Dainius Palivonas - žmogus, kurio gyvenimo istorija persipynusi su sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais. Jo biografija - tai savotiškas atspindys pokario kartos likimo, paženklintas tremties, laisvės kovų aidų ir atgimimo vilties. Šiame straipsnyje panagrinėsime D. Palivono gyvenimo kelią, remiantis jo paties atsiminimais ir kitais šaltiniais.
Autobiografijos bruožai
Dainius Palivonas savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjo rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigė 1982 m. sausio 21 d. Šią apybraižą jis išleido savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista knyga „Mano atsiminimai“, susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis. Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą - ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažįstamus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Vaikystė ir gimtinė
Dainius Palivonas gimė 1944 m. birželio 8 d. Gimė ir užaugo kaime, kaimas formavo jo būdą, kaime jis patyrė pirmuosius vaikystės įspūdžius. Jis dar ir šiandien jaučiasi esąs kaimietis, nors mieste pragyveno didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjo atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius. Atsiminimuose rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš jo 1980-1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjo parodyti, kokioje aplinkoje jis atėjo į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia jo ir kur likimas jį nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais.
Taip pat skaitykite: Zubraus šeima ir karjera
Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai, vokiečiai traukėsi atgal į savo faterlandą, o rusų raudonoji armija, pamaitinta amerikoniškais konservais, apauta ir aprengta amerikoniškomis „telogreikomis“, apginkluota naujausiais tankais T-34 su nepermušamais amerikoniško plieno šarvais, pergalingai veržėsi į Vakarus. Dėdė Vitaldas juokavo, kad frontui traukiantis į Vakarus, Buivydžių kaime per mėnesį valdžios keitėsi aštuonis kartus. Vokiečiai ateina - rusai išeina, rusai ateina - vokiečiai išeina ir taip aštuonis kartus. Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas.
Jo tėvai „akopą“ buvo išsikasę šalia kaimyno Povilo Kesiūno žemės rubežiaus. Atėjo trys vokiečiai ir įsakė visiems išeit iš „akopo“. Tėvas su motina išėjo, o jį paliko. Kada vokietis paklausė, ar visi išėjo, mama pasakė, kad liko vaikas. Vokietis iškart įšoko į duobę, pagriebė jį ir, išnešęs į lauką, ėmė kilnoti džiaugsmingai šūkaudamas: „Knabe Knabe! Sohne Sohne!“, o jam tik baltos putos vertėsi iš burnos. Vokietis gestais rodė ir vieną kitą žodį lietuviškai tardamas aiškino, kad vaiko ilgiau „akope“ laikyti negalima, vaikas mirs be saulės.
Dėdė Vitaldas pasakojo, kad atsitraukiantys vokiečiai buvo jau visai kitokie nei 1941 metais, kada pergalingai žygiavo į Rytus. Tada jie sėdėjo ant tankų ir grojo lūpinėmis armonikėlėmis, o vejami rusų bolševikų raudonosios armijos atgal, buvo pikti ir nervingi, nors su daugeliu jau buvo galima susikalbėti ir rusiškai, per ketverius karo metus pramoko tos kalbos.
Kitą dieną po to, kada jį anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių. Netoli jų namų pievoje buvo pririštas ir metaliniais pančiais supančiotas ganėsi dėdės Povilo Kesiūno arklys. Tie vokiečiai atėjo pas jo tėtį ir pareikalavo atpančioti tą arklį, jie manė, kad arklys jų, o tėtis tai neturi rakto, nes pančiai užrakinami specialiu raktu. Tėtis nubėgo pas Kesiūną, bet jo nerado namuose. Vokiečiai jau ėmė burnoti, matėsi, kad smarkiai įpykę, tėčiui tik automato vamzdį suka palei nosį. Ką daryti? Nupjauti pančius? Bet tada kaime metalui pjauti pjūkliuką ne bet kas turėjo. Atėjusi Kesiūno sesuo Šinskienė pasakė, kad tokį pjūkliuką turi Jonas Dūda, kuris gyvena maždaug už kilometro, kitam kaimo gale. Tėtis paaiškino vokiečiams, kad pjūkliukas metalui pjauti yra pas kaimyną, reiktų nueit pas jį ir atsinešt. Tada vokiečiai leido nueit kažkuriai moteriškei pas Dūdą Joną ir atsinešt tą pjūkliuką. Netrukus atsirado ir pats arklio šeimininkas dėdė Povilas, kažkada 1914 m. kariavęs rusų fronte, buvęs neblogas šaulys ir namuose laikęs karišką šautuvą. Pasirodo, pamatęs pas juos atėjusius vokiečius, suprato, kad anie gali paimt jo arklį, jį prirakino metaliniais pančiais, o pats pasiėmė šautuvą, įlipo į eglę ir iš jos jau taikėsi nušauti tuos vokiečius, bet jam sutrukdė ten kartu buvę jo tėtis, mama, jo paties sesuo Adelė Šinskienė. Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą.
