Antikos mitai yra neatsiejama Vakarų kultūros dalis ir dažnai įkvepia menininkus. Rašytojai, dailininkai ir kompozitoriai per amžius interpretavo ir vizualizavo senovės graikų istorijas ir veikėjus. Norint suprasti kai kuriuos literatūros kūrinius, būtina turėti Antikos kultūros žinių. Šiame straipsnyje aptarsime graikų mitus ir legendas, skirtus vaikams, paaiškinant, kaip senovės graikai įsivaizdavo pasaulio sukūrimą, dievus ir herojus.
Pasaulio atsiradimas iš Chaoso
Iš pradžių buvo vien amžinas, tamsus Chaosas - gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso - visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Chaosas apibūdinamas kaip amžinas ir tamsus, tačiau tuo pačiu metu - gyvybės šaltinis. Iš jo atsirado visas pasaulis ir nemirtingi dievai.
Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė. Plačiai nusidriekė ji galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. Žemė apibūdinama kaip galinga ir duodanti gyvybę viskam, kas joje gyvena ir auga.
O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras - siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Tartaras apibūdinamas kaip niūrus, siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos.
Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė. Meilė apibūdinama kaip galinga ir viską atgaivinanti.
Taip pat skaitykite: Nuo gimimo iki valdymo: Graikų dievai
Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą ir tamsiąją Naktį. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa ir džiaugsminga šviesi Diena. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą. Tamsa ir Naktis apibūdinamos epitetais amžinoji ir tamsioji, o Diena ir Šviesa - džiaugsminga ir šviesi.
Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Žemė pagimdė Dangų.
Dievų kartos: Titanai, Olimpiečiai ir Gigantai
Senovės graikai dievų pasaulį įsivaizdavo tarsi prašmatnų didelį namų ūkį, kuriame šeimininkavo viena dievų šeima. Šioje šeimoje keičiasi kartos, ir tarp dievų tai vyksta, kylant dar didesniems konfliktams negu tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus tėvus, bet patys gyvena nuolatos bijodami, kad juos nuvers dievai vaikaičiai. Santykiai tarp dievų kartų buvo žiauresni negu tarp žmonių kartų.
Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vaikai - olimpiečiais, o dievai vaikaičiai - gigantais.
Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuoj pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tik vienam Dzeusui. Jis užaugo, paslėptas Kretos saloje ir maitinamas ožkos pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, jį nuvertė ir privertė atryti brolius ir seseris.
Taip pat skaitykite: Baltų mitologija ir gimimo datos
Jaunesnieji dievai nugalėjo vyresniuosius, apsigyveno ant Olimpo kalno (todėl jie ir vadinami olimpiečiais) ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas - jūrų valdovu, trečias brolis Hadas - požemių karalystės valdovu.
Dievų ir žmonių santykiai
Be dievų, pasaulyje gyveno ir paprasti žmonės. Dievai juos laikė menkesniais už save, nevertais dieviškų gėrybių. Ankstesnės kartos dievas titanas Prometėjas išmokė žmones visokių dalykų ir netgi pagrobė iš dievų jiems ugnį. Už tai Dzeusas įsakė prikaustyti Prometėją prie uolos Kaukazo kalnuose, o žmonių vos nepražudė pasaulio tvanu. Prometėjas žmonėms buvo svarbus, nes išmokė žmones visokių dalykų ir netgi pagrobė iš dievų jiems ugnį. Už tai jis buvo nubaustas.
Tačiau žuvo ne visi žmonės. Be to, pasikeitė Dzeuso požiūris į žmonių giminę - bent jau laikinai. Priežastis buvo tokia.
Olimpiečiai žinojo, kad dabar - jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės gelmėse - tai gigantai, nuožmūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, žmonėmis reikia rūpintis, reikia juos užauginti stipriais ir galingais kariais. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus - mirtingus, bet stiprius pusdievius. Ir juos imta vadinti herojais. Herojai savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikindami pı̇̀ktadarius ir pabaisas. Senovės graikai herojais vadino dievų ir mirtingų moterų vaikus.
Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis dalyvavo didžiajame olimpiečių kare su gigantais. Šie svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus žaibais, vėzdais, trišakiais, gigantai krisdavo, bet ne užmušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo strėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo.
Taip pat skaitykite: Kada gausiu pašalpą?
