Vaikų auklėjimas yra viena svarbiausių temų, nagrinėjamų tiek religiniuose mokymuose, tiek kasdieniame gyvenime. Biblija, kaip vienas iš pagrindinių krikščionybės šaltinių, pateikia išsamų požiūrį į tai, kaip turėtų būti auklėjami vaikai, akcentuojant pagarbą, meilę, drausmę ir dvasinį ugdymą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką Biblija ir kitos religinės tradicijos moko apie vaikų auklėjimą, kokios vertybės turėtų būti diegiamos ir kokias atsakomybes turi prisiimti tėvai.
Santykis Tarp Kartų: Religiniai ir Liaudies Išminties Aspektai
Vaikų ir tėvų santykiai nuo seniausių laikų kėlė klausimus apie pareigas, pagarbą ir atsakomybę. Ši tema atsispindi ne tik religiniuose mokymuose, bet ir liaudies išmintyje. Senovės pasakojimas apie varną, skraidinančią savo vaikus per ežerą ir klausiančią, ar jie ją neš senatvėje, moko, kad gyvenimo dėsniai skatina pirmiausia rūpintis savo palikuonimis, o ne likti priklausomiems nuo praeities įsipareigojimų.
Religiniai Mokymai Apie Pagarbą Tėvams
Religiniai tekstai, tokie kaip Biblija, Koranas ir Talmudas, pabrėžia pagarbos tėvams svarbą, tačiau nustato ir tam tikras ribas, siekiant apsaugoti asmens autonomiją ir užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kartų.
Krikščionybė: Pagarba Kaip Dievo Įsakymas
Biblijoje pagarba tėvams yra aiškiai pabrėžiama kaip viena iš pagrindinių vertybių. Dekalogo penktasis įsakymas skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda“ (Iš 20, 12). Šis įsakymas yra unikalus tuo, kad prie jo pridedamas pažadas - ilgas ir palaimintas gyvenimas. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams dar labiau išryškina šią mintį: „Vaikai, klausykite savo tėvų Viešpatyje, nes taip teisinga. Gerbk savo tėvą ir motiną - tai pirmasis įsakymas su pažadu, - kad gerai sektųsi tau ir ilgai gyventum žemėje“ (Ef 6, 1-3). Tačiau pagarba, pagal Bibliją, nėra vien finansinė parama ar besąlygiškas paklusnumas. Tai apima rūpestį, globą ir pagarbų elgesį, tačiau vaikas neprivalo aukoti savo gyvenimo ar apleisti savo šeimos, kad įtiktų tėvams. Svarbus principas randamas ir Pirmajame Timotiejaus laiške: „Kas nemoka rūpintis savaisiais, ypač namiškiais, tas išsižada tikėjimo ir yra blogesnis už netikėlį“ (1 Tim 5, 8). Ši eilutė pabrėžia, kad rūpestis artimaisiais, įskaitant savo vaikus, yra esminė krikščioniška pareiga, kuri neturi būti aukojama dėl kitų įsipareigojimų.
Žydų Tradicija: Pagarba Kaip Dvasinė Vertybė
Žydų tradicijoje pagarba tėvams laikoma kone lygiaverte pagarbai Dievui. Talmude teigiama, kad pagarbus elgesys su tėvais yra šventa pareiga, atspindinti žmogaus moralinį stuburą. Vis dėlto net ir šioje tradicijoje pagarba nėra absoliuti. Jei tėvai reikalauja veiksmų, prieštaraujančių Dievo įsakymams, vaikas turi teisę ir pareigą atsisakyti paklusti. Šis principas pabrėžia išminties ir pusiausvyros svarbą, kuri leidžia išlaikyti pagarbą, bet kartu apsaugo asmens autonomiją.
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
Islamas: Gerumas Tėvams Ir Pusiausvyra
Korane taip pat akcentuojama pagarba tėvams, ypač motinai, kuri patiria didžiulius išbandymus nešiodama ir gimdydama vaiką. Sura 17:23 sako: „Viešpats įsakė - negarbinkite nieko kito, tik Jį, ir rodykite gerumą tėvams.“ Islamo teisėje pabrėžiama, kad suaugęs žmogus turi rūpintis tiek savo tėvais, tiek savo vaikais, išlaikydamas teisingą pusiausvyrą. Ši pusiausvyra užtikrina, kad nei viena karta nebūtų apleista, o šeimos saitai išlieka stiprūs.
