Vilnius, 2024-ieji. Vieną rytą, skambant keistai muzikai, primenančiai dūdmaišių orkestrą ir piligrimus sveikinančius Santiago de Kompostelos katedros garsus, gimė mintis apie Kelionę. Tiesa, tai buvo ūkininkų streikas Gedimino prospekte, bet kvietimas jau buvo išgirstas. Tyliai atsiliepus į jį, prasidėjo pasiruošimas. Treniruotės, forumų skaitymas, nors visi Camino forumai rekomendavo nekeliauti kovą - Ispanijoje dar žiema, šalta, purvina, lietinga, gali pasitaikyti ir sniego.
Kelionės pradžia: Ovjedas
Skrendant į Astūrijos oro uostą netoli Ovjedo, jaudulys vis stiprėjo. Tolumoje bolavo snieguotos kalnų viršūnės. Kaimynė lėktuve, skaičiusi lenkišką knygą, uždarė ją ir su vaikiška šypsena žvelgė į kalnus. Matydama jos žygiavimui tinkamą aprangą, paklausiau: „Gal ir jūs piligrimė? Primitivo?“ - „Ne, aš čia gyvenu.“
Ovjedo autobusų stotyje spėjau į šv. Mišias artimiausioje bažnyčioje. Stebėjau virš altoriaus nutapytą freską - Adomas ir Ieva žydinčioje pievoje, apsupti žvaigždžių. Išėjus laukan, vietinės močiutės klausinėjo, ar esu piligrimė, bučiavo skruostus ir linkėjo gero kelio - „Buen Camino“. Viena, kalbanti angliškai, palydėjo iki sporto prekių parduotuvės ėjimo lazdų. Pakeliui ji paprašė maldos už savo dukteris, tad padovanojau jai Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį su malda ispanų kalba.
Albergo administratorė pranešė, kad šią naktį būsiu vienintelė moteris, tad gausiu atskirą kambarį. Einant per parką prie Ovjedo katedros, sustabdė didžiuliai kamelijų krūmai, nusėti įspūdingais žiedais. Lietuvoje dar buvo šalta, tad glosčiau žiedus, skonėjausi, fotografavau, gėriau į save pavasarį.
Pirmos dienos iššūkiai ir džiaugsmai
Auštant Kelias prasidėjo. Tolumoje vėl bolavo snieguotos viršūnės. Bet kol kas - pavasaris! Takeliais per laukus, miškelius, sekant geltonomis rodyklėmis, skambėjo paukščių giesmės, žydėjo slyvos, abrikosai, magnolijos, laukiniai narcizai, pienės, žibutės, šalpusniai. Lenkiausi prie kiekvieno žiedelio. Apspangau nuo pavasario, šilumos ir saulės.
Taip pat skaitykite: Dainos kultūrinis paveldas
Parapijietė meteorologė Teresė iš vakaro atsiuntė žinutę apie šaltį, lietų ir stiprų vėją. Bet čia buvo saulė, paukščiai, žydėjimas. Kuprinė lengvutė, batai lengvučiai, sijonas - siūtas specialiai žygiui. Jaučiausi puikiai pasiruošusi piligrimė.
Užsukau į pakeliui stovinčią koplytėlę, kur galima užsidėti antspaudą į piligrimo pasą ir pailsėti. Čia sutikau ispaną piligrimą, svajojusį apie šį Kelią dešimtmetį. Jo kuprinė buvo didelė, o jis pats - ne iš milžinų. Einant kartu, jam sunkiai sekėsi kopti į kalnelius. Mažame kaimelyje jis paklausė vietinių apie kelią ir apsidžiaugė, kad nebereikės kilti į kalną. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vietiniai pamelavo.
Netikėti susitikimai ir bendrystė
Prie dar vienos koplytėlės sutikau piligrimę iš Lietuvos, Raimondą, gyvenančią Mančesteryje. Einant trise, su Raimonda pačiauškėm lietuviškai, persijungdami į anglų kalbą, kad įtrauktume ispaną. Bet jis vis tylesnis ir tylesnis, galiausiai atsisėdo ant žemės ir paprašė, kad jo nebelauktume. Palikom jį. Raimonda gyrė mano sijoną: „Jau koks sexy! Būčiau vyras, ieškočiau progų, kaip numaut!..“
Gyvūnai - aviganiai milžinai - taip pat patraukė dėmesį. Vienas jų miegojo avių ganykloje. Nubudęs vartėsi. Fotografavom. Raimonda priėjo arčiau tvoros. Atsigręžiau išgirdusi riksmą - šuo pribėgęs artyn.