Heraklis išgelbėjo olimpiečius ir nuo paskutinio pavojaus. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė lemtingąją paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį ji pagimdys, bus stipresnis už tėvą ir nuvers Dzeusą. Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtingojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas.
Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojai daugiau jam nebereikalingi; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau. Dzeusas pasiuntė į Žemę karus.
Aukso amžius ir Meonės lyguma
Dzeusas užima pasaulio sostą. Dabar visur įsivyrauja tvarka. Dievams susikovus, vieni laimėjo, kiti žuvo. Viskas, kas buvo bloga danguje, buvo išvaryta į giliausius požemius arba pasiųsta į žemę mirtingiesiems. Dievai gyvena ne tik Olimpo kalne, jie ir žeme dalijasi su mirtingaisiais. Graikijoje, Meonės lygumoje, dievai ir žmonės gyvena kartu. Jie kartu valgo, kartu sėdi prie vieno stalo ir švenčia. Tai reiškia, kad dievai gyvena su žmonėmis ir kiekviena diena jiems didelė šventė. Jie valgo, geria, džiaugiasi, klausosi Dzeusą ir dievų žygius šlovinančių dainų. Meonės lyguma yra ypatinga tuo, kad joje gyvena dievai ir žmonės kartu.
Meonės lygumų žemė derlinga ir dosni. Čia viskas dygsta savaime. Vienoje patarlėje sakoma, kad tą, kuris turi sklypelį šio slėnio žemės, turtai patys lanko, nes čia nebūna blogo oro ir metų laikams būdingų atsitiktinumų. Tai aukso amžius - laikas, kai žmonės ir dievai dar gyveno kartu. Tai laikas, kai laiko nebuvo, kai vyravo taika. Žmonės čia taip pat turėjo savo vietą. Jie ne tik sėdėjo prie vieno puotos stalo su dievais, bet ir nepažino blogio. Pasibaigus aukso amžiui, blogis slegia mirtingų trumpaamžių žmonių gentį. Jie diena iš dienos gyvena nežinomybėje, nenutuokdami, kas bus rytoj.
Tada žmonės visada buvo jauni, jų rankos ir kojos nesikeitė nuo gimimo. Jie nežinojo, kada ir kaip jie gimė. Gal jie iškilo iš Žemės, gal motina Žemė pagimdė juos kartu su dievais. Taigi tada žmonės nei gimdavo, nei mirdavo - visada buvo jauni, neseno. Po kelių šimtų, o gal dar daugiau metų jie užmigdavo, išnykdavo lygiai taip, kaip pasirodę - tokie pat jauni, kaip gimė. Jų nelikdavo, bet tai nebuvo tikroji mirtis. Tada niekas nepažinojo nei darbo, nei ligų, nei kančių. Žmonėms nereikėjo dirbti žemės - visos gėrybės, visas maistas Meonėje priklausė jiems. Pati gamta dovanojo visas gyvenimo gėrybes. Taip gyveno žmonės tais tolimais laikais. Aukso amžiuje žmonės atsirasdavo iš Žemės ir visada buvo jauni.
Likimo deivės Moiros
Nors Dzeusas siunčia žmonėms laimę ir nelaimę, žmonių likimą lemia Olimpe gyvenančios nenumaldomos likimo deivės moiros. Paties Dzeuso likimas jų rankose. Lemtis valdo ir mirtinguosius, ir dievus - niekas negali jos išvengti. Nėra tokios jėgos, tokios valdžios, kuri įstengtų pakeisti tai, kas skirta dievams ir mirtingiesiems. Viena moira verpia žmogaus likimo siūlą, nulemdama, kiek jis gyvens. Siūlui nutrūkus, žmogus miršta. Kita moira nežiūrėdama ištraukia žmogui tenkantį burtą.
Hado karalystė
Giliai po žeme viešpatauja nepermaldaujamas niūrusis Dzeuso brolis Hadas. Niekada neprasiskverbia ten skaisčios saulės spinduliai. Bedugnės prãrajos veda iš žemės paviršiaus į liūdnąją Hado karalystę. Niūrios upės teka joje. Niūriais Hado karalystės laukais skrajoja bekūniai, lengvi mirusiųjų šešėliai. Jie skundžiasi savo liūdnu gyvenimu be šviesos, be troškimų. Tyliai skamba jų aimanos, vos girdimos, panašios į šlamėjimą nuvytusių lapų, blaškomų rudens vėjo. Hado karalystė atrodo niūri ir liūdna.