Tėvų Atsakomybė Už Vaikų Auklėjimą
Tėvams tenka nuostabi atsakomybė - būti ne tik globėjais, bet ir pirmaisiais mokytojais, perduodančiais vaikams žinias, mokymą ir vertybes. Šeima supažindina vaikus su svarbiais dalykais, formuoja jų tapatybę. Auklėjimas turi būti ne tik religinis, bet ir švietimas. Auklėjimo tikslas - vaiko savarankiškumas ir išmintis.
Svarbūs Aspektai Auklėjant Vaikus
- Pavyzdys: Vaikams reikia pavyzdžio. Mokymasis iš pavyzdžių yra efektyviausias būdas perimti vertybes ir elgesio normas. Vaikas mokysis iš savo tėvų, jei jie su vaikais būna. Juk pavyzdžiu (ne vien žodžiu) mokė ir Jėzus. Reikia bendrauti bei rodyti tam tikrus elgesio modelius (Mk 3,14).
- Žinių Perdavimas ir Mokymas: Tėvai privalo perduoti vaikams žinias, mokymą. Jie turi supažindinti vaikus su Dievo įsakymais, istorijomis apie stebuklus.
- Tapatybės Formavimas: Šeima supažindina vaikus su svarbiais dalykais, formuoja jų tapatybę. Tėvai turi padėti vaikams suprasti, kas jie yra ir kokia jų vieta pasaulyje.
- Religinis ir Švietimas: Auklėjimas turi būti ne tik religinis, bet ir švietimas. Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai gautų tinkamą išsilavinimą, kuris padėtų jiems tapti savarankiškiems ir išmintingiems.
Tėvų Meilė Ir Pavyzdys
Grįžtant prie vyro meilės žmonai, svarbu pabrėžti, kad šeima yra artimiausių asmenų ratas. Vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus, nes kas myli savo žmoną, myli save patį. Kristus mylėjo Bažnyčią, kadangi esame jo Kūno nariai. Taigi ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Tai didis slėpinys, aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią.
Šiuolaikinė Visuomenė Ir Tėvų Rolė
Šiuolaikinę visuomenę jau drąsiai galima pavadinti betėve. Vyrai dažnai mažai laiko praleidžia su savo vaikais, daugiau dėmesio skirdami darbui ir asmeniniams pomėgiams. Tėčiai retai renkasi atostogas su šeima, o prekybos centruose retai galima pamatyti tėvą su vaikais. Reikia atkreipti dėmesį į šeimą ir sudaryti geresnes sąlygas dirbantiems tėvams. Apskritai apie tėčius kalbama mažai.
Šveicarų statistikos departamento analitikai Werneris Haugas ir Phillipe’ė Warneris atliko tyrimą, kuris parodė, kad tėvo religinė praktika turi didelę įtaką tam, ar jaunoji karta lankys bažnyčią. Jeigu tėvas nuolat lanko bažnyčią, tai didesnė tikimybė, kad ir vaikai lankys bažnyčią, nepriklausomai nuo motinos elgesio. Tai rodo, kad tėvo pavyzdys yra labai svarbus vaikų religiniam ugdymui.
Taip pat skaitykite: Dvasinis vaikų ugdymas
Meilė Ir Paklusnumas: Pagrindiniai Auklėjimo Principai
Dievas iš esmės myli visus žmones (Rom 5, 8). Tą meilę jis įrodė į pasaulį atsiųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų, kad per jį būtų atkurta nuopuolio sugriauta Dievo ir žmonių bendrystė (Jn 3, 16). Su tikėjimu priimdami Kristuje apsireiškusią Dievo meilę, žmonės iš naujo gali tapti Dievo vaikais (1 Jn 3, 1). Dievas, viso pasaulio Kūrėjas, vėl gali tapti jų Tėvu (Rom 8, 15), jau niekuomet nepaliksiančiu ir niekada neapleisiančiu (Hbr 13, 5). Tėvu, švelniai apglėbiančiu iš visų pusių (Ps 139, 5), besirūpinančiu ir nepaliekančiu net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais (Ps 23, 4). Taip, Dievas tikrai mus myli! Šią meilę jis parodo pažadėdamas mums duoti viską, ko reikia mūsų kasdienybėje (Rom 8, 32). O dar kiek visko mes gauname per Jėzų Kristų (Gal 5, 22)! Iš meilės jis pasirengęs mums net nuolatos atleisti (1 Jn 1, 9).