Albergo jaukumas ir piligrimų palaiminimas
Grado mieste, alberge, be dviejų lietuvių merginų, miegojo dar trys piligrimai: ispanas, sunkiai nešęs savo kuprinę ir galiausiai važiavęs taksi, kitas ispanas, į mus nekreipęs dėmesio, ir italas, žygiuojantis atvirkščiai - nuo Santiago de Kompostelos iki Ovjedo. Mieliausias čia buvo albergo prižiūrėtojas savanoris Pako. Net jei ir nekalbėjo angliškai. Rytą po pusryčių Pako kiekvieną apdovanojo mažučiais Camino suvenyrais ir sušuko: „Piligrimų palaiminimas!“ Jis ėmė skaityti maldą. Albergo vestibiulis akimirksniu virto šventove. Stovėjau priešais langą, akinama ką tik patekėjusios saulės spindulių, o palaiminimas plūdo iš Pako lūpų. „Amen“, - atsakiau garsiai jam baigus. Pako apkabino mudvi išlydėdamas.
Taip pat skaitykite: Žemės vaikų dainos
Susitikimas su Jėzumi
„Žiūrėk, Jėzus. Toks pats, kokį vakar matėm bažnyčioje!“ - sušuko Raimonda, prisiminusi įspūdingą Jėzaus, nešančio kryžių, statulą. Ir tikrai. Pro šalį važiuoja šiukšlių surinkimo mašina, priekyje sėdi du vyrukai, vienas iš jų - rusvais ilgais plaukais, su barzduke - tikras Jėzus. Mums šypsosi ir mojuoja. Pamojuojam ir mes.
Ima lyti. Lyja ilgai. Šalta. O ką daro piligrimai, kai lyja? Eina toliau! Užsukus į vieną miestelį randu nuorodą į vienuolyną, kurį norėjosi aplankyti. Tiesa, pastatas restauruojamas. Ateinu ir sustingstu iš nuostabos - Jėzus su kitu darbininku vienuolyno kieme kilnoja didžiules sijas. Jėzus restauruoja vienuolyną.
Netikėtumai kelyje ir nakvynės paieškos
Vos nubudus jaučiau, kad nakvoti numatytam miestely nereikia. Turėsiu judėti toliau iki albergo vidury laukų. Mėginau ginčytis: bet 25 km bus nueiti… Negi dar 7. Be to, miestelyje vyks šv. Mišios… yra albergų… Galiausiai gerą pusdienį lis. Atėjus ant bažnyčios durų randu užrašą, kad Mišių šiandien nebus. Tada bent jau į prekybos centrą, nes skrandukai tušti… Nusiperkam sriubos pakeliuose - norisi ko nors šilto - ir tuno pyrago. Pasišildysim alberge. Keliaujam į pigiausią - valstybinį. Sėdim ant suoliuko priešais neveikiantį albergą ir rankomis laužom tuno pyragą. Taip ir jaučiau, kad nelaukia… Na, jei ne valstybinis, gal yra privačių. Į vieną pabandom. Uždaryta. Taip, taip, ne sezonas, žinojau… Į antrą - uždaryta, nors programėlė ir rašo, kad veikia. Randam dar vieną. Eidamos prie jo žiūrim - tykusis ispanas sėdi miestelio aikštėje nusiavęs batus ir tepa pėdas vazelinu. „Kur nakvosi?“ Patrūkčioja pečiais. Irgi nežino. Pakviečiam ieškoti albergo kartu. Uždarytas ir trečias. Tada iškilmingai pranešu, kad už septynių kilometrų yra veikiantis, tik reikia paskambinti. Skambina ispanas, susitaria, mus priims.