Krikšto tėvas Vytautas Jakučionis pasakojo ir daugiau visokių atsitikimų iš tų dienų, kada jau atėjo rusai, kaip juos apvogė, na, žinoma, ir ne tik juos, bet ir kaimynus. Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt - ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams. Mama jam kažkada yra pasakojusi, jog Petro Stašio namuose buvo įsikūręs jų štabas. Tai iš to štabo atėjęs rusų kareivis, prisigėręs samagono, užpuolęs ją ir matyt norėjęs išprievartaut, bet ji ištrūkusi iš jo, pasičiupusi jį ir nubėgusi pas kaimyną Povilą Kesiūną. Kadangi šis gerai mokėjo rusiškai, pasikvietė Dūdos Joną ir abu, nuėję pas juos, kalba rusiškai, vienas kitą vadindami kapitonu, neva ieško iš štabo pabėgusio kareivio. O kareivis užsiglaudęs stovi už durų, tik kojos matosi. Tada jie atidarė duris ir čiupo kareivėlį už sprando. Nuginklavo, atėmė šautuvą ir, nuvedę į štabą, atidavė viršininkams. Tie padėkojo ir pasakė, kad už tokį savivaliavimą jis bus perduotas karo lauko teismui. O kada paaugo, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenąs, kad labai bijodavęs, kai broliukas pradėdavo verkti.
Taip pat skaitykite: Biografija: Dainius Adomaitis
Tremtis ir gyvenimas be tėvų
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino jį ir išvežė pas Jakučionį. Pragyveno pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas juos su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras. Neva jiems reikės prižiūrėt, kad pakura neužgestų, o ryte jie ateisią jų parsivesti. Pirtis stovėjo netoli Apaščios upelio, kitoje pusėje buvo Atažalynės (Puodžialaukės) miškas,- taip mudu dėdė Vitaldas paliko šitoje pirtyje. Pirty rūkėsi mėsa, o priepirtyje ant pakreiktų šiaudų jie su Danuku pasišnekėdami leido laiką. Danukas už jį buvo dvejais metais vyresnis, todėl privalėjo jo klausyt ir darė viską, ką jis liepė. Naktis praėjo ramiai. Mudu užmigta priepirtyje ant šiaudų, atsibudo jau su šviesa. Danukas dar paskaldė malkų, įdėjo į pakurą, užmetėm kadagio šakelių, atsirado šviežių dūmų. Lūkuriavo, bet jų parsivest niekas neskubėjo. Jis jau sunerimo, sunerimo ir Danukas, bet kaip vyresnis apramino jį. Sėdi toliau, žvalgosi per lentų plyšelius - nieko nematyt, niekas neateina. Praėjo diena, jau ir vakaras, stojo prieblanda. Danukas sako: „Gal einam į namus, gal dėdė pamiršo mus?“. Jis patenkintas - jei tik Danukas eina, mielai sutiko su jo pasiūlymu. Abu parėjo į namus, pas Jakučionį. Gryčios duris rado užrakintas. Susirado raktą, įėjo į vidų - tuščia, nieko nėra. Na, tada ir prasidėjo „vargonų muzika“. Pirmiausia jis paleido „dūdas“, Danukas dar kiek ramino jį, paskui ir jis ėmė verkti. Sėdi abu vidury aslos ir patys nežino, ko verkia. Aišku, verkia, kad juos vienus suaugusieji paliko, nežino, kur jie yra, gal kokia bėda atsitiko. Nežino, kiek mudu verkė, tik išgirdo jau ryte, kaip teta Edvarda kelia juos nuo aslos. Pasirodo, beverkdami taip mes asloje ir užmigom. Pakėlė juos, mato, kad visi vaikšto po gryčią kaip nesavi - dėdė Vitaldas, Jakučionis. Taip praėjo savaitė, gal mėnuo. Jam nieko nesako: kur jo tėvai, kodėl jo į namus neveda. Širdutėje kažką negero jautė, bet kvailučio viltimi ramino save. Kai paklausė, kodėl tėtis, kodėl mama neateina jo parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad jo tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus. To, matyt, jam ir tetrūko. Apsiramino, čia jam buvo nenuobodu, su Danuku Jakučionio karvutes, avytes ganydavo, o ganydami lauželius susikurdavo, bulvių ant anglių pasikepindavo, tuščioje patrankos gilzėje žirnių išsivirdavome, žodžiu, buvo užsiėmę savais reikalais ir niekas daugiau jiems nerūpėjo, net tėvus pamiršo. Danuko tėvai gyveno Molėtų rajone, Padvarniuose. Jo irgi dažnai nelankė, augo abu tarsi našlaičiai. Rudenį baigėsi ganymai ir visos jų pramogos. Danukas pradėjo eiti į mokyklą, o jis pašalėmis žaidė iš medžio išdrožtais traktoriukais. Kaimynystėje atsirado dar vienas mano bendraamžis - Vincukas. Jis gyveno pas savo senelius Blažius, buvo Blažių dukros Alkos (Alytės) Šeškienės sūnus. Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir jį. Kaip jam patikdavo važinėtis rogėmis! Per dieną padarydavo apie dešimt reisų. Būdavo, nuvažiuoja į žvyrkalnį, prisipila žvyro ir veža ant kelio Pandėlys-Rokiškis.