Kaip Dievas myli žmones, taip tėvai ir auklėtojai turi mylėti vaikus. Ši meilė yra nesavanaudiška ir besąlygiška. Bet taip mylėti nei tėvai, nei auklėtojai negali, jei Dievas nepadeda. Dievo dovanojama meilė pasireiškia per palankumą, jautrumą, kantrybę, paslaugumą, tvirtumą ir t. t. O 1 Kor 13, 4-7 ši meilė taip apibūdinama: "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria." Šitokia meilė nereikalauja atlygio, neišskaičiuoja (jei savo vaiką pakankamai mylėsiu, jam geriau seksis gyvenime). Tokia meilė remia augančio vaiko fizinį, sielos bei dvasinį vystymąsi. Ji rūpinasi vaiko gerove ir saugo jį.
Šis mylintis Dievas, būdamas aukščiausia dangaus ir žemės valdžia (Mt 28, 18), taip pat tikisi ir žmonių, jo kūrinių, paklusnumo. Koks turi būti tas mūsų paklusnumas, Dievas aiškiai išdėsto savo Žodyje: - jis tikisi, kad mes su tikėjimu priimsime Jėzų kaip savo Išgelbėtoją (2 Kor 5, 18-20); - tikisi, kad mes laikysimės Įsakymų, kuriuos jis pats mums sukūrė ir kurie nustato mūsų santykius su juo bei vieno žmogaus su kitu. Visiems, priėmusiems Dievą, jis pats pasirengęs padėti laikytis tų Įsakymų (Rom 8, 4);- tikisi, kad mes klausysime jo pamokymų ir priimsime jo pagalbą, kurią mums siūlo (Ps 32, 8);- tikisi, kad mes pagal suteiktas mums dovanas, krikščionių tarpe patarnausime kitiems (1 Pt 4, 10).
Kadangi Dievas yra aukščiausia dangaus ir žemės valdžia, tai savaime suprantama, kad mes turime vykdyti visa, ko jis iš mūsų tikisi. Mūsų užduotis yra paklusti. Paklusdami mes susilaukiame jo pagalbos, apsaugos ir palaiminimo. Bet jei pasirenkame nepaklusti, tuomet turime susitaikyti su neigiamomis to nepaklusnumo pasekmėmis. Kartais Dievas mus nubaudžia (2 Sam 7, 14; Hbr 12, 6-11), bet būtent dėl to, kad mus myli. Tačiau kai dėl savo nepaklusnumo gailimės ir jį išpažįstame, sulaukiame atleidimo (1Jn 1, 9).
Visgi mes neturėtume, kiekvieną kartą vaikams pasielgus ne pagal mūsų norą, sakyti, kad štai Dievas visa tai matė ir dabar nubaus. Toks nuolatinis "gąsdinimas Dievu" vaikui suformuoja iškreiptą, niekaip Dievo tikrovės neatitinkantį suvokimą. Paklusnumas nėra įgimtas dalykas, jis įgyjamas. Paklusti reikia išmokti. Net pats Jėzus, būdamas žmogumi žemėje, mokėsi paklusti (Hbr 5, 8). Pirmiausiai jis ieškojo Dievo valios (Jn 5, 30), paskui tą valią vykdė (Jn 6, 38). Laiško filipiečiams 2, 8 Paulius pabrėžia: "Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties". Išmokti paklusti nėra lengva, nes paklusnumas yra susijęs su atsisakymu, atsižadėjimu, tam tikru pasikeitimu, anot Pauliaus, net su nusižeminimu. Septyniolikto amžiaus vokiečių pedagogas Augustas Hermanas Franckė rašė: "Paklusnumas yra pagrindinė dorybė, per Šventąjį Raštą vaikams perduota su pridėtu pažadu." Ir kiti to laikotarpio bei vėlesni pedagogai labai akcentavo paklusnumą, ragino mokytojus išmokyti paklusnumo visus savo mokinius. Tačiau tuoj pat pabrėždavo, kad visas paklusnumas turi būti pagrįstas paklusimu Dievui. Šis paklusnumas "pažadinamas, įdiegiamas ir puoselėjamas tik per Dievo Žodį ir Dvasią, tik per maldą ir lenkimą prie Viešpaties. Kelias į paklusnumą eina per meilę. Bet kita vertus, kelias į šią meilę veda per paklusnumą…" (Francke A. H. Von der Erziehung der Jugend. Vorrede 1698. In: A.H. Francke, Werke in Auswahl. - Berlin 1969. - S. 138). O pagrindinis tikslas yra tas, kad meilė ir paklusnumas tėvams, vestų į meilę ir paklusnumą Dievui. "Paklusnumo mokymas turi būti vienas iš pagrindinių principų nuo pat vaiko auklėjimo pradžios. Ką reiškia paklusti, dauguma atvejų vaikas turėtų išmokti pirmiau, negu kalbėti." (Toews J. J. Glückliche Familie - nach Gottes Plan. - Neuwied 1982. - S. 134).
