Popiežius, būdamas visuotinės Bažnyčios vadovas, atlieka svarbų vaidmenį net ir pačių jauniausių tikinčiųjų gyvenime. Jo vadovavimas, mokymai ir pavyzdys įkvepia vaikus augti tikėjime, meilėje ir tarnystėje. Žurnalas "Magnificat vaikams" nušviečia popiežiaus vaidmenį ir jo žinios pritaikymą vaikams suprantama kalba.
Parapija - džiaugsmo ir vilties židinys
Parapija yra tarsi šeima, kuriai priklauso tavo miesto, rajono ar aplinkui esančių kaimelių tikintieji. Bažnyčia, esanti arčiausiai tavo namų, į kurią su tėveliais eini sekmadieniais, yra tavo parapijos bažnyčia. Joje gali susipažinti su įvairaus amžiaus skirtingais žmonėmis. Klebonas - tai kunigas, vadovaujantis parapijai. Jį vyskupas paskyrė rūpintis parapijiečių dvasiniais reikalais, t. y. rūpintis jų sielomis, už kurias klebonas atsako. Kartais parapija yra labai didelė, ir vienas klebonas vargiai viską suspėja. Parapija nėra mažytis uždaras pasaulis. Ją supa kaimyninės parapijos. Kartu jos sudaro vyskupiją. Jų misija - gyventi taip, kaip kviečia Jėzus, ir skelbti Jo Gerąją Naujieną. Visomis vyskupijos parapijomis rūpinasi vyskupas. Jis patarnauja savo vyskupijos žmonėms: parapijų klebonams, tikintiesiems, vienuoliams, vienuolėms. Vyskupas yra tam, kad visus vestų prie Jėzaus. Visos pasaulio vyskupijos sudaro visuotinę Bažnyčią, o jai vadovauja Romos popiežius. Jis yra aukščiausias Dievo ir žmonių tarnas. Jis rūpinasi, kad parapijos būtų džiaugsmo ir vilties židinys visiems, net ir ne krikščionims.
Vienuolių vaidmuo
Tavo vyskupijoje tikrai yra vienuolių bendruomenių. Kontempliatyvieji vienuoliai gyvena atsiskyrę vienuolynuose. O apaštaliniai vienuoliai, pavyzdžiui, jėzuitai, priešingai, gyvena tarp mūsų. Jie gali keliauti į misijas, mokyti. Be to, vienuoliai, žinoma, visą gyvenimą meldžiasi už parapijas. Parapijoje kiekvienas - ir senas, ir jaunas - turi savo vietą. Šventasis Paulius sako, kad Bažnyčia yra kūnas, o mes - neatsiejami jo nariai, padedantys Bažnyčiai gyvuoti ir liudyti Kristaus meilę. Mišios yra metas, kai visa parapija susiburia kartu švęsti Eucharistiją. Labai svarbu, kad ji būtų švenčiama gražiai, susikaupus. Prie šito gali prisidėti įvairiais būdais, pavyzdžiui, perskaitydamas skaitinį ar giedodamas chore. Kaip ir tikra šeima, parapijos nariai taip pat mėgsta susitikti ne tik bažnyčioje ir kartu linksmai pabūti. Būti misionieriumi - tai skelbti Kristaus Gerąją Naujieną. Tam nebūtina keliauti į pasaulio kraštą! Tu gali lankyti katechezės grupelę ir pakviesti savo draugus: jūs išmoksite geriau pažinti Dievą, Jį mylėti, tada galėsite apie Jį kalbėti kitiems.
Tikėjimo metai ir šeimos reikšmė
Pradėdami naujus liturginius metus esame vėl kviečiami leistis į tikėjimo kelionę. Kas yra tikėjimas? Tai - kiekvieno iš mūsų atsakas į Dievo troškimą susitikti su žmogumi. Tikėjimo metais popiežius Pranciškus mus ragino naujai atrasti tikėjimo spindesį savo gyvenime. Tikėjimo metų dovana tapo enciklika Lumen Fidei, priminusi mums tikėjimo reikšmę ir jo brendimo sąlygas. Lietuvos vyskupai, šios popiežiaus Pranciškaus įžvalgos padrąsinti ir norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbė šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais. Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ - natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas.
