Auksinio vaiko sindromas - tai subtilus auklėjimo metodas, kuris vaikystėje gali sutrikdyti natūralų vaiko virsmą suaugusiu asmeniu. Tai situacija, kai tėvų ir artimųjų meilė būna ypatingai stipri, su nerimą keliančiu intensyvumu: vaikai giriami už gabumus, kurių neturi, ir net negali savyje atpažinti nieko panašaus.
"Auksinio vaiko" sindromo apraiškos
Šis patyrimas prasideda tik gimus kūdikiui, kai vienas ar abu tėvai nieko nelaukdami ima vaiką vadinti išskirtiniu ir atitinkamai su juo elgtis. Vaikutis paskelbiamas nepaprastai gražiu, protingu, talentingu ir jam vienareikšmiškai žadamas ypatingas gyvenimas. Tėvai tiki, kad jų vaikui neskirti įprasti vidutinio žmogaus suklupimai, klaidos ir nuoskaudos. Dar po stalu stačiam vaikščiojančiam bambliui pranašaujama, kad jo vardas bus žinomas šimtmečius.
Tačiau vaikas, kuris vis dar bando išsiaiškinti, kaip segti sagas, susidūręs su tokiais milžiniškais tėvų lūkesčiais, gali išgyventi vidinės tuštumos ir visiško neįgalumo jausmus. Mažylis nepajėgus savyje rasti tokių resursų, vidinių išteklių (patirties ir išminties), kad pateisintų viltis ir lūkesčius tų, kuriuos be galo myli ir nuo kurių priklauso. Jis auga su slepiamu apgaulės jausmu ir nuolatine baime, kad vieną dieną bus demaskuotas, ir visi pamatys, koks jis įprastas ir vidutinis, neturintis jokių talentų.
Taigi, stiprėja nepasitikėjimas savimi, baimė imtis bet kokių užduočių, drovumas, baimė suklysti, dingsta motyvacija. Vaikas auga tikėdamasis, kad kas nors iš aplinkinių atpažins jo unikalumą ir sukurs jam neįtikėtinai didingą likimą.
Auksiniam vaikui sunku atsikratyti nuolat primetamo jausmo, kad jis yra labai ypatingas, ir vis dėlto negali savyje rasti jokių realių priežasčių, kad galėtų tai pagrįsti ir tapatintis su kažkuo unikaliu. Tačiau jokio vaiko siekiai nėra pagrįsti noru sukelti revoliuciją šalyje ir būti gerbiamu per amžių amžius. Paprasčiau tariant, patys savaime vaikai netrokšta kažko didingo ir unikalaus. Jie nori būti priimti ir mylimi už tai, kas jie yra, su tais dalykais, kurie nėra įspūdingi ir iš kojų verčiantys kaimynus bei gimines. Vaikai nori būti vaikiški, klystantys, nori pykti ir rėkti iš džiaugsmo, kaip mes visi, jie trokšta būti matomi ir priimti su visomis ydomis, silpnybėmis, kurios būtų atleistos ir pripažintos, o ne paneigtos ar nutylėtos, ar pridengtos nerealiais „gabumais“.
Taip pat skaitykite: Auksiniai kryželiai vaikams: stilius ir reikšmė
Tie, kurie buvo apkaltinti už svetimas klaidas ir nuodėmes, tikrai žino, kaip tai žeidžia ir demotyvuoja.
Šis reiškinys nukreipia mus link kitokio meilės vaikui supratimo - priimant jo neišmanymą ir tą patirtį, kurią jis turi šiam momentui, ir tik nuo to laiptelio matuoti jo sekančius pasiekimus, neužbėgant dešimtmečiams už akių, neprognozuojant vaiko likimo jam nė nežinant.
Kaip tėvai suteikia „Auksinio vaiko“ statusą?
Tėvai, kurie savo vaikams suteikia „Auksinių vaikų“ statusą, žinoma, nėra sąmoningai žiaurūs ir nesiekia pakenkti. Jie tik su dramatišku įkarščiu nukreipia energiją neteisinga kryptimi, nes dėl tam tikrų priežasčių nemato jai geresnės išveikos. Vaikas gali tapti „priežastimi“ nutraukti nesėkmingą karjerą, kuri susiklostė ne taip, kaip tikėtasi, atsikratyti slegiančios nuotaikos dėl savo nesėkmių arba atgaivinti netenkinančią santuoką.
Tėvų meilė ir globa negali būti sąlygota vaiko pasiekimų ar atitikimo jų lūkesčiams. Idealiu atveju tėvams turėtų būti nesvarbu, kur link vaikas eina - tiksliau, tai turėtų būti svarbu tik tiek, kiek tai svarbu vaikui. Nuo ankstyvo amžiaus mažyliai aiškiai demonstruoja, kas jiems svarbu, kas domina.