Taip pat skaitykite: Biblijos vaikams leidimai
Taip yra todėl, kad tokia yra Dievo užduotis vaikams: "Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20; Ef 6, 1).
Kai kas šioje vietoje galėtų paprieštarauti: argi šitaip akcentuojant paklusnumą, nesuvaržomas vaiko asmenybės vystymasis? Juk vaikas tampa labai priklausomas nuo įvairių autoritetų, kurie gali juo manipuliuoti! Atsakyti į tokį paprieštaravimą būtų galima šitaip: ugdant biblinį paklusnumą pagrindinis autoritetas yra Dievas. Dievas kaip aukščiausiasis Viešpats, apsireiškęs per Jėzų Kristų bei savo Žodį, Dievas, o ne klystantis ir nepastovus žmogus. Mokydami paklusnumo, tėvai ir auklėtojai svarbiausiu tikslu turi laikyti išmokymą paklusti Dievui. Išmokęs aukščiausiu autoritetu laikyti Dievą, vaikas žinos, kaip elgtis ir su kitais autoritetais, sugebės juos kritiškai įvertinti, supras, kam paklusti, o kam ne. "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių" (Apd 5, 29).
Paklusnumas Dievo autoritetui niekaip nesunaikina, nesugriauna žmogaus asmeniškumo. Atvirkščiai - žmogaus AŠ visiškai ir galutinai išsilaisvina. Išsivaduoja laisvam vystymuisi, visiškam atsiskleidimui pagal Dievo valią. Kitaip tariant, tik paklusus Dievo autoritetui, žmogaus asmeniškumas pagaliau tampa tikruoju, tokiu, kokiu ir turėjo būti.
Paklusnumo Dievui pradžia, kaip jau anksčiau minėjome, yra Jėzaus Kristaus kaip Išganytojo priėmimas. Taigi tai yra paklusimo aktas. Vaikas, nuo mažų dienų nemokomas paklusti tėvams, sunkiai paklus šiam Dievo reikalavimui.
Tad pagal biblinę žmogaus sampratą pagrindinė auklėjimo nuostata yra ši: visi vaikai turi būti mylimi ir mokomi paklusti.
Mokymas paklusti buvo ir tebėra nelengvas darbas, nes kiekvienas reikalavimas susijęs su vis nauju valingu vaiko apsisprendimu. Todėl paklusnumo mokymas pagal Bibliją yra visiška dinamiškojo prisitaikymo pagal socializacijos ideologiją priešingybė. Auklėjimas, kai vaikas mokomas paklusti Dievui kaip aukščiausiam autoritetui, yra laisvo žmogaus auklėjimas. Nes prisirišimas prie Dievo, Jėzaus Kristaus kaip Išgelbėtojo ir Išganytojo priėmimas tikrai išlaisvina. Dievo autoritetas suteikia žmogui laisvę. Tikintis žmogus Dievo vertybes bei normas atsineša į savo gyvenimą, į santuoką, šeimą, į krikščionių bendruomenę bei visuomenę. Būdamas laisvas bei laikydamasis tų atsineštų vertybių ir normų, jis prisiima atsakomybę visuomenėje, bažnyčioje ir taip atranda savąjį identitetą. Toks žmogus veikia kaip savarankiška asmenybė.
Biblinės Auklėjimo Priemonės
Taikant aptartus auklėjimo principus, svarbu atkreipti dėmesį į Biblijoje pateiktas auklėjimo priemones. Tačiau kai kalbama apie priemones, nejučiom kyla kokių nors techninių, manipuliatyvių mechanizmų vaizdas. Todėl būtina pabrėžti, kad aptariamas priemones mes laikysime kaip Dievo sukurtas ir duotas mums, kaip Dievo teikiamą pagalbą auklėjant.
