Šv. Kalėdos - viena laukiamiausių metų švenčių, kai susirenka šeima, keičiamės dovanomis ir skiriame daugiau laiko vieni kitiems. Šventinės dekoracijos ir apimanti šiluma bei džiaugsmas sukuria ypatingą atmosferą. Nors mums įprastos tradicinės Šv. Kalėdos kiekvienoje šalyje suprantamos skirtingai, tai lėmė istorija, politika, kultūra, aplinkinių šalių įtaka bei daugelis kitų veiksnių. Artėjant šiai gražiausiai metų šventei, verta žvilgtelėti į kartais tolimas, tačiau įdomias kalėdines tradicijas ir prisiminti mūsų šalies papročius.
Kalėdos Lietuvoje
Kalėdų šventimas ir laukimas prasideda adventiniu laikotarpiu, kuris Lietuvoje, kaip religinėje šalyje, yra itin svarbus. Adventas prasideda gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki pat Kalėdų. Šiuo laikotarpiu svarbus susikaupimas, ramybė. Didžiausios Kalėdų dovanos įteikiamos gruodžio 25 d. rytą. Kalėdų tradicijos Lietuvoje kinta, vis daugiau atskrieja naujų įpročių iš kitų šalių.
Gruodžio 24 d. - Šv. Kūčios, kai su šeima valgoma vakarienė, laikomasi rimties. Taip pat bažnyčiose vyksta naktinės piemenėlių arba bernelių Mišios. Ant stalo patiekiami 12 patiekalų: žuvis, aguonų pienas, kūčiukai, kisielius. Per Kalėdas valgoma kepta višta ar antis, skanaujami pyragai ir pakuojamos dovanos.
Kalėdų Senelis skirtingose šalyse
Tradicijos, susijusios su Kalėdų Seneliu, įvairiose šalyse skiriasi. Vieni tiki geruoju seneliu, atkeliaujančiu iš Laplandijos, o kiti - mitinėmis būtybėmis, kurios dalija dovanas arba baudžia už blogą elgesį.
- Graikija: Vietoj Kalėdų eglutės augina Kalėdų rožes „Ellebore“ arba pastato dubenėlį su vandeniu, puošia baziliko šakelėmis. Dovanos dalijamos tik sausio 1 dieną, kai minima Šv. Baziliko diena. Tiki, kad Kalėdiniu laikotarpiu šalyje siaučia mitinės būtybės („Kallikantzaroi“).
- Bulgarija: Kalėdautojai (dažniausiai viengungiai ar susižadėję vyrai) apsirengia vilnoniais rūbais, nešasi spalvotas lazdeles ir giedodami vaikšto po namus, baidydami piktuosius padarus.
- Ispanija: Vaikai prieš Kalėdas laišką rašo trims karaliams, o ne Kalėdų seneliui. Viena iš tradicinių dekoracijų yra šmaikšti statulėlė „Caganer“, vaizduojanti atsitūpusį žmogų, kuris ruošiasi tuštintis.
- Vokietija: Prieš Kalėdas veikia didžiosios kalėdinės mugės. Per Kalėdas visi šeimos nariai sudeda dovanas į dubenį po eglute ir vėliau kiekvienas išsirenka sau dovaną. Dovanos būna tam tikros tematikos bei spalvos.
- Olandija: Kalėdų Senelis (Šv. Mykolas) atvyksta garlaiviu iš Ispanijos ir turi padėjėją - Juodąjį Piterį. Kalėdos švenčiamos ramiai, šeimos rate.
- Ukraina: Kalėdines eglutes dekoruoja voratinkliais. Per kalėdinę vakarienę uždega žvakelę lange, kuri kviečia žmones be vaikų, be šeimos prisijungti švęsti kartu Kalėdas. Šios tautos mano, jog velnias padeda Kalėdų Seneliui ieškoti blogų vaikų, o kai juos randa - pagrobia ir gabena į savo karalystę valgyti velniškos vakarienės.
- Australija: Per šventes nevalgo karšto maisto - net pagrindinis patiekalas yra patiekiamas šaltas.
- Švedija: Gruodžio 13 d. vyriausioji švedų šeimos dukra pasipuošia balta suknele bei vainiku su 7 degančiomis žvakėmis. Per Kūčias valgo mėsą, o ryžių pudinge paslepiamas riešutas.
- Anglija: Per Kūčias valgoma mėsa, o pyrage paslėpdama moneta. Bijoma vaiduoklių ir raganų, kurios vagia šluotas.