Jakučionio ir Dūdos namai buvo kaip kokia prieglauda. Kurį laiką pas juos gyveno kunigo Vinkšnelio motina, nes jų šeima po karo buvo išblaškyta: kunigas išvežtas į Rusijos lagerius, namai karo metu buvo sudeginti, todėl Grasilda Vinkšnelienė glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, gyveno pas Kilių Antaną. Čia kurį laiką gyveno ir Petronėlė (Petrusia, Petrusytė) Stakėnaitė iš Sipelių kaimo. Ji buvo invalidė, 1941 m. birželio 14 d. su brolio žmona Uršule Stakėniene, jos vaikais Algiuku ir Dalyte buvo ištremta į Sibirą, 1946 m. spalio mėn. iš ten pabėgusi į Lietuvą, slapstėsi. Jos brolis Romualdas, buvęs Panemunio vlsč. viršaitis, trėmimo metu buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Rešiotų lagerį ir ten 1943 m. sausio 2 d. sušaudytas. Slapstėsi nuo tremties ir Vinkšnelienės sūnūs Petras ir Anupras. Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Ta slėptuvė buvo iš visų pusių apkrauta malkomis ir kapotų žabų kūleliais. Iš pradžių Jakučioniai ir jį toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio. Kurį laiką jis buvau paieškomas, nes, kai vežė tėvus Sibiran, paklausė, kur sūnus Romas. Tėvai pasakė, kad guli Rokiškyje ligoninėje. Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame jo motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik jis neverkė. Jam buvo labai baisu, kuomet išgirdo žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojo, kad jo tėvai Sibire, o ne Kaune. Žodį Sibiras išgirdus jam dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo. Kartą Jakučionis nusivedė jį į laukus netoli jų beržynėlio. Sustojo vidury dirvono, o ten tokios gilios ratų vėžės likusios dar nuo pavasario. - Va, čia tos vėžės, kuriomis tavo tėvai į Sibirą išvažiavo… Kol kas saugau aš jas. Neilgai išliko lauko dirvone tos vėžės, pati gamta negailestingai po metų jas užlygino. Liko jos tik jo širdy amžinai, liko skausmo ir ašarų vėžės, liko klaiki nežinomybė, ilgesys, blaškymasis gyvenimo upėje - nei išbrist, nei išplaukt.
Kadangi trėmimo metu jo namuose nebuvo ir jis nematė, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojo tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Iš jų kaimo Blažytė buvo ištekėjusi už Žėgliūno Pandėlyje, o Žėgliūnas dirbo stribynėje vairuotoju, susitikę kartais juodu pasišnekėdavo su jo tėčiu. Jis ir pasakė tėčiui, kad jų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Tad tėvai jau iš anksto ruošėsi važiuoti į Sibirą, nors vis dar netikėjo, kad juos veš, kadangi „buožinius“ mokesčius buvo sumokėję. Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime. Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir sovietų slėpė…
Darbas ir veikla atkūrus Nepriklausomybę
Peržengęs įvairius gyvenimo slenksčius, dar pačioj vaikystėje tapęs tremtiniu, septynerius metus gyvenęs be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia.
Nuo 1996 iki 2010 metų sudarė ir išleido dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks jo gyvenimo kelionės bagažas.