Albergo vidury laukų ir tyla kelyje
Gustavas - vidutinio ūgio tamsaus gymio vyrukas, maždaug keturiasdešimties. Angliškai kalba geriau negu aš ispaniškai, bet ne kažką. Visai ne šnekutis, bet toli gražu ir ne nedraugiškas, kaip pasirodė iš pradžių. Tiesiog drovus žmogus. Einam kone mišku. Vakarėja. Nesišnekam. Jeigu ką reikia, pasakom žvilgsniu, mimika. To visiškai užtenka. Radę ką įdomaus, sustojam pažiūrėti.
Albergo šeimininkas Nikolas pats įkūrė šiuos nakvynės namus vidury niekur. Nei miestelio, nei miesto. Laukai, slėniai, kalnai ir miškai aplinkui. Namukas žavingas. Vidus jaukiai įrengtas. Sinda - šuns vardą atsimenu, o štai Nikolo mylimosios - jau ne. Ši vieną dieną atėjo čia kaip piligrimė ir liko. Kelias pilnas istorijų. Esam vieninteliai piligrimai. Gustavas gauna atskirą kambarį. O mudvi su Raimonda dvivietį.
Taip pat skaitykite: Vaikų dainos: besmegenio tema
Vis daugiau tylos Kelyje. Einam nesusitarę, kad eisim kartu. Kiekvienas laisvas eiti kada nori, kaip nori ir kiek nori. Bet jei jau tie norai sutampa… Vis mąstau, koks keistas sutvėrimas tas žmogus.
Išbandymas Hospitales keliu
Oras nelepina. Išėjus iš jaukiojo Nikolo albergo rytą labai šalta. Be to, įsismarkauja mano sloga. Jau atvykau kiek peršalus, o dar ta ispaniška „šilumėlė“… Vos už poros kilometrų mūsų laukia didesnis miestelis, savo kompanijai pasakau, kad lendu į artimiausią kavinukę arbatos. Jiedu nusprendžia eiti toliau. Tegu, susitiksim kad ir vakare. Nosinės baigėsi. Kavinėje pasivagiu tualetinio popieriaus, bet paskui miestelyje randu parduotuvę ir nusiperku visą vienkartinių nosinių bloką. Gal ir daugoka, bet su mažesniais kiekiais niekas čia nežaidžia (tiesa, po kurio laiko nusipirkau dar vieną. Išėjus iš parduotuvės žiūriu - minia piligrimų prie autobuso. Ak taip, šeštadienis, savaitgalio piligrimai, panašūs į trečiojo amžiaus universiteto studentus. Tikiuosi, kad ne į tą patį miestelį keliauja kur ir aš. Bet jie dar tik ruošiasi. Aplenksiu ir eisiu viena išsvajotoj ramybėj. Einu. Rytas pasakiškas. Klausausi liepsnelės. Fotografuoju. Lėtai tursenu siauru miško keliuku, kuris kylant aukštyn nuolat pavirsta nedideliu upeliūkščiu. Nuo akmens ant akmens… Lėtapėdžiauju. „Buenos dias!“ - ups, mane aplenkė vienas iš autobuso piligrimų. Atsigręžiu - dar penkiasdešimt garbių, bet sparčių damų su nedidelėmis kuprinėlėmis man už nugaros… Net nežinau kodėl, bet… aš tiesiog dėjau į kojas.
Nakvynė Bores kaimelyje. Vėjų košiamas albergėlis ryškiai rožinėmis sienomis. Čia tik lovos ir dušai. Nieko daugiau. Net virdulio. Laimei, į kaimuką spėjom ateiti likus pusvalandžiui iki užsidarant barui. Čia išgeriu tris puodelius ramunėlių arbatos… Mažam bariuke, be mūsų, sėdi du šnekūs pusamžiai meksikiečiai ir viena jauna amerikietė. Kartu dar puskilometrį žingsniuojam į albergą. Aš tyliu. Raimonda čiauška su Keite, kuri dabar gyvena Madride, vasaras leidžia Aliaskoje, o pati yra iš Ohajo. Alberge dar vienas piligrimas - neįtikėtino lieknumo portugalas. Vėliau papasakos, kad… neturi skrandžio, bet vis vien leidosi į Kelią. Ir jau antrąkart, nes pirmąjį, nors buvo pavasaris, Kelią teko baigti dėl čia siautusių siaubingų gaisrų. Prieš miegą gerieji dėdulės meksikiečiai prisipažįsta, kad naktį knarks ir iš anksto atsiprašo. Gražu, bet nepadeda. Knarkė visą naktį. Sinchroniškai. O smarkus vėjas košė albergiuko sienas.
