Įvadas
Vaikų auklėjimas - tai kompleksiškas procesas, apimantis elgesio formavimą, pasaulėžiūros, moralės, etinių ir estetinių normų įskiepijimą bei įtvirtinimą, taip pat žmogaus adaptavimą konkurencinėje socialinėje aplinkoje. Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas, tačiau tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to, tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos. Šiame straipsnyje aptarsime auklėjimo stilius, jų įtaką vaikams ir pateiksime patarimų, kaip auklėti vaikus sėkmingai.
Auklėjimo stiliai
Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D. Baumrind. Ji išskyrė keturis pagrindinius auklėjimo stilius: valdingą (autoritarišką), atlaidų (viską leidžiantį), neįsitraukusį ir autoritetingą.
Valdingi (autoritariški) tėvai
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas gimdymui: krepšys
Autoritetingi tėvai
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių.
Šiuolaikinės tendencijos ir iššūkiai
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas.
Tėvų įtakos svarba vaikų vystymuisi ir brendimui yra suabejota. Tačiau tai, kad vaikai mūsų neklauso ar neperima mūsų vertybių, galbūt ir būtų priimtina, jeigu jie iš tikrųjų būtų savarankiški, pasitikintys savimi, jeigu jie teigiamai vertintų save ir turėtų aiškią gyvenimo kryptį bei tikslą. Tačiau mes matome, kad daugelis vaikų ir jaunuolių šių savybių neturi. Šeimose, mokyklose ir bendruomenėse pastebima, kad jauni bręstantys žmonės nebesijaučia saugūs. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Daugelis prarado gebėjimą prisitaikyti, mokytis iš neigiamos patirties ir subręsti.
Taigi, kas pasikeitė? Pasikeitė aplinkybės. Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais.
Taip pat skaitykite: Globos įstaigos veikla
Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai - psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi - juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis - kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai - netgi ir ko nors išmokyti. Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis.
Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.
Praktiniai patarimai tėvams
- Suteikite informaciją, o ne priekaištaukite. Vaikai labiau linkę keisti savo elgesį, kuomet jiems ne priekaištaujame ar žeminame, o informuojame.
- Leiskite pasirinkti. Įsakinėjami ir gąsdinami vaikai jaučiasi bejėgiai ir neklauso. Pasirinkimas atveria naujas galimybes.
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu. Vaikams nepatinka klausytis barimo ir ilgų aiškinimų.
- Pasakykite, ką jaučiate. Vaikai mieliau klauso ir teigiamai reaguoja, kuomet tai, ką jaučiame pasakome be sarkazmo ir gėdinimo.
- Būkite žaismingi. Pakeiskite balsą arba akcentą.
Amerikiečių psichologo, filosofijos mokslų daktaro Johno Grėjaus teigimu, trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti. Vaikai neįstengia to padaryti vieni.
Auklėjimo įtaka vaiko asmenybei
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių.
Auklėjimo stilius gali būti stipriai išreikštas, gali dominuoti keli auklėjimo stiliai. Įvairūs autoriai nurodo skirtingus auklėjimo stilius, bet visi vienodai siekia išsiaiškinti jų įtaką asmenybės vystymuisi daugeliu aspektų. Analizuojami autokratinis, autoritetinis, liberalus auklėjimo stiliai. Taip pat nagrinėjami auklėjimo ypatumai, pasižymintys atstūmimu, perdėta globa ir emocine šiluma. Išskiriami panašūs auklėjimo stiliai, kaip pozityvus, direktyvus, priešiškas, autonominis ir nenuoseklus.
Taip pat skaitykite: Savivaldybės biudžetinės įstaigos pertvarka
A. Jakavičienės (2009) atliktame tyrime apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, teigiama, kad netinkami auklėjimo ypatumai, blogas auklėjimo stilius turi ryšį su paauglio emocinėmis problemomis, tarp kurių išryškėja paauglio nerimastingumas. Aleknienė (2010) nurodo, kad dažnai psichologinių sunkumų kyla paaugliams bendraujant su tėvais, nes paaugliai siekia laisvės, savarankiškumo, o tėvų nelankstus auklėjimo stilius kaip tik skatina paauglius maištauti, priešintis.
Auklėjimo įvairovė pasaulyje
Auklėjimo metodai skiriasi priklausomai nuo kultūros ir šalies. Pavyzdžiui, Rytų Azijoje kilęs griežtas vaikų auklėjimas diktuoja taisykles, jog vaikai privalo paklusti tėvams. Kinijoje nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į sporto, meno ir kitas sritis. Šioje šalyje, pagal tėvų auklėjimo principus, vaikai savo žiniomis privalo lenkti kitus bendraklasius, todėl atžalos dažnai jaučia spaudimą ir stresą.