- Norvegija: Tas, kas suranda paslėptą migdolą, gauna marcipaninį paršelį.
- Turkija: Kalėdos asocijuojasi su azartu - perkami loterijos bilietai, organizuojami įvairūs loto.
- Etiopija: Keistis dovanomis nėra įprasta. Kalėdos yra švenčiamos bažnyčiose, kur vyrai ir moterys stovi atskirai vieni nuo kitų.
- Meksika: Kalėdos ruošiasi ilgai ir mini jas iki vasario 2 dienos. Visą gruodį matysite tradicines kalėdines gėles - puansetijas.
Kalėdų Senelis: mitas ar realybė?
Ar tikrai zinia, kad ne Kalėdų Senelis, o mama deda dovanas po eglute gali traumuoti vaiką? Vieni mano, kad pasakyti vaikui tiesą apie Kalėdų Senelį yra būtina, nes melas gali sugriauti pasitikėjimą tėvais. Kiti tiki, kad Kalėdų Senelis yra graži pasaka, kuri suteikia vaikams džiaugsmo ir magijos.
Taip pat skaitykite: Žaislai mažiesiems tyrinėtojams
Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir brandą. Mažesniems vaikams tikėjimas Kalėdų Seneliu gali būti labai svarbus, o vyresni vaikai gali būti pasiruošę sužinoti tiesą.
Kalėdų Senelis ir vaikų teisės
Apie vaikų teises daug kalbama ir diskutuojama, tačiau vieno požiūrio nėra. Svarbu atsižvelgti į vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, nuomonę ir bendravimą su abiem tėvais.
- Asmeninis gyvenimas: Daugiau nei 52 proc. apklaustųjų sutinka su tuo, kad vaikai turi teisę į asmeninį gyvenimą, todėl gali nerodyti tėvams savo asmeninio susirašinėjimo su draugais.
- Nuomonė: 72 proc. respondentų atsakė, kad vaikas turi teisę į savo nuomonę ir gali atrodyti taip, kaip nori.
- Bendrauti su abiem tėvais: Net 96 proc. respondentų atsakė, kad šiuo atveju Vaiko teisės būtų pažeidžiamos, kadangi vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais.
- Atsisakyti padėti: 68 proc. mano, kad vaikas turi teisę atsisakyti padėti tėvams atlikti darbus, jei jie yra sunkūs, tai yra, pavojingi vaiko sveikatai arba trukdo mokytis.
- Fizinės bausmės: 79 proc. respondentų įsitikinę, kad nėra nei vienos priežasties, dėl kurios reikėtų taikyti fizines bausmes. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyta, kad fizinės bausmės yra laikomos fiziniu smurtu ir draudžiamos.
Tikroji Kalėdų Senelio istorija
Tikroji Kalėdų Senelio istorija yra visai kitokia, nei įprasta manyti. Labai labai seniai, bemaž prieš šešiolika amžių, Likijoje (romėnų provincija), tokiame Myros mieste (dabartinės Turkijos teritorijoje), gimė berniukas. To berniuko tėvai buvo gan turtingi, bet anuomet negalėjo turėti vaikų. Jie pažadėjo Dievui, kad jei Jis duos jiems vaiką tai jie Jam jį atiduos atgal, išleisdami dvasininko tarnystei. Ir jų lūkestis išsipildė. Gimė berniukas. Tėvai jį pavadino Nikolajumi. Jis buvo vienturtis. Šeima vaikų daugiau nebesusilaukė. Berniukas augo kaip ir kiti vaikai - niekuo per daug neišsiskirdamas iš kitų. Tėvai tesėjo pažadą ir berniuką atidavė mokslams. Jį ėmė globoti jo mamos brolis, kuris anuomet buvo vyskupas. Berniukas mėgo klausytis biblijinių istorijų. Išmokęs skaityti įniko į šventraščių studijas. Ankstyvoje paauglystėje mirė jo tėvai. Berniukas liko vienui vienas su gan dideliu palikimu. Jo pagrindinė atrama buvo dėdė. Tokiais atvejais dauguma žmonių puola į giliausias depresijas, nusivalkioja ar prasigeria, ar susideda su nusikalstamomis grupuotėmis ir tokiu būdu nepaliaujamai dalija žmonėms savo įtūžį. Bet šio berniuko likimas susiklostė kitaip. To lūžio metu jį aplankė branda. Jis nebežaidė su bendraamžiais, nedomino jo tuščios kalbos ir juokeliai su draugais. Tiesiog jis su jais nerado bendros kalbos. Berniukas įniko į Bibliją.
