Vaikystė - tai laikas, kai pasaulis atrodo beribis, o žaidimai tampa neatsiejama jo dalimi. Sakoma, kad papročiai, tradicijos ir kitas paveldas geriausiai keliauja iš lūpų į lūpas, kuomet tėvai pasakoja vaikams. Nors dabartiniai vaikai dažnai renkasi kompiuterinius žaidimus ir kitas modernias pramogas, tėvų vaikystės žaidimai gali tapti puikia alternatyva ir sudominti net ir pačius išrankiausius. Šiame straipsnyje prisiminsime populiariausius sovietmečio vaikų žaidimus, kurie ne tik suteikė daug džiaugsmo, bet ir lavino kūrybiškumą, bendruomeniškumą ir fizinius įgūdžius.
Kiemas - vaikų karalystė
Sovietmečiu, kai tėvai didžiąją dienos dalį praleisdavo darbe, kiemas tapdavo tikra vaikų karalyste. Istorikė Goda Damaševičiūtė, tyrinėjusi 20 a. 7-8-ojo dešimtmečių vaikų gyvenimą, teigia, kad tuo metu vaikystėje buvo svarbios trys vietos: kiemas, miestas ir namai. Vaikams namai buvo tarsi trumpos pauzės kasdienėje veikloje - vieta, kur jie ateidavo pavalgyti, persirengti, galbūt pasislėpti, kai iškrėsdavo kokią išdaigą. Miestas - tai vieta, kur eidavo retai ir paprastai lydimi suaugusiųjų. „Kiemas buvo toks svarbus dėl to, kad sovietmečiu buvo labai nelanksčios darbo sąlygos. Abu tėvai turėjo dirbti visą darbo dieną ir vaikas didžiąją laiko dalį veikė savarankiškai. Kartu buvo kitoks suvokimas, palyginti su dabar.
Štai keletas populiariausių kiemo žaidimų, kurie puikiai iliustruoja to meto vaikų išradingumą ir bendruomeniškumą:
Slėpynės ir jų variacijos
Slėpynės - tai žaidimas, kuris turbūt niekada nepraras savo populiarumo. Vienas žaidėjas užsimerkia ir skaičiuoja, o kiti slepiasi. Pasibaigus skaičiavimui, ieškotojas pradeda ieškoti pasislėpusiųjų.
Vienas iš slėpynių variantų - „Tuku tuku“ (arba „Kalim Bamba“). Žaidimas prasideda lyg paprastos slėpynės - vienas nežiūri, kiti slepiasi. Visi susitaria, kur bus „prisitukinimo“ vieta (medis, kita plokštuma). Suskaičiavęs ieškotojas eina ieškoti, o pasislėpę gali migruoti, judėti. Jų tikslas pribėgti prie „prisitukinimo“ vietos taip, kad nepamatytų ieškantis ir pabaksnoti į ją „tuku tuku“.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškumas ir mokymasis žaidžiant
Kitas įdomus slėpynių variantas - „12 pagaliukų“ (kitur vadindavo „pagaliukinė kavonkė“). Ant lentgalio išdėliokite 12 paprastų iki sprindžio dydžio pagaliukų. Po lenta per vidurį pakiškite akmenį ar plytą. Visi žaidžiantys susirenka aplink ją ir vienas stipriai koja suduoda per lentos galą taip, kad visi 12 pagaliukų išlakstytų į visas puses. Kol vienas renka, kiti turi pasislėpti. Surinkęs eina ieškoti. Sudedi pagaliukus ant lentos ir visų tikslas juos išmušti, kol ieškotojas nespėja „pritukinti“. Tai buvo vienos įdomiausių slėpynių, nes paprastosios „Tuku tuku“ jau visiems buvo pabodusios.
Komandiniai žaidimai
„Alibaba“ - komandinis žaidimas, kurio metu vaikai pasiskirsto į dvi komandas ir sustoja išsirikiavę vieni prieš kitus. Tuomet vienos komandos vadas šaukia: Ali baba. Kitos atsako: Začem sluga? Ir vėl 1 komandos vadas: Ot petogo desiatovo, (pamini vaiko vardą, pvz. Kristina) knam siuda. Tuomet Kristina iš priešininkų komandos turi bėgti į kitą komandą ir pasistengti perbėgti į kitą pusę pro rankomis susikibusius vaikus. ARBA jeigu perbėga - tuomet toje vietoje, kur padarė skylę, pasiima dalį vaikų ir parveda į savo komandą. Visi šaukdavo kažką rusiškai to net nesuprasdami, o tikslas - susikibus rankomis nepraleisti pabėgėlio, kuris norėdavo kirsti sieną. Jei nepavykdavo, likdavo priešų komandoje.
