Įvadas
Lietuvių liaudies dainos ir vaikų poezija - du neatsiejami kultūros reiškiniai, persipynę gijomis, kurios siekia gilias tradicijas ir atspindi tautos dvasią. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tautosakos motyvai ir stilistika atsispindi vaikų poezijoje, konkrečiai - dainose apie zuikius, ir kokią reikšmę šis ryšys turi jaunajai kartai. Straipsnyje remiamasi informacija, pateikta žurnale „Rubinaitis“ bei kituose šaltiniuose, analizuojant S. Gedos kūrybą ir vaikų poezijos tendencijas.
S. Gedos kūrybos sąsajos su liaudies daina
Literatūrologai ne kartą yra pastebėję glaudų R. Gedos kūrybos ryšį su lietuvių tautosaka. Straipsnyje remiamasi pavyzdžiais iš Laimos Abraitytės penktosios klasės Skaitinių, kuriuose įtraukti S. Gedos eilėraščiai „Močiutės daina apie strazdą“ ir „Bitutės pusryčiai“. Šie eilėraščiai akivaizdžiai atspindi poeto kūrybos artumą liaudies dainai.
„Močiutės daina apie strazdą“
Eilėraščio pavadinimas jau išduoda žanrinę priklausomybę - tai daina. Eilėraštyje atpažįstama dainos stilistika, paraleliškumas. 1, 2, 4 strofos - labai būdingi lietuvių dainoms trieiliai, kurių eilučių skiemenų skaičius užrašomas schema 5/5/7. Ir būtent originaliajame intarpe - trečioje eilėraščio strofoje - ši schema pažeidžiama: 5/6/6. Tai gali būti sąmoningas riktas, kurio nesijaustų palikus deminutyvinę žodžio formą: „Guldyk strazdą lovelėn“. Dainos strazdas pasirodo kaip pavasario pranašas. Eilėraštyje jo istorija pratęsiama. Ankstų rytelį tekanti, vėlai vakarėlį besileidžianti saulė motulė strazdelį ne tik šildo, bet ir guldo. Gal šį veiksmą gali atpažinti ir kiekvienas nekantriai pavasario laukiantis, pavasarinius „nemunėlius“ išbraidantis neklaužada? Tautosakoje strazdas gal turi ir kitų funkcijų - dainoje jis gali būti ir bernelio antrininkas. S. Geda, būdamas tradicijoje, gerai ją pažįsta, todėl gali ką nors įterpti.
„Bitutės pusryčiai“
Antrąjį eilėraštį taip pat galima atpažinti kaip dainos teksto perrašymą. Sutartinės - archajiškas dainuojamosios tautosakos klodas. Dėl polifonijos - susidainavimo patirties reikalingo atlikimo būdo - jos negalėjo tapti bendrojo dainų repertuaro dalimi. Ilgiausiai, iki XX a. vidurio, jų dar buvo užrašoma Rytų ir Šiaurės Lietuvoje. Antra vertus, sutartinių atlikimo būdas - prasminio teksto ir priegiesmio, garsažodžio derinys - lėmė ir nesudėtingą jų poeziją: dažniausiai tekstas suvertas iš trumpų, 6-8 skiemenų frazių. S. Gedos eilėraštuke atpažįstama tik pati situacija - bitė lanko grikį, o grįždama peikia jo skriaudėją. Bet poetinis įspūdis randasi visiškai kitaip. Eilėraštis - ne tik apie bitės ašaras ir zuikio pusryčius, bet ir apie pasaulio tvarką.
Zuikis tautosakoje ir vaikų poezijoje
Zuikis - vienas populiariausių gyvūnų lietuvių tautosakoje ir vaikų poezijoje. Jis dažnai vaizduojamas kaip baikštus, bet kartu ir gudrus, išradingas personažas. Liaudies dainose zuikis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas veikėjas, priklausomai nuo dainos siužeto ir konteksto. Vaikų poezijoje zuikis dažniausiai įkūnija nekaltumą, žaismingumą ir smalsumą.
