Nuo pat gimimo užsimezgantis ryšys tarp motinos ir vaiko yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko emocinę ir psichologinę raidą. Šis ryšys formuoja vaiko pasitikėjimą savimi ir pasauliu, jo gebėjimą kurti santykius su kitais bei įveikti gyvenimo iššūkius. Tačiau motinos ir vaiko ryšys nėra vienintelis svarbus veiksnys vaiko gyvenime. Tėvo vaidmuo taip pat yra nepaprastai reikšmingas, nors dažnai nuvertinamas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl motinos ir vaiko ryšys yra toks svarbus, kaip jį stiprinti ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka tėvas.
Mamos ir vaiko ryšio svarba
Mamos ir vaiko ryšys yra pirmasis ir pagrindinis santykis, kuris formuoja vaiko emocinį ir socialinį vystymąsi. Šis ryšys padeda vaikui jaustis saugiam ir mylimam, o tai yra būtina jo psichinei sveikatai. Ankstyvos patirtys su mama formuoja pasitikėjimą pasauliu, kuris leidžia vaikui lengviau užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis, augti pasitikinčiu savimi ir aplinka.
Emocinis saugumas ir pasitikėjimas
Mamos apkabinimas suteikia vaikui saugumo jausmą. Kiekvienas iš mūsų išgyvenome kūdikystę, kai tiesiogiai buvome priklausomi nuo mamos rūpesčio ar kito žmogaus, kuris atliko mamos pareigas. Be šio rūpesčio mes nebūtume išgyvenę. Kiekvienas patyrėme skirtingą rūpestį ir švelnumą, kuris kūdikiui yra būtinas. Jeigu vaikystėje nepatyrėme švelnių prisilietimų, ir savo vaikams nemokame to parodyti ar tiesiog tai padaryti nėra lengva ir paprasta, o kitiems išeina savaime.
Mamos besąlyginė meilė suteikia vaikams sparnus. Tas jausmas, kai sunku, kai nerandi sprendimo, kai yra sunkių akimirkų, gali ateiti pas mamą, ją apsikabinti ir nurimti. Už vaikus nieko nereikia daryti, jie viską gali padaryti patys, bet gera jausti, kad galiu prisiglausti ir taip pajusti palaikymą. Tai suteikia vaikui stiprybės, rasti vidinių resursų sprendžiant savo problemas. Labai svarbu vaikams parodyti besąlyginę meilę, t. y. koks bebūtų jo elgesys, svarbu parodyti vaikui ir pasakyti, kad jis yra mylimas, net tada, kai elgiasi blogai.
Fizinė raida ir pažinimo įgūdžiai
Tyrimai rodo, kad emocinis ryšys skatina vaiko norą tyrinėti pasaulį, domėtis aplinka, daugiau guguoti ir bendrauti. Naujovių pažinimas skatina judėti: siekti, verstis, šliaužti, ropoti, sėsti. Mamos padrąsinimas sukuria mažyliui saugią aplinką ir leidžia ramiai tobulinti įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Apyrankės: apsauga vaikui ir mamai
Socialiniai įgūdžiai ir bendravimas
Jei mama tinkamai rūpinasi mažyliu, sukuria saugumo jausmą, bendrauja su juo, mažylis nebijos svetimų žmonių, noriai bendraus. Vaikas, kuris gauna pakankamai tėvų dėmesio, jaučia saugumą ir meilę, lengviau užmezga kontaktus su kitais žmonėmis, auga pasitikintis savimi ir aplinka.
Kaip sustiprinti emocinį ryšį su kūdikiu?
Emocinio ryšio kūrimas su mažyliu - tai nuoseklus, kantrybės ir meilės reikalaujantis procesas, suteikiantis tiek vaikui, tiek tėvams daug teigiamų emocijų ir ilgalaikės naudos.
- Priglauskite ir myluokite: Kūdikiai jaučiasi saugūs, kai po gimimo bent dvi valandas glaudžiami prie mamos ar tėčio odos. Toks glaudus odos kontaktas suteikia naujagimiui ramybės jausmą, mažina stresą ir skatina natūralų žindymą. Nepamirškite nuolat apkabinti, myluoti ir glostyti mažylį - švelnūs prisilietimai formuoja patikimą saugumo jausmą, kuris taps pagrindu emociniam vystymuisi.
