Širdies laidumo sutrikimai, tokie kaip atrioventrikulinė ir kairiosios Hiso pluošto kojytės blokada, gali turėti įtakos normaliam širdies darbui. Šiame straipsnyje aptarsime šiuos sutrikimus, jų priežastis, diagnostikos metodus ir galimus gydymo būdus.
Širdies Laidumo Sistema ir Jos Sutrikimai
Širdies laidumo sutrikimai („blokados“) - tai širdies elektrinio impulso sklidimo sutrikimai, dėl kurių sutrinka normali širdies veikla. Širdis skirstoma į kairiąją ir dešiniąją puses. Kiekviena iš širdies pusių turi atskirą prieširdį ir skilvelį. Širdį susitraukinėti priverčia per ją specialiomis nervinėmis skaidulomis (vadinamomis laidžiąja sistema) sklindantys elektros impulsai. Tokių impulsų „generatorius“, vadinamas sinusiniu mazgu, yra išsidėstęs dešiniajame prieširdyje. Čia kilęs impulsas sklinda į prieširdžius ir priverčia juos susitraukti. Sklisdamas į skilvelius jis pereina atrioventrikulinį mazgą, išsidėsčiusį skilvelius skiriančioje pertvaroje. Iš šio mazgo impulsas Hiso pluoštu ir jo atsišakojimais (kojytėmis) pasiekia skilvelių sieneles, todėl šie susitraukia. Kadangi impulsas pasiekia skilvelius vėliau, jie ir susitraukia vėliau nei prieširdžiai, užtikrinant efektyvią širdies, kaip siurblio, funkciją.
Širdies laidumo sutrikimo metu, impulso sklidimas sutrinka, todėl sutrikdoma darni visos širdies veikla. Priklausomai nuo lokalizacijos, laidumo sutrikimai skirstomi į atrioventrikulines, Hiso pluošto, jo kojyčių blokadas. Esant I laipsnio blokadai impulso sklidimas sulėtėja, II - protarpiais nutrūksta, III - impulsas įprastiniu keliu nesklinda visiškai, o impulsų generavimą perima žemesnės struktūros (atroventrikulinis mazgas, Hiso pluoštas ar patys skilveliai). Tokie impulsai žymiai retesni.
Atrioventrikulinė ir kairiosios Hiso pluošto kojytės blokada yra širdies laidumo sutrikimas, kuris atsiranda, kai elektriniai impulsai negali laisvai pereiti per Hiso pluoštą, ypač per kairiąją kojytę. Tai sukelia sutrikusią širdies ritmą, o tai gali lemti nesugebėjimą efektyviai pumpuoti kraujo. Liga gali būti laikina arba nuolatinė, ir ji gali sukelti įvairias komplikacijas, įskaitant širdies nepakankamumą.
Dažniausiai Pažeidžiami Asmenys
Dažniausiai įvairūs širdies laidumo sutrikimai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms.
Taip pat skaitykite: Sauskelnių priežiūros vadovas
Priežastys ir Rizikos Veiksniai
Širdies laidumo sutrikimo priežastys įvairios. I laipsnio blokada neretai nustatoma ir visiškai sveikiems žmonėms (dažniausiai atletams, taip pat paaugliams). Atskirą grupę širdies laidumo sutrikimų sudaro įgimtos būklės (iš jų dažniausias Volfo - Parkinsono - Vaito sindromas), kuomet tarp prieširdžių ir skilvelių išlieka papildoma jungtis, todėl impulsas, aplenkdamas atrioventrikulinį mazgą, skilvelius pasiekia greičiau ir širdies ritmas labai padažnėja (atsiranda vadinamoji paroksizminė tachikardija).
Atrioventrikulinės ir kairiosios Hiso pluošto kojytės blokados priežastys gali būti įvairios. Dažniausios priežastys apima širdies ligas, tokias kaip išeminė širdies liga, hipertenzija, širdies raumens hipertrofija ir kitos struktūrinės širdies anomalijos. Be to, ši liga gali atsirasti dėl elektrolitų disbalanso, tokių kaip kalio ar magnio trūkumas, arba po širdies operacijų.
Širdies blokadą gali sukelti paveldėtos ir įgytos širdies ligos (pvz., arterinė hipertenzija, krūtinės angina, miokardo infarktas, miokarditas, kardiomiopatija, širdies yda), sinusinio mazgo silpnumas, antiaritminių vaistų, širdį veikiančių glikozidų perdozavimas ar pašalinis poveikis, trauma.
