Skyrybos - sudėtingas procesas ne tik suaugusiesiems, bet ir jų vaikams. Kol šeima gyvena kartu, tėvų išsiskyrimas nėra įteisintas, o vaikų „dalybos“ gąsdina daugelį sutuoktinių. Vis dažniau viešojoje erdvėje kalbama apie tai, kad skyrybų bylose sąlygas turi išdėstyti ne tik tėvai - svarbu išgirsti ir įvertinti tai, ką sako vaikai. Šiame straipsnyje aptariami bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teisiniai aspektai Lietuvoje, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų susitarimus ir teismų praktiką.
Vaiko teisė būti išklausytam
„Teisinė sistema numato vaiko teisę būti išklausytam, tačiau praktikoje tai neretai kelia klausimų. Vienose bylose vaiko nuomonė tampa esminiu kriterijumi, kitose - tik viena iš daugelio vertinamų aplinkybių”, - sako advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė, advokatė Renata Cibulskienė.
Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti - nėra amžiaus ribos. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl atžalų, būtina išsiaiškinti pastarųjų pažiūras ir norus. Tik tai padarius galima užtikrinti geriausius vaiko interesus, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
Kai tėvai gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, kuris pateikiamas teismui patvirtinti. Tėvai gali susitarti, kad vaiko gyvenamoji vieta bus pas vieną iš jų arba vaikas pakaitomis (pavyzdžiui, kas savaitę, mėnesį ar pusmetį) gyvens pas abu.
Sunkiau, kai tėvai nesutaria. Tokiu atveju vienam iš tėvų (arba abiem) tenka kreiptis į teismą ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pastarojo sprendimu. Teismas paprastai vaiko gyvenamąją vietą nustato su vienu iš tėvų. Bet įstatymo nuostatos neužkerta galimybės nustatyti bendravimo su vaiku laiką paskirstant jį tolygiai tarp tėvų, pakaitomis, pagal vadinamąjį „50:50 procentų laiko“ principą.
Taip pat skaitykite: Metodai, kaip lavinti vaikų bendravimo įgūdžius
Kas lemia teismo sprendimą?
Esminis kriterijus yra vaiko interesai. Jie kiekvienoje byloje nustatomi individualiai. Juos pirmiausiai lemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės raida. Taip pat turi būti patenkintas vaiko poreikis turėti saugią asmeninę aplinką (tiek fizinę, tiek socialinę), kurioje jis galėtų būti, ugdytis, žaisti, lavintis ir užsiimti kita veikla.
Be to, teismai vertina kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes rūpintis savo atžala, jų pačių aplinką (t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi) ir vaiko norus bei pažiūras. Taip pat vertinama aplinka, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo metu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Teismas vertina, kuris iš tėvų gali geriau pasirūpinti vaiku ir užtikrinti, kad visi jo poreikiai būtų patenkinti. Atsižvelgiama ir į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimą jį išlaikant, prižiūrint, rūpinantis jo raida, pasiekimais, sveikata.
Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, kartais lemiama aplinkybe tampa tai, kad yra daugiau vaikų, mat įstatymuose yra įtvirtinta nepilnamečių teisė bendrauti su giminaičiais. Tai apima ir siekį užtikrinti, kad broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų.
Kaip teismas atsižvelgia į vaiko nuomonę?
Priimant sprendimus teisme, vertinama aplinkybių visuma ir kontekstas. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau vien ji nėra viską lemianti. Taip pat vertinama psichologinė vaiko branda, ryšys su abiem tėvais, galimas lojalumo konfliktas, gyvenimo sąlygos, emocinis saugumas.
Teismui sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos, teismas vertina, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi po tėvų skyrybų, kokia turėtų būti bendravimo tvarka ir ar vaiko išreikšti norai atitinka jo paties interesus. Teismas negali remtis tik vaiko norais, ypač jei yra požymių, kad atžalos nuomonei buvo daryta įtaka. Dažnai pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų formuoja palankią nuomonę apie save, pavyzdžiui, siūlo daugiau laisvės ar materialinių naudų.
Taip pat skaitykite: Artimųjų svarba globos namuose
Svarbius aspektus sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais ar globos klausimus, vaiko nuomonė dažniausiai yra išklausoma per vieną iš trijų specialistų: vaiko teisių apsaugos darbuotoją, teismo psichologą arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistą.
Teismui suabejojus, ar vaiko nuomonė nėra paveikta skyrybų bylose, gali būti skiriama teismo psichologijos ir (ar) teismo psichiatrijos ekspertizė.
Ar vaiko noras gali būti lemiamas kriterijus?