- Aktyviai bendraukite: Nors naujagimiai pirmosiomis savaitėmis daug miega, būtina naudotis jų būdravimo akimirkomis bendrauti: kalbinti, šypsotis, žvelgti į akis. Kūdikiai aiškiai mato 20-30 cm atstumu - puiki proga palaikyti akių kontaktą ir kalbinti švelniu balsu. Kalbėkite paprastai, sakykite, kaip jo laukėte, kaip mylite - žodžių prasmė čia mažiau svarbi nei balso tonas ir emocija.
- Nešiokite ant rankų: Šiuolaikiniai tyrimai aiškiai rodo, kad kūdikio paėmimas ant rankų vos tik jis pravirksta - būtinas saugaus prieraišumo elementas. Kūdikis neverkia be priežasties; jam reikalingas jūsų dėmesys, buvimas šalia. Dažnai nešiojamas kūdikis lengviau nusiramina ir pasitiki pasauliu, jaučiasi saugus ir mylimas. Taip pat rekomenduojamas „oda prie odos” kontaktas - šiltoje aplinkoje (apie 27 °C) guldykite mažylį ant savo nuogos krūtinės, taip skatindami artumo jausmą.
- Masažuokite ir švelniai lieskite: Reguliarus švelnus masažas labai naudingas kūdikio emociniam ir fiziniam vystymuisi. Prisilietimai skatina nervų sistemos vystymąsi, gerina kūdikio emocinę būseną. Lengvai paglostykite mažylio galvytę, krūtinę, nugarą. Supkite ir liūliuokite, nes tokie judesiai primena kūdikiui buvimą mamos pilvelyje ir padeda vystytis neuronų jungtims smegenyse.
- Maitinkite kuo intymiau ir natūraliau: Žindymas sustiprina emocinį ryšį tarp mamos ir kūdikio. Žindymo metu rekomenduojama vengti televizoriaus, telefonų ir kitų trikdžių. Jei natūraliai maitinti negalite, ir maitinant mišinuku stenkitės sukurti intymią aplinką - žiūrėkite į kūdikį, švelniai kalbėkite, pasakykite, kad jį mylite.
- Žaiskite nuo pirmųjų dienų: Žaidimas - tai ne tik maloni veikla, bet ir esminė kūdikio raidos dalis. Žaiskite nuo pirmojo mėnesio, pradedant nuo trumpų 10-15 minučių žaidimų. Žaidimai turi būti paprasti, pritaikyti pagal amžių. Atidžiai stebėkite kūdikio reakcijas - jei pastebite, kad jis pavargo ar praranda susidomėjimą, leiskite jam pailsėti. Žaidimo metu stiprinamas emocinis ryšys ir gerinama pažintinė raida.
Maitinimo būdas ir prieraišumas: mitai ir realybė
Vaikelio laukimas būsimai mamai neretai sukelia daugybę klausimų, nežinomybės. Vienas jų yra apie tai, kokia aš būsiu mama, ką reikia daryti, kad mano ir vaiko ryšys būtų stiprus bei užauginčiau saugiai besijaučiančią ir pasitikinčią savimi bei pasauliu asmenybę. Būsima mama ypač daug išgirsta ir apie žindymo naudą: kaip tai svarbu sveikam vaiko vystymuisi ir kokią didžiulę įtaką žindymas daro saugiam ryšiui tarp vaiko ir mamos.
Tačiau ar motinos ir vaiko ryšys tikrai gali nukentėti priklausomai nuo to kaip bus maitinamas: iš buteliuko ar iš krūties? Ieškant atsakymų į šį klausimą užtikau straipsnį apie longitudinį tyrimą, kuriame buvo keliamos hipotezės apie maitinimo būdo sąsajas su motinos ir kūdikio ryšiu bei santykiais. Naudojant 570 motinos ir kūdikio porų tyrimo duomenis, ryšys tarp motinos ir kūdikio bei jų santykių kokybė buvo matuojami du kartus: po keturių ir po dvylikos mėnesių. Gauti rezultatai po keturių mėnesių parodė, kad žindančių mamų ryšys su vaikais yra stipresnis nei maitinančių iš buteliuko. Tačiau duomenys gauti po 12 mėnesių jau neparodė skirtumo tarp žindančių ir maitinančių iš buteliuko mamų ryšio su savo vaikais. Tai reiškia, kad, jei ankstyvas žindymas daro įtaką ryšiui, tai yra trumpalaikis dalykas. Šis tyrimas neatmeta galimybės, kad ryšys gali atsirasti žindymo kontekste. Tačiau tai rodo, kad ir maitinančios iš buteliuko motinos gali sukurti ryšį su savo kūdikiais. Teiginiai, kad žindančios diados būtinai turi geresnius tarpusavio santykius, yra nepagrįsti. Iš buteliukų maitinančios motinos gali suteikti pakankamai gerą priežiūrą, kad išlaikytų kokybiškus motinos ir vaiko santykius.