Išsilaisvinimas nuo lūkesčių
Augdamas „auksinis vaikas“ gali patirti tam tikrą lūžį, kai ateina suvokimas, kad jam tikrai nepavyks įgyvendinti visų į jį investuotų vilčių bei lūkesčių. Auksinė ateitis, buvusi taip aiškiai išpranašauta, niekada neišsipildys. Tačiau, jei šiam vaikui pavyks įveikti skausmingą asmenybės subyrėjimą, jo lauks visų pastangų vertas laimėjimas: išsilaisvinimas nuo tų lūkesčių, kurie buvo atskyrę jį nuo pasaulio ir asmeninės realybės. „Auksinis vaikas“ gali atrasti laisvę džiaugtis svarbiausia tiesa - gyvenimas neturi būti auksinis, kad būtų vertingas. Mes galime gyventi būdami paprastesniais metalais, aliuminiu ar geležimi, galbūt net akmeniu, ir vis tiek būti vertingi, mylimi ir turėti adekvačią savivertę.
Taip pat skaitykite: Auksinio Kiaušinio Tradicija
Ir nors tokiu būdu gali tekti nuvilti savo tėvus, nepateisinant jų lūkesčių ir vilčių, rizikuojant jiems nebepatikti, tai bus pats didžiausias ir svarbiausias „auksinio vaiko“ pasiekimas.
Kaip atpažinti ir ką daryti?
Svarbu atkreipti dėmesį į vaiko elgesį ir emocijas. Jei pastebima, kad vaikas nuolat jaučia spaudimą pateisinti tėvų lūkesčius, yra linkęs į perfekcionizmą, bijo suklysti ar jaučiasi nevisavertis, verta susimąstyti apie galimą „auksinio vaiko“ sindromo riziką.
Tėvams svarbu:
- Priimti vaiką tokį, koks jis yra. Leisti jam būti savimi, su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis.
- Nekelti nerealių lūkesčių. Orientuotis į vaiko individualius gebėjimus ir galimybes.
- Skatinti savarankiškumą ir iniciatyvą. Leisti vaikui pačiam priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.
- Palaikyti ir padrąsinti. Rodyti meilę ir supratimą, net jei vaikui nepasiseka.
- Vengti lyginimų su kitais. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir vertas meilės bei pagarbos.
- Skatinti bendravimą su bendraamžiais. Socialinė sąveika padeda vaikui jaustis priimtam ir vertingam.
- Kreiptis į specialistus. Jei tėvams sunku patiems susidoroti su situacija, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.
"Auksinis jaunimas": stereotipai ir realybė
Visuomenėje dažnai susidaro stereotipinis įvaizdis, kad "auksinis jaunimas" - tai pasiturinčių tėvų vaikai, kurie nejaučia nei savo, nei visuomenės taisyklių normų, mėgsta demonstruoti ekstravagantišką gyvenimo būdą ir jaučiasi finansiškai nepriklausomi. Tačiau šis apibrėžimas yra ribotas ir neapima visos "auksinio jaunimo" sampratos.
Tarptautinės „Dofe“ programos jaunimui vadovė Lietuvoje, psichologė Inga Čėsnaitė teigia, kad "auksinis jaunimas" - tai veiklūs, kūrybingi ir darbštūs jauni žmonės, tikslų siekiantys savo jėgomis ir sunkiu darbu.
Taip pat skaitykite: "NASA, RASA ir Auksinis Kiaušinis": ką tai reiškia?
Svarbu nutraukti ydingą ratą, kai dėmesys skiriamas ne už tai, kad tiesiog gyveni, o už tai, ką savo gyvenimu sukuri. Tai padėtų šiek tiek keisti stebėtojų visuomenės žvilgsnio kryptį, o jei norisi stebėti - plėsti akiratį, į ką žiūrėti. Pamažu auginti norą žiūrėti plačiau, ieškoti to, ką matai, prasmės ir autentiškumo. Ir taip prikelti primirštas vertybes, tokias kaip gebėjimas drąsiai svajoti, svajones versti tikslais ir ugdytis gebėjimus atkakliai jų siekti.
Kiekvienas jaunas žmogus, nesvarbu, kokioje šeimoje gimė, nori ir siekia tų pačių dalykų - geriau pažinti save, atrasti savo talentą ir tuo pačiu veiklą, kuri jį įkvepia veikti. Visi jauni žmonės ieško, kas jiems suteiktų prasmę gyvenime, padėtų užsidirbti pinigus ir suteiktų pagarbos bei pripažinimo iš aplinkinių.
Prieraišumas ir vaiko elgesys su mama
Nereta šeima susiduria su situacija, kuomet su kitais žmonėmis vaikas būna ramesnis, paklusnesnis ir geriau elgiasi negu savo tėvų akivaizdoje. Psichologė Simona Stapulionienė teigia, kad yra visiškai normalu, jog vaikas vos tik jus išvydęs atsipalaiduoja ir išlaisvina susikaupusius išgyvenimus. Dažnai būna taip, kad vaikai pavargsta būti „nepriekaištingi” leisdami laiką su močiute ar dėde. Gali būti ir taip, kad jūsų sūnų ypač liūdina išsiskyrimas su jumis, todėl ir vėl jums susitikus jis su pykčiu priešinasi suartėjimui arba demonstruoja prieštaringus jausmus - tai nori, kad jį paimtumėte ant rankų, tai baisiausiai atstumia.
