Šiame straipsnyje nagrinėjama Vladimiro Vysockio, iškilaus rusų poeto, aktoriaus ir dainų autoriaus, gyvenimas ir kūryba, jo įtaka kultūrai ir atminimo įamžinimas. Taip pat apžvelgiama tai, kaip jo atminimas pagerbiamas Lietuvoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Vladimiras Semionovičius Vysockis gimė 1938 m. sausio 25 d. Maskvoje, name, esančiame pačiame „pervoj Mieščianskoj“ gatvės (dabar - Taikos prospektas) gale. Jo tėvas Semionas Vladimirovičius (1915-1997) buvo Didžiojo karo dalyvis, pulkininkas, o motina Nina Maksimovna (1912-2003) - vokiečių kalbos vertėja.
1941 m. Vladimiras su mama persikėlė į Orienburgo sritį, bet 1943 m. vėl grįžo į Maskvą. 1947-1949 m. Vladimiras su tėvu ir jo antrąja žmona E. Lichalatova gyveno Vokietijoje.
Mokslai ir teatro karjeros pradžia
1955 m. pradėjo lankyti dramos būrelį prie MCHAT‘o, V. I. Nemorovičiaus-Dančenkos aktorių mokyklą-studiją, ir įstojo į Maskvos Kuibyševo vardo inžinerinį statybos institutą, bet po pirmo semestro iš instituto išėjo. 1960 m. vedė Izą Žukovą.
1960 m. baigė Maskvos dailės teatro mokyklą studiją. 1960-62 m. buvo A. Puškino dramos teatro aktorius.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Darbas Tagankos teatre
Tikrasis V. Vysockio talentas atsiskleidė Tagankos dramos ir komedijos teatre, kuriam vadovavo Jurijus Liubimovas. 1964 m., baigęs Maskvos meno akademijos teatro mokyklą, V. Vysockis įsidarbino Tagankos teatre, kurio pašonėje dabar įsikūręs V. Vysockio vardo Kultūros centras-muziejus. V. Vysockis čia dirbo ligi mirties.
Jis dalyvavo poetinėse kompozicijose „Antipasauliai“ (1965), „Saugokite savo veidus“ (1970, uždraustas rodyti; abu pagal A. Voznesenskį), „Žuvusieji ir gyvieji“ (1965), „Paklausykite!“ (pagal V. Majakovskį), „Pugačiovas“ (pagal S. Jeseniną, vaidino Chlopušą; abu 1967). Jo dainos organiškai įaugo į statomus spektaklius, jis laikomas vienu geriausių Hamleto vaidmens atlikėjų. 1976 m. Jugoslavijoje, Belgrado tarptautiniame teatrų festivalyje (BITEF), paskirta pirmoji premija būtent už šį vaidmenį.
Kūryba kine
Nuo 1959 m. kine sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų; svarbesni: Volodia („Vertikalė“, režisieriai S. Govoruchinas, B. Durovas), Maksimas („Trumpi susitikimai“, režisierė K. Muratova, abu 1967), Brodskis („Intervencija“, režisierius G. Poloka), Brusencovas („Tarnavo du draugai“, režisierius J. Karelovas, abu 1968), Fon Korenas („Blogas geras žmogus“ 1973, režisierius J. Cheificas), Hanibalas („Kaip caras Petras apvesdino negrą“ 1976, režisierius A. Mitta), Žeglovas („Susitikimo vietos pakeisti negalima“, režisierius S. Govoruchinas), Don Chuanas („Mažosios tragedijos“, režisierius M. Šveiceris, abu 1979, abu televizijos filmai).
Dainų kūryba
Dainuoti ėmė V. Vysockis nuo 1958 m. Dainas kūrė nuo 1961 m., jų parašė apie 1000 (dalį jų - teatro spektakliams, kino filmams). Tekstuose vyravo karo, sporto, tragiškos gyvenimo baigties nuojautos temos, ryškinamas gyvenamojo laikotarpio visuomenės mentalitetas, griaunamos ideologinės klišės, šaipomasi iš mąstysenos štampų. Dainų stilistika artima miesto romansui ir skomorochų kūrybai.
Vladimiras Vysockis, kino ir teatro artistas, vienas garsiausių Rusijos bardų, poetas, kompozitorius, parašė apie 1000 dainų, kurios šiandien skamba 41 kalba. Savo dainas dažniausiai atlikdavo pritardamas akustine septinstyge ("rusiška") gitara, dažnai suderinta tonu ar pusantro žemiau. Turėjo unikalų užkimusį gan žemą "girgždantį" balsą.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Asmeninis gyvenimas
1970 m. Vysockis vedė žymią prancūzų artistę Mariną Vladi. Ji buvo pirmoji V. Vysockio dainų, kūrinių klausytoja ir vertintoja. Jos dėka Vysockiui atsirado galimybė aplankyti Holivudą, Kanadą, Ameriką, Prancūziją, Vokietiją Italiją ir kt.