Dažnai šalia viena kitos naudojamos sąvokos kaip prieraiši tėvystė ir saugus prieraišumas, nėra pirmojo pasekmė. Vienas iš prieraišios tėvystės principų - žindymas yra nenuginčijamai naudingas, tačiau jis nėra tiesiogiai susijęs su saugiu prieraišumu, taip pat jis nėra lemiantis veiksnys vaiko ateities psichikos sveikatai ar vystymuisi. Paprasčiau sakant: nėra moksliškai įrodyta, kad prieraišios tėvystės filosofija yra susijusi su saugiu prieraišumu. O šis nesusipratimas - tai dažnas kaltės, nerimo ir tėvų nukreipimo netinkama linkme priežastis. Taip yra todėl, kad kai siejame prieraišios tėvystės principus su saugiu prieraišumu, pradeda atrodyti, kad neišpildžius kažkurio prieraišios tėvystės principo - negalimas saugaus ryšio su vaiku kūrimas. Taigi, tai nereiškia, kad jei mamai nepavyks žindyti - saugus prieraišumas neįmanomas. Lygiai taip pat nevertėtų savęs graužti mamoms, kurioms yra padaryta cezario operacija, ar kiti dalykai neatitinkantys prieraišios tėvystės principų.
Taip pat skaitykite: Savivaldybės iniciatyvos šeimoms Anykščių rajone
Žindymas - vienas svarbiausių dalykų prieraišios tėvystės filosofijoje. Tačiau mechaniškas, nejautrus maitinimas krūtimi iš esmės gali prisidėti prie nesaugos prieraišumo formavimosi, o tuo tarpu šiltas, jautrus maitinimas iš buteliuko gali padėti sukurti saugų ryšį. Taigi ne maitinimo metodas yra svarbiausia, bet kokybiškas bendravimas reikalingas prieraišumo formavimuisi. Tai, kas svarbu prieraišumo formavimuisi, yra globėjo veiksmų derėjimas su jo psichologine būsena: ar jis jaučia stresą, ar yra ramus, ar yra atitolęs, ar įsitraukęs, ar jis skaito kūdikio siunčiamus signalus. O pernelyg glaudus ryšys tarp globėjo ir vaiko visur bei visada - gali būti nesaugaus prieraišumo ženklas.
Žindymas yra naudingas, tačiau ne visada ir visiems lengvai besigaunantis. Todėl skatinčiau mamas nenusiminti, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių krūtimi negalėjo maitinti savo kūdikių. Jūs turite visas galimybes prisidėti prie saugaus vaiko prieraišumo formavimosi. Tai, kad nežindote - nėra nuosprendis.
Mamos ir vaiko santykių vertinimas
Mamos ir vaiko santykių vertinimas - tai svarbus procesas, kuris gali padėti suprasti giluminius ryšius, formuojančius emocinį ir fizinį vaiko vystymąsi. Santykiai su mama yra pirmieji ir pagrindiniai, kurie formuoja vaiko emocinį ir socialinį vystymąsi. Ryšys su vaiku nuo pat gimimo yra esminis, nes jis padeda vaikui jaustis saugiam ir mylimam. Ankstyvi patirtys su mama formuoja pasitikėjimą pasauliu, o tai yra būtina vaiko psichinei sveikatai. Šiuo atveju, rekomenduojama ir mamos balso terapija - tai viena iš būdų, kaip sustiprinti šį ryšį ir suteikti vaikui saugumo jausmą. Mama, kalbėdama švelniu ir raminančiu balsu, ne tik suteikia jam emocinę paramą, bet ir padeda sukurti gilų pasitikėjimą pasauliu. Jeigu ryšys su mama yra tvirtas, vaikas išmoksta pasitikėti kitais žmonėmis ir jausti, kad pasaulis yra saugi vieta.
