Paauglystė - tai laikotarpis, kai jaunuoliai patiria didelius pokyčius, ieško savęs ir savo vietos pasaulyje. Šis etapas gali būti sudėtingas tiek paaugliams, tiek jų tėvams. Dažnai tėvai jaučiasi pasimetę ir nežino, kaip tinkamai bendrauti su savo bręstančia atžala. Straipsnyje aptarsime, kaip elgtis su paaugliu, kad išsaugotume gerus santykius, padėtume jam augti savarankišku ir atsakingu žmogumi, bei išvengtume dažniausiai pasitaikančių klaidų.
Paauglystė - natūralus etapas
Paauglystė yra toks pat natūralus etapas, kaip ir kūdikio pradėjimas vaikščioti, kalbėti, valgyti. Tiesiog tame laikotarpyje žmogus yra ženkliai emocionalesnis. Dažniausiai pasitaikantys paauglio emocijų proveržiai: durų trankymas, pyktis, rėkimas, skaudūs žodžiai.
Paauglystė „pajaunėjusi“ tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai - ji prasideda 9-10 ar, vėliausiai, 11-ais vaiko gyvenimo metais. Šis etapas kelia daug rūpesčių, nes vaiko gyvenime vienu metu vyksta daugybė skirtingų procesų: fiziologinių, psichologinių, socialinių. Kūne vyksta daugybė pakitimų, kurie sukelia ne visada malonius pojūčius - gali pablogėti savijauta, kristi imunitetas, sutrikti hormonų pusiausvyra, vidiniai organai patiria įtampą dėl sparčiai augančio kūno.
Paauglystę galima vadinti ir identiteto krize, kada vyksta suvokimas, kas aš esu, kokie mano poreikiai, mano ribos, norai ir vertybės. Visą paauglystės laikotarpį galima suskirstyti į tris etapus:
- Ankstyvoji paauglystė (11-13 metai): sumažėjęs domėjimasis tėvų siūloma veikla, atsiranda elgesio sunkumų.
- Vidurinioji paauglystė (14-16 metai): konfliktai su tėvais, ryškūs emociniai ir elgesio sunkumai.
- Vėlyvoji paauglystė (16-18 metai ir vėliau): tėvų patarimų ir vertybių perkainavimas.
Tėvų vaidmuo paauglystėje
Paaugliams ypač svarbus tėvų palaikymas, nes jiems prasideda savęs ieškojimo periodas. Jie bando suprasti, kas jie, ar gyvena tokiomis pačiomis vertybėmis, kurias perdavė tėvai. Paauglystės laikotarpio uždaviniai skirti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Taip pat skaitykite: Programos paauglių tėvams Lietuvoje
Svarbu suprasti, kad paauglys auga ir jis tampa vis labiau savarankiškas. Normalu, kad jis prieštarauja tvarkai, ir vertybėms, kurios buvo iki šiol. Tačiau atsitinka bėda - tėvai susiduria su akistata: kaip užauginti savarankišką, bet atsakingą žmogų? Paaugliams labai reikia tėvų palaikymo ir supratimo. Nesvarbu su kokiais gyvenimo iššūkiais tenka susidurti.
Kai mes matome, kad paauglys elgiasi ne taip kaip mums patinka, arba nesuprantame paauglio elgesio - jis gali tapti uždaresnis, jis gali pykti, gali net apriboti bendravimą su tėvais. Bet už to slypi gilūs paauglio brendimo procesai: jis ieško savęs, bando save suprasti bendraminčių tarpe.
Tėvai nuolat balansuoja tarp paauglio kontrolės ir jo paleidimo, tarp buvimo tėvu ar mama ir buvimo draugu. Nėra vieno unikalaus ir visiems veikiančio patarimo kaip susidraugauti su savo paaugliu.