Teismas, nagrinėdamas tokius ginčus, privalo išklausyti vaiką ir išsiaiškinti jo norus. Tačiau juos vertinant, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko amžių ir jo galimybes aiškiai išreikšti norą ar nenorą gyventi su vienu iš tėvų. Tiesa, amžius nėra lemiamas veiksnys. Atsižvelgiama į vaiko brandą, jo gebėjimą argumentuoti savo pasirinkimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo norams. Tai svarbu, nes vaikas gali būti prisirišęs prie asmens su kuriuo gyvena, galbūt vertina kažkurio iš tėvų suteikiamas materialines sąlygas ar lankstesnį mokymosi ir poilsio režimą, nors tai ne visuomet lygu vaiko gerovei.
Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teisme vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.
Emocinė vaiko būsena skyrybų procese
Vaikui skyrybų procese gali būti itin sunku - jam tenka ne tik prisitaikyti prie naujos realybės, bet kartais ir atsakyti į klausimus, kurie per sunkūs net suaugusiesiems. Kiekvienas vaikas skyrybų procesą išgyvena labai individualiai - jų emocijos ir reakcijos priklauso nuo amžiaus, šeimos santykių dinamikos, skyrybų aplinkybių bei jų asmeninių savybių. Dažniausiai tokiu laikotarpiu vaikus lydi stiprūs jausmai: liūdesys, pyktis, kaltė, sumišimas.
Taip pat skaitykite: Internetiniai bendravimo testai vaikams: gidas
Visų pirma būtina suteikti aiškią, amžių atitinkančią informaciją apie tai, kas vyksta, kodėl jo nuomonės klausiama ir ką tai reiškia. Vaikas turi suprasti, kad nėra atsakingas už tėvų sprendimą ir kad jo išsakytos mintys nepakenks nei vienam iš suaugusiųjų. Be to, būtina pasirūpinti vaiko emocine būsena: padrąsinti jį būti savimi, parodyti, kad jo jausmai yra svarbūs ir niekas jo nesmerks už nuomonę.
Bendravimas su tėvais
Teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą, turi nustatyti ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, sudarydamas galimybę abiem tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Teisėjas turi rasti balansą tarp dviejų svarbių vaiko interesų: turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu arba motina.
Teismas pirmiausia įvertina esamą situaciją ir atsižvelgia į tai, kas tuo metu geriausiai užtikrina vaiko interesus. Įvertina vaiko amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį ir tėvų galimybes įgyvendinti tokią bendravimo tvarką.
Praktikoje teismai dažniausiai konstatuoja, kad pastovios ir stabilios gyvenamosios vietos išlaikymas geriau užtikrina vaiko interesus nei jos kaitaliojimas. Tai reiškia, kad vaikas turi turėti vienus namus ir retkarčiais, pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį (tik savaitgalį arba prailgintą savaitgalį) būti kito tėvo namuose.
Bendravimo tvarka 50/50
Bendravimo su vaiku tvarka 50/50 yra vis dažniau svarstomas modelis, siekiant užtikrinti, kad vaikas išlaikytų lygiavertį ryšį su abiem tėvais po skyrybų. Šis principas grindžiamas lygiaverte tėvyste, kai abu tėvai dalyvauja vaiko gyvenime vienodai, tiek laiko, tiek atsakomybės prasme. Geriausia, kai dėl tokios tvarkos susitariama taikiai, nes tėvų bendradarbiavimas yra esminis veiksnys sėkmingam lygiavertės bendravimo tvarkos įgyvendinimui.
Teismas, spręsdamas dėl 50/50 bendravimo modelio, įvertina daugybę veiksnių: tėvų gyvenamųjų vietų atstumą, vaiko ugdymo įstaigų vietą, socialinius ryšius, tėvų užimtumą ir jų gebėjimą užtikrinti stabilų kasdienį gyvenimą. Jei nustatoma, kad toks modelis atitinka vaiko poreikius ir neprieštarauja jo gerovei, teismas gali jį patvirtinti. Vienas iš svarbiausių aspektų, taikant šį modelį, yra užtikrinti stabilumą ir nuoseklumą vaiko gyvenime. Tai reiškia, kad tėvai turi susitarti dėl vienodų ugdymo ir auklėjimo principų, aiškios dienotvarkės bei bendros atsakomybės pasidalijimo.
Jei bendravimo 50/50 tvarka tampa netinkama dėl pasikeitusių aplinkybių ar neigiamai veikia vaiko gerovę, ji gali būti keičiama.