„Strėlės“ - dar vienas komandinis žaidimas, kurio metu viena komanda bėga ir visur piešia strėlytes su kreida ant žemės, nurodančias kryptį. Kita komanda po sutarto laiko ieško. Rodykles reik paišyti painiai, kad būtų ko paieškoti. Kita komanda bėga paskui ir ieško strėlyčių. Atrodo, nieko ypatingo, bet visas miestas būdavo išpaišytas strėlėmis ir rodyklėmis, lyg kokiais grafičiais.
„Kvadratas“ - žaidimas su kamuoliu, kurio tikslas - išmušti kitus žaidėjus. Kai pagalvoji pakankamai pavojingas žaidimas ir su tikslu išmušti.
Judrūs žaidimai
„Guma“ - žaidimas, kuriam reikalinga ilga guma, per kurią šokinėjama. Šokinėjimui paieškokite 3 metrų ilgio gumytės, pradėkite nuo kulniukų (pirmukai). Kai užduotis padaroma, kelkite gumytę aukščiau - antrukai (iki kelių), trečiukai (klubai), ketvirtukai (juosmuo). Keli vaikai šokinėdami atlieka įvairių judesių derinius, guma keliama vis aukščiau, judesiai darosi sudėtingesni, greitis didėja. Jūs pamenate, ką išdarinėdavo panos? Jos iki kaklo keldavo kojas ir atlikinėdavo sudėtingus skaičiavimus kartu darydamos šuoliukus. Bernai žinodavo, kad yra pirmukai, antrukai ir trečiukai, nes visa kita buvo per daug sudėtinga.
Taip pat skaitykite: Mozaikos pasirinkimo patarimai
„Aukštyn žemę“ - žaidimas, kurio pavadinimui trūksta logikos, bet visi žinojo, kad kai esi virš žemės tavęs pagauti negali.
„Varlytė“ - žaidimas, kai atsimušusį kamuolį turi peršokti vis aukščiau ir aukščiau ir taip laimėti.
„Dešimtukas“ - į mūrinę sieną 10 kartų metamas kamuolys, vis sudėtingėja užduotys jį sugaunant: suploti, apsisukti, pritūpti ir t.t. Dažniausiai žaidimai prie sienų baigdavosi kaimynų burbėjimais.
„Šuniukas“ - viduryje rato gaudantis kamuolį buvo laikomas šuniu.
„Sustingimas“ - visi greitai juda nusisukusiojo link, o jam atsisukus turi sustingti. Pajudėjai - iškritai. Tai buvo lyg manekenų iššūkio žaidimas, tik tada niekas nefilmuodavo.
Taip pat skaitykite: Apžvalga apie „Tūkstantmečio Vaikus“
Kūrybiški žaidimai
„Sekretai“ - mergaičių žaidimas, kurio metu padarai kokių gėlyčių kompoziciją, uždengi sudaužyto šampano butelio šuke ir užkasi iki kol kažkas atras arba susipjaustys koją. Šis žaidimas man iki šiol yra šiek tiek mistiškas, nes tu kuri paslaptingą objektą, į kurį sudedi viską, kas tau yra vertingiausia: gal laikraščių iškarpos, nuotraukos, blizgučiai, gražios šukės… Tuomet tai paslepi. Kaip pasakojo viena pašnekovė, gali pasakyti tik savo geriausiai draugei, kur yra tas paslėptas „sekretas“, nes berniukai neva juos griauna. Šiaip dažnai net patys nerasdavom.
„Žemė“ - ant žemės nubrėžiamas apskritimas, mėtomas peilis ir lyg pasaulio didieji dalinamasi žemėmis.
Žaidimai lavinantys vaizduotę ir žinias
„Kas aš?“ - užriša akis, apsuka kelis ratus, visi aplinkui stovi, o tu išsirenki, ką nori grabinėti. Ausis čiupinėji, žodžiu, viską, kol atsakai: „Aš, manau, čia Inga“, jei atspėjai, grabalioti Ingos eilė.
„Chaly chalo“ - vedėjas išmesdavo kamuolį, o jį pagavęs šaukdavo „Stop! Iki tavęs 12 nykštukinių arba 2 gandrai“.
„Valgoma, nevalgoma“ - meti draugui kamuolį, sakydamas bet kokį daiktą - jei jis valgomas, kamuolį reikia sugauti, jei ne - negaudyti.
„Mama, mama kiek man metų?“ - nepamenu kodėl, bet vienas klausdavo, o vedėjas, kuris vadinamas mama, sakydavo "Trys drambliai". Žaidimo tikslas - po truputį prieiti prie mamos ir tapti nauja mama.