Simptomai ir Požymiai
Nedidelio laipsnio širdies ritmo sutrikimas niekuo nepasireiškia. Esant didelio laipsnio blokadai, kuomet impulsai sklinda iš žemesniųjų, lėčiau veikiančių centrų, pasireiškia bendras silpnumas, fizinio krūvio netoleravimas, galvos svaigimas. Staiga ir smarkiai sutrikus impulsų sklidimui, žmogus gali prarasti sąmonę.
Simptomai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Požymiai priklauso nuo širdies susitraukimų dažnio ir širdies blokados greičio, jų gali atsirasti, kai pulsas tampa retesnis nei 60-50 k/min.
Taip pat skaitykite: Ar Kokoso Pluoštas Tinka Jūsų Kūdikiui?
Diagnostika
Gydytojas ligą gali įtarti kruopščiai ištyręs ligonį, nustatęs širdies ritmo ir pulso pokyčius. Diagnozė patvirtinama atlikus elektrokardiografiją (EKG), kurios metu užrašytoje kreivėje nustatomi laidumo sutrikimui būdingi pokyčiai.
Šios ligos diagnostika apima įvairius tyrimus. EKG (elektrokardiograma) yra pagrindinis tyrimas, leidžiantis stebėti širdies ritmą ir laidumą. Gali būti atliekami ir kiti tyrimai, tokie kaip echokardiograma, kuri padeda įvertinti širdies struktūrą ir funkciją, bei kraujo tyrimai, siekiant nustatyti galimus elektrolitų disbalanso atvejus. Širdies laidumo sutrikimai nustatomi atlikus elektrokardiogramą ir elektrofiziologinius tyrimus. Priežasčiai nustatyti atliekama echokardioskopija.
Gydymas
I - II laipsnio laidumo sutrikimas, jei nesukelia aiškios klinikos, negydomas. Stengiamasi tik pašalinti laidumo sutrikimą sukėlusias priežastis. Dažniausiai šalinamos priežastys, sukėlusios I ir II laipsnio laidumo sutrikimą.
Gydymas gali būti įvairus, priklausomai nuo ligos sunkumo ir simptomų. Lengvais atvejais gali pakakti stebėjimo. Jei simptomai yra išreikšti, gydymas gali apimti vaistus, kurie padeda reguliuoti širdies ritmą, arba elektros stimuliaciją, siekiant atkurti normalų širdies ritmą. Pacientams, kuriems pasireiškia sunki blokada, gali prireikti implantuoti širdies stimuliatorių, kuris padeda kontroliuoti širdies ritmą.
Esant ryškiai, gyvybei grėsmingai blokadai (ypač jei yra buvę alpimo epizodų), taikomas laikinas ar implantuojamas pastovus elektrinis kardiostimuliatorius. Jei širdies blokada ištinka staiga, pulsas suretėja iki mažiau kaip 40 kartų per minutę, taikoma trumpalaikė širdies elektrinė stimuliacija, gydoma vaistais. Jei retas ritmas būna ilgą laiką, atsiranda komplikacijų, įsiuvamas kardiostimuliatorius.
Taip pat skaitykite: Vaikų bambuko indų saugumas
Širdies Laidumo Sistema Detaliau
Širdies laidumo sistemą sudaro raumens ląstelės, kurių paskirtis generuoti arba praleisti impulsus. Jų struktūra panaši į miokardo kontraktilinių ląstelių sandarą, tačiau specializuotose laidumo sistemos ląstelėse mažiau miofibrilių ir mitochondrijų, gerokai daugiau glikogeno, daug glikolizinių ir mažiau oksidacinių fermentų. Dėl to jos atsparesnės deguonies stokai. Iš tokių ląstelių sudaryti širdies laidumo sistemos mazgai ir pluoštai.
Sinusinis mazgas - tai elastiniu fibroziniu jungiamuoju audiniu apsuptas nedidelis specifiškų kardiomiocitų telkinys dešiniojo prieširdžio subendokarde ties viršutinės tuščios venos įtekėjimo į dešinįjį prieširdį anga. Jis yra 10-20 mm ilgio ir 3-5 mm pločio. Sinusiniame mazge yra dviejų tipų ląstelės - ritmo vadovo peismeikerinės (angl. pacemaker) - P ląstelės ir laidumo - T ląstelės. P ląstelės generuoja elektrinį impulsą, o T ląstelės atlieka impulso laidumo funkciją. Šios ląstelės viena prie kitos glaudžiai prigludusios, sudaro trimis kryptimis išsišakojantį rezginį. Ląstelių grupės, arba pluoštai, apsupti vienos bendros išorinės membranos, tiesiogiai susisiekiančios su mazgą gaubiančiu jungiamuoju audiniu. P ląstelių daugiausia yra sinusinio mazgo centre, mažiau prieširdiniuose tarpmazginiuose pluoštuose, AV mazge, Hiso pluošte ir Purkinjė skaidulose. Sinusiniame mazge ir aplink jį yra daug simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos skaidulų. Mazgą maitina sinoatrialinė arterija, kuri apie 60 proc. atvejų yra dešiniosios, o apie 40 proc. atvejų - kairiosios vainikinės arterijos šaka.