Gyvenamosios vietos keitimas
Iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus jį auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis (pvz., seneliais), antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tėvai bendru sutarimu taip pat gali pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Tačiau toks susitarimas vėl turi būti patvirtintas teismo.
Iš esmės pasikeitusios aplinkybės gali būti vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio ar materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas ar ugdymo rezultatai. Taip pat kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas bei kitos aplinkybės.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki tol kartu negyveno, būtina nustatyti, kad esama aplinka jam tapo nesaugi arba nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi.
Vaiko teisių apsaugos institucijų vaidmuo
Vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų vaidmuo ginčuose dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo yra labai svarbus. Tiek teisiniai, tiek socialiniai vaiko teisių apsaugos aspektai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, dėl to įstatyme įtvirtinta, jog visos institucijos, užtikrinančios vaiko teisių apsaugą, privalo tarpusavyje bendradarbiauti. Tai reiškia, kad institucijos, spręsdamos įvairius su tėvų valdžios įgyvendinimu susijusius klausimus, turi keistis tarpusavyje turima informacija, veikti išvien ir atidžiai bei lygiavertiškai vertinti abiejų tėvų galimybes ir pastangas, kiekvienam iš jų skirti tolygų dėmesį, taip pat padėti tėvams geriau suvokti tėvų valdžios lygybės principo turinį, tinkamo jo įgyvendinimo naudą vaikui bei keisti požiūrį į netinkamą šio principo įgyvendinimą ir imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinta tėvų ir vaikų teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.
Teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, turėtų pasitelkdamas už vaiko teisių apsaugą atsakingas institucijas ir įstaigas nustatyti tokias aplinkybes ir teismo sprendime nurodyti konkrečias tėvų pareigas, susijusias su susitikimų su vaiku vieta ar psichologo pasitelkimu, o esant būtinybei, išspręsti ir tokių paslaugų apmokėjimo klausimą.
Alternatyvus požiūris į vaiko gyvenamosios vietos nustatymą
Tradicinis klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumas, kai pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir vaiko išlaikymo, gali paskatinti didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“. Tokiu atveju ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti.
Alternatyvus požiūris siūlo pirmiausiai aptarti šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
Individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo
Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma.
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Šalys pasiekė sutarimą, kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Tuo tarpu advokatai turėjo pasukti galvą, kaip patenkinti teisinio reguliavimo reikalavimus, kiek tai susiję su išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimu - vaiko išlaikymui skirtos lėšos privalo būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir tik vienam pastarajam priklauso teisė šias lėšas naudoti.
Buvo susitarta, kad abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnesį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą. Šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką. Prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas rotacijos principu
Vadovaujantis įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų, galima susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ateityje, įvykus sutartyje nustatytai sąlygai ar suėjus apibrėžtam terminui. Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje gali būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Pavyzdžiui, šalys apsisprendžia, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų. Kitų sutarties nuostatų dėl vaiko - bendravimo tvarkos ir vaiko išlaikymo - veikimas nepriklauso nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Tendencijos ir praktika
Prieš kelis dešimtmečius nagrinėjant skyrybų bylas, vaiko priežiūros klausimas dažniausiai nekeldavo papildomų klausimų ir danžniausiai globa būdavo priskiriama mamai. Priešingą sprendimą nulemti galėjo nebent labai nepalankios mamai aplinkybės.
Šiandien, visuomenėje socialiniai vaidmenys jau gerokai pasikeitę, todėl porai skiriantis, vaiku vis dažniau gali rūpintis abu tėvai lygiomis teisėmis. Renata Cibulskienė, advokatų kontoros „Cobalt“ šeimos teisės vyresnioji teisininkė, nurodo, kad kelis pastaruosius metus Lietuvoje populiarėja tolygaus besiskiriančių tėvų bendravimo su vaiku laiko paskirstymas. Porų psichologas Mykolas Truncė teigia, kad pastaruoju metu vien Lietuvoje kiekvienais metais be vieno iš tėvų po skyrybų auga net 6400 vaikų.
„Laiko, skiriamo vaiko globai, perskyrimas laikantis 50/50 principo, ko gero, yra geriausias sprendimas vertinant iš vaikų pozicijos. Mat tokiu būdu lygiavertiškai pasidalijant globos laiką vaikas turi abu tėvus. Tik, aišku, ne vienu metu. „Esant ginčui tarp tėvų, teismai labai retai tenkina prašymą nustatyti 50/50 bendravimo su vaiku tvarką, nes prioritetą teikia vaiko gyvenamosios vietos pastovumui ir stabilumui, o ne vienodo bendravimo laiko suteikimo abiems tėvams. Įprastai laikomasi nuomonės, kad vienos ir pastovios gyvenamosios vietos turėjimas geriau atitinka vaiko interesus. Ir tokioje situacijoje vis dar dažniau priimamas sprendimas, kad vaikas turėtų augti su mama“, - savo praktikos patirtimi dalinasi R. Cibulskienė.
