Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai ir įžvalgos yra tarsi gyvi istorijos liudytojai, papildantys arba paneigiantys istorikų teiginius. Šiame straipsnyje panagrinėsime vaistininko profesiją per prisiminimų prizmę, apžvelgdami istorinius kontekstus, asmenines patirtis ir vaistininko darbo transformacijas.
Kaunas XV-XX a. keliautojų akimis
Norint suprasti vaistininko profesijos raidą, verta pažvelgti į praeitį. Keliautojų, žurnalistų ir vietinių gyventojų atsiminimai atskleidžia, kaip atrodė Kaunas XV-XX amžiais. Iš Magdeburgo kilęs vokiečių literatas ir mokytojas Fryderikas Šulcas 1793 m. aprašė savo kelionę į Kauną. Jis minėjo Vilijos upę, žydišką miesto dalį su sinagoga ir amatais užsiimančiais žydais. F. Šulcas susidūrė su kareiviškos tvarkos nepatogumais ir sunkumais kertant upę. Jis aprašė Kauno senumą, gotikinius namus, bažnyčias ir Rotušės bokštą. Miestas garsėjo savo midumi, gaminamu iš liepžiedžių medaus.
Steponas Medekša, karaliaus sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas ir Vyriausiojo tribunolo deputatas, keliavo per Lietuvą 1655 ir 1657 metais. Savo dienoraštyje jis aprašė karo nuniokotą Kauną, išvartytus altorius, išdaužytas bažnyčias ir išmėtytus numirėlius iš karstų. Mieste buvo likęs tik vienas naujas bravoras. Prie Šv. Kryžiaus bažnyčios stovėjo maskvėnų pėstininkų vėliavos, o kitoje Vilijos pusėje - švedų įgula.
Prancūzų didikas Žiliberas de Lanua 1413-1414 m. keliavo po Lietuvą ir trumpai aprašė Kauną kaip didelį sustiprintą miestą su gražia didele pilimi.
Nežinomas bernardinų vienuolis aprašė 1812 m. įvykius Kaune. Jis minėjo prancūzų kariuomenės įžengimą į miestą, sudegintą tiltą per Nerį ir pontoninius tiltus per Nemuną. Prancūzai plėšė namus, konfiskavo arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus. Vienuolynai buvo apiplėšti, o bažnyčios paverstos sandėliais. Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti.
Taip pat skaitykite: 13 metų ir paauglystės pradžia
Šie istoriniai fragmentai leidžia suprasti, kad vaistininko darbas Kaune skirtingais laikotarpiais galėjo būti labai skirtingas, priklausomai nuo politinės situacijos, karų ir epidemijų.
Vaistininko profesijos svarba visuomenei
Žengiant į Naujuosius ir palydint 2020-uosius, kovoje su pasauline pandemija aiškiai suvokiama medicinos darbuotojų, ypač vaistininkų, esančių arčiausiai žmogaus, svarba visuomenei. Vaistininko profesija yra garbinga, atsakinga ir labai reikalinga. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kokių puikių farmacijos mokslininkų gyventa šalia mūsų. Vienas jų - pasaulinio masto mokslininkas farmakologas Johanas Fridrichas Volfgangas, Vilniaus universiteto farmacijos, farmakologijos ir teismo medicinos profesorius, vaistininkas, botanikas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas nuo 1833 iki 1859 metų gyvenęs šalia Trakų, Paluknyje. Visą įdomią ir gražią istoriją apie vaistus ir jų gamintojus kiekvienas besidomintis gali atrasti Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune.
2020-ieji mūsų šalies vaistininkams buvo kaip niekad kupini įtampos ir darbo: griežtai apribojus vizitus į gydymo įstaigas, sunerimę gyventojai užplūdo vaistines. Taigi farmacijos darbuotojai dažnokai esti pirmieji, o kartais ir vieninteliai konsultantai sutrikus sveikatai ar pasikeitus savijautai. Vaistininko profesijos pagrindas - profesionalumas, pagarba ir pagalba žmogui bei didžiulė atsakomybė.