Santuoka ir šeima - Dievo meilės ženklas
Popiežius Pranciškus sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška“ (LF 52). Tik tikėjimo apšviestas žmogus gali suvokti visą šio slėpinio grožį ir turtingumą. Tikėjimas suteikia santuokiniam meilės ryšiui neapsakomos Dievo meilės patirtį, o vaikų atėjimas į šį pasaulį - bendrystės ir bendradarbiavimo su Kūrėju džiaugsmą. Tikėjimo šviesoje santuoka ir vaikų priėmimas išvystami kaip gyvenimas, pranokstantis paprastą vyro ir moters susitarimą gyventi kartu susidėjus ar vaikų pradėjimą tik kaip biologinį vyksmą. Tikėjimas suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį“ (LF 52). Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai. Tėvas, motina ar vaiko globėjai yra pirmaisiais asmenimis, perduodančiais vaikučiui tikėjimo slėpinį. Todėl šeima dar vadinama „namų Bažnyčia,“ nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda.“ (Evangelii Nuntiandi, 71). Šeima yra tikėjimo lopšys naujajai kartai, todėl tiek, kiek ji priima tikėjimą ir Evangeliją, tiek ji tampa ir „evangelizuojančia bendruomene“ (Familiaris Consortio, 52). Jai tenka ypatingas uždavinys perduoti tikėjimą ne tik savo aplinkoje, bet ir visuomenėje, nes, pasak popiežiaus Pranciškaus, „krikščioniškosios šeimos yra šeimos misionierės“ (Popiežiaus Pranciškaus pamokslas per šv. Mišias Šv. Petro aikštėje 2013 m.
Taip pat skaitykite: Žaislai mažiesiems tyrinėtojams
Šeimos gynimas ir vertybės
Rūpestis šeima visad buvo Bažnyčios dėmesio centre. Nors kai kurios problemos ne naujos, tačiau iššūkių šeimai šiandien taip padaugėjo, jog atėjo metas ginti negimusią gyvybę, šeimą, pagarbą moteriai ir vaikų teises. Pastaruoju metu besikartojantys raginimai peržiūrėti santuokos ir šeimos sąvokų turinį, arba nustatyti, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė, yra ne kas kita, kaip pavojingas socialinis eksperimentas. Sulyginti vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą su įvairiais kartu gyvenančių asmenų dariniais reikštų pačios santuokos institucijos panaikinimą. Šeimos sandara kyla iš pačios žmogaus prigimties; teisė į šeimą - prigimtinė žmogaus teisė. Valstybinės valdžios galia turi būti ir toliau saistoma ir ribojama žmogaus prigimtinių teisių viršenybės. Šeimos prigimtis nepakliūva į žmonių sukurtos teisės reguliuojamą sferą. Atvirkščiai, Valstybės valdžia turi tapti šios pagrindinės visuomenės ląstelės saugotoja. Vyro ir moters santuokos institucija rodo didelį žmonijos kultūros išsivystymą jos civilizacijos kelyje. Šiais Šeimos metais ypatingai raginame krikščioniškas šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei negimusių vaikų teises. Ginkime šeimą, nes ji yra žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo brandos lopšys. Šv. Pauliaus paraginimas „pabusti iš miego“ šiandien gali būti konkrečiai įgyvendinamas drąsiai ginant ir puoselėjant krikščioniškos šeimos kultūrą. Tebūna mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe: Viešpats rūpinasi, kad savyje turėtume Jo džiaugsmo pilnatvę (plg.
Laikas šeimai
Įsibėgėjus rudeniui, dienos vis trumpėja, o vakarai eina vis tamsyn. Tačiau ilgi ir tamsūs vakarai tarsi kviečia šeimą susiburti ir daugiau laiko praleisti kartu. Štai jau lapkričio pradžioje, paminėję Visus Šventuosius, susitinkame su savo artimaisiais ir prisimename mums brangius išėjusius žmones. Advento laikotarpiu liturgijoje vis dažniau prabylama apie ateisiantį Išganytoją, apie Dievo žmonijai nuo amžių duotą pažadų išsipildymą. Ilgais vakarais džiaukitės vieni kitais, pasipuoškite namus, skaitykite kartu ir melskitės, giedokite ir dainuokite. Neužmirškime vargstančių ir nuskriaustųjų. Būtinai pasigaminkite meduolinę prakartėlę. Ir ne vieną! Gražių ir viltingų Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių, šviesaus advento ir džiaugsmingų šv. Kalėdų!
Taip pat skaitykite: Karpinių idėjos Kalėdoms
Taip pat skaitykite: Kur klausytis muzikos vaikams?
tags: #bernardinai #magnificat #vaikams #popiezius