Kiek kitokią situaciją galima pastebėti Europoje - čia vaikams yra suteikiama žymiai daugiau laisvės, didelis dėmesys skiriamas jų saviraiškai. Pavyzdžiui, Švedijoje yra uždraustos net menkiausios fizinės bausmės vaikui, o konfliktai sprendžiami kalbėjimu - pyktis išliejamas žodžiais.
Šiuo metu europietiškas ir ypač skandinaviškas vaikų auklėjimo stilius yra orientuotas į valstybę - ji veikia kaip teisėjas, kuris sprendžia, kas yra geras arba blogas tėvas. Tokiu principu auklėjančiose vaikus valstybėse atsiranda vis daugiau dokumentų, reguliuojančių tėvų ar pedagogų elgesį su vaikais. Esminis tokio modelio privalumas yra tas, kad vaikai, kurie šeimose patiria skriaudą, yra apsaugoti ir tinkamai prižiūrėti. Pavyzdžiui, Nyderlanduose vadovaujamasi principu, kad vaikai turi augti laisvi. Jiems šioje šalyje yra leidžiama praktiškai viskas. Čia šeimose itin svarbus artimas tėvų ir vaikų ryšys, propaguojamas nuoširdžių santykių kūrimas. Atžalos nuo ryto iki vakaro gali žaisti, lakstyti bei triukšmauti - jie dėl to nėra drausminami.
Bene stipriausiu tarpusavio santykių kūrimu ir liberaliu vaikų auklėjimu garsėja Italija. Šioje valstybėje šeimos sąvoka yra suprantama kaip vienas svarbiausių dalykų kiekvieno italo gyvenime. Su vaikų auklėjimu čia yra viskas lygiai taip pat: jiems yra viskas leidžiama, o auklėjimas neturi jokios sistemos. Kita vertus, Italijoje vaikai laikomi svarbiausia visuomenės dalimi.
Fizinės bausmės ir lepinimas: kraštutinumai
Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.
Kalbant apie lepinimą, yra viena paprasta taisyklė - saikas. Perdėtai lepindami tėvai atima iš vaikų galimybę mokytis susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais. Didžiausia lepinimo žala yra ta, jog vėliau vaikai nesugeba kontroliuoti savo elgesio ir emocijų, negeba laikytis taisyklių, pamiršta pareigas, ypač kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau visiškai atsisakydami palepinti savo atžalą nesuteikiame vaikui galimybės pasijusti dėmesio centre, išgyventi besąlygiško poreikio patenkinimo. Taigi retkarčiais palepinti vaiką nėra kažkas blogo, bet svarbu neperlenkti lazdos ir stebėti kaip tai veikia vaiko emocijas ir elgesį.
Santykis su bendraamžiais ir savarankiškumas
Lyginimas su kitais bendraamžiais yra labai būdingas mūsų visuomenei. Dažnas pasakys, kad girdimi palyginimai skatina vaikus siekti geriausio rezultato, motyvuoja elgtis taip, kaip tinkama aplinkai, ir jie bus teisūs. Tačiau už to slypi besiformuojančios savivertės problemos, jausmas, kad nesu pakankamai geras, kad turiu būti kitoks, kad turiu būti geresnis, panašus į kažką kitą. Reikia suprasti, kad paskatinti vaiką elgtis tinkamai, siekti tikslų, mokytis galima ir kitais, palankesniais asmenybės augimui, būdais.
Auklėjimo stilius, kai tėvai yra kategoriški ir siekia visus sprendimus priimti už vaiką, vadinamas autoritariniu. Toks tėvų elgesys skatina vaiką manyti, kad jis yra nepajėgus ir neturi galios priimti jam svarbius sprendimus. Šia savybe pasižyminčių tėvų vaikams dažniau būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis, silpna mokymosi motyvacija, nenoras siekti savarankiškumo, elgesio sunkumai, apatija. Kita vertus, nėra gerai, kai vaikams suteikiamas per didelis savarankiškumas ir primetama atsakomybė patiems pasirūpinti savimi, nes jie dar nėra pajėgūs priimti visų sprendimų, su kuriais susiduria kasdienybėje.
Šeima kaip ugdymo institucija
Šeima - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama.
Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui.
Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams). Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tavo tėvas/motina elgėsi!‘‘.
Vaikų auklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos
Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas.
Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu.
Taigi, auklėti vaiką reiškia: 1) tobulinti jo prigimtį; 2) dorinti asmenybę; 3) bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis; 4) tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.
Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bačnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius.
Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko indvidualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.
Tėvų pareigos
Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos:
- Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais.
- Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą.
- Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje.
tags: #auklejamoji #istaiga #vaikams