Taip pat skaitykite: Dainiaus Dimšos iššūkiai
Šeima ir kūrybinė veikla
Dainius Palivonas ne tik patyrė daug išbandymų, bet ir sukūrė tvirtą šeimą. Su žmona Svetlana jis pragyveno 20 metų ir kartu organizuoja renginius, veda vestuves. Šiais metais savų vestuvių jubiliejų švenčianti pora turi svajonę - į šventę pakviesti visas poras, kurias yra sutuokę. O tokių porų gal penki šimtai! „Būtų graži šventė, padarytume koncertą“, - neabejojo Dainius.
D.Palivonas prisiminė prieš dvi dešimtis nutikusią neįtikėtiną pažinties istoriją su žmona: „Aš pardavinėjau automobilius, o Svetlana ėjo į turgų apsipirkti. Veiksmas vyko Rusijoje, buvo labai šalta, ji įsėdo į mano automobilį pasišildyti, o aš ją parsivežiau iki Lietuvos.“ Atrodo, per tiek metų juodu tapo gera komanda. „Ji mane myli už tai, kad kiekvieną kartą numetu drėgną rankšluostį ant jos lovos“, - juokavo vyras. Žmona paprieštaravo: „Taip ir yra, negaliu to pakęsti!“ „Gerai, gerai, būk nepažintoji mano žmona“, - Svetlanai nusileido Dainius, o laidos vedėjus Editą Užaitę ir Timūrą Augucevičių paerzino: „Tikriausiai jūs norite, kad mes grįžtume namo susipykę?“
Sidabrinių vestuvių metinių proga Svetlana ir Dainius Palivonai planavo surengti didžiulę šventę. Kaip patys juokiasi kalbėdami su 15min, per tiek metų surengę ne vieną vakarėlį kitiems, šventės šį kartą norėjo ir patys. Vis dėlto, gyvenimas šį kartą suplanavo kitaip - koronaviruso pandemijai sukausčius visą pasaulį, gegužės 25 dieną suplanuotą šventę teko nukelti. „Šventei tikrai ruošėmės, ji turėjo būti išties ypatinga, laukėme nemažai svečių. Planavome, kad vakarėlis bus toks, kokio mūsų draugai dar nėra matę. Vis dėlto atėjus karantinui to įgyvendinti nepavyko“, - prisimena Svetlana.
Vis dėlto originaliomis idėjomis ir išradingumu pasižymintys sutuoktiniai nosių nenukabino. Priešingai, kartu susėdę nusprendė, kad niekas nesutrukdys įprasminti tokios ypatingos dienos. Taip ir gimė idėja surengti fotosesiją su visais šventėje turėjusiais dalyvauti svečiais. Tiesa, tai nebuvo vienintelė staigmena poros draugams. „Kaip tik buvo priimtas leidimas visur vaikščioti be kaukių, tad mes sugalvojome patys aplankyti visus svečius. Bent kelioms minutėms pasidžiaugti vienas kitu ir mūsų laime“, - sako moteris.
Sutuoktiniai juokiasi, kad tokios idėjos - puikiai atspindi jų charakterius. O ir daug diskusijų dėl to, ar verta leistis į tokią avantiūrą, nebuvo. O viskas prasidėjo Vilniuje, kur gyvena bene daugiausia poros draugų. Tada laukė kelionė į Kauną, Gargždus, Panevėžį, Marijampolę. Iš viso šventėje turėjo dalyvauti apie 60 žmonių, tad nors ir pavyko aplankyti ne visus, per kelionę pravažiuota net 1,2 tūkst. kilometrų. „Visas procesas truko dvi dienas su pertrauka pamiegoti“, - juokiasi Svetlana. Į neįprastą kelionę leidosi ir fotografai, kartu praleidę kone visą parą. Būtent jie įamžino ne tik susitikimą, bet ir ypatingą ceremoniją.