Taip pat skaitykite: Dainos kultūrinis paveldas
Zuikis kaip gamtos dalis
Dainose apie zuikius dažnai atsispindi gamtos motyvai, metų laikų kaita, miško gyvenimas. Zuikis įrašomas į natūralų gamtos ciklą, pabrėžiamas jo ryšys su aplinka. Tokios dainos moko vaikus mylėti gamtą, pastebėti jos grožį ir įvairovę.
Zuikis kaip žmogaus savybių atspindys
Per zuikio personažą vaikų poezijoje neretai atskleidžiamos ir žmogaus savybės: baimė, drąsa, išmintis, kvailumas. Zuikis gali būti pavyzdys, kaip įveikti sunkumus, kaip elgtis sudėtingose situacijose, kaip būti geru draugu.
Vaikų poezijos apžvalga: 2021 metų derlius
Apžvelgiant 2021 metų vaikų poezijos derlių, galima pastebėti, kad didžioji dalis kūrybinių vaisių vis dėlto turi daugiau trūkumų nei privalumų. Žvelgiant į poezijos knygų vaikams visumą tematikos aspektu, ypatingų išteklių nematyti. Dažniausiai gamta ir tėvynė, tėvynė ir gamta. Netgi jau anksčiau kelią į mažųjų skaitytojų ir jų tėvelių širdis radę kūrėjai labiau užsiima tam tikros knygos-koncepto projektavimu.
Tradicijos ir naujovės
Dalis autorių kasmet atrodo, kad jeigu rašai vaikams, tai būtinai ten turi atskubėti „pavasarėlis“, ką nors solidžiai tarti „tėvelis“, šypsotis „saulelė“, žydėti „obelėlė“. Tokios knygos prigrūdamos tiek sacharininių priesagėlių bei klišinių epitetukų, kad net pratusį ir užsigrūdinusį sapnuotoją bei skaitytoją pila šaltas prakaitas ir norisi kaip nors pabusti iš to intensyvaus kankinimo mažybinėmis formomis.
Meistriškumo pavyzdžiai
Vis dėlto kai kuriuos poezijos rinkinius galima laikyti esančius riboto perimetro - jie svarbūs juos inicijavusiems leidėjams. Aukštos ritminės prabos ir gero rimo mokyklos tekstai puikiai dera su jaukiomis iliustracijomis. Patirtis ir gebėjimas sieti kūrybą su tautosaka, ankstesniu vaikų literatūros kanonu paprastas gamtines vasaros istorijas, eiliuotus pasakojimus paverčia įdomiais, kartais netgi turinčiais savy ugdomojo elemento tekstais.
Taip pat skaitykite: Žemės vaikų dainos
Improvizacijos ir nauji stiliai
Dainiaus Gintalo kūryboje vis svarbesnis tampa improvizacinis, džiazuojantis stilius - tai atsispindi ir rinkinyje vaikams. Laisvam poetiniam kalbėjimui pajungiami bene visi teksto lygmenys - nuo fonetinio, akustinio iki ritmuoto didesnės apimties pasakojimo. Bene pagrindinė šios knygos skirtis kitų pernykščių poezijos rinkinių fone - daug nekonvencinio kalbėjimo, atsisakyta rimavimo tradicijos.
Ugdomoji vertė
Dainos apie zuikius, kaip ir kitos tautosakos kūriniai, turi didelę ugdomąją vertę. Jos padeda vaikams pažinti savo tautos kultūrą, istoriją, tradicijas. Dainos lavina vaizduotę, atmintį, kalbos jausmą, skatina kūrybiškumą. Be to, dainos moko vaikus moralinių vertybių, skatina empatiją, atjautą, meilę artimui.
Taip pat skaitykite: Vaikų dainos: besmegenio tema