Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos. Šiame straipsnyje nagrinėjamos vaiko teisės Lietuvos civiliniame kodekse, atsižvelgiant į tarptautinius standartus ir nacionalinius teisės aktus, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir apsaugą.
Vaiko teisių esmė ir svarba
Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas. Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose.
Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos.
Vaiko teisių konvencija ir jos įtaka Lietuvai
Lietuvoje 1995 m. liepos 3 d. ratifikuota (įsigaliojo 1995 m. liepos 21 d.) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Ši konvencija nustato pagrindinius principus, kuriais turi būti grindžiama valstybės politika vaikų atžvilgiu. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais, t. p. Vaiko teisėmis grindžiamu požiūriu Konvencijoje laikomas toks požiūris, kuriuo padedama užtikrinti visų vaikų teises didinant atsakomybę prisiimančiųjų subjektų pajėgumą įvykdyti savo įsipareigojimus gerbti, apsaugoti ir užtikrinti teises ir teisių turėtojų pajėgumą reikalauti savo teisių, visuomet vadovaujantis teisėmis į nediskriminavimą, vaiko interesais, teise gyventi, išgyventi bei vystytis ir atsižvelgimu į vaiko nuomonę. Naudodamiesi savo teisėmis vaikai t. p. turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996). Šis įstatymas įtvirtina ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuoja visų rūšių smurtą, nustato vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai.
Taip pat skaitykite: Tėvų teisių apribojimai Lietuvoje
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo chronologija
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas buvo ne kartą keistas ir papildytas, siekiant užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą ir atitikimą tarptautiniams standartams. Štai svarbiausi įstatymo pakeitimai:
- 1999 m. liepos 7 d. Pakeista VIII-1315
- 2001 m. rugpjūčio 3 d. Pakeista IX-495
- 2002 m. rugsėjo 24 d. Pakeista IX-1094
- 2003 m. balandžio 23 d. Pakeista IX-1440
- 2006 m. birželio 8 d. Pakeista X-672
- 2015 m. spalio 20 d. Pakeista XII-1965
- 2016 m. lapkričio 3 d. Pakeista XII-2689
- 2017 m. vasario 14 d. Pakeista XIII-204
- 2017 m. rugsėjo 28 d. Pakeista XIII-643
- 2018 m. birželio 26 d. Pakeista XIII-1296
- 2019 m. balandžio 11 d. Pakeista XIII-2035
- 2019 m. rugpjūčio 20 d. Pakeista XIII-2414
- 2020 m. lapkričio 10 d. Pakeista XIII-3397
- 2021 m. sausio 14 d. Pakeista XIV-171
- 2021 m. gruodžio 23 d. Pakeista XIV-890
- 2022 m. balandžio 21 d. Pakeista XIV-1033
- 2022 m. birželio 30 d. Pakeista XIV-1376
- 2022 m. lapkričio 10 d. Pakeista XIV-1512
- 2023 m. kovo 28 d. Pakeista XIV-1839
- 2023 m. birželio 29 d. Pakeista XIV-2116
- 2023 m. gruodžio 14 d. Pakeista XIV-2359
- 2024 m. liepos 11 d. Pakeista XIV-2915
- 2025 m. birželio 5 d. Pakeista XV-253
- 2025 m. gruodžio 11 d. Pakeista XV-670
Ši chronologija rodo nuolatinį Lietuvos įsipareigojimą gerinti vaiko teisių apsaugą ir užtikrinti jų įgyvendinimą.
Vaiko teisės ir šeimos politika
Vaiko teisės yra glaudžiai susijusios su šeimos politika. Valstybė turi užtikrinti, kad šeimos turėtų pakankamai išteklių ir paramos, kad galėtų tinkamai rūpintis savo vaikais. Tai apima finansinę paramą, socialines paslaugas ir švietimą.
Taip pat skaitykite: Civilinio kodekso įtaka skyryboms
Taip pat skaitykite: Teisiniai nėštumo aspektai