Efektyvus bendravimas su paaugliu
Dažniausiai norisi rėkti ir išsakyti ką turi daryti paauglys. Juk mes suaugusieji geriau žinome, daugiau esame patyrę. Tačiau, jei tėvai tik sako ir sako ką ir kaip daryti, nutinka, kad paauglys saves nevertina ir tėvai kreipiasi į psichologus sakydami, padėkite mano vaikui. Jis labai prastai save vertina. Noriu, kad vaiko pasitikėjimas savimi būtų didesnis. Pirmiausia siūlau ir tėvams pagalvoti, kaip jie bendrauja su paaugliu ar taip, kad paauglys geriau save vertintų, ar nori, kad aklai vykdytų ir sektų tėvų nurodymais.
Efektyvus bendravimas reikalauja empatijos, kantrybės ir pagarbos. Nors kartais gali atrodyti, kad jūsų žodžiai nepasiekia paauglio, iš tiesų jie yra girdimi ir daro įtaką.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų steigimo reikalavimai
Kaip efektyviai bendrauti su paaugliais:
- Rodykite pagarbą jų nuomonei: Paaugliai vertina, kai jų balsas yra girdimas. Klausykitės jų nuomonės ir parodykite, kad gerbiate jų jausmus.
- Būkite empatiški: Pabandykite suprasti jų emocijas ir situacijas, su kuriomis jie susiduria. Vietoj kritikavimo, sakykite: „Matau, kad tau sunku…“
- Pasirinkite tinkamą laiką ir vietą pokalbiui: Emocijų apimtas paauglys greičiausiai nenorės kalbėtis.
- Būkite aiškūs ir nuoseklūs: Paaugliams reikia ribų, tačiau jas nustatydami būkite aiškūs ir logiški. Venkite prieštaravimų tarp savo žodžių ir veiksmų.
- Naudokite pozityvią kalbą: Vietoj priekaištų ir kaltinimų pasistenkite formuluoti žinutes pozityviai.
- Išlaikykite kantrybę: Bendravimas su paaugliu dažnai reikalauja laiko ir pastangų.
- Nuoširdžiai pradėkite domėtis paauglio gyvenimu. Svarbu tai daryti ne per savo prizmę, kad prarandama kontrolė. O galbūt nedrįstame pasakyti paaugliui, kad esame pasimetę ir nežinome kaip su juo bendrauti. Negalime pasakyti, kad jo bendravimo būdas skaudina. Paauglys neturėtų bijoti ateiti tėvams ir pasakyti: “žinote, aš susimoviau, man nereikėjo šito daryti.”.
- Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju.
Pavyzdžiai, kaip bendrauti su paaugliu:
- Vietoj: "Tu ir vėl laiką švaistai. Gi žinai ryt kontrolinis. Marš daryti pamokų."
- Sakykite: "Suprantu, kad smagu žaisti ir laikas pralekia labai greitai, kai žaidi. Taip pat žinau, kad rytoj kontrolinis. Tad, kaip galvoji susiplanuoti likusį vakarą?"
- Vietoj: "Ką tu sau galvojai? Visi matė. Visi juoksis iš mūsų, iš tavęs. Kokia gėda. Negaliu patikėti, kad taip kvailai pasielgei?"
- Sakykite: "Gaila, kad taip nusprendei pasielgti. Žinai, kad tokiam poelgiui aš nepritariu. Pagal mūsų susitarimą, dabar savaitę negalėsi …. Aš kaip tėtis/mama turiu laikytis susitarimų/taisyklių."
- Vietoj: "Kodėl negali atsikelti laiku? Kažkas blogai su tavim?"
- Sakykite: "Gal turi minčių, ką galėtume daryti, kad ryte susiruoštum laiku ir be piktumų? Man padeda drabužių susidėjimas iš vakaro, linksmos ryte muzikos klausymasis, šypsena prieš veidrodį."
- Jei paauglys rėkia ant jūsų, vietoj: "Ką sau galvoji rėkdamas ant manęs? Kaip aš turiu jaustis, kai mane žemini? Užtilk, nedrįsk taip kalbėti su manimi. Negausi dienpinigių daugiau."
- Sakykite: "Aš neprivalau kalbėti su tavimi, kai šauki. Ateik pasikalbėti, kai galėsi kalbėti ramiai."