Niekam nelemta sugrįžti iš tos liūdesio karalystės. Trigalvis šuo Cerberis, apie kurio kaklą šnypšdamos raitosi gyvatės, sergsti išėjimą. Karalystės valdovas Hadas sėdi auksiniame soste. Jam patarnauja nenumaldomos keršto deivės. Žiaurios, su rimbais ir gyvatėmis persekioja jos nusikaltėlį. Niekur neįmanoma pasislėpti nuo jų, jos visur aptinka auką. Čia prie sosto ir mirties dievas Tanatas su kalaviju rankose, juodu apsiaustu, su didžiuliais juodais sparnais. Kapų šalčiu dvelkia tie sparnai, kai skrenda Tanatas prie mirštančiojo lovos nukirsti savo kalaviju sruogos plaukų nuo jo galvos ir išginti sielos. Šalia Tanato ir niūriosios kėrės. Skrajoja jos, padūkusios, po kovos lauką. Hado karalystės valdovą supa keršto deivės ir mirties dievas Tanatas.
Čia, prie Hado sosto, ir gražus, jaunas miego dievas. Jis tyliai skrajoja virš žemės, laikydamas rankose aguonų galvutes, ir pila iš rago migdantį gėrimą. Šis dievas švelniai paliečia savo stebuklinga lazdele žmonių akis, tyliai užmerkia vokus ir nugramzdina mirtinguosius į saldų miegą. Skrajoja niūrioje Hado karalystėje ir sapnų dievai. Vieni iš jų atneša pranašingus ir džiugius sapnus, kiti - baisiais, slegiančiais sapnais gąsdina ir kankina žmones.Hado karalystė kupina tamsos ir baisybių. Ten bastosi siaubingas vaiduoklis asilo kojomis.
Herojus Achilas
Senovės graikų herojus Achilas buvo deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus. Aiškiaregys išpranašavo, jog jie paimsią didžiąją Troją tik tada, jei žygyje dalyvausiąs Achilas. Nemirtingą šlovę žadėjo lemtis Achilui. Jis turėjo tapti garsiausiu iš didvyrių, kovosiančių prie Trojos. Šlovingi būsią Achilo žygdarbiai, bet nesugrįš jis gyvas nuo Trojos sienų ir žus pačioje stiprybėje, nukautas strėle. Deivė Tetidė žinojo, ką lemtis pažadėjo jos sūnui. Kaip beįmanydama ji stengėsi išvengti žiauraus likimo. Dar kūdikystėje ji trindavo Achilo kūną ambrozija ir laikydavo jį ugnyje, trokšdama padaryti sūnų nesužeidžiamą ir suteikti jam nemirtingumą. Maudydavo požeminėje Hado karalystės upėje Stikse, laikydama jį už kulno. Achilo kūnas tapo nesužeidžiamas ir tvirtas kaip geležis, tik kulno nepalietė Stikso vanduo.
Achilą Pelėjas atidavė auklėti savo bičiuliui kentaurui Cheironui. Cheironas maitino Achilą lokio smegenimis ir liūto kepenimis. Išaugo Achilas galingas didvyris. Būdamas vos šešerių metų, jis medžiodavo nuožmiuosius liūtus bei šernus ir vienas, be šunų, pasivydavo elnią - taip sparčiai ir lengvai bėgdavo Achilas. Geriau už savo bendraamžius Achilas mokėjo valdyti ir ginklą. Cheironas išmokė jį groti saldžiabalse kitara ir dainuoti.
Kai Achilas išaugo ir tapo puikiu jaunuoliu, po visą Graikiją pasklido žinia, jog Menelajas renkąs didvyrius žygiui prieš Troją. Tetidė, žinodama Achilo likimą, paslėpė jį Skiro saloje, karaliaus Likomedo rūmuose. Tenai Achilas gyveno tarp karaliaus dukterų, aprengtas moteriškais drabužiais. Niekas nežinojo, kur jis pasislėpęs. Bet aiškiaregys Kalchantas parodė Menelajui Achilo slėptuvę. Išsyk susiruošė kelionėn Odisėjas su Diomedu. Odisėjas sumanė tokią gudrybę. Apsimetę pirkliais Diomedas ir Odisėjas atkeliavo į Skirą ir nuskubėjo į Likomedo rūmus. Jie išdėliojo prieš karalaites savo prekes: brangius audeklus, aukso vėrinius, auskarus, auksu ataustus užtiesalus, o tarp jų padėjo kalaviją, šalmą, skydą, antblauzdžius ir šarvus. Karalaitės susižavėjusios apžiūrinėjo auksinius papuošalus ir brangius audeklus, o Achilas, stovintis tarp jų, žvelgė vien į ginklus. Staiga prie rūmų nuaidėjo karo šūksniai, suskardeno trimitai, sužvango ginklai. Tai Diomedo ir Odisėjo palydovai trenkė kalavijais į skydus ir suriko karo šūkį. Pabūgusios išsilakstė karalaitės, o Achilas, stvėręs kalaviją ir skydą, puolė pasitikti, kaip jis manė, Likomedo rūmus užpuolusių priešų. Taip Odisėjas ir Diomedas atpažino Achilą.