Paskui Vladimiras Visockis buvo vedęs dar du kartus: tą, kitą aktorę, netiesiogiai išardžiusią jo santuoką, - Liudmilą Abramovą (iš viso jie susilaukė dviejų sūnų) ir prancūzę kino žvaigždę Mariną Vladi.
Mirtis ir atminimo įamžinimas
Paskutiniaisiais gyvenimo metais V. Vysockis griebėsi prozos, nusprendęs visą save atiduoti literatūrai. V. Vysockis mirė 1980 m. liepos 25 d. savo bute, Maskvoje. Vladimiro Semionovičiaus Vysockio laidotuvės įvyko 1980 m. liepos 28 d.
Nuo 1996 metų jis vadovauja Maskvoje įsikūrusiam V. Vysockio kultūros centrui-muziejui, kuris kaupia istorinę medžiagą apie šio garsaus menininko gyvenimą. Muziejaus kolekcijoje - ir V. Vysockio bendražygių dienoraščiai, kuriuose aprašoma jų viešnagė Lietuvoje. Būtent šiame muziejuje 2005-aisiais įvyko spektaklio „Vysockis. Rojaus obuoliai“ premjera.
Svarbiu metinių akcentu tapo jau tradicinis V. Vysockio premijos įteikimo koncertas, kuriame šio menininko dainas atliko ir eiles skaitė garsūs Rusijos atlikėjai bei aktoriai. Premijos idėja 1997-aisiais kilo N. Vysockiui. Nuo tada ji kasmet teikiama žmonėms, kurie net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis neatsisako savo įsitikinimų.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Vladimiro Vysockio vizitas Lietuvoje
Apie Tagankos teatro, kuriame dirbo V. Vysockis, gastroles Vilniuje iki šiol sklinda legendos, kaip ir apie pasisėdėjimus iki aušros viešbutyje su kolegomis iš Lietuvos. Profsąjungų rūmų salė buvo sausakimša, gauti bilietų į spektaklius buvo neįmanoma.
V. Vysockis tos viešnagės metu spėjo surengti ir keletą koncertų, apie kuriuos nebuvo skelbiama iš anksto. Kalbama, jog V. Vysockiui Lietuva paliko tokį įspūdį, kad po poros mėnesių aktorius ir dainininkas vėl vaikščiojo Vilniaus gatvėmis.
Literatūrinis atminimas Lietuvoje
Lietuvių kalba išleistas V. Vysockio poezijos rinkinys „Neišbraukit manęs iš gyvenimo…“.
Vladimiro Vysockio atminimo vakaras Ukmergėje
Straipsnyje minimas Albinas Kuliešis, kuris vieną vakarą bežvelgiant į kalendorių, akys pačios surado skaičių 25… . Po to atėjo supratimas iš atminties, kad tai Vladimiro Vysockio gimimo data…Taip gimė mintis surengti Vladimiro Vysockio atminimo vakarą.
Sausio 23 d. fotostudijoje ,,Žvilgsnis‘‘ rinkosi bičiuliai poetai ir mėgstantys poeziją žmonės. Vakaro metu skambėjo Vladimiro daina ,,Vilkų medžioklė‘‘, pasakojanti apie apsisprendimo gyventi laisvėje pasirinkimą. Rokiškio krašto kultūros žurnalo ,,Prie Nemunėlio“ redaktorė Alicija Matiukienė papasakojo apie poeto gyvenimo moteris, poeto vaikus, jo sudėtingą šeimyninį gyvenimą. Poetas Algirdas Ražinskas iš Anykščių papasakojo apie paskutinę poeto meilę ir tragišką gyvenimo pabaigą. Vladimiro poeziją poeto gimtąją kalba skaitė vakaro vedėjas Albinas Kuliešis, Vladimiro Vysockio dainas atliko bardas iš Migdoliškių, anykštėnas Vidmantas Plėta, kuris iš rusų kalbos išvertė apie 30 V.Vysockio dainų.
Antroje vakaro dalyje savo poeziją skaitė poetės Gema Sotikova (Sudargas), Aušrinė Pavasaris (Marijampolė), Virginija Ruškienė (Kaunas), Danutė Ruseckaja (Vilnius), Rima Petrilevičienė (Kėdainiai), Danutė Gečytė (Anykščiai), Rita Gelūnienė (Ukmergė), dainavo Birutė Gaučienė (Vilnius). Kunigas Rimantas Laniauskas nuostabiai skaitė poečių eiles ir padainavo dainą apie klouną. Po oficialios dalies vakaro dalyviai užlipo į Ukmergės piliakalnį ir, šviečiant pilnačiai, paleido žibintus ir savo mintis į dangų.