Būdamas vyskupu, Nikolajus laikėsi griežtų askezių: valgydavo tik trečiadieniais ir penktadieniais - ir tai tik vakarais. Anuomet bažnyčia ir vyskupai buvo visiškai kitokie. Nebuvo didžiulių pastatų, primenančių kosminių laivų „Baikanur“ paleidimo aikšteles, kurie net ne krikščioniški: toji architektūra paimta kaip simbolis iš Egipto architektūros (tai liudija visokie obeliskai ir kiti panašūs statiniai); tokia architektūra liudija, kad ten gyvena ne Dievas, o ufonautai, atskridę iš kosmoso, ir nuo tų laikų žmonės daro fetišus, tikėdamiesi, kad jie, pamatę visa tai, atskris ir vėl… Bet tai ne krikščionybė. Tuomet krikščionys kaip tik buvo persekiojami, kišami į kalėjimus, žudomi. Tuo laiku žuvusiųjų krikščionių skaičius buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Štai kokiu laiku teko gyventi ir rūpintis savo kaimene žmogui, kurio vardas buvo Nikolajus. Jis iš tėvų paveldėjo ne tik turtus, bet ir gerą, dosnią širdį. Pataros mieste gyveno vienas žmogus. Jis turėjo tris dukteris, kurios visame mieste garsėjo savo neapsakomu grožiu. Tas žmogus buvo labai turtingas, bet tam tikrų aplinkybių paveiktas nuskurdo - prarado viską, ką turėjo. Jis nuskurdo taip, kad neturėjo už ką įsigyti maisto sau ir savo šeimai, apie rūbus ir kitus dalykus net minčių nekilo. Tad svajonės ištekinti savo dukras tapo visiškai neįgyvendinama utopija: mat tais laikais jei mergina neturėdavo kraičio, tai ištekėti nebūdavo jokių galimybių. O jei dar jos tėvas skolose paskendęs, tai išvis neįmanoma. Štai prie ko priveda kraštutinis skurdas žmones, kurie neturi dvasinio stuburo… Tą nelaimėlį tėvą skurdas visiškai parklupdė. Jis buvo spaudžiamas klastingų skolos išieškotojų (mūsų laikais vadinamų antstoliais), kurie buvo susimokę su tų laikų mafija, kurios atstovai gviešėsi savo gašlumą ir ištvirkimą realizuoti tų jaunų mergyčių sąskaita, o po to, kai jos taps ne tokios įdomios, iš jų dar ir gausiai uždirbti. Vargšas tėvas buvo privestas prie tokios situacijos, kad arba jis atiduoda skolas, arba sėda kalėjiman, ir dukros lieka be priežiūros ir jų likimas visiems suprantamas, arba atiduoda dukras į viešnamį ir jos atidirbinėja skolas ir dar gauna pragyvenimui kažkiek. Jis buvo taip prislėgtas, kad netekęs jokios vilties atsitiesti buvo pasiruošęs paaukoti savo dukterų garbę, kad pagerintų savo padėtį ir iš dukterų grožio išspaustų lėšas jiems visiems išgyventi.
Gavęs iš Dievo regėjimą apie to nelaimėlio nusikalstamus kėslus, Nikolajus nusprendė išlaisvinti tą nelaimėlį iš skurdo, kad taip pat išgelbėtų jį ir jo šeimą nuo dvasinės mirties. Kaip tikras Kristaus mokinys ir ganytojas jis sugalvojo padaryti labdarą taip, kad niekas apie jį, kaip geradarį, nesužinotų - įskaitant ir tą, kuriam buvo sumąstęs padaryti gerą darbą. Jis elgėsi pagal Kristaus žodžius: „Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje. Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai aukoji, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai“.