Mamos ir vaiko santykių vertinimas padeda ne tik mamai, bet ir vaikui, nes jis leidžia geriau suprasti, kokie yra santykiai tarp jų, ir kaip jie gali būti stiprinami ar taisomi. Ryšys su vaiku nuo pat gimimo yra esminis, nes jis padeda vaikui jaustis saugiam ir mylimam. Ankstyvi patirtys su mama formuoja pasitikėjimą pasauliu, o tai yra būtina vaiko psichinei sveikatai. Jei vaikas patiria sunkumų su elgesiu, emocijomis ar nuotaikų svyravimais, gali būti naudinga atlikti ryšys su vaiku vertinimą. Tai gali apimti netinkamą elgesį namuose, mokykloje ar kitose socialinėse aplinkose, taip pat atsirandantį stresą, pyktį ar nerimą. DISC vertinimas ir vaikų psichologo pagalba gali būti svarbūs įrankiai, siekiant įvertinti vaiko asmenybės bruožus ir padėti nustatyti, kaip šeimos dinamika veikia vaiko elgesį ir emocijas. Toks vertinimas leidžia geriau suprasti, kokie veiksniai įtakoja vaiko elgesį, ir pasiūlyti sprendimus, kaip pagerinti situaciją.
Kai tėvai jaučia, kad ryšys su vaiku yra silpnas arba nori gilinti savo santykius, mamos ir vaiko santykių vertinimas gali tapti puikiu įrankiu. Tai gali būti aktualu tėvams, kurie nori geriau suprasti savo vaiką, stiprinti ryšį ir kurti sveikus, abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius. Mamos ir vaiko santykių vertinimas vyksta per specialistų naudojamus metodus, kurie padeda geriau suprasti šeimos dinamiką, vaiko ir motinos emocijas bei tarpusavio ryšį. Vertinimo metu naudojami įvairūs psichologiniai ir edukaciniai metodai, skirti įvertinti motinos ir vaiko santykius. Vertinimas taip pat apima praktinius užsiėmimus, kuriuose tėvai ir vaikai gali dirbti kartu, kad sustiprintų savo ryšį.
Taip pat skaitykite: Pramogos su vaikais Ozo prekybos centre
Mamos ir vaiko santykių vertinimas turi daug privalumų šeimai. Tai padeda kurti stipresnį ir sveikesnį ryšį tarp motinos ir vaiko, o tai yra svarbus faktorius, užtikrinantis abipusį pasitikėjimą ir emocinę gerovę. Jei jaučiate, kad jūsų santykiai su vaiku galėtų būti tvirtesni arba susiduriate su emociniais sunkumais, labai rekomenduojama užsirašyti vizitui. Šis vertinimas suteiks jums galimybę geriau suprasti savo santykius su vaiku, gauti praktinių patarimų, kaip sustiprinti ryšį ir užtikrinti vaiko emocinę pusiausvyrą. Vertinimo dėka mamos gali geriau suprasti savo vaiką, jo poreikius ir jausmus. Mamos ir vaiko santykių vertinimas rekomenduojamas, kai kyla sunkumų dėl vaiko elgesio, emocijų ar bendravimo. Ne, mamos ir vaiko santykių vertinimas tinka ir tiems, kurie nori pagerinti savo ryšį su vaiku arba ieško būdų stiprinti santykius. Procesas trunka apie 30 minučių, priklausomai nuo vertinimo sudėtingumo ir šeimos poreikių. Tai pakankamas laikas, kad specialistai galėtų atlikti išsamų vertinimą, atidžiai įvertinti tiek motinos, tiek vaiko emocinę būklę ir dinamiką. Per šį laiką taip pat bus suteikta naudingų rekomendacijų, kaip stiprinti tarpusavio ryšį, gerinti komunikaciją ir spręsti galimus iššūkius šeimoje. Mamos ir vaiko santykių vertinimas yra puiki galimybė ne tik išspręsti esamas problemas, bet ir gilinti ryšį su savo vaiku. Tai svarbus žingsnis siekiant stiprinti šeimos emocinę gerovę, skatinti sveikus santykius ir užtikrinti vaiko gerovę tiek emociniu, tiek psichologiniu lygmeniu.
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra nepaprastai svarbus. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai.
Tėvo įtaka sūnaus raidai
Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas.
Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus užaugtų ir sukurtų stiprią šeimą. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Taigi berniukas susitapatina su tėvu ir per stebėjimą iš jo mokosi, kaip užmegzti artimus santykius su moterimi, kaip susidoroti su iššūkiais, kaip elgtis su kitais.
Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančia ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“. Daugelis tėčių, bijodami, kad sūnus užaugs „mamos suneliu“, nuo mažens organizuoja vaikui „vyrišką auklėjimą“. Kaip parodė naujausi tyrimai, atšiauriomis sąlygomis augęs berniukai, kuriems nebuvo rodoma pakankamai šilumos ir meilės, užauga nerimastingais, nepasitikinčiais savimi, infantiliais ir dažnai lengvai paveikiamais kitų asmenimis. Arba vaikai tampa pernelyg agresyvūs ir žiaurūs, mėgdžiojantis savo tėvą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu! Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus.