„Kas? Kur? Kada? Su Kuo? Ką veikė?” - žaisdavome rečiau, nes daug rašyti reikėdavo. Išdalinkite visiems popierėlius ir rašiklius. Visi tuomet turi parašyti KAS. Ir užlenkia kartą ar du, kad nebesimatytų. Tuomet siunčia popierėlį žaidėjui iš kairės. Tada rašo KUR. Vėl užlenkia, siunčia toliau. Reikia atsakyti į klasuimus dar KADA, SU KUO ir KĄ VEIKĖ.
Žaislai - ne tik pramoga, bet ir ideologijos atspindys
Sovietmečiu žaislai atliko ne tik pramoginę, bet ir ideologinę funkciją. „Tais laikais būdavo agitacinių žaislų, tiesiogiai susijusių su politika. Jeigu vyksta olimpinės žaidynės - visi meškinai apjuosiami olimpiniais diržais, jeigu kažką išskraidina į kosmosą - vadinasi, tuoj visi vaikai turės po naują raketą ar kosmonautą.
SSRS kariniai žaislai buvo labai populiarūs. Taip berniukai buvo ruošiami stojimui į kariuomenę, o visiems kitiems buvo primenama Didžioji sovietų žmonių pergalė prieš fašistus. Įdomiausia tai, kad ginklai, haubicos ir kiti artilerijos priedai buvo absoliučiai tikslios originalo kopijos ir buvo gaminami tose pačiose gamyklose.
Tačiau, nepaisant ideologinio konteksto, sovietiniai žaislai dažnai buvo kokybiški ir originalūs. Pavyzdžiui, vaikiški automobiliai SSRS pradėti gaminti dar 1930-aisiais, tačiau tada juos galėjo įpirkti tik nedaugelis. Tačiau vėlyvojoje Sovietų Sąjungoje tik nedaugelis žmonių turėjo savo pedalinį automobilį: šiandieniniais pinigais jis kainavo 200 tūkstančių rublių.
Lėlė su stikline yra bene garsiausias straipsnio herojus. Jei vaikas gimtų sovietinėje šeimoje, jam iš karto nupirktų lėlę su stikline. Šios lėlės stovėjo namuose, darželiuose, jos tapo vienu iš neoficialių SSRS simbolių. Tačiau iš tikrųjų lėlė su stikline, kaip ir matrioška, nėra tradicinis rusiškas žaislas. Šią koncepciją iš Japonijos pasiskolino rusų menininkai 1930-aisiais. O lėlė su stikline turi japonišką analogą - tradicinę darumos lėlę, kuri simbolizuoja Bodhidharmą.
SSRS Monopolis buvo pastebėtas ir nuspręsta jį pritaikyti prie savo realijų. Žaidimas buvo pavadintas NEP, pagerbiant Naująją ekonominę politiką, kurią 1920 m. nustatė Leninas. Tuomet SSRS vis dar leido šiek tiek kapitalizmo savo teritorijoje.
Daugiau apie Lietuvos pramoninę žaislų gamybą žinome nuo 20 a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Tada pradėjo dirbti žinomiausias lietuviškų žaislų gamintojas, fabrikas „Žaislas“, kurio asortimente buvo įvairių skardinių transporto priemonių ir žaislinių skalbimo mašinų. 1972 metais buvo įkurtas Vilniaus kultūrinių prekių gamybinis susivienijimas „Neringa“, kuris sujungė jau veikiančias įmones: „Lėlę“, „Žaislą“, „Vienybę“. Vėliau buvo prijungtos ir kitos gamyklos.
Nostalgija ir pamokos
Nors sovietmečio vaikystė ne visada buvo lengva, ji išugdė kūrybiškumą, bendruomeniškumą ir atsakomybės jausmą. Žaislų trūkumas skatino vaikus patiems kurti žaidimus ir pramogas, o tėvų užimtumas - savarankiškumą. Kiemas tapdavo tikra bendruomenės centru, kur vaikai mokėsi bendrauti, dalintis ir spręsti konfliktus.
Šiandien, kai vaikai turi prieigą prie begalės modernių žaislų ir pramogų, verta prisiminti ir senus, gerus sovietmečio žaidimus. Jie ne tik suteiks daug džiaugsmo, bet ir padės vaikams lavinti kūrybiškumą, fizinius įgūdžius ir bendravimo įgūdžius. Be to, tai puiki proga tėvams pasidalinti savo vaikystės prisiminimais ir sukurti stipresnį ryšį su savo atžalomis.
Kaip teigia Simonas Urbonas, trijų vaikų tėtis, kuris mėgsta iššūkius ir eksperimentus, „Vaikas - ne šiukšlių dėžė“. Tad leiskime vaikams patirti įvairių pramogų, bet nepamirškime ir tų, kurios mus pačius džiugino vaikystėje.
tags: #dovietinis #zaidimas #vaikui