Dažnai tokiomis akimirkomis pagrindiniu vaiko tikslu tampa bet kokiomis priemonėmis pelnyti mamos dėmesį. Koreguojant situaciją svarbu kuo dažniau atkreipti dėmesį į pozityvų, tinkamą sūnaus elgesį kasdienybėje. Gali būti, kad kai vaikas bus tokio dėmesio „prisotintas”, jam vis rečiau norėsis būti ant jūsų rankų ar siekti jūsų dėmesio elgiantis netinkamai.
Dovanokite savo meilę, dėmesį ir taip trokštamą kontaktą per įvairius žaidimus: švelniai lieskite jo kūną kutenant, glostant jį, masažuojant, apsikabinkite drauge skaitydami pasakas. Susitikus po išsiskyrimo leiskite jam jus apkabinti bei pabučiuoti, pasakykite, kad labai jo pasiilgote, o iš jo elgesio matote, jog jis taip pat stipriai jūsų ilgėjosi, o gal pyksta už ilgą išsiskyrimą? Neatstumkite ir kai jam liūdna, kai jis verkia, atsiliepkite į vaiko jausmus, parodydama, kad jį suprantate ir priimate visokį.
Labai svarbu, jog sūnus pajustų, kad jūs, mama, jį priimate kaip žmogų ir visuomet norite žinoti, kaip jis jaučiasi: laimingas jis ar liūdnas, piktas.
Kalėdos be baimės: kaip padėti vaikui nebijoti Kalėdų Senelio
Kaune gyvenanti mama Violeta, auginanti ketverių metų sūnų Matą, pasakoja, kad dar praėjusiais metais darželio šventėje jai teko susidurti su šia problema ir moteris su dideliu nerimu laukia šių metų Kalėdinės šventės. „Pernai Matas pirmą kartą gyvai pamatė Kalėdų Senelį. Nors prieš tai jo labai laukė, daug kalbėjo ir klausinėjo apie jį, darželio šventėje jį išvydęs ilgą laiką gūžėsi ir slėpėsi mane apsikabinęs. Galvojau, kad tokią reakciją jam sukėlė didelis įspūdis pagaliau pamačius taip lauktą Kalėdų Senelį, tačiau tik jam pradėjus kreiptis į vaikus storu, pakeltu balsu, mano berniukas ėmė ašaroti. Deja, jis buvo toks ne vienas. Laimė, kad Kalėdų Senelis neprašė vaikų padeklamuoti, ką jie per metus išmoko, nes mano Matui jau buvo išbandymas vienam nueiti, atsisėsti Kalėdų Seneliui ant kelių, nusifotografuoti ir atsiimti dovaną. Kaip supratau, jo ta dovana nedžiugino, vaiko akys buvo išsigandusios, jis net neskubėjo išpakuoti dovanos. Dabar su baime laukiu šių metų šventės, kadangi žinau, kad vėl lankysis tas pats Kalėdų Senelis, bandau su vaiku kalbėtis, atrodo, lyg viskas gerai, tačiau nesu garantuota, kokia vėl bus jo reakcija išvydus gyvai. Bijau, kad tai nebūtų vaikui kažkokia trauma, kuri trukdys kiekvienais metais džiaugtis šventėmis“, - savo asmenine patirtimi dalinasi Violeta.
VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centro“ vaikų psichologė Julija Vlasovienė teigia, kad vaikai turi natūralią tendenciją būti atsargūs su tuo, kas jiems nepažįstama. Šis atsargumas, pasireiškiantis vengimu, išgąsčiu, o kitais atvejais - ašaromis ar pasislėpimu už mamos ar tėčio kojų, yra reikalingas mažam bei pažeidžiamam žmogui. „Kalėdų Senelis tikrai gali būti gąsdinantis personažas. Mažo vaiko akimis jis labai aukštas, didelis, su didingai išsipūtusiu kostiumu, keistai ir ryškiai apsirengęs. Jau pati raudona drabužių spalva gali signalizuoti apie pavojų, o kur dar barzda, dengianti beveik visą veidą“, - vardina psichologė. Pasak specialistės, kada nematome žmogaus veido - nematome jo mimikos, nesuprantame jo jausmų bei ketinimų, o tai smegenims siunčia signalą, kad būti su šiuo asmeniu yra nesaugu.
Prieš susitikimą su šiuo personažu galima papasakoti arba paskaityti knygą apie jį, kadangi pažinimas visuomet mažina nerimą. Vis dėlto, svarbu nepersistengti ir nepulti pasakoti įspūdingų, turinčių mažai atitikmenų realybėje, istorijų, kadangi pernelyg įaudrinta vaikų fantazija ir stiprios emocijos, susijusios su šiuo personažu, baimę gali tik sustiprinti.
Galiausiai susitikus su Kalėdų Seneliu vaikui gali prireikti padrąsinimo ir užtikrinimo, kad šis personažas nėra pavojingas ir tokiais atvejais tėvams derėtų švelniai padrąsinti savo vaikus šiai naujai ir įdomiai patirčiai.