- Jei susipykote dėl netvarkingo kambario, blogo pažymio ir t.t., vietoj: "Kiek galima prašyti ir prašyti. Kartoti ir kartoti vieną ir tą patį. -Atsibodai, aiškini ir aiškini, aš pats galiu nuspręsti kada ir kaip mokytis/tvarkytis. Jei rėki, tai nieko nedarysiu, pati prisiprašei."
- Sakykite: "Gerai abu nusiraminame ir padarome pertrauką, tada pabandysime iš naujo pakalbėti. Aš pasikarščiavau, atsiprašau. Girdžiu tave, kad supykai dėl mano pakelto balso tono."
Nieko nedarykite kol jūs ir jūsų vaikas nenusiraminate. Paimkite minutės pertraukėlę, jei užvaldė stiprios emocijos.
Socialinių tinklų įtaka
Juokaujama, kad Z kartos vaikai jau gimė su telefonu rankose ir su socialiniais tinklais. Iš vienos pusės tai mažina realų bendravimą, o iš kitos pusės tas virtualus pasaulis, internetiniai žaidimai - jie tiesiog yra šiandienos dalis. Tad kam kovoti prieš tai, kas yra ir ko mes nelabai galime pakeisti?
Siūlyčiau pasidomėti, ką paauglys veikia tuose socialiniuose tinkluose, apie ką jis bendrauja su savo bendraamžiais, ką jie žaidžia. Nes už to gali slypėti didelė prasmė. Paklauskite, ką paauglys ten veikia. Gal jis žiūri kokį “know-how” , o gal jis klausosi jį dominančios paskaitos, žiūri prasmingus komiksus, arba jis bendrauja su savo draugais ir aptarinėja paskutines mados tendencijas. O gal domisi kur įdomiau praleisti savo laisvalaikį? Socialiniai tinklai tiesiog tampa pagrindiniu komunikacijos kanalu, ypač tarp paauglių. Ir reikia turėti omenyje, kad visada susidursime tam tikro laikmečio iššūkiais.
Ribų nustatymas ir taisyklės
Paaugliams reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.
Šeimoje reikėtų nusistatyti taisykles, paauglys turėtų žinoti, kas jo laukia nusižengus. Svarbu numatyti tinkamus drausminimo būdus ir iš anksto paauglį su jais supažindinti. Susitarimų turi laikytis ir tėvai.
Taip pat skaitykite: Erdvės kūrimo elementai
Tarp paauglių tėvų stipriai paplitę du kraštutinumai - visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas nesikišimas. Kai tėvai tampa kontroliuojančiais, tuomet reikia arba paklusti, arba išmokti gudriai meluoti - prarandama bet kokia galimybė atviram kontaktui. Kitas kraštutinumas, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį - mums tas pats, kas su tavimi darosi. Tokiu atveju, kai vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi. Kitas beribės laisvės minusas - kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jam nėra aišku, kaip brėžti savo ribas. Paauglys neturi galimybės mokytis pykti, ginčytis, ginti savo nuomonę. O jis turi išmokti laikytis savo, kai nori ne to paties, ko kiti ir dėl to nežlugti. Turi visi mokytis susitarti, elgtis savaip, pasipykti ir rasti sprendimą.
Paauglių maištas
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė sako, kad paauglių maištas (atsikalbinėjimai, galvojimas, kad jie viską žino geriausiai) - normalus amžiaus tarpsnio elgesys. Taip vaikas, virsdamas suaugusiuoju, pasitikrina taisykles bei kuria savo pasaulį, o tas kūrybos procesas ir išgąsdina tėvus.