Tėvo įtaka dukters raidai
Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukrą, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.
Kaip tėčiui kurti ryšį su vaiku?
Tėčio ir vaiko ryšio formavimasis yra sudėtingesnis ir ilgiau užtrunkantis procesas nei mamos ir vaiko. Kadangi kūdikis ryšį su mama pradeda kurti dar pilve, tai yra visiškai normalu - norint, kad ryšys su mažyliu atsirastų ir sustiprėtų, tėčiams reikia įdėti daugiau pastangų. Psichologė Agnieška Kašinska pataria:
- Pradėti nuo pasitikėjimo. Leisti tėčiui būti su vaiku, prižiūrėti vaiką, duoti pamaitinti, pervystyti, naktį atsikelti. Ryšys kuriamas per sąveiką, fiziškai. Ryšys neatsiranda tik iš noro - jis atsiranda, kai tėtis rūpinasi vaiku. Dažnai mamos bijo, kad tėtis kažko nemoka, nesugebės, padarys ne taip gerai, kaip jos įsivaizduoja. Taip jos pačios neleidžia vyrams rūpintis vaiku, tėčiai neišmoksta ir patys pradeda bijoti, kad padarys kažką ne taip. Tikėtina, jog po tam tikro laiko, jis iš tiesų kažko nemokės. Tai bus jau išmoktas bejėgiškumas, kurį įveikti reikės daug daugiau pastangų. Patarimas - leisti vyrams mokytis būti tėčiu, kaip ir mamos mokosi būti mamomis. Tuomet moterys sulauks vyrų pagalbos vaikų auklėjime.
- Kurti ryšį - tai pirmiausia būti su vaiku, leisti laiką kartu. Leisti laiką kokybiškai. Žiūrint filmą kartu, teoriškai, tai lyg taip pat laiko leidimas kartu, bet praktiškai dėmesys yra į filmo siužetą, o ne į šeimos narį. 10 minučių į dieną kokybiško laiko su vaiku jau yra gerai. Ryšys - tai ne tik kalbėjimas, bet dar svarbiau yra girdėjimas. Svarbu girdėti ir išgirsti, kai vaikas turi ką pasakyti, o jei ne visuomet išdrįsta, paskatinti pasidalinti.
- Jam grįžtant iš mokyklos ar darželio, sutikite taip, lyg seniai nesimatėte ir labai pasiilgote. Apkabinkite, pažiūrėkite į jį taip, lyg nematėte visą savaitę, o praėjus 5 minutėms, galite pereiti prie kasdienių pokalbių ar veiklų. Tą pačią techniką galite naudoti ne tik su vaikais, bet ir su sutuoktiniu. Taip sutinkamas žmogus jaučiasi mylimas, o namai pasąmonėje pradeda asocijuotis su malonumu ir laime.
Empatija ir pagarba kaip pagrindas artimam ryšiui
Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui. Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui (stengimasis suprasti kas vyksta su manimi ir vaiku ir ko šiuo metu kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia). Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputi stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų kurios prasiveržia tuomet kai esme pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko - draugauti ar linksmintis). Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus. Stengtis suprasti ir priimti visus poreikius - nereiškia, jog tuoj pat turime stengtis juos patenkinti bei dėl to pateisinti netinkamą savo ar vaiko elgesį. Neretai mums patiems kyla sunkumų suprasti tikruosius savo poreikius kas vaikams, dar tik susipažįstant su savimi ir savo galimybėmis, tampa tikru iššūkiu.
Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą. Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. “ar tu nuliūdai?”, “matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?” ir pan.). Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas. Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti.
Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti. Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą. Pvz. pasakymas “tavo kambarys netvarkingas” jau yra vertinimas, nes mes visi turime skirtingą įsivaizdavimą apie tvarką ir taip kalbėdami su vaiku galime įsivelti į galios kovą (aš esu stiprus ir daugiau žinantis, o tu esi silpnas ir nieko dar neišmanai). Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu. Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais (pvz.: “aš matau, jog tavo rūbai yra ant lovos, nors mes esame sutarę, kad rūbai turi būti sudėti į spintą”, “tavo sąsiuviniai yra ant žemės, nors jų vieta yra stalčiuje”). Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų. Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. “nesuversk kambario”, “nelipk”, “nesimušk”, “netriukšmauk” ir pan.) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių.
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.