Impulsai iš sinusinio mazgo plinta trimis takais. Svarbiausias - priekinis, kuris čia pat išsiskiria į du pluoštelius: pirmasis (Bachmano), eina kairiojo prieširdžio link, o antrasis - pasiekia AV mazgą. Mažiausiai svarbus yra vidurinysis takas, mažai išsivystęs (aprašytas Venkebacho), kuris leidžiasi išilgai tarpprieširdinės pertvaros dešiniojo šono užpakalinės dalies AV mazgo link. Užpakalinis tarpmazginis takas, vadinamas Torelio, anatomiškai ilgiausias, eina virš koronarinio sinuso ir pasiekia užpakalinę AV mazgo dalį.
Antrioventrikulinis mazgas (AV) yra apatinėje fibrozinės tarpprieširdinės pertvaros dalyje, virš triburio vožtuvo. Mazgo ilgis 5-6 mm, plotis 2-3 mm, sudarytas iš P ir T ląstelių, bet jame, palyginti su sinusiniu mazgu, yra gerokai mažiau P ląstelių. Pagal morfologinę sandarą skiriamos trys mazgo zonos: proksimalinė, centrinė ir distalinė. Proksimalinės zonos specifinės ląstelės labiausiai panašios į sinusinio mazgo ląsteles. Jos turi po vieną branduolį, daug glikogeno, mažai kontraktilinių medžiagų. Centrinės mazgo zonos ląstelės esti mažesnės ir sudaro jungiamuoju audiniu skiriamus pluoštelius. Distalinės AV mazgo dalies specifinės ląstelės, paraleliai išsidėsčiusios ir turinčios konuso formą, pereina į Hiso pluoštą. Apie AV mazgą, riebalinėje ląstelienoje, netoli koronarinio sinuso yra daug n. vagus skaidulų. AV mazga 90 proc. atveju maitina kraujagyslė, atsišakojusi iš dešiniosios vainikinės arterijos, ir tik apie 10 proc.
Hiso pluoštas yra šalia užpakalinio nekoronarinio aortos vožtuvo, jo ilgis 20 mm, jį maitina AV mazgo arterija. Tai specifinis raumens skaidulų pluoštas, kuris pro fibrozinę tarpskilvelinės pertvaros dalį įsiskverbia į skilvelius ir prasiskverbęs į raumeninę tarpskilvelinę pertvarą dalijasi į dešiniąją ir kairiąją kojytes. Maždaug ties pertvaros viduriu iš abiejų kojyčių atsišakoja vadinamosios Purkinjė skaidulos, kurių ląstelės geba praleisti impulsus. Hiso pluoštą sudaro Purkinjė skaidulos ir į miokardą panašus audinys. Purkinjė skaidulos išsidėsčiusios lygiagrečiomis eilėmis su neryškiomis anastomozėmis tarp jų, gaubiamos kolageninio audinio membranos. Hiso pluoštas apatinėje dalyje dalijasi į kairiąją ir dešiniąją kojytes, kurios yra po endokardu atitinkamoje tarpskilvelinės pertvaros pusėje. Dešinioji kojytė ilga, plona, sudaryta iš dauginių skaidulų, proksimalinėje dalyje kartais suskylančių į smulkesnes. Dešinioji kojytė pasiekia dešiniojo skilvelio priekinį papilinį raumenį, suskyla ir susijungia su Purkinjė skaidulomis. Kairioji Hiso pluošto kojytė čia pat dalijasi į tris šakas: priekinę, užpakalinę ir centrinę pertvarinę. Priekinis pluoštelis (siauras ir ilgas) pasiekia kairiojo skilvelio priekinio papilinio raumens pagrindą ir išsišakoja priekinėje kairiojo skilvelio sienelėje. Užpakalinis pluoštelis (trumpas ir platus) pasiekia kairiojo skilvelio užpakalinio papilinio raumens pagrindą. Susijungusios kairiosios kojytės priekinės ir užpakalinės šakų terminalinės dalys sudaro laidumo sistemos žiedą, kuriuo impulsas išplinta į visą kairįjį skilvelį. Klajojančio nervo (n. vagus) skaidulos pasiekia abi Hiso pluošto kojytes, bet n. Purkinjė skaidulos yra po endokardu abiejuose skilveliuose, iš čia įsiskverbia į miokardą. Skaidulos jungiasi viena su kita, aplink jas yra susikaupusios pereinamosios ląstelės, kuriomis impulsas patenka į miokardą.