Rytą šovė išganinga mintis - vanduo duše neįtikėtinai karštas. Toks karštas, kad galbūt net… Tuoj pabandau. Pirmas buteliukas - juodos arbatos su sojos milteliais. Puikiausia angliška arbata! Užsiplikau dar vieną - vaisinės. Dar niekad vandens buteliuky neplikiau arbatos… vandeniu iš čiaupo. Portugalas, meksikiečiai ir amerikietė išėjo aiškiai žinodami, kad nesirinks Hospitales. Žmonės protingi.
O štai mes su Raimonda ir Gustavu ėjom nesusitarę. Galiausiai sustojom kryžkelėje, kur išsiskiria abu keliai. Lietus nieko gero nežadėjo. „Gal einant anuo keliu dar pavyktų pataikyt į Mišias… Sekmadienis… O čia tik kalnai ir jokios civilizacijos“, - mintiju. „Aš noriu eiti. Jei nenueisiu šito kelio, visą gyvenimą gailėsiuosi! - sušunka Raimonda. - Gustavai, o tu?“ Šis patrauko pečiais, paskui linkteli - maždaug: galim eiti, jei nori. To kelio nebūčiau nuėjus, jeigu ne bendražygių atkaklumas. Viena veikiausiai būčiau supanikavus, išsigandus, kad vėjas mane nuneš, ir dėjus atgal į šaltibarščių spalvos albergą laukų vidury.
Pokalbis su savimi ant kalno
Iš vakaro įsigytos šiltos slidinėjimo pirštinės greitai peršlapo, rankos sustingo. Net norėdama vėliau negalėjau išsitraukti telefono. „Tai sakei man kalbėsi!“ - sakau siųsdama savo priekaištingą šūksnį Aukščiausiajam. „Sakei man kalbėsi ant kalno. Aš čia. Klausau.“ Tik rėkiantis vėjas. Šlapdriba. Visiški tyrai. Nei paukščių, nei žirgų, nei žmonių. Vien tik vėjas. Pasijuntu kaip Elijas, išlindęs iš savo olos. Tik ir tos pasislėpti čia nėra. „Sakei, kad kalbėsi!“ - šaukiu savo širdyje net uždusus. „Sakei, kad atsakysi į mano klausimus, kai užlipsiu ant kalno. Kad viską suprasiu. Juk dėl to esu čia. Trenkiausi per visą Europą. Šitą pavasarį, kai Ispanijoj dar žiema. Tai kalbėk. Kalbėk. Aš klausau…“ Vėjas. Kaukiantis, košiantis vėjas.
Jau seniai nebematau vaivorykščių po kojomis, kurios džiugino dienos pradžioje. Svajoju apie albergą. Karštą dušą. Eidama matau begalinio grožio geltonus narcizus sniege. Negaliu nufotografuoti. Nei sustot paglostyt žiedų. Negaliu pasiimt tos akimirkos. Vaduoji mane nuo godumo? Leidi šią akimirką visko netekt? Nieko negalėt pasiimti? Turiu tik kuprinę, kurios turinys jau turbūt visas šlapias. Sumuštinį, kurio negaliu išsiimti kad ir kokia alkana būčiau.
Užlipam į pačią viršūnę. Staiga suprantu, kad atsidūrėm debesyje. Nebelyja. Nebepučia vėjas. Tyla. Tirštas debesis švelniai paglosto man skruostą.
Ilgai stovėjau karštame duše. Rankos ir kojos pamažu atitirpo. Suvalgiau sprangų sumuštinį viešbučio kambarėlyje. Pasiėmėm kambarį su Raimonda dviese, norėdamos išsidžiovinti čia drabužius. Planas pavyko. Įsijungiu telefoną. Randu bičiulio, anksčiau ėjusio Primitivo, žinutę: „Ar debesys jau po tavo kojomis?“ Kokie dar debesys, po kokiom kojom… Neturiu ką pasakyt, tad nusiunčiu porą nuotraukų su sniegynais.