Brolis Astijus Kungys - pranciškonas vienuolis, dvi kadencijas ėjęs Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministro pareigas, vedęs kultinę televizijos laidą ir iki šiol aistringai mėgstantis keliauti. Per 50 savo gyvenimo metų, daugiau nei pusę jų jis paskyrė tarnystei Dievui ir žmonėms. Šiandien jo žingsnius matuoja kitaip nei pasauliečiai, o kertine atrama visuose gyvenimo momentuose tampa Šventasis Raštas.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Astijus Kungys gimė 1963 metais, giliu sovietmečiu, kai bažnyčia buvo užslopinta, o mokykloje vaikams buvo kalama į galvas, kad Dievo nėra. Nors nei jo mama Regina, nei tėvelis Liudas negalvojo, kad jis taps kunigu, tačiau tėvo tėvai, seneliai, tikėjosi, kad kunigu taps jo tėvas. Seneliai buvo tikri žemaičiai iš Salantų, ir jiems turėti sūnų kunigą būtų buvusi didelė garbė.
Nors šeima buvo pamaldi ir kiekvieną sekmadienį traukdavo į bažnyčią Vydmantų gatve, Astijus negalvojo apie kunigystę. Tačiau vienas įvykis atlaiduose Žemaičių Kalvarijoje, kai prie tėvo priėjusi moteris pasakė, jog melsis už jį, kad taptų kunigu, pasėjo abejonių sėklą.
Po mokyklos Astijus ketino stoti į Kauno politechnikos institutą, tačiau likimas pakreipė jo gyvenimą kita linkme. Grįžęs iš kariuomenės, vietoj instituto jis nuėjo aplankyti sergančio pogrindininko Volskio, kuris paklausė, kur jis stos. Atsakęs, kad į kunigų seminariją, Astijus išgirdo perspėjimą apie išsižadėjimą šeimos ir saugumo persekiojimą. Tačiau tai tik sustiprino jo norą tapti kunigu.
Nepaisant visko, Astijus įstojo į kunigų seminariją. Seminarijoje IV kurse mokėsi palangiškis Edmundas Atkočiūnas, kuris pamokė, kaip elgtis saugume, - svarbiausia, niekur nepasirašyti. Išlaikęs egzaminus, jis buvo pakviestas į Kretingos miliciją, o vėliau - pas saugumo viršininką A. Pocevičių, kuris pasiūlė rinktis bet kokią kitą aukštąją mokyklą vietoj kunigų seminarijos. Tačiau tai tik dar labiau paskatino jo norą būti kunigu.
Taip pat skaitykite: Krikštatėvių pasirinkimas: šeimos nariai
Tarnystės kelias
Baigęs seminariją, Astijus buvo paskirtas į Telšius, o vėliau, kartu su Edmundu Atkočiūnu ir Adolfu Pudžemiu, atvyko į Kretingą atkurti pranciškonų vienuolyno. Nepriklausomybė dar nebuvo paskelbta, o vyskupai stabdė jų veiklą, tačiau pranciškoniška dvasia ir brolių išėjimas iš pogrindžio džiugino širdį.
Nors kunigystės kelio pradžioje brolis Astijus išsižadėjo meilės, santuokos, šeimos, pripažįsta, vienišumas buvo aplankęs ir jį. „Buvo meilės istorija, kažkada aš buvau įsimylėjęs, natūralu. Atėjo tokia akimirka, lyg strėle (pataikė - LRT.lt) į širdį, aiškiai supratau - myliu, o ir duota priesaika nieko nebereiškia - aš myliu. Atvykęs į Kretingos bažnyčią brolis Astijus prisimena, aplink altorių ėjo keliais. Bandė save suprasti, laukė Dievo ženklo.
Jau antrą kadenciją vadovaujate Lietuvos pranciškonams, esate brolių išrinktas provincijolu. Pranciškonų provincijos Lietuvoje atkuriamąjį žygį pradėjote Kretingoje, nužingsniavote ir įsikūrėte naujose šalies vietose: Kryžių kalne, Pakutuvėnuose, Klaipėdoje (pagalbos onkologiniams ligoniams centras).
Pagal tarnysčių mastą, mes, Lietuvos pranciškonai, esame labai išsiplėtę. Tai truputį gąsdina. Štai jėzuitai teturi vienuolynus Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Čikagoje ir neturi parapijų. Mūsų broliai tarnauja Kretingoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Pakūtoje, Šiauliuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Kažkiek paaugome, o dabar mažėjame: amžinuosius įžadus esame davę 38, 2 seminarijos studentai, vienas novicas ir 3 postulantai. Bet aš tikiu, kad dar turime tos ugnies.
Kretingai esate savas, o Jums - Kretinga. Kai tapote provincijolu ir išvykote į Vilnių, ar nenutolo? Baigęs seminariją 1989-ųjų gegužę buvau paskirtas į Telšius, o tų pačių metų lapkritį aš, Edmundas Atkočiūnas ir Adolfas Pudžemis, kurį visi vadina tėveliu Juozu, atvykome į Kretingą atkurti pranciškonų vienuolyno. Liaudis sako: „Nespjauk į vandenį, nes teks jį išgerti“. Kretinga iki tol man buvo svetima. Atvykdavome čia su tėvais kartą per metus, per Šv. Antano atlaidus. Čia viskas buvo taip griežta. Atvykus į Kretingą širdį džiugino bene vienintelis dalykas - pranciškoniška dvasia, brolių išėjimas iš pogrindžio. Nepriklausomybė dar nebuvo paskelbta, vyskupai stabdė mus.
