Tautosaka, arba folkloras, yra daugelio amžių liaudies dvasinė patirtis, kasdieninė išmintis. Tai nenutrūkstamas liaudies gyvenimo pulsas, atspindintis slaptas žmonių dramas, rūpesčius ir ilgesį. Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Šiame straipsnyje apžvelgsime dainuojamąsias pasakas, ypatingą dėmesį skirdami jų sąrašui ir reikšmei vaikų literatūroje.
Dainuojamoji tautosaka: žanrai ir ypatumai
Dainuojamoji tautosaka apima dainas, sutartines, raudas ir kitus žanrus. Dainos būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų dainos. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos.
Norint suvokti liaudies dainos turinį ir meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Milžiniškas liaudies dainų lobynas (apie 500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius.
Istoriniai šaltiniai ir dainų raida
Ankstesnių užrašymų stoka neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Pirmąkart prūsų karo daina paminėta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsūs jų žygiai bus apdainuoti palikuonių. Sąlygiškai, atsižvelgdami į muzikines ypatybes, dainų tematiką, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, galime laikyti XVI a.
Susidomėjimas tautosaka ir dainų rinkiniai
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms išaugo pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosaka imta užrašinėti ir publikuoti. Pirmiausia lietuvių liaudies dainų grožį išgarsino G. E. Lesingas. Vėliau J.G.T. Herderis paskelbė 8 lietuvių dainas savo knygoje „Tautų dainos“ (1778-1779). Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. L. Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825). Netrukus pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbia leidinį „Dainos žemaičių“ (1892), o 1833 m. pasirodė visų tekstų melodijos. Dainų tekstų rinkinių sudarė ir S. Daukantas (1846). Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai - apie 2700 tekstų, 1711 melodojų - sudaryti brolių A. ir J. Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880-1882), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1889).
Taip pat skaitykite: Vaizdo pasakos vaikams internete
Žanrinė klasifikacija ir teminės grupės
Vienintelis principas, kuriuo įmanoma aprėpti visas dainas, yra žanrinė klasifikacija. D. Sauka pagrindiniais laiko tris žanrus: darbo, vestuvinės bei karinės - istorinės dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstiečiui gyvenimo sritimis: žemės darbai - gamybos sfera, vestuvės - šeimos santykiai, karas - didžiausias visuomenės sukrėtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kt. dainos.
Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, kanapių apdorojimo darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui: verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.
Vestuvinės dainos
Vestuvinės dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos.
Kalendorinių apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario-vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos - lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos - paruginės bei piemenų sambūrių, Joninių dainos).
Vaikų dainos
Savitą lietuvių liaudies dainų žanrą sudaro vaikų dainos. Tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai, formulinės, piemenų dainos. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės - neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Žaidimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti žaidimai - nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kita vaikų dainų grupė yra gyvūnų ir paukščių (dažniausiai oželio, kiškio, žvirblio, pelėdos) apdainavimai, dainuojami jau paaugusių vaikų.
Taip pat skaitykite: Klasikinės ir šiuolaikinės angliškos pasakos
Raudos
Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė - gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga - arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Paprastai rauda moterys, vyrai - labai retai. Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Vestuvių raudose nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet rečituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą.
Vaizdingumas ir meninės priemonės
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė.
Folklorinės pasakos ir jų atspindys literatūroje
Su liaudies pasakomis susijusias, panašias į jas, artimas joms literatūrines pasakas Kęstutis Urba yra pasiūlęs vadinti folklorinėmis pasakomis. Straipsnio objektas - folkloriškosios Aldonos Liobytės literatūrinės pasakos. Liobytės dėmesys liaudies pasakoms - išskirtinis. Ji yra sudariusi populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinių, liaudies pasakų pagrindu sukūrusi pjesių. Folkloriškųjų Liobytės pasakų, lygiai kaip ir liaudies, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas.
Dainuojamųjų pasakų sąrašas
Toliau pateikiamas dainuojamųjų pasakų, įtrauktų į reikšmingiausius lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašus, sąrašas:
- Salomėjos Nėries poema "Eglė žalčių karalienė" (1940): Šis kūrinys įtvirtina pamatinį lietuvių nacionalinės kultūros naratyvą.
- Maironio baladė "Jūratė ir Kastytis" (1957): Kūrinys, įsišaknijęs į tautos žodinės kultūros palikimą.