Vilijos Verbylienės prisiminimai apie darbą vaistinėje
Ne viena karta Elektrėnų gyventojų minėtas savybes gali priskirti Elektrėnų „Gintarinės“ vaistinės farmacininkei Vilijai Verbylienei - žmogui, atsidavusiam savo profesijai, pirmiausia galvojančiam apie kitus, o ne apie save. V. Verbylienė dalinasi savo prisiminimais apie darbą vaistininke. Ji prisimena, kad vaistininkės ateitį jai nuspėjo senelis, kuris matė ją skynusi lauko gėles pievose. Vėliau ją viliojo vaistininkės darbas, ir ji kiekvieną dieną eidama iš mokyklos užeidavo į vaistinę.
Jau 44 metai dirbu vaistininke. Keitėsi žmonės, kolektyvai, vaistinių statusai, bet vaistininko darbas visuomet buvo atsakingas, reikalaujantis kantrybės, tolerancijos, tikslumo. Baigus studijas vienintelis paskyrimas buvo į Elektrėnus, o norinčių daug. Svajojau čia dirbti. Nedrąsi buvusi studentė, jau vaistininkė, pravėrė senosios Elektrėnų vaistinės duris 1977 m. vasario 15 dieną. Mane labai maloniai pasitiko vedėja Nijolė Kleinienė ir pavaduotoja Irutė Steponėnienė. Didelis - per 30 žmonių - kolektyvas nuoširdžiai priėmė mane, jau besilaukiančią sūnelio, į savo būrį. Padrąsinantys žodžiai, patarimai, pamokymai, šiltas šviesios atminties Daratos Noreikienės, kaip mamos, apkabinimas. Todėl pirmieji mano, kaip vaistininkės, žingsniai buvo ne tokie sunkūs. Ne vienus metus šalia buvo kolegės: vedėja Nijolė Kleinienė, Irutė Steponėnienė, Elytė Leskauskienė, jau Anapilin išėjusi Danguolė Antanavičienė, Danguolė Raulušonytė. Visų jų patirtis, žinios padėjo žengti ne tik profesiniu, bet ir gyvenimo keliu. Atmintyje išliko Elytės Leskauskienės pagalba pirmą kartą maudant naujagimį Mindaugą. Dauguma mūsų mėgome buvusią kolegę vaistininkę Aldutę Jastremskaitę: jos mezgamos margiausių raštų kojinės šildė kojas ir širdis. Su Danguole Raulušonyte dar ir dabar dirbame kartu, dažnai prisimindamos praėjusius metus. Visada atmintyje paliks Darata Noreikienė - pirmoji Elektrėnų vaistinės vedėja. Šiltas, nuoširdus žmogus, puiki profesijos žinovė. Ji pirmoji pamatydavo ašarą akyse, jei kas nepasisekė, jautė kitų išgyvenimus, kūrė gerą atmosferą darbe. O Nijolė Kleinienė - puiki vadovė, nuoširdi patarėja. Kartu dirbome apie 40 metų. Kolektyvas buvo labai didelis, bet mokėjo gražiai sutarti. O šilta atmosfera darbe - didelis pliusas, dirbant atsakingą darbą. Vaistinėje, vadovaujant energingajai Nijolei Kleinienei, į profesinį kelią išėjo tikrai daug puikių jaunų specialistų. Taip pat didelis jos indėlis statant mūsų gražią vaistinę. Iki šiol Elektrėnų vaistine žavisi kolegos, atvykę iš kitų miestų, ar užsienio svečiai. Nijolė Kleinienė turi daug apdovanojimų farmacijos srityje.
Taip pat skaitykite: Raidos etapai
V. Verbylienė pastebi, kad vaistininko profesija tikrai pasikeitė. Visų pirma labai išsiplėtė vaistų asortimentas, pradėta daugiau kalbėti apie vaistų suderinamumą, atidžiau stebėti vaistų pašalinius poveikius. Taip pat beveik nebeliko vaistinių, kurios gamina vaistus. Taigi individualiai gaminamų vaistų laboratorijos buvo sukoncentruotos į keletą vaistinių Lietuvoje, todėl pacientai ir šiandien turi galimybę tik jiems pagamintų vaistų įsigyti beveik visose vaistinėse. Taip pat atsirado vaistų kompensacija, visai neseniai įvesta elektroninių receptų sistema. Technologijos juda į priekį sparčiu žingsniu, kai kuriose vaistinėse vaistus iš stalčių jau renka robotai.
