbuotoju ir šeima planuoja bei teikia pagalbą šeimai, socialinių paslaugų centro vadovybės ar socialinio darbuotojo kvietimu dalyvauja aptariant pagalbos šeimai priemones ir jų efektyvumą. Socialiniai darbuotojai, tarpininkaujantys šeimai dėl pagalbos jiems teikimo, sveikatos priežiūros ar kitose įstaigose gali būti aptarnaujami pirmumo tvarka.
Kai tvarkos aprašo subjektai, kitos institucijos, įstaigos, organizacijos atsisako bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju ar socialinių paslaugų centru, socialinių paslaugų centro vadovybė apie tokį atvejį informuoja VTAS. Šiuos klausimus rekomenduojama aptarti tarpinstituciniame pasitarime ar (ir) savivaldybės tarpinstitucinėje grupėje. VTAS, gavęs informaciją apie galimą vaiko teisių pažeidimą šeimoje, nedelsdamas įvertina pranešimo pagrįstumą ir bendradarbiaudamas su seniūnija, socialiniais darbuotojais, mobilia komanda ir (ar) policija, nedelsdamas vyksta į vaiko buvimo vietą įvertinti situacijos.
Siekiant vykdyti vaiko teisių apsaugos užtikrinimo kontrolę, VTAS specialistams gali būti nustatomas kitoks nei savivaldybės administracijos darbo laikas, nustatant kitą darbo pradžios ir pabaigos laiką ar taikant suminę darbo laiko apskaitą pagal Darbo kodekso reikalavimus. Gavę pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą ar aplinkybes, dėl kurių būtina skubiai paimti vaiką iš šeimos ar kitos jam nesaugios aplinkos, VTAS ar VTAS kartu su policija ar, išimtiniais atvejais, kai reikia nedelsiant užtikrinti viešąją tvarką ir (ar) vaiko saugumą, policija ne vėliau kaip per 24 val. užtikrina vaiko pristatymą į šeimas, šeimynas ar institucijas ir įstaigas, galinčias priimti vaiką bet kuriuo paros metu, kurių sąrašą yra patvirtinusi savivaldybės institucija, arba sveikatos priežiūros įstaigą, jei reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ir jam suteikti sveikatos priežiūros paslaugas. Paimtas iš šeimos vaikas, laikinai gali būti apgyvendinamas vaikų globos namuose, tik nesant galimybės jo apgyvendinti pas vaiko artimuosius giminaičius, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje, bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Esant galimybei, paimant vaiką dalyvauja mobili komanda. Socialiniam darbuotojui, teikiančiam socialinę priežiūrą konkrečiai šeimai, nerekomenduojama dalyvauti paimant vaiką.
VTAS įtarus ar nustačius galimus vaiko teisių pažeidimus šeimoje, keliančius pavojų jo sveikatai ir gyvybei arba esant socialinei rizikai, skubiai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo įtarimų atsiradimo ar fakto nustatymo, nepriklausomai nuo to ar vaikas paimtas iš šeimos ar ne, organizuoja pirminę vaiko atvejo peržiūrą, į kurią kviečiami vaikas, jei tai neprieštarauja jo interesams, vaiko tėvai ar atstovai pagal įstatymą, specialistai, nurodyti tvarkos aprašo 6 punkte ir galintys suteikti informacijos apie vaiką, jo tėvus ar atstovus pagal įstatymą. Vaiko atvejo peržiūros metu detaliai išnagrinėjama visa informacija apie vaiką ir jo šeimą, įvertinamas šeimos rizikos lygis, pagalbos šeimai poreikis ir vaiko galimybės gyventi šeimoje. Vaiko atvejo peržiūros metu turi būti išklausoma vaiko nuomonė, jei jis geba ją išreikšti. Siekiant apsaugoti vaiką nuo galimo neigiamo poveikio, vaikas gali nedalyvauti vaiko atvejo peržiūroje, tačiau tokiu atveju vaiko nuomonė turi būti iš anksto išklausyta VTAS specialistų ir vaiko atvejo peržiūros metu įvertinta.
Vaiko atvejo peržiūros metu, paaiškėjus poreikiui suteikti šeimai pagalbą, šeimai paskiriamas socialinis darbuotojas ir nedelsiant sudaromas bendras pagalbos vaikui ir šeimai planas - šeimai būtinų veiksmų ir priemonių bei socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų visuma, kuria bus siekiama užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą. Vaiko atvejo peržiūros metu aptariant ir numatant minėtus veiksmus bei priemones, nusprendžiama kokie konkretūs veiksmai ir priemonės bei kaip šeimai jie bus organizuojami, nustatomos konkrečius veiksmus ir priemones teiksiančios institucijos ar įstaigos, jų veiksmai ir atsakomybė, teikimo tvarka ir terminai atsižvelgiant į individualius šeimos poreikius ir vaiko tėvų ar atstovų pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą. Bendras pagalbos vaikui ir šeimai planas sudaromas terminuotai. Rekomenduojama jį sudaryti ne trumpiau kaip 3 mėnesiams ir ne ilgiau kaip 12 mėne…
Tyrimo organizavimas ir analizė (duomenys iš 2016 m. apklausos)
Siekiant išsiaiškinti socialinio darbuotojo vaidmenį, buvo atlikta apklausa tarp socialinio darbo studentų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad studentai suvokia pagrindines problemas, su kuriomis susiduria vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose, ir žino apie socialinio darbuotojo veiklas dienos centruose. Tačiau apklausa taip pat parodė, kad ne visos socialinio darbuotojo funkcijos yra vienodai žinomos studentams.
tags: #dsocialines #darbuotojos #pagalba #vaikams #augantiems #rizikos