Kai per Trojos karą žuvo artimiausi Achilo bičiuliai, jis liepsnojo baisiu pykčiu trojėnams ir nusprendė žiauriai atkeršyti. Tartum įniršęs liūtas kovojo Achilas, vieną po kito guldydamas Trojos didvyrius. Trojėnai leidosi bėgti, skubėdami pasislėpti už Trojos sienų.
Būtų įsiveržęs Achilas į šventąją Troją ir sugriovęs ją, jei nebūtų jo sulaikęs dievas Apolonas. Rūsčiai suriko jis Achilui, bet šis nepakluso. Achilas niršo ant dievo, kad daug kartų gelbėjo nuo jo Hektorą ir trojėnus, net grasino perversiąs jį ietimi. Nenumaldomoji lemtis aptemdė Achilui protą, ir jis buvo pasiruošęs pulti net dievą. Įtūžo Apolonas ir pamiršo kadaise per Pelėjo ir Tetidės vestuves duotą pažadą sergėti Achilą. Apsigobęs tiršta migla, niekieno nematomas, jis nukreipė Pario strėlę Achilui į kulną, vienintelę garsiojo didvyrio sužeidžiamą vietą. Mirtina buvo Achilo žaizda. Pajuto Achilas artėjančią mirtį. Jis ištraukė iš žaizdos strėlę ir sukniubo ant žemės, liūdnai priekaištaudamas dievui Apolonui už tai, kad šis jį pražudė. Achilas žinojo, kad joks mirtingasis be dievo pagalbos negalėjo jo užmušti. Dar kartą sukaupęs jėgas, grėsmingas tartum mirštantis liūtas pakilo Achilas nuo žemės ir paguldė daug trojėnų.
Enuma Eliš: Babiloniečių mitas apie pasaulio sukūrimą
Enuma Eliš - babiloniečių kosmogoninis mitas, kurio fragmentinės dalys pirmąkart atrastos 1849 m. anglų archeologo Austen Henry Layard’o; vėliau V lentelės kopija rasta Huzirnoje (dabart. Turkija). 1902-14 m. rado daugiau lentelių fragmentų (ypač 1, 6 ir 7 lentelių). Jis surašytas akadų kalba. Lentelės datuojamos 7 a. bronzos amžiuje (bet greičiau apie 12 a. pr.m.e.). Mitas aprašo Marduko iškilimą, jo kovą su Tiamate ir pasaulio sukūrimą.
Mitas prasideda nuo to, kad nei žemė, nei dangus neturėjo vardo. Dievai atsirado sumaišius gėlą ir sūrų vandenis. Pirmieji dievai buvo Apsu (gėlo vandens dievas) ir Tiamatė (sūraus vandens deivė). Vėliau atsirado Lahmu ir Lahamu (vyriškas ir moteriškas pradas), Anšaras (visas dangus) ir Kišaras (visa žemė).
Dievai pradėjo triukšmauti ir trukdyti Apsu miegoti. Apsu nusprendė sunaikinti dievus, bet Ea (išminties dievas) sužinojo apie Apsu planą ir jį nužudė. Tiamatė įniršo dėl Apsu mirties ir nusprendė atkeršyti dievams. Ji sukūrė monstrus ir paskelbė karą dievams.
Dievai išsigando Tiamatės ir kreipėsi į Marduką (Babilono miesto dievą), kad šis juos apgintų. Mardukas sutiko, bet pareikalavo, kad dievai jį paskelbtų karaliumi. Dievai sutiko ir Mardukas stojo į kovą su Tiamate.
