Ludwigas van Beethovenas, vienas didžiausių visų laikų kompozitorių, paliko neišdildomą pėdsaką muzikos istorijoje. Jo kūryba įkvėpė daugybę vėlesnių kartų muzikantų ir klausytojų. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, kūrybą ir palikimą, atkreipdami dėmesį į jo gimimo vietą ir aplinkybes, formavusias jo muzikinį kelią.
Ankstyvasis gyvenimas ir muzikinė karjera
Ludwigas van Beethovenas gimė Bonoje 1770 metais. Tiksli gimimo data nėra žinoma, tačiau laikoma, kad jis gimė gruodžio 16 d., nes jo krikšto data yra gruodžio 17 d. Tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami praėjus dienai po gimimo. Jo tėvai buvo Johanas van Beethovenas ir Magdalena Keverich van Beethoven.
Bethoveną muzikos pradėjo mokyti jo tėvas, kuris buvo kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas sūnų mušdavo, versdavo jį groti, tikėdamasis padaryti iš jo panašų vunderkindą kaip Mocartas. Bethovenas taip pat mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę.
1792 m. Bethovenas persikėlė į Vieną, kur tikėjosi mokytis pas Haidną. Tačiau Haidnas neturėjo laiko mokiniams ir po dvejų metų perdavė Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, tačiau pripažinimas kaip kompozitoriui atėjo kiek vėliau. Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t. y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius.
Kurtumas ir kūryba
Apie 28-uosius metus Bethovenas pradėjo kursti. Apie 50 gyvenimo metus jis visiškai apkurto. Nepaisant to, jis toliau kūrė šedevrus. Tai buvo didžiulis iššūkis kompozitoriui, tačiau jis sugebėjo įveikti šią negalią ir sukurti nuostabius kūrinius.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
1802 m. Bethovenas sukūrė savo fortepijoninę sonatą Nr. 14 („Mėnesienos“), o trečioji simfonija, žinoma kaip „Eroica“, buvo baigta 1804 m.
Asmeninis gyvenimas ir sveikatos problemos
Bethovenas niekada nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis. Jis dažnai pykdavosi su giminėmis, o jo elgesys su kitais žmonėmis dažnai būdavo nepatenkinamas. Jis turėjo finansinių bėdų.
Alkoholio kritikai teigia, kad Bethoveno antisocialų charakterį daugiausia suformavo jo mėgstamas vynas. Jo tėvas ir močiutė taip pat mėgo išgerti. Nebuvo dienos, kuri nesibaigtų jo mėgstamoje tavernoje. Dešimtmečius trunka diskusijos, ar Bethovenas galėjo sirgti sifiliu. Jo paties gydytojas 1806-1816 m. tvirtino, kad kompozitorius nuo sifilio buvo gydomas.
1821 m. vasarą Bethoveną ištiko pirmasis iš mažiausiai dviejų geltos priepuolių, kurie laikomi kepenų ligos simptomais. Dėl blogos sveikatos ir stiprėjančio kurtumo gyvenimo pabaigoje Bethoveno produktyvumas sumažėjo, tačiau jis vis tiek sugebėjo sukurti tokius svarbius kūrinius kaip „Vėlyvieji kvartetai“ 1825 m., kurie tuo metu buvo nepaprastai naujoviški.
Bethovenas mirė Vienoje 1827 m. kovo 26 d. po ilgos ligos, siejamos su alkoholiu, hepatitu B, kepenų ciroze ir plaučių uždegimu. Pasakojama, kad laidotuvėse dalyvavo apie 10 000 žmonių.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Kūrybos bruožai ir žymiausi kūriniai
Bethovenas išplėtojo sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto, taip pat vystė simfoniją. Jo kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek Romantizmo elementų.
Į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera „Fidelijas“, dvejos mišios, įvairios arijos, dainos.
Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo). Devintoji simfonija nuo kitų skiriasi tuo, kad kompozitorius į ją įtraukė chorą ir solistus.
Bethoveno kūrybos įtaka
Ludwigo van Beethoveno įtaka pasaulio kultūrai yra milžiniška. Jo muzika atliekama kur kas dažniau nei bet kurio kito klasikinės muzikos kompozitoriaus. Net ir tie, kurie nesidomi klasikine muzika, yra girdėję istoriją apie klausą praradusio muziko sukurtus šedevrus bei nors vieną kartą yra klausę jo kūrinių.
Europos Sąjungos himnu tapo kompozitoriaus simfonijos Nr. 9 choras „Odė džiaugsmui“. Bethoveno muzika naudojama filmuose, reklamose ir kituose kontekstuose.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Bethoveno santykis su gamta
Žmogus, gimęs ant Reino kranto, negali likti abejingas gamtai. Bethovenas visą gyvenimą aistringai ją mylėjo ir buvo joje, kai tik buvo įmanoma. Vienos apylinkių ir pačios Austrijos gamta žavėjo menininką. 1815 m. jis rašė: „Visagali, miške aš apimtas palaimos, aš laimingas. O, Dieve, kaip nuostabu tokiame miške!“ Bethovenas gamtą suvokė poetiškai, o Dievas ir gamta jam buvo vienas ir tas pats.
Savo kūryboje Bethovenas išreiškė gamtos būtį harmonijomis, tembrais ir kitomis muzikinėmis priemonėmis. Šeštojoje, „Pastoralinėje“, simfonijoje jis įspraudė audros sceną tarp scherzo ir finalo, tuo padidindamas simfonijos dalių skaičių iki penkių. Instrumentuotė taip pat buvo novatoriška: pirmą kartą soluoja timpanai ansamblyje su mažąja fleita.
Bethoveno novatoriškumas
Bethovenas buvo novatorius visame kame. Kiekviena jo simfonija yra individuali. Antrojoje simfonijoje jis tradicinį menuetą keičia scherzo, Trečiojoje skamba gedulingas maršas, Šeštoji yra penkių dalių ir programinė, Devintojoje atsiranda vokalas. Jo Trečioji, Šeštoji, Devintoji - tai trys Europos simfoninės minties etapai.
Milijonai žmonių žino Penktosios „likimo“ motyvą ir Devintosios „džiaugsmo“ temą. Abi jos simbolizuoja Bethoveno muzikos esminį idėjinį kontrastą: nepalenkiamą priešiškumą ir visuotinį džiūgavimą. Kitaip tariant, pagrindinį jo imperatyvą: „iš tamsos į šviesą“.
Vėlyvieji kvartetai
Nuo pirmojo iki paskutinio kvarteto nusidriekia dvasinio pasaulio, estetinės ir emocinės, techninės ir dramaturginės įvairovės vaivorykštė. Kvartetus Bethovenas rašė visuose kūrybinio kelio tarpsniuose. Vėlyvieji kvartetai tarsi iš kito pasaulio. Juose jau maža kas sieja su klasicizmo estetika ir forma. Bethovenas čia pakyla į jausmų ir minties išraiškos laisvę. Tai - romantizmo muzika, pranašaujanti Richardą Wagnerį.