Taip pat skaitykite: Karpinių idėjos Kalėdoms
Paėmęs didelį aukso kapšą, naktį, kai visi miegojo, ir, savaime suprantama, negalėjo jo pastebėti, pasileido varguolio namų link. Tuo metu tėvas su savo dukterimis miegojo. Nikolajus tyliai prislinko ir atsargiai atvėręs langą įmetė vidun aukso kapšą, o pats vogčiomis nusėlino namo. Ryte prabudusio šeimininko žvilgsnį pritraukė riogsantis vidury kambario kapšas, išpampęs nuo savo paties turinio. Galima įsivaizduoti jo netikėtą džiaugsmą, kai atrišęs krepšelį jis rado jame tai, dėl ko norėjo atiduoti savo dukras į gėdos ir nuodėmės vergiją. Jis iš pradžių netikėjo savo akimis: galvojo, kad jam nuo įtampos bei streso protas pasimaišė ir jau prasidėjo šizofreniniai miražai. Jis apčiupinėjo auksą, pakandžiojo, tikrindamas pavartė rankose, vis dar niekaip neatsigaudamas nuo šoko ir vis abejodamas, ar tai realybė. Vargšas tėvas ilgai galvojo, kas galėjo būti toks nesavanaudis geradaris, bet joks žmogus į galvą neatėjo. Dar kiek pasikankinęs nusprendė, kad pati Dievo apvaizda jam atsiuntė geradarį, ir jis, karštai dėkodamas Dievui iš už gautą auksą, išleido savo vyriausiąją dukrą už vyro.
Pamatęs, kad jo pinigai buvo panaudoti tinkamai, Nikolajus nusprendė reikalą pabaigti iki galo. Veną tamsią naktį jis vėl prisliūkino prie lango ir tokiu pačiu būdu įmetė dar vieną kapšą su auksu. Vargšas namo šeimininkas, pamatęs radinį, krito ant kelių ir graudžiai pravirko, pakėlė šlapią nuo ašarų veidą į viršų, bet gumulas gerklėje sugėrė visus garsus. Jis tik pramekeno pašnibždomis: „A-a-a-a-č-č-č-i-ū…“ Po šio įvykio vargingas žmogelis prarado sielos ramybę. Jau nebegalėjo nei užmigti, nei galvoti nieko kito, kaip tik apie tą geradarį, kankindamasi dėl nežinojimo, kas jis. Visą dieną dėkojo Dievui už jo malonę melsdamas: „Dieve, Tu visų gėrybių šaltinis, Tu mūsų gelbėtojas. Tu iš pradžių mane atpirkai savo krauju, o dabar mano namus su vaikais savo aukso pagalba išgelbėjai iš gudrių priešo pinklių. Parodyk, o Dieve, man tą Tavo tarną, kuris yra Tavo gailestingumo įrankis. Parodyk man tą žemišką angelą, kuris saugo mus nuo nuodėmingos mirties. Lai tampa man žinoma, kas išlaisvina iš piktojo pinklių ir pančių, išgelbėja mus nuo kvailų planų! Kur slapta Tavo švento žmogaus ranka? Aš ir antrą dukrą išleisiu už vyro teisėtai ir išvengsiu būtinybės nusiųsti savo ją į piktas pragaro tarnų rankas.“ Tokiu būdu padėkojęs Viešpačiui, tėvas išleido antrą dukrą už vyro, tvirtai tikėdamas, kad Dievas tokiu būdu pasiųs malonę ir jauniausiai dukrai. Tuo pačiu jis nusprendė: kas beatsitiktų, sužinos apie tą slaptąjį geradarį, kad tinkamai jam padėkotų. Ir prasidėjo pilnos laukimo, nemigos naktys. Tėvas kantriai naktimis sėdėjo ir laukė, kada tai įvyks. Nedaug jam teko laukti - vos keletą saulėlydžių pasikankino. Greitai atėjo ir trečia naktis. Gerasis Kristaus ganytojas prislinko prie trobos ir įmetė krepšelį su auksu bei skubotai pasuko namų link. Bet šįsyk jam nepasisekė paslėpti geradarybės. Vargšas, išgirdęs skambtelėjusio aukso garsą, skubiai išlėkė iš namų ir pasivijo slaptą geradarį. Atpažinęs šventą Nikolajų, jis puolė jam po kojų ir pradėjo jas bučiuoti plaudamas jas ašaromis ir dėkojo, neperstojamai dėkojo. Raudos ir padėkos skambėjo gatvėje ir jam visiškai neįdomu buvo, kas pamatys ar nepamatys, išgirs ar neišgirs. Vargšas tėvas verkė ir dėkojo už jo ir šeimos išgelbėjimą iš nepermaldaujamo skurdo jo ir visos jo šeimos. „Jei Viešpats nebūtų tavęs paraginęs padaryti šios geradarystės, - pasakė jis Nikolajui, - tai aš, nelaimėlis, būčiau kartu su savo dukromis miręs. Aš jas ruošiausi atiduoti blogiems žmonėms ir gėdingam, pilnam nuodėmės gyvenimui. Šventas Nikolajus pakėlė jį ir patarė dėkoti už šias malones ne jam, o Dievui ir melstis Jam, nes Jis visų gėrybių šaltinis. Nuraminęs varguolį, Nikolajus jį prisaikdino, kad niekam nepasakytų ir laikytų šią geradarystę paslaptyje. Aišku, laimingas tėvas išleido ir trečią dukrą už vyro. O kadangi dukrų kraitis buvo labai geras ir spindintis geltono metalo blyksniais, tai ir vyrus dukros gavo ganėtinai pasiturinčius. Tokių giminystės ryšių pagalba netrukus praturtėjo ir tų dukrų tėvas.