Advokatės teigimu, prieš 20 metų Lietuvoje tokia sąvoka, kaip 50/50 bendravimo su vaiku tvarka, net nebuvo vartojama. Tuometinėje teismų praktikoje maksimalus, skyrium gyvenančio, tėvo bendravimas su vaiku buvo suprantamas kaip du savaitgaliai per mėnesį, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro, ir 30 dienų vasaros atostogų metu.
Nepaisant to, kad 50/50 bendravimo principas Lietuvoje yra plačiai žinomas, dažniausiai vienas iš vaiko tėvų (dažniau mamos) yra linkę akcentuoti vaiko gyvenamosios vietos stabilumą kaip labiausiai atitinkantį vaiko interesus ir nenori sutikti su 50/50 principu, kuris reiškia, kad vaikas turi dvi lygiavertes gyvenamąsias vietas.
Dabartinėje teismų praktikoje maksimalaus skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku principas dažniausiai yra įgyvendinamas suteikiant teisę jam praleisti su vaiku ar vaikais kartu praleidžiant du savaitgalius per mėnesį. Įprastai - nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro arba prailgintais savaitgaliais, pavyzdžiui, nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio. Taip pat - viena ar dviem dienomis per savaitę be nakvynės bei puse visų vaiko atostogų laiko.
Psichologas antrina, kad 50/50 - tai ne akmenyje iškalta taisyklė. Be to, dalijantis vaikų globos laiką svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. Pavyzdžiui, specialistai rekomenduoja, kad 3-5 metų vaikai be mamos nebūtų ilgiau nei 1 naktį iš eilės. Tik vėlesniame amžiuje šį laiką galima ilginti.
Kaip užtikrinti geriausius vaiko interesus?
Skyrybos - skausmingas procesas, ypač vaikams, kuriems reikia saugios ir stabilios aplinkos augti. Norint užtikrinti geriausius vaiko interesus, būtina atsižvelgti į šiuos aspektus:
- Vaiko nuomonė: Būtina išklausyti vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgti, tačiau vaiko noras neturi prieštarauti jo interesams.
- Emocinė būsena: Svarbu pasirūpinti vaiko emocine būsena, suteikti jam aiškią informaciją ir padrąsinimą.
- Bendravimas su abiem tėvais: Vaikas turi turėti galimybę maksimaliai bendrauti su abiem tėvais, nebent tai prieštarauja jo interesams.
- Stabili aplinka: Svarbu užtikrinti stabilią ir saugią aplinką vaikui, kurioje jis galėtų augti ir vystytis.
- Tėvų bendradarbiavimas: Tėvai turi bendradarbiauti ir susitarti dėl vienodų taisyklių, kurios galioja ir mamos, ir tėčio namuose.
Be to, tėvams būtina sutarti dėl vienodų taisyklių, kurios vaikams galioja ir mamos, ir tėčio namuose. M. Truncė akcentuoja, kad vaikai dėl skyrybų traumą patiria visuomet - jie išgyvena atstūmimo, nereikalingumo, nesaugumo jausmus, jaučia gėdą, kaltę, menkavertiškumą, baimę, pyktį. Santykių specialisto teigimu, vienas svarbiausių dalykų vaikams, kai jie auga dvejuose namuose (o gal ir dvejose šeimose) yra užimtumas. Jis įgyja dar didesnę svarbą vaikams, kurie per tėvų skyrybas jaučiasi atstumti.
Taip pat psichologas akcentuoja, kad labai svarbu sukurti artimą tėčio ir mamos ryšį su vaiku. „Jei toks ryšys bus, vaikas įsiklausys į tėvų pamokymus ir nueis „takais dorybės“. Vaikui augant jo poreikiai ir santykiai su tėvais gali keistis. Taip pat gali keistis abiejų tėvų gyvenimo aplinkybės. „Jeigu tėvai skyrybų metu geba draugiškai susitarti, kad vaikas pakaitomis, kas savaitę ar kas dvi savaites, gyvens su kiekvienu iš tėvų, tai jie sugebės susitarti ir dėl kitokios bendravimo tvarkos. Tokiu atveju teismui beliks tik patvirtinti tokį tėvų susitarimą“, - situaciją komentuoja teisininkė R.
tags: #bendravimo #tvarka #su #vaiku #rasymo #apsirikimo