Taip pat skaitykite: Šeimos Formavimas: Genetikos Įtaka
Veikla ir pasiekimai
Brolis Astijus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jis buvo Lietuvos Euro skautų organizacijos prezidentas, o 1998 metais išrinktas Kretingos rajono Metų žmogumi. 2008 metais jam suteiktas Kretingos Garbės piliečio vardas už Kretingos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje bei rajono gyventojų dvasinio pasaulio turtinimą.
Nuo 2001-ųjų Astijus yra Vilniaus bernardinų vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas, į Vydmantus užsuka rečiau. Beje, 2006 m. jis išrinktas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero Provincijos ministru.
Brolis Astijus kartu su kitais pranciškonais 1991 m. įsteigė Kretingos katalikiškąją mergaičių kolegiją, kuri 1992 m. buvo pertvarkyta į Švento Antano kolegiją. Jis daug darbo ir pastangų įdėjo restauruojant Kretingos vienuolyną, Kretingoje atkūrė Lietuvos provincijos centrą, kuris veikė nuo 1863 m. iki sovietmečio (2007 m. centras perkeltas į Vilnių). Jo ir kitų pranciškonų iniciatyva į sielovadinę talką Kretingoje buvo pakviestos Motinos Teresės seserys, Švč. Širdies pranciškonės misionierės bei Šv. Klaros seserys.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Astijaus mama Regina prisimena, kad sūnus buvo geras vaikas, gabus, domėjosi matematika, sportu, gražiai dainavo, bet išdykęs buvo taip pat. Kad stos į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, pirmiausia pasakė tėvui, nes tėvas buvo didelis autoritetas jiems visiems. Regina prisipažįsta kelias naktis negalėjusi bluosto sudėti - gal sūnus to ir šiandien nežino, bet nuo ašarų pagalvė šlapia buvo…
Seminariją baigusio Astijaus įšventinimas į kunigus (primicijos) vyko Palangoje. Po iškilmių daugybė svečių, tarp jų garsūs katalikų bažnyčios vadovai, kunigai, giminės, visi aplinkiniai kaimynai, su gėlėmis, šakočiais ir dovanomis šventinės vakarienės susirinko Kungių namuose.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Senokai Amžinybėn iškeliavo Liudas Kungys, kaip šviesų prisiminimą apie save palikęs paties sodintus amžinai žaliuojančius medžius palei tvorą, kieme - kryžių, kurį, pasak Reginos, laikas būtų restauruoti.
Taip susiklostė, kad kiti Kungių vaikai - ir Egidijus, ir Salvijus, ir Sotera - baigę aukštuosius mokslus savo gyvenimus kuria užsienyje: kas Amerikoj, kas Anglijoj. Šeimos - lietuviškos, tad ir anūkėliai skambiais lietuviškais vardais pavadinti: Elžbieta Marija, Gabrielė, Marijus, Ligija ir Justinas.
Kontroversijos
2008 metais, viename interviu, Astijaus pusbrolis Tomas Danisevičius apkaltino jį lytine prievarta vaikystėje. Astijus šiuos kaltinimus neigė.
Freskos Kretingoje
Kretingoje nušvitusias freskas, kurias pagaminti padėjo ir miesteliui padovanojo dvi šeimos, brolis Astijus vadina tikru kalėdiniu stebuklu. Freskos švytės visą šventinį laikotarpį iki pat Trijų Karalių. Vėliau, planuojama, keliaus prie vienuolynų Vilniuje bei Kaune, galiausiai - prie Kryžių kalno.
Freskų istorija mena 13 amžių, kuomet 1226 metais mirė vienuolis Pranciškus Asyžietis, ordino įkūrėjas. Po dvejų metų jis buvo paskelbtas šventuoju. Ta proga pradėta statyti garsioji Šv. Pranciškaus bažnyčia Asyžiuje. 1251 metais statiniui popiežius suteikė bazilikos statusą.
Pasak brolio Astijaus, freskose atsispindi šv. Pranciškaus Asyžiečio biografija, o kertiniu laikomas paveikslas, simbolizuojantis gimimą. „Freskos susijusios su šv. Kalėdom, nes visos 28 reprodukcijos turi prasmę būtent su gimimu. Kas įdomiausia, pačioje bazilikoje Asyžiuje viename šone ant sienos yra Pranciškaus gimimo ir gyvenimo istorija, kitoje pusėje - Jėzaus gimimo ir gyvenimo istorija, tarsi atspindžiai. Kalėdos ir yra visa pradžia su gimimu susieta. Kitas svarbus dalykas, kad šv. Praciškus Asyžietis pirmasis užakcentavo prakartėlę ir Europoje būtent jo dėka pasklido prakartėlės, kurias katalikai turi visame pasaulyje“, - pasakojo brolis Astijus.
Brolio Astijaus gyvenimo pamokos
Brolis Astijus ragina žmones ieškoti vidinės ramybės, pasinerti į savo gelmę, ieškoti ten gyvenimo ir jį atrasti. Jis kviečia būti žmogumi, kuris ateina ir padeda atsidūrusiajam bėdoje, prisiminti, kad viskas, ką turime, yra Dievo dovana mums. Jis ragina ieškoti Dievo valios ženklų savo gyvenimuose ir padovanoti gyvenimą savo artimui.