Kartą Nikolajus sugalvojo aplankyti Palestiną. Jam labai norėjosi aplankyti šventas vietas, kur Kristus vaikščiojo, gyveno ir mokė. Jis „sutranzavo“ laivą, plaukiantį ta kryptimi ir išplaukė. Nikolajų aplankė regėjimas. Jis pamatė audrą, laivą ir tai, kaip pikta dvasia bando jį apversti. Tada jis nuėjo pas kapitoną ir pranešė, kad greit bus labai pavojinga audra ir reikia ruoštis jai. Iš jo tik pasišaipė laivo įgula ir niekas nereagavo. Audra, mat: dangus giedras, slėgis aukštas - kokios dar audros… Nepraėjus nė kelioms valandoms, pradėjo niauktytis. Dar pusvalandis - ir laivas skraidė bangomis beveik nesiekdamas vandens, mėtė jį kaip šapelį. Visus keleivius suėmė tokia baimė, kad visi laikėsi ant isterijos ribos ir tik per plauką neprasidėjo panika. Visi dėjo į kelnes - ir gan gausiai, ir skystai. Pats kapitonas nusileido pas Nikolajų į triumus ir pradėjo prašyti sakydamas, kad tik jis gali išmelsti Dievą, kad jie visi liktų gyvi, sakydamas: „Jei tu, šventas Dievo tarnas, nepadėsi mums savo malda, tai mes visi žūsim jūros bangų pursluose“. Nikolajus jį nuramino ir patarė tikėti Dievu, išgelbėjimu. Ir atsiklaupęs pradėjo bendrauti su Dievu prašydamas. Teisiojo malda iš karto buvo išgirsta. Bangavimas liovėsi, įsiviešpatavo tyla. Apmaudą, liūdesį ir nusivylimą, kuris sklandė tarp jūreivių, pakeitė isteriškas džiaugsmas. Vienas iš jūreivių įlipo į laivo stiebą, nes jam reikėjo atlikti kažkokią navigacinę užduotį. Atlikęs savo darbą, jis pradėjo leistis žemyn, tačiau susiūbavus laivui jis paslydo ir nuo pat stiebo viršūnės drėbėsi žemyn ant denio. Krisdamas iš tokio aukščio, vargšas neturėjo jokių šansų: denis buvo kietesnis už sprandą. Jūreivis mirė iš karto. Visa įgula vėl pasinėrė į liūdesį ir depresiją. Prasidėjo gedulo agonija. Niekam dar nespėjus gerai susigaudyti, kas vyksta, į šią situaciją įsimaišė Nikolajus. Jis atsiklaupęs pradėjo karštai melstis. Taip pat Nikolajus pradėjo purtyti jaunuolį, liepdamas keltis. Šįkart laivo įgula jau nesišaipė iš šventiko. Jie net nežinojo, ką galvoti. Ką jie tikrai žinojo - tai, kad jų kolega tikrai negyvas. O čia Nikolajus meldžiasi… Kad meldžiasi, tai dar viskas čia gerai, bet kam jis purto tą lavoną: gal jo eminencijai tėvui nuo pasninkų ir maldų protas pasimaišė? Taip galvojo jūrininkai, bet Nikolajus ir toliau meldėsi bei purtė jaunuolį, sakydamas: „Kelkis, nemiegok, laikas keltis!“ Ir jaunuolis atsimerkė, atsikėlė ir kaip niekur nieko pradėjo vaikščioti ir tvarkytis. Visi patyrė šoką, negalėjo gerą laiko galą pratarti nė žodžio. Didžiulė Dievo baimė apėmė visą įgulą. Jų nuotaika kito - baimę pakeitė džiaugsmas. Jie nežinojo, kaip elgtis, kaip tokiomis situacijomis reaguoti. Štai koks vyskupas buvo tas Nikolajus. Jis buvo arti žmonių, jis pastoviai jautė savo kaimenės pulsą. Jis nebuvo godus pinigams, jis neplėšė devynių kailių nuo kiekvieno tikinčiojo už maldą, tas tikras Dievo tarnas neturėjo kainininko už dvasines ganytojiškas paslaugas. Jis