Mardukas nugalėjo Tiamatę ir iš jos kūno sukūrė pasaulį. Iš vienos pusės jis padarė dangų, o iš kitos - žemę. Jis sukūrė žvaigždes, mėnulį ir saulę. Tada jis sukūrė žmones, kad jie tarnautų dievams.
Deivė Afroditė ir dievas Erotas
Afroditė (gr. Aphroditē), rom. Venera, grožio ir meilės deivė. Afroditė gimė iš Urano kraujo ((netoli Kipro salos), kuris tiško į jūrą ir pavirto puta. Ta puta buvo paliesta Dzeuso žaibo. Ne veltui Afroditė reiškia „gimusi iš putos“. Pagal kitą mitą, ji laikoma esanti Dzeuso ir Dionės dukra.
Ji turi pačią didžiausią meilės galią. Niekas negali prilygti jos grožiui: „aukšta, liekna, švelnių veido bruožų, auksu vilnijančiais plaukais, vainiku dabinančiais jos nuostabią galvą, Afroditė- grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas“. Afroditę nuolat supo žydinčios bei kvepiančios gėlės, čiulbantys paukščiai, nimfos. Jos dėka žemė duoda derlių, žmonės myli vienas kitą, gimdo vaikus. „Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę“. Meilė valdo tiek dievus, tiek ir žmones. Tačiau jai nepavaldžios trys deivės: Atėnė (išminties, karo ir amatų ddeivė), Artemidė (medžioklės ir mėnulio deivė) ir Hestija (židinio deivė).
Vienuose mituose Afroditės vyru yra laikomas Arėjas- karo dievas. „Deivė Afroditė ateina į pagalbą vyrui, kai šis mūšio įkarštyje susitinka su Atėne“. Su Arėjumi susilaukė Afroditė 5 vaikų: Eroto, Anteroto, Fobo, Deimos ir Harmonijos. Kituose šaltiniuose „Afroditė- šlubio kalvio Hefaisto žmona, buvusi vyrui neištikima, o vyras ją nutvėręs su Arėjumi“. Tačiau Hefaistas myli savo žmoną. Jis nukala auksinius vartus Afroditės sodui, apjuosia auksine tvora. Afroditės sodas nepaprastas- „čia viešpatavo amžinas pavasaris.Už tvoros žydėjo amžinai žaliuojantys augalai, nepūtė joks vėjas“.
Afroditė padaro žmones laimingiais, jei jie aukoja ir tarnauja jai. Ji atgaivino menininko Pigmaliono sukurtą statulą, kad ši taptų jo žmona. Tačiau kartais būna ji ir labai kerštinga. Kartą ji įsimylėjo labai gražų jaunuolį - Narcizą. Dovanodama meilę ir grožį kitiems, Afroditė įsimyli taip pat. Ji mylėjo Kipro karaliaus sūnų Adonį, tačiau medžiodamas mirtinai susižeidė ir mirė.
Nors ir labai mylėjo Afroditė mirtingąjį Anchisą, tačiau nepadarė jo nemirtingu, tačiau padovanojo jam sūnų Enėją. Jos pagrindinis palydovas- Himenajas (santuokos dievas). Jis visur ir visada padeda Afroditei. Jos palydoje sutinkami ir „erotai“ (nimfų vaikai), taip pat trys Charitės (žavesio deives), Himeira (Aistra). Afroditės dosnumas begalinis. Ji teikia žmonems ne tik meilę, bet ir grožį. Ji padarė Faoną (dievų keltininką) pačiu gražiausiu vyru iš visų, už jo malonumą, kai jis kėlė Afroditę, pasivertusią sena moterimi, į kitą krantą. Tačiau Afroditė būna ir labai apsukri. Afroditės šventu paukščiu laikomas balandis. Šis paukštis simbolizuoja ištikimą meilę. Ne veltui ir jos auksinį vėžimą traukia balandžiai. „Kur tik ji pralekia, ten vešliai pražysta augmenija, laukiniai miško gyvuliai pripranta prie žmonių ir ieško sau poros, o į žmogaus sielą įsiskverbia laimingos meilės šviesa“. Afroditė buvo taip pat laikoma ir santuokos deive. Simbolis buvęs vėžlys. „Deivės archaiškumą patvirtina ir garsioji Afroditės juosta, atiduota Herai, kad šioji sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, troškimas“.