V. Verbylienė teigia, kad artimieji, giminaičiai kreipiasi į Jus patarimų dėl vaistų, ligų. Kreipiasi, stengiuosi padėti, kai kada reikia ir paraginti, kad nesigydytų patys, o kreiptųsi į gydytojus. Aš pati, reikalui esant, vartoju tuos vaistus, kuriuos man paskiria gydytoja, o profilaktiškai, kad nesusirgčiau, stengiuosi sveikai maitintis, vartoti kuo mažiau perdirbtų maisto produktų. Reikia mokėti atsipalaiduoti, o tai man labai gerai pavyksta džiaugiantis savo vaikais ir anūkėlėmis, darbuojantis sode, matant gamtos grožį. Kiekvienoje šeimos vaistinėlėje turėtų būti vaistų temperatūrai ir skausmui mažinti, virškinimo sutrikimus šalinančių bei individualiai naudojamų vaistų. Vaistininkas yra tarpininkas tarp paciento ir gydytojo. Paauglystėje pasvajodavau apie gydytojos profesiją. Galvojau, kad būsiu vaikų gydytoja.
Vaistininko profesija ir šeima
Šventai tikėdami Aukščiausiojo palaima Jūs su sutuoktiniu Juozu beveik per pusę amžiaus šioje žemėje auginate dangiškąjį sodą - keturi Jūsų vaikai atsakingai puoselėja savuosius atžalynus. Ne visi šeimos nariai per Kalėdas susirinko prie tėvų šventinio stalo sukalbėti maldos ir apkabinti artimųjų, tačiau didžiąją motinos meilę juto ir šalia, ir toliausiai esantys. Jie dėkingi, kad esate. Sūnus Mindaugas: „Apie mamą aplinkiniai sako, kad ji kaip taikos balandis. Ir tikrai, ji moka visus sutaikyti, suprasti, suderinti, į visus įsiklausyti ir rasti sprendimus. Visada randa laiko sočiai pavaišinti kiekvieną svečią. Esame visi paguosti, pamylėti, visiems teisingai atseikėta ir maksimaliai paaukota. Gintarė: „Mama visada rasdavo laiko mus išklausyti, padėti, įvertinti. Šeimoje jautėmės lygiaverčiai partneriai priimant svarbius ir kasdienius sprendimus. Stebina mamos darbštumas, prisimenu ankstyvus vaikystės vasaros rytus, kai mes dar tik prabusdavome, o mama iš miško jau grįždavo su pilnu kibiru kvepiančių aviečių. Ir dabar, kai vasarojame sode, ji visiems paruošia skaniausius pusryčius ir pietus, ir lyg tarp kitko sako, kad jau ir lysvelės apravėtos. Visi yra jos laukiami ir mylimi. Man tai neįkainojama dovana ir patirtis mano vaikams“. Rimantė: „Apie savo mamą galėčiau nesustodama gražiai kalbėti. Dažnai savęs klausiu, kaip vaistinių, ligoninių darbuotojai randa tiek daug kantrybės ir meilės kiekvienam pacientui. Juk didžioji dauguma žmonių ateina su problemomis, nusiminę, pasimetę. Tai nėra tik darbas. Tai pašaukimas. Taip, kaip būti mokytoju, dvasininku. Aušrinė: „Mūsų mama išties yra nuostabi - mylinti, darbšti, burianti ir savo širdies šiluma apdovanojanti visus, kurie yra aplink. Vaikystėje maniau, kad mama turi stebuklingų galių - vienas bučinys, išgydantis skausmą, pokalbis, raminantis širdį, vienas mostas - ir štai stebuklinga, garuojanti, pačios mamos rankom rinktų rūgštynių sriuba ar saldžiausia liepžiedžių arbata.
Taip pat skaitykite: IĮ savininkas vaiko auginimo laikotarpiu