- Balio Sruogos poema "Giesmė apie Gediminą" (1938): Kūrinys, įsišaknijęs į tautos žodinės kultūros palikimą.
- Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkinys "Stovi pasakų namelis" (1974): Rinkinys, kuriame randame ir suliteratūrintų liaudies, ir originalių pasakų.
- Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkinys "Varlė karalienė" (1962): Rinkinys, kuriame randame ir suliteratūrintų liaudies, ir originalių pasakų.
Aldonos Liobytės kūryba ir folklorinės pasakos
Liobytės dėmesys liaudies pasakoms - išskirtinis. Ji yra sudariusi populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinių, liaudies pasakų pagrindu sukūrusi pjesių. Folkloriškųjų Liobytės pasakų, lygiai kaip ir liaudies, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas.
Taip pat skaitykite: Grimų Pasakos: Kontroversijos Aspektai
Komizmas ir bufonada Liobytės kūryboje
Socialinius konfliktus liaudies pasakose, ypač buitinėse, įprasta spręsti pasitelkiant humorą. Netrūksta bufonadinio komizmo ir folkloriškosiose Liobytės pasakose. Vaikų literatūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdinga „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“.
Psichologizmas ir etnografiškumas
Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija yra psichologizavimas. Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose neretai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir, sakytume, sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį.
Kalbos ypatumai
Ypač ekspresyvūs Liobytės pasakų veiksmažodžiai. Liobytė labiau mėgsta veiksmažodį „tarė“, kuris irgi, tik kiek rečiau, vartojamas liaudies pasakose, bet esama epizodų, tiesiog stulbinančių taikliais neutralių šnekos veiksmažodžių sinonimais, individualizuojančiais pasakos veikėjų kalbėseną.
Tautosakos rinkiniai ir jų įtaka
Visose knygose pasikartojančiomis pasakomis rinkinių sudarytojai formavo jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus, lietuvių pasakinį palikimą reprezentuojančius kūrinius, tačiau, kaip matome, paplitimas nebuvo esminis kriterijus tokius kūrinius atsirenkant.
Eiliuotos pasakos ir jų reikšmė
Iš tautosakinių siužetų, suliteratūrinus įgijusių eiliuoto kūrinio formą, į šimtuką pateko penkios knygos: Salomėjos Nėries poema Eglė žalčių karalienė (1940), Maironio baladė Jūratė ir Kastytis (1957), Balio Sruogos poema Giesmė apie Gediminą (1938) ir du Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - Stovi pasakų namelis (1974) ir Varlė karalienė (1962).
Vytautas V. Landsbergis ir jo indėlis
Landsbergis Vytautas V. yra lietuvių rašytojas, režisierius, kino scenaristas, prodiuseris, dainų autorius ir atlikėjas. Jis parašė eilėraščių vaikams (Pasakos nepasakos 1990), apysakų, pasakų; svarbesnės: Rudnosiuko istorijos (1993, 52014), Obuolių pasakos (1999, 32006), Angelų pasakos (2003, 52018), pasakų serija apie arklį Dominyką (Arklio Dominyko meilė 2004, 52018, 2006 įtraukta į IBBY garbės sąrašą, Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes 2007, 42020, Stebuklingas Dominyko brangakmenis 2010, 32017, Dominykas Dvasių karalystėje 2014, 22017, Dominykas Ąžuolų slėnyje 2018), pelytę Zitą (Pelytė Zita 2005, Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo 2009, 42021, Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto 2010, 42020), Julijos sapnai (2006), Kiaušinių pasakos (2006, 22014), Tinginių pasakos (2006, 22017), Briedis Eugenijus (2007), Gediminas ir keturi seneliai (2007, 22014), serija apie kiškį Pranciškų (Kiškis Pranciškus 2007, Kiškis Pranciškus be abejo 2011, Kiškis Pranciškus Mėlynių pievoje 2021), skruzdėlę Birutę (Skruzdėlytė Birutė 2007, 22015, Birutė - skruzdžių generolė 2015), Obuolių pasakos ir kriaušių (2008, 52019), Erelio sakmė (2012), Anupro kupros (2013), Briedis Eugenijus Uogieninas (2015, 32020), Rudnosiuko istorijos 2 (2015), Žalčių karalienė (2018), Begemoto godos (2021), Siaubamiškio pasakos (2022), rinktinės Rudnosiuko raštai (2019), Kas tas Pūkis? (2020), Oi, tas Pūkis! (2021).
tags: #dainuojamosios #pasakos #vaikams