nevertė aukoti pinigų, kai meldėsi už ligonius ir tie sveiko, neuždėdavo mokesčio už mirusiųjų prikėlimą. Nevažinėjo prabangia karališka karieta, nekaupė bažnyčiai turtų. Jis kaip tik vietoj to, kad apiplėšinėtų savo kaimenę, ją laimindavo ir dalindavo savo palikimą, savo turtus. Kur jūs matėte tokį vyskupą ar kunigą? Ar tokių yra, kurie pasninku ir malda gyvi ir valgo dusyk per savaitę? Metraščiai pasakoja, kad Nikolajus yra prikėlęs ne vieną numirėlį, dirbo jis ir egzorcisto darbą, tiesiog kur jis pasirodydavo, ten demonai pulkais ir cypdami traukdavosi iš tų vietovių ir žmonių. Čia pateiktos tik kelios istorijos, bet jų buvę tiek, kad į enciklopedinio storumo knygą nesurašysi. Nikolajus šventai vykdė visus Kristaus priesakus, akylai sekė Pauliaus pamokymais. Nikolajus buvo tikras krikščionis, jis atitiko Kristaus nustatytą standartą, kuris aprašytas Naujajame Testamente štai kaip: „Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Kristus tai sakė ne kunigams, ne vyskupams - tai pasakyta kiekvienam, kas įtikės ir krikštysis.
Dėl tokio gyvenimo ir atsidavimo po mirties Nikolajus buvo paskelbtas šventuoju. Ką bendro turi šis personažas ir Kalėdos? Ogi tą, kad Nikolajus išgarsėjo dėl savo slapto dosnumo. Jis slėpė savo geradarybes, o kuo daugiau slepi, tuo daugiau visiems kirba tas paslaptis išaiškinti. Anuomet net vaikai žinojo, kad gerasis ganytojas Nikolajus slapta atneša beturčiams dovanų.
Kaip Kalėdų Senelis veikia vaikus?
Kalėdų Senelis gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį vaikams.
Taip pat skaitykite: Kur klausytis muzikos vaikams?
Teigiamas poveikis:
- Skatina vaizduotę ir kūrybiškumą.
- Suteikia džiaugsmo ir magijos.
- Moko dosnumo ir gerumo.
- Skatina gerą elgesį.
Neigiamas poveikis:
- Gali sukelti nusivylimą, kai vaikas sužino tiesą.
- Gali skatinti materializmą.
- Gali būti naudojamas manipuliavimui.
Svarbu, kad tėvai suprastų, ką Kalėdų Senelis reiškia jų vaikams, ir stengtųsi sukurti teigiamą patirtį.
Kaip tėvai turėtų elgtis?
Tėvai turėtų atvirai kalbėtis su vaikais apie Kalėdų Senelį ir atsakyti į jų klausimus. Svarbu pabrėžti, kad Kalėdų Senelis yra simbolis, o ne realus asmuo.
Jei vaikas sužino tiesą apie Kalėdų Senelį, tėvai turėtų būti supratingi ir palaikantys. Svarbu paaiškinti, kad Kalėdos yra ne tik apie dovanas, bet ir apie šeimą, meilę ir gerumą.
Alternatyvūs požiūriai į Kalėdas
Ne visi švenčia Kalėdas taip pat. Kai kurie žmonės atsisako švęsti Kalėdas dėl religinių ar ideologinių priežasčių.
- Vieningos Viešpaties Dievo bažnyčios dvasininkas Arnoldas Hamptonas ignoruoja Kalėdas nuo 1966-ųjų. Jo pėdomis seka ir kiti šios bažnyčios lankytojai. Jie atsisako pirkti dovanas, nepripažįsta nei eglių, nei žvakių, nei šventinės vakarienės. Kaip ir Jehovos liudytojai, minėtos bažnyčios nariai tvirtina, kad Kalėdos kilusios iš Romos laikų saturnalijų.
- Prieš Kalėdas pasisako ir puritonai. Anot jų, ši šventė yra tik dingstis pavalgyti ir pagerti.