Pavyzdys
Tikrasis pavyzdys yra Jėzus. 1 Pt 2, 21 sakoma, kad pats Jėzus paliko mums pavyzdį (hypogrammos - pavyzdys). Apaštalas Paulius ragino sekti savo pavyzdžiu, nes jis sekė Kristaus pavyzdžiu (1 Kor 11, 1). Jis skatino savo bendradarbius Timotiejų ir Titą būti pavyzdžiais savo tarnystės vietose. Net nurodė kaip: "Žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu" (1 Tim 4, 12), tiesiog "visais atžvilgiais" (Tit 2, 7). Apaštalai taip pat ragino bendruomenių vyresniuosius pavyzdingai vadovauti bendruomenei (1 Pt 5, 3). Matome, kad Biblijoje, vadovavimo srityje bei asmeninio augimo kelyje pavyzdys laikomas ypatingai svarbiu elementu.
Pagal tai galima daryti išvadą, kad ir auklėjant, kai irgi neapsieinama be vadovavimo, pavyzdys atlieka ypatingą vaidmenį. Netgi sudaro auklėjamojo darbo pagrindą. Tėvai ir auklėtojai savo elgesiu, kalba nuolat rodo vaikams pavyzdį. O vaikai, tai stebėdami ir atkartodami, mokosi. Šitokiu būdu ugdomas pažinimas, lavinami tam tikri elgsenos būdai, formuojasi vertybės. Pavyzdingas gyvenimas yra gana autentiškas gyvenimas, nes apima visas gyvenimo sferas: kalbą, elgseną, santykius su Dievu, nesvarbu kur - šeimoje, darbe, laisvalaikiu. Veidmainystė yra gana lengvai pastebima. Tėvų ir auklėtojų pavyzdys padeda vaikui atlikti tai, ko iš jo reikalaujama. Bet vien pavyzdžio nepakanka. Ugdant paklusnumą reikia paskatinti, padrąsinti, pagirti, kartais - paraginti ir pateikti pastabų. Kadangi kiekvienas žmogus iš prigimties yra nuodėminga būtybė, tai blogi pavyzdžiai dažnai veikia stipriau negu geri. Tuos, iš kurių ima pavyzdį, vaikai gerbia ir pripažįsta kaip autoritetus. Todėl labai svarbu, kas ir kokie yra vaikų autoritetai ir pagal kokius pavyzdžius jie formuoja savo gyvenimą. Tikintiems tėvams ir auklėtojams būti geru pavyzdžiu padeda Jėzus. Šventoji Dvasia skatina pavyzdingą, orientuotą į biblines vertybes ir normas elgesį (Gal 5, 22). Labai svarbu yra tai, kad stengiantis gyventi pavyzdingą gyvenimą, vengiama slėpti ar kaip nors užglaistyti savo klaidas. Kristų priėmęs žmogus savo klaidas pripažįsta ir atvirai jas išpažįsta, tikėdamasis atleidimo. Be to, padaręs kam nors nuoskaudą - vaikui ar suaugusiam - prašo atleidimo ir ieško susitaikymo. Pavyzdys suartina žmones, skatina panašiai veikti. Pavyzdys yra apmąstymų ir vertinimų objektas.
Mokymas
Evangelijoje pagal Matą, 28, 19-20, Jėzus savo sekėjams liepia: "Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones", "mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs" (didasko - mokyti). Kolosų bendruomenės tikinčiuosius Paulius skatina: "Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi" (Kol 3, 16). Pagrindinis sąvokos "mokyti" aspektas yra informacijos perteikimas. Besimokantis žmogus susipažįsta su Dievo Žodžiu, sužino, kaip jis susijęs su visomis gyvenimo sferomis. Bet svarbiausia, kad mokinys sužino pagrindinį dalyką, jog išgelbėtas gali būti vien per Jėzų Kristų. Mokymosi procese taip pat gaunama praktinių patarimų, kaip toliau gyventi su Kristumi, kaip kurti krikščionišką gyvenimą. Iš Jėzaus raginimo mokyti žmones galima padaryti išvadą, kad augančios kartos mokymas yra dar svarbesnis ir reikšmingesnis uždavinys (Ps 34, 12). Mokymas yra svarbi auklėjimo dalis siekiant biblinių tikslų.
Pirmieji vaikus moko jų tėvai, po to atsakingi asmenys krikščionių bendruomenėse, paskui mokytojai mokyklose. Visas mokymas turi būti grindžiamas Dievo žodžiu. Iš vaiko tikimasi nusiteikimo klausytis, suprasti ir daryti.