Supraskime, ateina metas, kai vaikas turi atsiskirti nuo tėvų. Natūralu, jog šis atsiskyrimas yra abipusiai skausmingas. Šiuo laikotarpiu paauglys nustoja idealizuoti tėvus. Jis pradeda į juos žvelgti kitomis akimis. Paaugliui nukrenta idealizmo akiniai ir jis prieš save mato nelabai jaunus, nelabai gražius, dažnai, nelabai išmanančius žmones, kurie neša buities naštą, ne visada išmano naujoves, pasitenkina siauru draugų ratu. Vaikas pradeda skeptiškai žvelgti į tai, kuo ir kaip gyvena jo tėvai. Gali atsirasti net atmetimo, atstūmimo reakcijos. Tuo pačiu paauglys brėžia savo ribas - neprisileidžia tėvų prie savęs, nebesidalina tuo, kas vyksta jo gyvenime, ką galvoja. Tėvams sunku paauglį paveikti emociškai. Anksčiau žinoję, kaip savo vaiką pralinksminti ar nuraminti, tėvai priversti susitaikyti su tuo, kad tai nebeveikia. Kai gyvenime vyksta asmeninė drama, paaugliškas maištas, nuotaikų kaita, visi tėvams įprasti būdai pralinksminti, nukreipti mintis nebepadeda. Todėl paaugliui šiuo sunkiu periodu tenka susikoncentruoti arba į save, arba į draugus.
Viena svarbi taisyklė yra tai, kad padidinta prievarta (pvz., griežtos bausmės už maištavimą ar ką nors darymas vien per prievartą) paaugliui atsilieps neigiamai. Kuo labiau primetame savo valią, tuo labiau ji atsigręžia prieš mus. Kuo stipresnė mūsų įtaka, tuo didesnis paauglio pasipriešinimas. Mūsų tikslas yra padėti jiems atrasti savo valią. Jei mums pavyks tai padaryti, maištingumas dings.
Dažnos klaidos bendraujant su paaugliu
- Visos problemos ir nesusikalbėjimai „nurašomi“ sunkiam etapui - paauglystei. Jei paauglys visas dienas neišlenda iš kambario arba nustoja valgyti namuose arba dieną miegą, o naktį būdrauja arba atsisako eiti į mokyklą, nes jaučiasi per daug pavargęs neretai tėvai tokį paauglio elgesį priskiria paauglystei ir per daug dėl to nesuka galvos.
- Paauglys yra laikomas jau visiškai suaugusiu ir už save atsakingu žmogumi. Paauglio mąstymas dar yra egocentriškas, t.y. pasaulis vis dar sukasi aplink jį patį, jis dar ne visada supranta priežasties ir pasekmės ryšio, dar ne visada turi tinkamus problemų sprendimo įgūdžius, dar nevisiškai suvokia, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, o jis nėra visagalis ir „jam tai šitaip nenutiks“.
- Tėvams per sunku matyti savo bręstantį vaiką, todėl jie atsitraukia nuo vaiko ir auginimo proceso. Visiškas nusišalinimas nuo paauglio auginimo nėra visai teisinga strategija, nes ne visi paaugliai geba patys susiorientuoti pasaulyje, o geranoriškas patarimas gali būti naudingas.
- Paauglys yra laikomas vaiku. Kai kurie tėvai niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jų vaikas auga ir net to nemato. Bando paauglį rengti vaikiškais drabužiais, kontroliuoti kiekvieną žingsnį, nubrėžti griežtas ribas ir pan.
- Norint išlaikyti ryšį su paaugliu yra jam pataikaujama, pildomi visi jo norai. Toks papirkinėjimas gali veikti ribotą laiką, bet tikras ryšys nenuperkamas, o uždirbamas nuolatiniu artimu bendravimu.
- Suaugęs žmogus pats tampa tarsi paauglys, nes nori pritapti, būti savas. Suaugęs turi būti suaugęs. Jis turi garantuoti paaugliui stabilumą, galimą pagalbą ar reikiamą patarimą, o ne tapti draugeliu.
- Moralizavimas ir ilgi pamokslai. Paaugliai dažnai praranda dėmesį, kai tėvai juos „mokina“.
- Ignoravimas jų problemų. Tai, kas jums gali atrodyti smulkmena, paaugliui gali būti didelis iššūkis.
Kaip ugdyti pasitikėjimą
- Leiskite vaikui jausti atsakomybę. Skatinkite priimti sprendimus ir leiskite mokytis iš savo klaidų.
- Bendraukite neformaliai. Kalbėkitės su vaiku, kai užsiimate bendra veikla, pvz., ruošiate maistą ar važiuojate automobiliu.
tags: #buti #paauglejancio #vaiko #tevais