Pamažu Afroditė tampa ne tik deive, kuri teikia vaisingumą, bet ir žaisminga ir viliokiška, kuriai paklūsta visi dievai ir žmonės. Labiausiai Afroditė buvo garbinama Kipre, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Afroditės aukurų. Afroditė valdė ne tik meilę, bet ir jūros bangas. Žmonės tikėjo, kad ji nuramina jūrą ir padeda sėkmingai plaukioti jjūroje. Daug šventyklų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Daugelis šalių perėme Afroditės kultą. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Romėnai taip pat garbino Afroditę, tik kitu pavadinimu- Venera. Afroditės garbei buvo švenčiamos taip vadinamos- Areforijos.
Šalia deivės Afroditės didelę reikšmę turėjo ir kitas graikų meilės dievas- Erotas. „Erotas dar vadinamas ir Kupidonu (lot. cupido-geismas)“. Eroto kilme mituose yra dviprasmė. „Kai Pasaulyje viešpatavo chaosas- žiojėjanti tuštuma, vienintelė ir pirmoji veikianti jėga buvo Erotas, arba Meilė“. Taigi visa ko pradžia buvo Erotas. Tačiau vėliau imta skirti Erotą kaip pirmapradės meilės ir vaisingumo simbolį, nuo Afroditės pagimdyto meilės dievo. Tačiau dažniau mituose pasitaiko Erotas kaip Afroditės ir Arėjo sūnus.
Erotas vaizduojamas visur panašiai: „linksmas, išdykęs, klastingas, o kartais ir žiaurus berniukas“. Dažniausiai jis buna nuogas, su auksiniais sparnais skrieja labai greitai. „Jo rankose- mažytis auksinis lankas, ant pečių- strėlinė su stėlėmis“. Paleisdamas savo strėles įžiebdavo meilės ugnį įsimylėjelių širdyse. taip tiksliai, kad šios niekaip negalėdavo nuklysti į šalį. Afroditės sode tekėjo du šaltiniai. „Viename šaltinyje buvo saldybė, kitame -kartūs nuodai. Erotas vilgydavo savo strėles į abu šaltinius kartu, todėl ne kartą į isimylėjelių širdys įsimaišydavo ne tik nuostabus meilės jausmas, bet ir sielvartas. Afroditės sūnus - pati meilė, užpildanti visatą“. Tačiau Eroto strėlės skrieja tik „į dievų iir iš jų kilusių karalių širdis“. Paprastų mirtingųjų širdžių jo strėlės nepasiekia. Eroto draugai- nimfų vaikai. Taigi Erotas, turėdamas didelę galią, kartais būna ir negailestingas.
Eroto, kai Apolonas, nukovęs pitoną, pasakė, kad Eroto strėlės nieko vertos. „Erotas išsitraukė iš strėlinės dvi strėles. paleido į upių dievo Penėjo dukters nimfos Dafnės širdį“. Meilė buvo be atsako, Dafnė pavirto lauro mmedžiu, o Apolonas, nors ir labai liūdėjo, turėjo susitaikyti su mylimosios praradimu. Eroto strėlės prasiskverbia į visų širdys. Kartais jis pasiunčia strėles ir į savo motinos Afroditės širdį. Vėlesniuose mituose „Erotas tampa net stipresnis už savo motiną: būdamas mažas berniukas,jis jjau valdingai įsakinėja Afroditei.“ Tačiau Erotas taip pat turi mylimąją. Tai Psichėja -„ žmogaus sielos personifikacija, vedanti žmones į gėrį, o per Erotą ir į palaimą“. Kaip ir Afro-ditei, taip ir Erotui nepavaldžios trys deives- Artemidė, Atėnė, Hestija. Visur Erotą lydi jo pagalbi-ninkai- charitės, mūzos, nimfų vaikai. Taigi „Erotas skrajoja po visą pasaulį, jaunas, gražus, sėdamas savo strėlėmis tai laimę, tai sielvartą, tai gėrį, tai blogį“.
Meilės dievas Erotas buvo garbinamas Bojonijoje, kur stovėjo jo garbei pastatyta šventykla. Ten stovėjo archaiškas Eroto formos neapdirbtas akmuo. los, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis. Eroto kultas buvo taip pat perimtas. tinka Amoras arba Kupidonas. Su Erotu dažnai tapatinamas Potas (aistra). Kiekvieną dalyką graikai mokėjo iir sugebėjo savo mituose labai gražiai paaiškinti, tarp jų ir meilę. nystę, kartais sielvartą ar neapykantą.