Pradiniai mokymo tikslai yra paprasti, praktiški ir labai konkretūs. Tai pagalba susiorientuoti kasdieniniame gyvenime: kaip tvarkytis kambarį, elgtis prie stalo, pereiti gatvę. Vaikui reikalingi praktiniai patarimai ir pavyzdžiai. Vėliau mokymas darosi sudėtingesnis, mokoma elgesio mokykloje, visuomenėje. Vaikui nepakanka vien patarimų, jis ieško paaiškinimų bei argumentų. Todėl mokymas dažnai pereina į paprastą bendravimą. Vienas iš svarbiausių mokymo akcentų yra vaiko supažindinimas su Jėzumi.
Auklėjimo Tikslai: Širdies Ugdymas
Koks yra vaikų auklėjimo tikslas? Koks jūsų, kaip tėvų, tikslas? Ko norite savo vaikams? Jei esate krikščionis, būtent taip turėtumėte ir mąstyti. Dauguma tėvų šito tikslo siekia iš nežinojimo ar įpratimo. Jų auklėjimas sutelktas į tai, ko jie nenori, o ne į tai, ko jie norėtų: Aš NENORIU, kad jie vartotų narkotikus ar alkoholį. Aš NENORIU, kad jie gyventų nesantuokinį lytinį gyvenimą. Aš NENORIU, kad jie susidėtų su blogais draugais. Aš NENORIU, kad jie darytų man gėdą. Ir tai vyksta nuo mažų dienų. Tokio auklėjimo tikslas - tiesiog apsaugoti nuo blogio ir suvaldyti elgesį.
Jei mūsų širdis ir rankos (vidus ir išorė) veikia atskirai, tai vadinama veidmainyste. Tai netikra. Jėzui nedaro įspūdžio tiesiog gerai besielgiantys žmonės, o ir šie Jį atstumia. Nes Jėzus žino tai, ką mes esame praktiškai pamiršę: mes žiūrime į išorę, o Dievas žiūri į širdį. Jei jūsų auklėjimo tikslas yra pakeisti elgesį, ir jei pokyčiai prasideda ne nuo širdies, jūsų vaikams ne tik nepasiseks, jie tiesiog bus pasmerkti. Supraskite, kad bet kokie teigiami elgesio pokyčiai geriausiu atveju bus laikini.
Netgi doras elgesys, kuris nekyla iš tikėjimo, yra nuodėmė (Rom 14, 23). Tai sukrečia. Netgi doras elgesys, kuris nekyla iš tikėjimo, yra nuodėmė! Galiu tai pasakyti kitaip: viskas, tai yra bet koks veiksmas ar požiūris, kuriam trūksta pasitikėjimo Dievu, yra nuodėmė, ir visiškai nesvarbu, ar tai žmonėms atrodo dora. Taigi jūsų vaikas gali būti pats doriausias, neperžengti griežčiausių moralės ribų, bet Paulius rašo, kad jei jo elgesys nėra paremtas tikėjimu į Kristų, jo moralė yra nuodėminga. Jis elgiasi dorai, nes mano, jog Dievui bus priimtinas dėl savo gerų darbų, o ne tik dėl to, jog tiki Jėzumi Kristumi. Jei mes siekiame tik suvaldyti netinkamą elgesį ar net paskatinti gerą, Biblija sako: „Tai nėra visiškai gerai.
Pagrindinis auklėjimo tikslas - ugdyti vaikų širdis, o svarbiausia - išugdyti vaikų širdis, atviras Dievui.
Iš visų Biblijos knygų mums lengviausia suprasti Patarlių knygą. Didžioji dalis Patarlių knygos parašyta kaip nurodymai vaikams. Autorius vis kartoja ir kartoja: „Mano sūnau, paklausyk.“ Tai tėvo pamokymai. Ką daugiausia autorius pabrėžia savo pamokymuose - širdį! Jis sako: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23). Ar girdite, ką sako knygos autorius? Viskas trykšta iš širdies. Iš tiesų Raštas mums vis kartoja ir kartoja, jog vienaip ar kitaip išorinis elgesys liejasi iš širdies. Nuo širdies priklauso jūsų elgesys - Raštas tą tvirtina nuolat. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21-23).
Taip elgdamiesi mes siekiame pakeisti elgesį, o ne širdį. O šios Šventojo Rašto ištraukos moko, kad auklėjimo esmė yra viso gyvenimo esmė. Tai, kas tinka tavo vaikams, tinka ir tau. Ir pagrindinis dalykas, jog elgesys nėra esmė. Šis supratimas visiškai pakeičia vaikų auklėjimą. Tai visiškai pakeičia jūsų pačių nuostatas. Nes jūs suprantate, kad elgesys nėra svarbiausias dalykas gyvenime.
#