Kaip pasakoja Svetlana, tikrosios šventės metu pora planavo kiek kitaip įprasminti savo jausmus. Šventės bažnyčioje nesinorėjo, tad Svetlana ir Dainius buvo sugalvoję surengti ceremoniją su gongais, o jų metu kiekvienas svečias savo antrai pusei turėjo užrišti sėkmės apyrankę. „Kiekvieną apyrankę savo rankomis pagaminau pati. O kadangi minime sidabrines vestuves, visos apyrankės buvo papuoštos sidabriniais elementais. Vis dėlto šios idėjos įgyvendinti nepavyko, tačiau nusprendėme jas vis tiek įteikti. Pagalvojome, kad tokiu atveju važiuosime pas kiekvieną ir patys surengsime apeigas. Tad atvykę pas draugus pirmiausia papasakodavome, kokia už to slypi istorija ir prasmė. Kadangi visi svečiai turi antrąsias puses, jie turėjo vienas kitam, mūsų akivaizdoje, apyrankes užsirišti, pagalvoti vienas apie kitą. Ir, žinoma, pasibučiuoti“, - juokiasi Svetlana. Taip patys pasirūpinę kitų sėkme ir laime, šventės kaltininkai sako meile prisipildę ir patys. Išskirtinė idėja išties paliko neišdildomą įspūdį draugams, tačiau pastarųjų, kaip juokiasi pora, sukaktuvininkų išradingumas nebestebina. Ne vienus metus renginių organizavimo srityje dirbanti pora stebina savo originaliomis idėjomis, užmojais ir svajonėmis. Porai greitai pavyko persiorientuoti ir įvaizdžio prasme. Svetlana kreipėsi į tas pačias drabužių kūrėjas, kurios turėjo pasiūti išskirtinei šventei skirtą apdarą, kad šios parengtų ką nors gražaus, bet paprastesnio. Taip moteris pasipuošė žaviu kostiumėliu, o sutuoktinis puošėsi iš anksto nupirktu kostiumu. Dabar 25-ąsias vestuvių metines prisiminsiantys iš gausus nuotraukų albumo, sutuoktiniai sako, kad būtent bendras požiūris į gyvenimą juodu atvedė iki šio taško. Kaip sako Svetlana, santykiuose tikrai nėra jokių receptų ir taisyklių, o jeigu jau reikia itin stengtis, gali būti, kad porai jau nebe pakeliui. „Pirmiausia reikia norėti būti vienam su kitu. Taip pat - mokėti kalbėtis, nes nuo nesusipratimų ar pykčių tikrai nepabėgsi, tačiau negalima kaupti nepasitenkinimo savyje. Taip galite tiesiog sprogti. O jeigu tą momentą iškalbėsite, visas problemas įmanoma išspręsti“, - sako Svetlana. Ir nors juodu jau ne vienus metus dirba kartu, pora pabrėžia, kad jų laimės receptas - laisvė. „Nuo pat pirmos dienos egzistavo labai stiprus palaikymas, supratingumas. Duodame vienas kitam pasireikšti, augti. Ir, žinoma, labai svarbu juokas. Mes gebame kiekvieną problemą išspręsti juoku“, - šypsosi Svetlana.
Atsiminimai apie žiniasklaidos pasaulį
Vytautas Žeimantas pasidžiaugė, kad vis labiau įsibegėja „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos" ruošimo ir leidimo darbai. „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją" prieš keletą metų nutarė leisti Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija. Buvo paskirti ir trys redaktoriai-sudarytojai: Genovaitė Burneikienė, Vytas Urbonas ir šių eilučių autorius. Enciklopedijos rengėjai supranta, kad be visuotinės kolegų talkos bus sunku parengti išsamią, visą šį audringą laikotarpį (nuo 1988 metų) apimančią Enciklopediją. Todėl LŽS internetinėje svetainėje buvo įkurta nauja rubrika - "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedija". Čia sudėti straipsniai atskleidžia šio projekto esmę ir prasmę, suteikia žinių, kas ir kaip gali dalyvauti ruošiant šį leidinį, kas atsispindės jame. Enciklopedijos rengėjų gamybiniame pasitarime buvo konstatuota, kad jau dauguma straipsnių pagal sudarytą Vardyną yra parengta. Genovaitė Burneikienė parengė straipsnius apie laikraščius, Vytas Urbonas - apie žurnalus ir kitas žiniasklaidos priemones, žurnalistų rengimo įstaigas, žiniasklaidos organizacijas, konkursus bei apdovanojimus, pagrindines žiniasklaidos sąvokas. Jam teko rinkti ir redaguoti straipsnius apie žurnalistus ir žiniasklaidos darbuotojus. Šiuo metu tokių straipsnių jau yra paruošta net per 1780. Tai daug, tačiau ne visi kolegos, kurie galėtų atekti į enciklopedija, atsiuntė apie savę informaciją. Kai kas dar skambina, teiraujasi, ar jie gali tikėtis patekti į leidinį. Todėl, norėdami paspartinti šios informacijos rinkimą, skelbiame sąrašą žurnalistų ir žiniasklaidos darbuotojų, kurie galėtų patekti į dabar spaudai ruošiamą „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją".